TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Adolfas Šapoka grįžta

2015 02 06 6:00
Šią nuotrauką Adolfas Šapoka užrašė savo broliui Jonui 1937 metais. Tada šis trisdešimtmetis istorikas jau buvo išleidęs savo garsiąją "Lietuvos istoriją". Algirdo Šapokos asmeninio albumo nuotrauka

Kultinio Lietuvos istoriko Adolfo Šapokos (1906-1961) sūnėnui Algirdui Šapokai kilo daug klausimų neseniai išgirdus, kad atsirado jo dėdės, parašiusio pirmąjį, bet sovietmečiu uždraustą Lietuvos istorijos vadovėlį, slapta emigruojant Kaune palikta dalis bibliotekos - 400 knygų.

Vienas esminių klausimų, varginančių artimiausią Adolfo Šapokos giminaitį Lietuvoje (Kanadoje gyvena Adolfo anūkai), - kodėl daugiau kaip 20 nepriklausomybės metų knygos buvo slepiamos nuo visuomenės ir į Valdovų rūmų muziejaus biblioteką pateko tik prieš kelerius metus, kartu su ilgamečio Vilniaus universiteto profesoriaus Mečislovo Jučo dovanotu asmeniniu rinkiniu (1,5 tūkst. knygų). "Suprantu, kad sovietmečiu knygas reikėjo slėpti. Tačiau kodėl profesorius apie jas tylėjo Lietuvai atkūrus nepriklausomybę? O kaip dėdei Adolfui, kurio knygos buvo uždraustos, pavyko išvengti tremties, iki šiol galiu tik spėlioti", - sakė Algirdas, su tėvais vaikystėje atsidūręs Sibire.

Grįžkime į anuos laikus, kai garsus istorikas A. Šapoka tas knygas sklaidė, galbūt ne viena rėmėsi rašydamas ir redaguodamas 1936 metais pasirodžiusią "Lietuvos istoriją". Šiauliuose gyvenančio jo sūnėno prisiminimais ir žiniomis iš archyvinių šaltinių atkurkime tų metų detales.

Tarpukario Lietuvos simbolis

Tarpukario istorikas Vincas Trumpa A. Šapokos redaguotą ir drauge su keliais kitais istorikais parašytą veikalą, kuriam vėliau prigijo "Šapokos istorijos" vardas, pavadino vienu tarpukario Lietuvos simbolių. Kai sovietmečiu mokyklose turėjome skaityti kitaip perrašytą Lietuvos istoriją, šią knygą, padaugintą įvairiais būdais pogrindyje, dažnas iš po skverno traukdavo ir tik patikimiems draugams duodavo paskaityti. Beje, kai 2005 metais "Atgimimas" pateikė dešimties mūsų tautos savimonės raidai svarbiausių tekstų autorių sąrašą, A. Šapoka jame buvo įrašytas ketvirtas.

Uniformuoti tarpukario Lietuvos girininkai. Kairėje - Jonas Šapoka, Adolfo brolis.

Kaip prisimena LŽ pašnekovas Algirdas, tuomet buvęs dar mažas vaikas, jo senelis Juozas Šapoka didžiavosi savo sūnumis - vyresniuoju Jonu ir Adolfu. "Jonas - tai mano tėvelis. Jis buvo šaulys, tautininkas, paskui baigė miškininkystės mokslus, gavo paskyrimą į Šeduvos girininkiją, - kalbėjo Algirdas. - Buvo dar vyresnė jų sesuo Ona, tačiau per Pirmąjį pasaulinį karą artėjant vokiečiams pasitraukė į Rusiją, o vėliau negalėjo grįžti į Lietuvą, gyveno Omske. Apie tėvelio brolį Adolfą senelis sakydavo, kad jis labai gabus, domisi istorija. Per atostogas atvykdavo pas tėvą į ūkį netoli Utenos, Grybelių vienkiemį, padėdavo darbus dirbti ir, anot senelio, "kažin ką iš kažko vertė"."

Įžeidimas Prahoje

A. Šapoka 1930-1932 metais gavo stipendiją ir išvyko semtis istorijos žinių į Prahą, Stokholmą. "Turime iš ten siųstų dėdės atvirukų. Ant vieno jų parašyta: "Kaip čia gražu, bet Nemuno krantai vis tiek gražesni." Atsimenu tokį įvykį, apie kurį dėdė Adolfas pasakojo svečiuodamasis pas mus. Prahoje su juo kartu buvo ir daugiau lietuvių. Vienas kitos šalies stipendininkas pasiteiravo, iš kur dėdė kilęs. Kai jam atsakė, kad iš Lietuvos, šis nusistebėjo: "Kur yra tokia valstybė, turbūt ji puslaukinė, kad neteko girdėti." Dėdė ir kiti lietuviai įsižeidė, tas užsienietis turėjo išklausyti pamokėlę apie Lietuvą, o paskui jų atsiprašė", - prisiminė Algirdas.

Gal tas įvykis į Lietuvą grįžusį jaunąjį istoriką ir paskatino atsiliepti į 1934 metais švietimo viceministro pareikštą pasiūlymą grupei istorikų parengti Lietuvos istorijos vadovėlį aukštesnėms gimnazijos klasėms. Šio darbo sutiko imtis A. Šapoka, Zenonas Ivinskis, Juozas Jakštas, Paulius Šležas ir Petras Klimas. A. Šapoka norėjo, kad tai būtų ne tik vadovėlis gimnazistams, bet ir Lietuvos istoriją apibendrinantis veikalas visuomenei. Tuo metu jis dėstė istoriją Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Sprendžiant iš to, kiek kuriam Švietimo ministerija išmokėjo honoraro, akivaizdu, kad A. Šapokos darbo buvo įdėta daugiausia. Šiuos įrodymus pateikia Lietuvos edukologijos universiteto istorikas Valdas Selenis, mokslo darbe nagrinėjęs A. Šapokos 1935 metų raštą Švietimo ministerijai. Pažymėtina, kad A. Šapoka už Z. Ivinskį gavo dešimt kartų didesnę sumą.

Juozas Šapoka (kairėje) turėjo du sūnus: Adolfą (stovi) ir Joną. Centre - Jono žmona Vincenta. Nuotrauka daryta apie 1928 metus. / Algirdo Šapokos asmeninio albumo nuotrauka

1936 metais "Lietuvos istorija" išleista 17 050 egzempliorių tiražu. 13 tūkst. knygų išdalyta "Trimito" prenumeratoriams, apie 3 tūkst. nukeliavo į gimnazijas, 376 buvo parduotos, o pats redaktorius iš spaustuvės gavo 17 neįrištų egzempliorių.

Mokytojų iššūkis

"Mūsų šeimą 1941 metais ištrėmė į Sibirą, - LŽ pasakojo Algirdas. - Tėvelis nuo šeimos buvo atskirtas, nuvežtas į Rešiotos lagerį ir ten greitai mirė. Mes turėjome atsidurti prie Laptevų jūros, iš kur būtume ir negrįžę. Tačiau prasidėjo karas, galbūt rusams trūko vagonų, tad taip ir paliko Altajaus krašte. Tik spaudžiant 35 laipsnių šalčiui iš Barnaulo atviru sunkvežimiu nuvežė į miškus už 50 kilometrų, į 67 kvartalą. Tada mirė 85 metų senelis Juozas. Man buvo aštuoneri, sesutei Danutei - dveji metukai. Pavasarį šiuose miškuose iš maždaug 50 lietuvių šeimų paliko tik devynias, kitas išvežė prie Laptevų jūros. Mus tikriausiai išgelbėjo tai, kad sesutė buvo labai maža, galbūt enkavėdistas jos pagailėjo."

Kaip prisimena Algirdas, prasidėjus sovietų okupacijai dėdė Adolfas lankėsi pas juos Šeduvoje, buvo labai susinervinęs, apie kažką su tėvu kalbėjosi, o paskui vėl išvyko. "Tada dėdė jau buvo atleistas iš VDU, jo knygos uždraustos. Įsidarbino technikume. O kodėl jis nebuvo išvežtas į Sibirą, galima tik spėlioti. Kiek pamenu, mama pasakojo, kad dėdė buvo pažįstamas su Justu Paleckiu. Šis ateidavo pas jį pasiskolinti pinigų. Maniau, gal mama fantazuoja, tačiau visai neseniai spaudoje skaičiau kažin kieno prisiminimus, kad J. Paleckis tikrai mėgo skolintis pinigų, bet skolų negrąžindavo. Gal J. Paleckis ir užtarė dėdę, - svarstė Algirdas. - 1990 metais iš Toronto į Lietuvą atvykusi Adolfo dukra Aldona pasakojo, kad jos tėvas visada manė, jog mūsų šeimą į Sibirą išvežė dėl jo. Nuraminau Aldutę, kad kaltas tikrai ne Adolfas. Juk mano tėvelis - šaulys, tautininkas, o mokytoja dirbusi mama dalyvavo 1940 metų rugpjūčio mėnesį vykusiame mokytojų suvažiavime Kaune. Ten mokytojai vietoj "Internacionalo" sugiedojo "Lietuva, Tėvyne mūsų"."

Kad tokio fakto būta, savo moksliniame darbe yra rašęs istorikas Stanislovas Stašaitis. To suvažiavimo tikslas buvo naikinti mokyklose tautiškumą, diegti sovietinę ideologiją. Tada bolševikinės ideologijos gynėjas švietimo ministras Antanas Venclova reikalavo „diegti mokiniams mintį, kad tėvynė – dirbančioji įvairiatautė Sovietų Sąjunga, kuri, nušviesta genialiojo viso pasaulio dirbančiųjų vado Stalino Konstitucijos saulės, stato didingą ligi šiol pasauly neregėto masto ir neregėto spalvingumo gyvenimą“.

Algirdas Šapoka (dešinėje) palydi vyresnįjį brolį ir mamą mokytoją į mokyklą. Jaunoji pedagogė buvo viena iš tų, kurie per mokytojų susirinkimą Kaune sovietams vietoj "Tautų internacionalo" sugiedojo Lietuvos himną. Vėliau, kaip ir visi ten dalyvavę mokytojai, atsidūrė Sibire.

Ypač daug dėmesio skirta kitokiam istorijos dėstymui. Suprantama, Vincenta Šapokienė, kaip ir daugelis sąmoningų mokytojų, nesutiko su tokiu bandymu perauklėti pedagogus. Jų sugiedota Vinco Kudirkos "Tautiška giesmė" buvo atviras pareiškimas, kad Lietuvos mokytojai lieka ištikimi suverenios Lietuvos idealams. Be abejo, bolševikinė valdžia šio iššūkio neužmiršo, todėl daugelis mokytojų atsidūrė Sibire.

Adolfas po kelių dienų sužinojo, kad brolio šeima ir tėvas buvo išvežti į Sibirą, tačiau nežinojo kur. "Jis atostogas 1942-1943 metų vasaromis, kai jau vokiečių okupacijos metais dirbo Vilniaus universitete, praleisdavo mūsų namuose Šeduvoje. Į Vakarus pasitraukė 1944-aisiais", - sakė Algirdas.

Pabėgo su svetimu pasu

"1947 metais mama su mumis, trimis vaikais, pabėgo iš Sibiro. Viena gera rusė davė jai Ninos Varenikovos pasą (tada Rusijoje pasai buvo be nuotraukų). Taip ir atvažiavom į Lietuvą, - prisiminė Algirdas. - Tačiau niekas čia mūsų nelaukė. Sibire jautėmės šeima, stengėmės kartu išgyventi, o Lietuvoje buvome priversti išsibarstyti: vienas pas vienus gimines, kitas - pas kitus. Mamai kažkas patarė parašyti J. Paleckiui prašymą, kad leistų gyventi Lietuvoje. Tai buvo klaida. Atsakymo negavome, laiškas pateko į NKVD rankas ir jie iškart pradėjo mūsų ieškoti. Aš įstojau į Lančiūnavos profesinę mokyklą mokytis traktorininku, brolis įsidarbino Kelmėje. Trejus metus gyvenome slapčia, tačiau 1950-aisiais brolį suėmė. Pas jį rado mano laišką. Neseniai archyvuose perskaičiau jo tardymo protokolą. Brolis stengėsi mane išgelbėti, gynėsi, kad tai pusbrolio laiškas."

Supratusi, jog sūnui ilgai gyventi be dokumentų bus neįmanoma, mama ėmė ieškoti būdų, kaip jam padaryti pasą svetima pavarde. "Sutarė su vienu pažįstamu, kad pagelbės. Tačiau tas žmogus, turėjęs nuvežti mane į Šiaulių pasų skyrių, išdavė. Radviliškio stotyje, atsistojus pirkti traukinio bilieto, prisistatė enkavėdistai, - pasakojo Algirdas. - Būdamas šešiolikmetis atsidūriau Šiaulių kalėjime. Tardytojui labiausiai rūpėjo, kur yra mama. Tada paklausiau jo, ar išduotų savo mamą, jei žinotų, kad ši bus suimta ir išvežta į lagerį. Tardytojas bandė apsimesti geru, norinčiu mus, išsibarsčiusius po Lietuvą, surinkti į vieną vietą. Pasakiau jam, kam vargti, paleiskit mane ir patys vienas kitą susirasim." Tačiau Algirdas vėl atsidūrė Sibire.

Dvi Romos Griniūtės

V. Šapokienė, stengdamasi apsaugoti nuo Sibiro tada vienuolikos metų buvusią dukrą Danutę Šapokaitę, visur, kur reikėjo, naudojo savo sesers dukros Romos Griniūtės metrikus. "Taip Lietuvoje egzistavo dvi Romos Griniūtės, kurių ir gimimo vieta, ir data, ir tėvo vardas buvo toks pat - Petras. Griniai gyveno Alėjų bažnytkaimyje. Ten žmonės buvo geri, niekas neišdavė. Apie galimus enkavėdistų patikrinimus mamą per jos brolius įspėdavo gretimo rusų sentikių Šienlaukių kaimo seniūnas, gaudavęs tokios informacijos", - kalbėjo Algirdas.

Kad niekam nekiltų įtarimo, kaip atsirado dvi Romos Griniūtės, mergaitės pradėjo eiti į skirtingas mokyklas: Danutė - į Šiluvos, tikra Griniūtė - į Raseinių. Paskui Danutė išvyko mokytis į Vilniaus universitetą. "Kartą kagėbistai vos visko neišsiaiškino. Kadangi Danutė buvo gabi sportininkė, net Lietuvos rankinio čempionė, jai su komanda teko važiuoti į užsienį. O tokius žmones KGB turėjo patikrinti nuodugniau, - sakė pašnekovas. - Kagėbistai atvažiavo pas jos "tėvą" - kolūkietį Petrą Grinių. Laimė, tikrosios R. Griniūtės namie nebuvo, tad viskas ir neiškilo aikštėn. Paskui Danutė ištekėjo, pakeitė pavardę į Grinbergienės, dirbo laikraščiuose "Sportas", "Lietuvos aidas", žurnale "Ekstra"."

Adolfo Šapokos brolio Jono šeima Sibire (mama Vincenta, vaikai Algirdas, Vytautas ir mažoji Danutė). Vėliau, rašydamas laiškus į Lietuvą, Adolfas visada domėjosi, kaip sekasi Danutei, kurią nelegaliai į Lietuvą grįžusi motina turėjo paslėpti pusseserės dukros Romos Griniūtės vardu.

1989 metais Algirdas "Kultūros baruose" aprašė šeimos istoriją, tačiau apie seserį dar tylėjo, bijojo jai pakenkti. Pati Roma Grinbergienė ilgai nei skelbėsi, nei gyrėsi, kad garsusis Adolfas - jos tikras dėdė.

Be teisės gyventi Lietuvoje

"Kai 1957 metais tremtiniams išdavė pasus, dėl to, kad dėdė Adolfas Toronte redagavo "Tėviškės žiburius", man ir broliui ant jų uždėjo antspaudą "be teisės gyventi Lietuvos TSR", - prisiminė Algirdas. - Tačiau lietuviai nepražūva. Baigiau mokslus Barnaule ir, nebūdamas partijos narys, dirbau kelių eksploatacijos viršininku, gavau butą, kurį 1985 metais iškeičiau į butą Šiauliuose. Juk kitaip parvažiavęs į Lietuvą nebūčiau turėjęs kur gyventi."

Jo motina be paso sugebėjo slapstytis Lietuvoje iki 1989 metų. "Tik tada, kai jau pakvipo nepriklausomybe, Šiauliuose nuėjau pas milicijos viršininką, viską papasakojau ir paprašiau, kad jai padarytų pasą", - paaiškino Algirdas. Kaip jis prisimena, mama su A. Šapoka susirašinėjo gal nuo 1957 metų. Laiškus į Lietuvą Adolfas adresuodavo dėdei Justui Ignatavičiui, o į Kanadą mama rašydavo V. Grybui (tai Adolfo slapyvardis). Laiškuose dėdė kreipdavosi "Mano Brangiosios", - pasakojo Algirdas.

Išsaugotose laiškų kopijose A. Šapoka nuolat teiraudavosi, kaip sekasi Danutei, ar jai nekenkia Adolfo vardas, ar Danutė turi žieminį paltuką, kokias spalvas mėgsta. Paminėjęs, kad skaitė Vytauto Rimkevičiaus romaną "Studentai", sakė įsivaizduojantis, jog tokioje aplinkoje ir Danutė sukasi. Teiravosi: "Kažin ar jai nereikia vykti kur plėšinių žemių purenti?" O laikraščiuose matydamas Lietuvos rankininkių nuotraukas svarstydavo, kuri iš jų galėtų būti Danutė.

Knygų detektyvas

78 metų Juozas Šapoka, jau negalėdamas ūkininkauti Grybelių vienkiemyje, netoli Utenos, persikėlė gyventi pas sūnų Joną į Šeduvos girininkiją (centre - Jonas su šeima). Čia juos dažnai lankydavo ir dėdė Adolfas (dešinėje).

"Apie dėdės Adolfo knygas mes ilgai nieko nežinojome. Prieš porą metų man paskambino tolimas giminaitis iš Alytaus Gintautas Šapoka ir pranešė, kad atsirado Adolfo knygos. Paprašė mano, kaip artimiausio giminaičio, sutikimo knygas padovanoti Valdovų rūmams. Daugiau nieko paaiškinti nenorėjo. Sakė, kad paslaptis, iš kur jos atsirado, - teigė Algirdas. - Aš, nematydamas tų knygų, nesutikau. Tada jis, man nežinant, kreipėsi į Kanadoje gyvenančius Adolfo anūkus Lianą ir Vitą bei žentą Vitolį Šipelius (Adolfo dukra Aldona jau buvo mirusi 1993 metais). Nieko daugiau nežinodami Šipeliai sutiko. Knygos buvo padovanotos Valdovų rūmų muziejaus bibliotekai. Paskui jau iš spaudos sužinojau, kad knygas išsaugojo istorikas M. Jučas. Niekaip nesuprantu, kodėl M. Jučas tiek daug nepriklausomybės metų apie tai tylėjo. Kai 1993 metais Utenos gimnazijai buvo suteiktas Adolfo Šapokos vardas, mokytojai ir moksleiviai po šapelį rinko eksponatus istoriko atminimo kambariui. Manau, būtų teisinga, kad dalis knygų atitektų ir tam kambariui."

Algirdas susisiekė su Adolfo anūkais Kanadoje, paaiškino jiems situaciją. Vitas ir Liana, norėdami atšaukti savo ankstesnį sprendimą, apgailestaudami kreipėsi į Valdovų rūmus: "Nežinodami, kad ne visi giminaičiai buvo informuoti, norime iš dalies pakeisti savo sutikimą. Dabar maloniai prašom, kad dalį (100 iš 400) rūmuose saugomų knygų perduotumėt Utenos Adolfo Šapokos gimnazijai." Tačiau Valdovų rūmai atsakė giminaičiams, jog "dėl teisinių ir etinių aplinkybių dovanojimo sprendimo keitimas yra neįmanomas" (nes knygose sudėti dovanojimo antspaudai, o prie dovanojimo prisidėję asmenys kaip mecenatai įrašyti marmuro lentoje Rėmėjų salėje).

Valdovų rūmų muziejaus komunikacijos koordinatorė Ramunė Hazir, paprašyta papasakoti, kokias knygas jų biblioteka yra gavusi, paaiškino: "Šie leidiniai – tai XVII amžiaus antros pusės - XX amžiaus pirmos pusės lenkų, rusų, vokiečių, lietuvių ir kitomis kalbomis parašytos Lietuvos istorijai skirtos Z. Ivinskio, Mykolo Biržiškos, Augustino Janulaičio, P. Klimo, Aleksandro Brücknerio, Marcelio Handelsmano, Henryko Łowmiańskio ir kt. autorių studijos. Tai moksliniai veikalai, kurie turi prasmę tik tuo atveju, jei jais naudojasi mokslininkai. Be to, jiems reikalingos ir atitinkamos laikymo sąlygos, kurias geriausiai gali užtikrinti kultūros paveldą sauganti muziejinė institucija."

"Ne sau tų knygų norėjau, o Adolfo Šapokos gimnazijai", - sakė Algirdas Šapoka. / Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Kaip informavo R. Hazir, visuomenei yra sudarytos sąlygos susipažinti su šiuo paveldu nacionaliniame LIBIS kataloge www.libis.lt, o netrukus pačios seniausios knygos bus eksponuojamos ir Valdovų rūmų muziejaus bibliotekos ekspozicijoje.

Tarp A. Šapokos bibliotekos leidinių yra ir jo paties parašytos aštuonios knygos - "Bajoriškoji "demokratija" (1942), "Gegužės 3 d. konstitucija ir Lietuva" (1940), "Jeronimas Pragiškis ir jo kelionė Lietuvon" (1932), "Lietuva ir Lenkija po 1569 metų Liublino unijos" (1938), "Lietuvos kaimo ir dvaro santykiai XVIII amžiaus antroje pusėje" (1942), "Mokslo ieškančių senovės lietuvių keliai" (1935), "Premyslo (Ottakaro) II žygiai į prūsus" (1939), "Senosios Lietuvos valstybės santvarkos bruožai" (1935). Jas, taip pat suskaitmenintas, galima paskaityti minėtame kataloge.

"Perduoti knygas kitai institucijai Valdovų rūmų muziejus neturi jokio juridinio pagrindo, nes jas sovietmečiu išsaugojusio prof. M. Jučo valia ir visų artimiausių prof. A. Šapokos giminaičių – Kanadoje gyvenančių Lianos, Vito ir Vitolio Šipelių, Lietuvoje gyvenančių Mindaugo ir Gintauto Šapokų bei prof. Vidos Marijos Čigriejienės-Šapokaitės – sutikimu, pasirašius visus reikalingus dokumentus, knygos padovanotos Valdovų rūmų muziejui. Dokumentuose nenumatyta galimybė atsisakyti knygų, perleisti jų kitai institucijai ar užginčyti dovanojimo aktą", - LŽ atsakė Valdovų rūmų muziejaus atstovė.

Vis dėlto Algirdas, būdamas artimesnis Adolfo giminaitis nei išvardyti Lietuvoje gyvenantys Šapokos, jaučiasi, kad su juo pasielgta neteisingai. "Ne sau tų knygų siekiau, nors kelių norėjau paprašyti gimnazijai, kurioje saugomas dėdės Adolfo atminimas, - tvirtino pašnekovas. - Kaip artimiausias Lietuvoje esantis Adolfo giminaitis gal turiu tokią teisę? Bet niekam mano nuomonė neįdomi. Be to, kai jau buvome Sibire, Adolfas atostogas leisdavo mūsų namuose Šeduvoje. Gali būti, kad jis paskui į Kauną išsivežė ir kai kurias mūsų namuose buvusias knygas."

Iš Kauno palėpės

Paskambinus garbaus amžiaus istorikui M. Jučui, atsiliepė jo žmona archeologė Irena ir paaiškino, kad beveik devyniasdešimties metų vyras turi klausos problemų, sunkiai susikalba. "Kai mes susituokėme, vyras man pasakė, jog turi A. Šapokos knygas. Sakė, kad jas patikėjo jam viena buvusi kurso draugė. Tai merginai knygas emigruodamas paliko A. Šapoka. Nežinau, kas ją siejo su Adolfu. M. Jučas jos irgi to neklausė. Tais laikais, jei žmogus dėl savo saugumo ko nors nesakė, ir nemandagu buvo klausti. Pamenu, mes jas uždangstę specialioje lentynoje laikėm. Vėliau M. Jučas apie knygas užsiminė vienam bičiuliui, tad dar ir saugumas patampė", - pasakojo I. Jučienė.

Valdovų rūmų muziejaus bibliotekoje saugomos ir šios A. Šapokos parašytos knygelės. Knyga "Jogaila" parengta drauge su kitais istorikais. / Vytauto Abramausko nuotrauka

Saugumiečiai pareiškė, kad gali iškart knygas konfiskuoti arba palikti M. Jučui, jeigu šis pasižadės niekam apie jas nepasakoti, niekam jų nerodyti, o tik pats naudosis savo moksliniams darbams. Istorikas sutiko ir saugumiečiai paliko jį ramybėje. Taip M. Jučas išsaugojo apie 400 A. Šapokos bibliotekos knygų.

LŽ pavyko trumpai telefonu pasikalbėti ir su profesoriumi. "A. Šapokos knygas ir jo rankraščius po karo Kaune vieno namo palėpėje parodė buvusi kurso draugė. Atidavė man naudotis neribotam laikui. A. Šapokos rankraščius dar sovietmečiu atidaviau Mokslų akademijos bibliotekai, o knygas Valdovų rūmams prieš keletą metų padovanojau su A. Šapokos giminaičių pritarimu", - sakė M. Jučas.

I. Jučienė dar pridūrė, kad apie jokį kitą artimą giminaitį jie nežinojo. "Stengėmės išsaugoti tas knygas, ir tai padarėme. Be A. Šapokos knygų, M. Jučas ir pats visą gyvenimą artikvariatuose pirko senas, istorijos mokslui vertingas knygas, saugojo ir norėjo, kad jos atitektų mokslininkams. O kodėl taip ilgai atkūrus nepriklausomybę niekam neatidavėme? Bijojome, kad knygos neatsidurtų pas įvairius kolekcininkus, nenorėjome jų patikėti bet kam", - pabrėžė I. Jučienė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"