TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Adolfas Damušis - valstybininkas

2008 06 16 0:00
A.Damušis buvo Lietuvos valstybingumo simbolis.
LŽ archyvo nuotrauka

Birželio 16 dieną sukanka 100 metų, kai gimė žymus Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas Adolfas Damušis.

A.Damušis buvo daugialypė asmenybė - ir mokslininkas, ir jaunimo auklėtojas, ir valstybininkas. Valstybininku galime vadinti aukščiausios kategorijos visuomenės veikėją, kuris aktyviai dalyvauja visuomenės raidos procesuose, formuoja svarbiausius epochos siekius, organizuoja jų įgyvendinimą. Tai gali daryti tik brandi asmenybė, turinti stiprų ideologinį pagrindą ir jaučianti pareigą nesitaikstyti su blogiu, o ieškoti gėrio daigų ir juos diegti savo aplinkoje.

A.Damušio asmenybės brandai didžiausios įtakos turėjo dalyvavimas ateitininkų veikloje. Į ją įsitraukė 1924 metais mokydamasis Panevėžio gimnazijoje. 1928-aisiais A.Damušis įstojo į Kauno universiteto Technikos fakultetą, bet visuomeninės veiklos, nors studijų krūvis buvo ir labai didelis, nenutraukė - įsiliejo į Moksleivių ateitininkų sąjungos centro valdybos gretas. 1930 metais jis buvo išrinktas šios sąjungos pirmininku. Autoritariniam prezidento Antano Smetonos režimui uždraudus mokyklose ideologines organizacijas, tarp jų ir ateitininkus, moksleiviai ateitininkai nenutraukė savo veiklos, o perėjo į pogrindį. Už šios veiklos organizavimą A.Damušis buvo represuotas - 1931-ųjų pavasarį išsiųstas 6 mėnesiams į Varnių koncentracijos stovyklą. Čia buvo laikomi režimui nepalankūs asmenys, daugiausia komunistinių pažiūrų. Po 4 mėnesių jis iš stovyklos išleistas ir atiduotas tėvų priežiūrai.

A.Damušio veržlumo represijos nepalaužė. Grįžęs į universitetą jis kartu su kitais bendraminčiais 1932 metų pavasarį įsteigė studentų inžinierių ateitininkų korporaciją "Grandis". Jos nariams rūpėjo ne vien techninė pažanga, bet ir visuomenės socialinė raida, paremta krikščioniškomis vertybėmis.

Mus, "grandiečius", žavėjo tiek mokslinė, tiek visuomeninė A.Damušio veikla, oponuojanti tautininkų valdžios vykdomai politikai. Jis nebuvo "vienas karys mūšio lauke". A.Smetonos režimui nepritarė didžioji dalis įvairių politinių pažiūrų Lietuvos šviesuolių.

Kodėl autoritarinis prezidento režimas jiems tapo nepriimtinas? A.Smetona atėjo į valdžią per valstybės perversmą 1926-ųjų pabaigoje. Kitais metais buvo paleistas Seimas, dar po 3 metų uždarytos politinės partijos, palikta tik valdančioji Tautininkų sąjunga. Tautininkų politika vietoj skelbtos tautos vienybės vedė į visuomenės susipriešinimą, nes ta politika sudarė sąlygas iškilti privilegijuotųjų sluoksniui, kuris nustelbė kitus visuomenės sluoksnius.

Esant tokiai situacijai įvairios Lietuvai priešiškos jėgos rado gerą dirvą veikti - skaldė visuomenę ir griovė valstybę. Todėl sovietinė okupacija užklupo tautą nepasirengusią nei dvasiškai, nei politiškai. Kai 1940 metų birželį Stalinas pareikalavo įleisti Raudonąją armiją į visą Lietuvos teritoriją, tuometinė Vyriausybė tarsi prarado žadą ir nesugebėjo ne tik organizuoti pasipriešinimo, bet ir paaiškinti tautai, kas vyksta. Prezidentas A.Smetona slapta pasitraukė iš Lietuvos. Kariuomenės vadas generolas V.Vitkauskas iškilmingai pasitiko okupacinę kariuomenę, o ministras pirmininkas A.Merkys stengėsi įtikti iš Maskvos atsiųstiems emisarams. Visa tai pribloškė tautą. Ji jautėsi valdžios išduota ir pažeminta.

Pirmoji atsipeikėjo jaunuomenė: studentai, moksleiviai, šauliai, jauni karininkai. Organizuoti pasipriešinimo pogrindį - suvienyti atskiras grupeles ir koordinuoti jų veiklą - ėmėsi jaunosios kartos inteligentai. Tarp jų ryškiausi buvo A.Damušis, ekonomistas Leonas Prapuolenis ir Ateitininkų sąjungos pirmininkas Pilypas Žukauskas-Narutis. Jie ir visa komanda turėjo konspiracinės veiklos patirties. 1940 metų spalio 9 dieną civilių pogrindininkų ir pasiryžėlių kariškių iniciatyva buvo įsteigtas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF). Kiek vėliau suformuoti savarankiški LAF štabai Kaune ir Vilniuje. Prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, Kauno štabas priėmė istorinį sprendimą atkurti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Vienas iš trijų šio dokumento signatarų buvo A.Damušis. Dokumentas ir nepriklausomybės atkūrimo deklaravimas Laikinosios vyriausybės vardu paskelbti per Lietuvos radiją 1941 metų birželio 23-iosios rytą. Tai buvo signalas tautai sukilti. Kitą dieną pradėjo veikti LAF štabų pogrindyje sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė (LLV). Jai vadovauti ėmėsi dr. Juozas Ambrazevičius (nuo 1944-ųjų - Juozas Brazaitis). A.Damušiui teko pramonės ministro pareigos.

Nors sukilimą rengė ir vykdė jauni vadovai, viskas atlikta labai profesionaliai, nes buvo išlaikytas visiškas slaptumas, staiga užimti strateginiai objektai - ryšių centrai, radijo stotis, elektrinė, vandentiekis, milicijos būstinės ir pan., organizuota transporto arterijų ir strateginių objektų gynyba, priešui teikta dezinformacija. Birželio sukilimas turėtų įeiti į tautų išlaisvinimo istoriją kaip viena sėkmingiausių pilietinių karinių operacijų, nes buvo pasiektas užsibrėžtas tikslas: paskelbtas nepriklausomybės atkūrimas, sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė, lietuvių administracija daugelyje vietovių atkurta anksčiau, nei į jas įžengė vokiečių kariuomenė.

Vis dėlto galutinio uždavinio nepavyko įgyvendinti. Vokiečių karinė valdžia ignoravo LLV veiklą, nors ir nesiėmė prieš ją represijų. Viltis atkurti nepriklausomą valstybę galutinai išblėso, kai liepos pabaigoje į Kauną atvykęs generalinis komisaras Adrianas von Rentelnas ėmėsi organizuoti civilinę okupacinę valdžią. Į ją buvo numatyta įtraukti vietinius valdininkus, vadovaujamus vokiečių paskirtų tarėjų. LLV prisistatė A. von Rentelnui ir įteikė memorandumą - paprašė jį perduoti Vokietijos vyriausybei. Memorandume buvo išdėstyta, kodėl LLV negali atsisakyti Lietuvos valstybingumo, ir išreikšta viltis, jog "Reicho vadovybė pripažins tolesnį Lietuvos valstybės gyvenimą". Paskui ministrai susirinko į paskutinį posėdį ir, išklausę J.Ambrazevičiaus pareiškimą, kad vokiečių okupacinės valdžios sudarytomis sąlygomis LLV negali dirbti, priėmė nutarimą "Laikyti Vyriausybės veikimą sustabdytą prieš jos valią". Politinė veikla traukėsi į pogrindį.

1941 metais, kai vokiečių armija pergalingai žygiavo į Rytus, o Lietuvoje daugelio žmonių, išskyrus žydų, gyvenimas pradėjo grįžti į normalias vėžes, sukilime ir politikoje dalyvavęs jaunimas sugužėjo į auditorijas. Didžioji dalis pasipriešinimo organizatorių grįžo prie savo darbų. A.Damušis ne tik įsitraukė į mokslinę ir mokymo veiklą, bet ir buvo išrinktas Technologijos fakulteto dekanu. Tuo metu jis kartu su J.Ambrazevičiumi ir kitais bendražygiais įsteigė Lietuvių frontą (LF) - politinę organizaciją, siekiančią atkurti Lietuvos valstybę.

1942 metų pradžioje prie Maskvos žlugo vokiečių žaibiško karo strategija. Lietuvoje vokiečių okupacinė valdžia sugriežtino režimą, ėmė reikalauti daugiau duoklių, gaudė rekrutus ir siuntė dirbti į Vokietiją. Tuo pat metu stiprėjo pasyvus pasipriešinimas okupantui: pasirodė pogrindiniai laikraščiai "Nepriklausoma Lietuva", "Laisvės kovotojas" ir kiti. LF pogrindyje atgaivino buvusio sukilėlių oficiozo "Į laisvę" leidybą. Jame buvo spausdinami fundamentalūs straipsniai apie atkurtos valstybės sandarą ir vaidmenį, keliama piliečių dvasinė ir materialinė gerovė.

1943-iųjų žiemą, sovietinei kariuomenei prie Stalingrado sunaikinus elitinę feldmaršalo Pauliaus armiją, įvyko esminis karo eigos pokytis. Tai privertė Reicho vadovybę ieškoti naujų "gyvosios jėgos" resursų. Okupuotose Baltijos valstybėse buvo paskelbta mobilizacija į SS dalinius. Lietuvos politikai iš karto suprato vokiečių klastą ir ant šio masalo neužkibo. Jie turėjo karčios patirties, kaip nacistinė Vokietija elgėsi su sukilėliais ir Laikinąja vyriausybe, todėl nesusigundė vokiečių vilionėmis įsilieti į nacių kovą su bolševikais. Mobilizacijos boikotą pirmiausia paskelbė Lietuvių frontas, o vykdyti pradėjo studentai. Sugrįžę į savo tėviškę jie rodė pavyzdį vietiniam jaunimui. Mobilizacija buvo sužlugdyta.

Tai didžiulis lietuvių rezistencijos laimėjimas. A.Damušis buvo vienas svarbiausių šios akcijos sumanytojų ir vykdytojų. Nors lietuviai nepasidavė nacių spaudimui, aukų nepavyko išvengti. Pasak A.Damušio, "nacių sluoksniuose kilęs pasipiktinimas buvo palydėtas pareiškimu, kad tam lietuvių užsispyrimui palaužti užtektų 50 tūkst. kulkų. Žinoma, keršyta ne kulkomis, o aukštųjų mokyklų uždarymu. Areštuota daugiau kaip 60 asmenų: valstybės veikėjų, mokslininkų, dvasininkų, kariškių, kurie už pasipriešinimą Vokietijos kėslams buvo kaip įkaitai išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą Vokietijoje". 1943 metais per tankų mūšį prie Kursko vokiečių armija patyrė dar vieną nesėkmę. Po jos Rytų frontas pradėjo artėti prie Lietuvos. Iškilo naujos sovietinės okupacijos pavojus. Tai privertė rezistencines organizacijas nepaisyti ideologinių skirtumų ir telktis bendrai veiklai. Po ilgų derybų 1943 metų lapkričio 25-ąją buvo įkurtas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK). Jo pirmininku išrinktas Nepriklausomybės Akto signataras, socialdemokratas prof. Steponas Kairys, vicepirmininkais - LF atstovas A.Damušis ir tautininkas Balys Gaidžiūnas. Iki nepriklausomybės atkūrimo VLIK turėjo vykdyti Lietuvos vyriausybės funkcijas, tačiau šiam reikalui jis neturėjo nei priemonių, nei struktūrų. Vis dėlto VLIK veikla buvo labai reikšminga derinant ar priimant svarbiausius politinius sprendimus.

Vienas pagrindinių komiteto sprendimų - parengti šešias Lietuvos kariuomenės divizijas ir apginkluoti jas iš Švedijos atgabentais ginklais. Tokio plano idėja atėjo iš Švedijoje gyvenančio rašytojo Igno Šeiniaus, kuris palaikė gerus ryšius su Suomijos generalinio štabo žvalgybos viršininku kapitonu E.Matiala ir politikais, reiškiančiais dideles simpatijas Lietuvai. Jie žadėjo užmegzti kontaktus su švedais dėl ginklų pardavimo. Lietuvos politikai tikėjosi, kad lėšų ar kreditų ginklams pirkti parūpins JAV lietuviai. A.Damušis palaikė šią idėją ir ėmėsi ją įgyvendinti, nes buvo prognozuojama, jog užtrukęs alinantis karas ne tik sužlugdys vokiečių galybę, bet ir susilpnins Raudonąją armiją. Tokioje situacijoje atkūrus Lietuvos nepriklausomybę tik karinė jėga galėtų stabilizuoti padėtį.

Tačiau gestapas atskleidė šiuos planus. Apie tos akcijos padarinius A.Damušis rašė: "Vokiečiams išsiaiškinus, kas sudaro VLIK, aštuoni asmenys buvo suimti ir įkalinti Landsbergo sunkiųjų darbų kalėjime Vokietijoje. Jie apkaltinti valstybės išdavimu - už tai grėsė kartuvės. Bet kaltinamuosius gynęs advokatas, bavaras katalikas, bylą specialiai vilkino. Pasibaigus karui išlikusieji buvo išlaisvinti JAV kariuomenės."

Iš kalėjimo išėjęs ir jėgas atgavęs A.Damušis vėl ėmėsi visuomeninės veiklos. Jis buvo ir lietuviškos gimnazijos direktorius, ir ateitininkų organizatorius, ir tremtyje atkurto VLIK narys. 1947 metais persikėlęs į JAV A.Damušis vėl atnaujino mokslinę veiklą, o laisvalaikį skyrė visuomeniniams dalykams - vadovavo ateitininkams, kartu su žmona Jadvyga žavingame gamtos kampelyje, primenančiame Lietuvą, įsteigė lietuvybės ugdymo stovyklą "Dainava".

Apie A.Damušio veiklą emigracijos laikotarpiu yra svarbus dr. Mindaugo Bloznelio liudijimas: "Kai 1974 metais mirė Laikinosios vyriausybės vadovas J.Brazaitis, plk. Kazys Škirpa rašė: "Kviečiu visus, besirūpinančius Lietuvos likimu, remti dr. A.Damušį atsakingose ministro pirmininko pareigose, kad Lietuvos Vyriausybės buvimo faktas galėtų konkrečiai simbolizuoti užsienyje ir santykiuose su kitomis valstybėmis Lietuvos valstybės tęstinumą." A.Damušis buvo Lietuvos valstybingumo simbolis tol, kol atkurtos nepriklausomos Lietuvos Aukščiausioji Taryba - Atkuriamasis Seimas suteikė įgaliojimus veikti naujajai Vyriausybei.

Kelio į visuotinę gerovę neradusioje ir korupcijos graužiamoje šių dienų Lietuvos valstybėje dar yra šviesulys, į kurį turi orientuotis Lietuvos jaunimas, siekiantis regėti laimingą Tėvynės ateitį. Tai dr. Adolfo Damušio ir kitų Lietuvių fronto bičiulių puoselėti idealai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"