TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Aksominė A. Smetonos diktatūra

2015 12 18 6:00
Prezidentas Antanas Smetona darbo kabinete. LCVA nuotrauka

Šįkart dar kartą prisiminkime 1926 metų gruodžio 17-osios perversmą ir po jo stojusius Antano Smetonos laikus, kuriuos sovietinė propaganda be išlygų vadino kruvina fašistine diktatūra. Tačiau ar A. Smetonos režimą bent iš tolo galima lyginti su milžiniškomis koncentracijos stovyklomis, kuriomis savo šalis pavertė sovietų komunistai ar Vokietijos nacionalsocialistai? Pažvelkime į faktus.

Iš pradžių keliais sakiniais nužymėkime perversmo kulminaciją. 1926 metų gruodžio 17-osios naktį į Seimo posėdžių salę įsiveržė grupė aviacijos karininkų ir karinio diktatoriaus Povilo Plechavičiaus vardu liepė parlamentarams išsiskirstyti. Po poros dienų liaudininkų prezidentas Kazys Grinius priėmė kairiųjų Vyriausybės atsistatydinimą, paskui atsistatydino pats.

Tos pačios gruodžio 19-osios vidudienį į Seimo posėdžių salę, kurioje buvo susirinkę tik 42 dešinieji parlamentarai (kairiųjų kėdės buvo tuščios), atlydėtas nuo perversmininkų besislapstęs Seimo pirmininkas liaudininkas Jonas Staugaitis. Prezidento rinkimų rezultatai buvo aiškūs iš anksto: 38 balsais už, dviem Seimo nariams susilaikius valstybės prezidentu išrinktas Antanas Smetona. Jam prisiekus, nugriaudėjo galingos ovacijos.

Tautininkų vyriausybės vadovas Augustinas Voldemaras šaipėsi iš nuolatinių opozicijos raginimų surengti demokratinius Seimo rinkimus.LCVA nuotrauka

Nuo cenzūros iki sprogimų

Perversmas įvyko taip sklandžiai, kad nuo pergalės apsvaigę tautininkai iš pradžių nelabai žinojo, kaip teks vairuoti valstybės laivelį. Tai matyti iš 1927-ųjų sausio 5 dieną surengto neeilinio tautininkų suvažiavimo. Vienas jo dalyvių apie posėdžių atmosferą atsiliepia tokiais žodžiais: „Pradžioj suvažiavimo visų veiduose matėsi karališkas pasitenkinimas, (...) jautėsi kažkoks karingas pergale džiaugiantis ūpas.“ Tačiau ką daryti su šia pergale, jei, pasak dokumento autoriaus, „darant pranešimą iš vietų noriai buvo klausomos kalbos, reikalaujančios diktatūros, bet kai vienas kitas pamėgino pasiskųsti sunkia ūkininkų padėtimi, dalyviuos neramus nuobodus šnabždesys kyla“.

Taigi, 200 suvažiavimo delegatų iš esmės svarstė vieną klausimą – kaip greičiau demontuoti parlamentinę demokratiją ir panaikinti jos institucijas. Kokie delegatų pasiūlymai sulaukė audringų plojimų? Ogi „paleisti Seimą“, ir jei vėl toks bus išrinktas, „prašyti kariuomenę, kad išvaikytų“, „vietoje parlamento pasikviesti kokį 10 asmenų įstatymams leisti“. Žinoma, tautininkai nebūtų tautininkai, jei suvažiavime nebūtų skambėję ir raginimai „mažumų neprileisti prie krašto valdymo, nes Lietuva – lietuviams“.

A. Smetonos garbei tenka pastebėti, kad pastarosios nuostatos jis niekada nemėgino įgyvendinti. Tačiau parlamentarizmo likučius tautos vadas ėmėsi naikinti tuoj pat, jau 1927-ųjų vasarą, visų pirma pasikėsindamas į jo simbolį. Pastatą, kuriame iki perversmo posėdžiavo Seimas, skubiai nutarta perduoti mergaičių gimnazijai. Tačiau vis dar formaliai egzistuojantis Seimo prezidiumas pasiduoti neketino: Švietimo ministerijai adresuotame rašte jis nutarė niekur išsikraustyti neketinąs. „Negirdėtas ir nesuprantamas dalykas, kad vykdomoji galia – Vyriausybė galėtų daryti kas jai patinka su Seimo rūmais. Taigi pats Vyriausybės įsikišimo faktas yra įžeidimas parlamento teisių ir garbės“, – valdžios poelgiu rugsėjo 6 dieną piktinosi liaudininkų „Lietuvos žinios“.

Tautininkų valdžios ir Katalikų bažnyčios santykiams netrūko įtampos. Prezidentas A. Smetona po pamaldų Šv. Antano parapijos bažnyčioje Kaune 1937 m.LCVA nuotrauka

Reikia pridurti, kad įsitvirtinusi tautininkų valdžia, užuot užčiaupusi opozicijos kritiką, pati leidosi į polemiką dėl Seimo rūmų. Tautininkų dienraštis „Lietuvis“, išvadinęs Seimą „nabašninku“, stebėjosi prezidiumo užsispyrimu ir pareiškė, jog „Vyriausybė be reikalo mano, kad Seimo prezidiumas tebėra, ir be reikalo tariamajam prezidiumui algas moka“. Taigi, nors opoziciniams laikraščiams ir buvo leista ginčytis su valdžia, debatai nieko nepakeitė – Seimo prezidiumas buvo išgrūstas į kelis kambarėlius valstybės spaustuvės pastate, o su jų nariais visiškai nustota skaitytis. Iš visko buvo matyti, kad rengti naujų Seimo rinkimų naujoji valdžia neketina ir vargu ar kada nors ketins.

Žinoma, tai, kad tautininkų valdžia leido opozicinei spaudai kritikuoti jos sprendimus, visai nereiškė, kad ši galėjo rašyti ką panorėjusi. Tiesą sakant ir Seimų laikais spauda buvo arba cenzūruojama, arba bent jau tampoma už tvirto partinio pavadžio (išskyrus gal trumpą Trečiojo išvaikytojo Seimo laikotarpį). Po 1926-ųjų gruodžio tautininkai labai greitai vėl prisuko varžtus – jau kitą dieną po perversmo „Lietuvos žinios“ išėjo tiek cenzūros apkramtytais puslapiais, kad vedamojo, kuriame vertinami gruodžio 17-osios įvykiai, beveik nebuvo įmanoma suprasti. Atkūrus karinę padėtį, be spaudo „Karo cenzūros leista“ nebegalėjo pasirodyti nė vienas leidinys. Be to, cenzūrai buvo atrastas naujas pamatas – tautinio savitumo idėja. Kuriant tautišką valstybę, imta dozuoti bet kokią informaciją, netelpančią į šios idėjos rėmus.

A. Smetona tribūnoje Kaune. XX a. 4-as dešimtmetis.LCVA nuotrauka

Laikui bėgant, valdžia ne tik ėmėsi kontroliuoti ir mėtyti lauk jai netinkamus straipsnius, bet ir pati nurodinėti, ką ir kada reikia spausdinti. Tam buvo įsteigta ir vadinamoji Visuomeninio darbo valdyba, kuri ne tik duodavo nurodymus redaktoriams, bet ir pateikdavo jiems jau parengtus straipsnius, kuriuos buvo privaloma skelbti, netgi nenurodant jų autoriaus. Todėl šiandien, skaitant skirtingų pakraipų to meto laikraščių redakcijų skiltis, kartais susidaro keistas įspūdis, kad tiek valdžiai pritariantys, tiek jai oponuojantys leidiniai kažkodėl pūtė į vieną dūdą. Beje, tuo pat metu prižiūrėti spaudą buvo pavesta ir valstybinei naujienų agentūrai ELTA, kurios Vidaus politikos skyrius kai kuriuose dokumentuose imtas vadinti tiesiog „tautinės kultūros ir propagandos įstaiga“.

Opozicinių partijų spauda kentėjo ne vien dėl valdžios primetamų apribojimų, bet ir dėl neoficialaus persekiojimo. Nors oficialus tyrimas užtruko ilgai, niekas taip ir neišsiaiškino, kas sukėlė sprogimą „Lietuvos žinias“ spausdinusioje „Varpo“ bendrovės spaustuvėje. Nebuvo įvardyti ir asmenys, 1928 metų rugpjūčio 25-osios naktį iš namų pagrobę Šiaulių laikraščio „Momentas“ vyriausiąjį redaktorių. Išvežtas į mišką ir ten paliktas žurnalistas, regis, buvo tiek įbaugintas, kad net atsisakė rašyti pareiškimą policijai, nors mieste kalbėta, jog tai padarė gerai jam pažįstami su premjeru Augustinu Voldemaru susijusios sukarintos organizacijos „Geležinis vilkas“ aktyvistai.

Taigi, nors 1928 metais prezidento ir ministrų kabineto paskelbta naujoji šalies Konstitucija ir garantavo žodžio laisvę, iš tikrųjų varžtai buvo užsukinėjami vis smarkiau. Kita vertus, A. Smetonos „diktatūra“ niekuomet neuždarė visų jai nepritariančių leidinių – to negalima pasakyti apie fašistinę Italiją, nacių valdomą Vokietiją ar Sovietų Sąjungą. Juokingiausia, kad net ir labiausiai suvaržius opozicinę dešiniųjų krikdemų ar kairiųjų liaudininkų spaudą Kauno kioskuose buvo galima laisvai nusipirkti atviros komunistinės propagandos kupiną Kremliaus oficiozą „Izvestija“.

Antanas Smetona „Jaunosios Lietuvos“ sąjungos dešimtmečio iškilmėse 1937 m.LCVA nuotrauka

Mirties nuosprendžiais nesišvaistė

Kitaip nei minėtos totalitarinės diktatūros, Lietuvos valdžia masiškai nepersekiojo kitaminčių ir buvo stebėtinai nuolaidi atviriems savo priešininkams – netgi tiems, kurie mėgino nuversti ją jėga. Sovietijoje arba Reiche tokių geriausiu atveju laukė koncentracijos stovyklos, bet dažniausiai – greita ir neišvengiama mirtis. Lietuvoje už antivalstybinę veiklą taip pat buvo numatyta mirties bausmė, tačiau A. Smetonos valdžia politiniais tikslais jos griebdavosi itin retai. Nors pasmerktųjų myriop nuo 1926 iki 1940 metų buvo nemažai, realiai mirties bausmė buvo vykdoma tik tris kartus – iš karto po perversmo ir 1935-aisiais, numalšinus ekonomikos krizės į ožio ragą suvarytų Suvalkijos ūkininkų streiką.

Trečiojo Seimo ir kairiosios Vyriausybės amnestuoti ir sumaištį visuomenėje imantys kelti komunistai iš karto vėl atsidūrė ten, kur jie ir turėjo būti, – kalėjime. Keturi iš jų – LKP Centro komiteto sekretorius Karolis Požela, CK narys Juozas Greifenbergeris, Raudonosios pagalbos organizacijos centro komiteto narys Kazys Giedrys ir komjaunimo CK narys Rapolas Čarnas už komunistinio perversmo rengimą Karo lauko teismo gruodžio 24-ąją buvo nuteisti sušaudyti. Nuosprendis jiems buvo įvykdytas auštant gruodžio 27-ajai Kauno VI forte. Dar vienas šios bylos kaltinamasis Faivušas Abramavičius atsipirko kalėjimu iki gyvos galvos. Legenda apie keturis narsius komunarus gyvavo visą sovietmetį, tačiau šiandien mažai kas prisimena, kad beveik tomis pačiomis dienomis myriop pasmerkti buvo ne keturi, o penki komunistai. Penktasis buvo pogrindinio Lietuvos komjaunimo CK sekretorius Pijus Glovackas. 1927-ųjų vasario 5 dieną už raginimus „ginkluotu sukilimu nuversti konstitucijos keliu įvestą tvarką“ jis taip pat nuteistas sušaudyti, tačiau mirties bausmė tuoj pat pakeista kalėjimu iki gyvos galvos, po metų, pritaikius bendrą amnestiją, bausmė sumažinta iki 15 metų sunkiųjų darbų, o 1939-aisiais, atsėdėjęs 13 metų, revoliucionierius paleistas į laisvę.

Prezidentas Antanas Smetona ir ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras 8-ojo pėstininkų pulko dešimtmečio iškilmėse Šiauliuose. 1929 m. liepos 20 d.LCVA nuotrauka

Kodėl A. Smetonos „diktatūra“ pasigailėjo ne tik savo, bet ir visos Lietuvos valstybės priešo? Pasirodo, vien todėl, kad laiške Vyriausiajam Tribunolui nuteistasis pateikė tokį paaiškinimą: „Tą rytą dar, pirma, nebuvo paskelbtas karo stovis, o antra, neaišku, prieš kurią valdžią. Tik nuvertus Trečiojo Seimo pastatytą valdžią buvo įvestas karo stovis ir todėl aš negalėjau būti teisiamas karo lauko teismo, bet apygardos teismo.“ Kaip matome, vienas paprastas argumentas pakeitė „žiauriojo fašistinio teismo“ nuosprendį ir išsaugojo P. Glovackui gyvybę, o jo garbinamoje Sovietijoje stalininis teismas į tokius kazusus tikrai būtų numojęs ranka.

Antrą kartą realių mirties bausmių A. Smetonos režimas ėmėsi po nepavykusio kontrpučo kurį 1927-ųjų rugsėjį pamėgino surengti slapta kairiųjų organizacija, pavadinta Komitetu Lietuvos Respublikai ginti. Še įvykiai vėliau įėjo į istoriją Tauragės ir Alytaus sukilimo vardu. 1927 metų rugsėjo 8 dienos rytą maždaug 30 revolveriais ir šautuvais ginkluotų vyrų, užėmę komendantūrą ir policijos nuovadą, suėmė tris dešimtis valdžios pareigūnų, o vietos spaustuvei liepė atspausdinti keletą tūkstančių lapelių, kuriuose pranešama apie įvedamą komendanto valandą ir nurodoma sunešti komendantūrai visus turimus ginklus. Naujoji „valdžia“ Tauragės komendantu paskelbė už dalyvavimą ankstesniame nepavykusiame perversme čia nutremtą Lietuvos kariuomenės kapitoną Antaną Majų (kurio, beje, sukilimo dienomis Tauragėje taip niekas nė nematė, tad vėliau pasirodė versijų, jog šis buvo į sąmokslininkų gretas infiltruotas saugumo agentas).

Miestą užgrobę maištininkai išsilaikė jame tik pusantros paros. Rugsėjo 9-osios pavakarę sukilėlius puolė dviejų pėstininkų ir vieno husarų pulko kariai. Po poros valandų sukilimas buvo numalšintas, prasidėjo maištininkų vadų paieška ir areštai. Per porą dienų suimti 133 asmenys. Vėliau 22 sukilėliai buvo nuteisti mirties bausme, aštuoniems jų nuosprendis įvykdytas, kitiems pakeistas kalėjimu iki gyvos galvos.

Paskutinį kartą mirties bausmių valdžia griebėsi ketvirtojo dešimtmečio viduryje, kai Lietuvą sukrėtė krizės nukamuotų ūkininkų protesto akcijos, 1935-ųjų rugpjūtį išsiliejusios į didelio masto streikus. Ūkininkai reikalavo 50 proc. sumažinti mokesčius, 5 metams atidėti skolų mokėjimą, uždrausti parduoti ūkius iš varžytinių už nesumokėtas skolas ir pakelti grūdų supirkimo kainas. Patenkinti visų šių reikalavimų valdžia nebuvo pajėgi. Bet ir ūkininkai neketino nusileisti. Pasinaudodami padėtimi, alyvos į ugnį dar įpylė ir komunistai, raginantys ūkininkų streiką paversti „bendra kova prieš fašizmą“.

A. Smetona sveikinasi su Utenos vaikais. 1938 m.LCVA nuotrauka

Ir štai 20 dieną beveik visi Dzūkijos ir Suvalkijos ūkininkai pradėjo streiką, per kurį buvo visiškai sustabdytas produkcijos pristatymas į monopolijų supirkimo punktus ir pienines. Tačiau taikūs protestai truko neilgai – nepraėjus nė savaitei, prasidėjo nesankcionuoti mitingai, kelių blokados, smurto proveržiai ir susirėmimai su policija. Jie pareikalavo žmonių aukų.

Dalis streikininkų kėlė grynai politinius reikalavimus – jie siekė prezidento ir Vyriausybės atsistatydinimo, demokratiškesnės valdžios. Būtent ši grupė per sukilimą griebėsi to, ką šiandien pavadintume teroro aktais: degino vietos administracijos būstines, niokojo grietinės nugriebimo punktus, pjaustė telefono stulpus, degino streike nedalyvaujančių valstiečių ūkius ir šaudė jų gyvulius.

Už šiuos veiksmus teismai vėliau ir skyrė griežčiausias bausmes. Iki 1938-ųjų vykusiuose procesuose buvo teisiami 253 asmenys, dar keli šimtai nubausti administracine tvarka. Net 18 kaltinamųjų buvo skirta mirties bausmė, nemažai streiko dalyvių buvo pasmerkti kalėti iki gyvos galvos. Tiesa, daliai nuteistųjų bausmės vėliau buvo sumažintos, o mirties bausmė įvykdyta tik penkiems asmenims. Verta priminti, kad sušaudytieji Petras Šarkauskas, Bronius Pratasevičius ir Kazys Narkevičius buvo itin stambūs ūkininkai, per susirėmimą Veiveriuose nušautas Juozas Gustaitis priklausė Tautininkų sąjungai, o ten pat žuvęs Stasys Veiverys buvo vietos jaunalietuvių vadas.

A. Smetona studentų tautininkų korporacijos „Neo-Lithuania“ susirinkime 1932 m.LCVA nuotrauka

Kaip matome, tąkart tautininkų valdžia nepasigailėjo netgi „saviškių“. Tačiau kitais atvejais partiniams opozicionieriams, ne kartą ir ne du mėginusiems įvykdyti kairiuosius ir dešiniuosius valstybės perversmus (išskyrus jau minėtą Tauragės sukilimą), „diktatūra“ buvo kur kas nuolaidesnė. O juk vien minėti 1927-ieji pagarsėjo kaip nepavykusių perversmų metai.

Kovo 15-ąją žlugo dar vienas pučas, kurį organizavo Seimo narys liaudininkas Juozas Pajaujis. Perversmą rengiantys kairieji ketino veikti, pasinaudodami tautininkų metodais. Naktį į sausio 15-ąją jie planavo suimti A. Smetonai ir jo komandai ištikimus karininkus, prezidentu paskirti teisės profesorių Petrą Leoną, o formuoti Vyriausybę pavesti nuverstajam prezidentui Kaziui Griniui.

Tačiau pučistų užmačios seniai buvo žinomos politinei policijai. Taigi, husarų pulko vyresnysis leitenantas Erikas Tornau, turėjęs gauti signalą apie prasidedantį sukilimą, planuoto perversmo dieną netikėtai buvo nušalintas nuo budėjimo ir suimtas, o balandžio pradžioje, nepaisant Seimo nario neliečiamybės, už grotų pasiųstas ir pats J. Pajaujis. Balandį karo lauko teismas tris kontrpučo rengėjus – Juozą Pajaujį, Eriką Tornau ir Juozą Žemaitį nuteisė sušaudyti. Netrukus, tenkindamas nuteistųjų malonės prašymus, prezidentas A. Smetona mirties bausmę pakeitė kalėjimu iki gyvos galvos, o po dvejų metų visi pučistai buvo paleisti į laisvę.

Tai buvo ne pirmas ir ne paskutinis atvejis, kai įvairiausių sąmokslų prieš A. Smetoną ar jo bendražygį ministrą pirmininką A. Voldemarą rengėjai atsipirkdavo lengvomis bausmėmis, o kartais – tik lengvu išgąsčiu. Ne itin nukentėjo ir pats A. Voldemaras, vėliau tapęs aršiu A. Smetonos priešininku ir mėginęs jėga sugrįžti į valdžią.

Ne konclageris, bet palėpė

Beje, po 1929-ųjų, iš valdžios pašalinus A. Voldemarą, A. Smetona tapo dar atlaidesnis politiniams oponentams, netgi tiems, kurie kadaise aktyviai prisidėjo prie mėginimų jį susilpninti arba nuversti. Istorikų Mindaugo Tamošaičio ir Artūro Svarausko monografijoje „Nuo Kazio Griniaus iki Antano Smetonos“ pateikiamais duomenimis, 1928 metais 23 valstiečiai liaudininkai buvo administracine tvarka internuoti Varnių koncentracijos stovykloje, dar beveik trys dešimtys jų sėdėjo Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Raseinių kalėjimuose. Tuo metu 1931-ųjų pradžioje „Lietuvos žinios“, informuodamos apie liaudininkų Centro tarybos posėdį jau konstatavo, kad visi kalinti šios partijos nariai išleisti į laisvę.

Tvirtas užnugaris: prezidentas Antanas Smetona visuomet galėjo kliautis besąlygiška kariuomenės vadovybės parama.LCVA nuotrauka

Iš pradžių rėmę, ar bent nesipriešinę tautininkų perversmui, o vėliau tų pačių tautininkų iš politinio gyvenimo išstumti krikščionys demokratai taip pat nesulaukė tokių žiaurių represijų, kokių buvo galima tikėtis iš tikros totalitarinės diktatūros. Tai, žinoma, nereiškia, kad jų veikėjai nejautė rimto valdžios spaudimo. Ko gero, krikdemai tautininkų valdžiai atrodė kur kas pavojingesni nei visi kairieji kartu paėmus. Mat ir netekę galimybės tiesiogiai dalyvauti valdžioje krikščionys demokratai išlaikė galingą instrumentą, leidžiantį veikti viešąją nuomonę pamaldžioje katalikiškoje Lietuvoje. Šis instrumentas buvo Bažnyčia ir tūkstantinė kunigų armija.

Taigi, po 1927-ųjų politinė krikdemų kova iš rinkimams skirtų mitingų ir Seimų posėdžių persikėlė į bažnyčių sakyklas. Kaip rašoma minėtoje monografijoje, kunigai per pamaldas ar po jų aršiai kritikuodavo „bedievių“ tautininkų valdžią, atsisakydavo šventinti tautininkų organizacijų vėliavas ir netgi grasindavo, kad joms priklausantys parapijiečiai nebus laidojami kaimo kapinėse. Valdžiai suvalstybinus skautus, Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas griežtai uždraudė tikintiesiems leisti, kad jų vaikai stotų šią organizaciją. Buvo atvejų, kai kunigai pasikėsindavo į paties A. Smetonos autoritetą. Štai tautos vadui lankantis Ukmergės apskrities Deltuvos miestelio kariuomenės šventėje, vietos klebonas tyčia surengė atlaidus, kad pamatyti ir pasiklausyti prezidento ateitų kuo mažiau žmonių.

Kaip į tokią aktyvią opoziciją būtų reagavusi tikra totalitarinė diktatūra? Užtenka prisiminti bolševikinę Rusiją, kurioje tūkstančiai dvasininkų buvo išžudyti, atsidūrė lageriuose, o kiti buvo priversti tarnauti režimo interesams. Panašus likimas daugumą Bažnyčios tarnų ištiko ir nacių Vokietijoje. O štai Lietuvoje tokia priešprieša nesukėlė nei masinių represijų, nei totalaus oponentų persekiojimo.

Neįmanoma įsivaizduoti ir to, kad esant totalitarinei diktatūrai opozicijai suvažiavimų rezoliucijomis, memorandumais ir juo labiau spaudoje kas nors leistų reikalauti surengti demokratinius rinkimus. Lietuvoje nuo pat 1927-ųjų tokie reikalavimai skambėjo nuolat. Protestų buvo girdėti ir po 1928-ųjų, tautininkams prastūmus naują šalies Konstituciją, dar labiau įtvirtinančią prezidento galias. Nors naujajame pagrindiniame įstatyme ir buvo skelbiama, kad Lietuva – demokratinė respublika, o suvereni valdžia priklauso tautai, iš tikrųjų visos galios buvo sukoncentruotos vieno asmens rankose. Prezidentas galėjo paleisti Seimą, o jam nesant pats leisti įstatymus, galiosiančius, kol išrinktasis Seimas juos pakeis. Tačiau įdomiausia, kad Konstitucija sudarė galimybę Seimo rinkimų apskritai nesušaukti: nors įstatymas nurodė, kad naujas parlamentas turi būti renkamas ne vėliau nei po pusmečio nuo jo paleidimo ar kadencijos pabaigos, pirmajam po Konstitucijos priėmimo Seimui išrinkti jokie konkretūs terminai nebuvo numatyti.

Suvalkijos ūkininkų streiko dalyvis V. Mačys, sužeistas Veiveriuose. 1935 m. rugpjūčio 27 d.LCVA nuotrauka

Opozicija, kaip minėta, protestavo ir garsiai šaukė, tačiau imtis prieš ją kokių nors represijų režimas nematė reikalo – dabar nepatenkintuosius užteko tiesiog ignoruoti. Arba iš jų pasityčioti, kaip darė A. Voldemaras. Tais pačiais 1928-aisiais žurnalistų paklaustas, kada pagaliau bus sušauktas Seimas, Vyriausybės vadovas atsakė, kad tai įvyksią „jeigu ne rudenį, tai pavasarį, jeigu ne pavasarį, tai rudenį“. Vėliau, kam nors priminus tokį pažadą, A. Voldemaras arogantiškai atrėždavo nesakęs, kurių metų pavasarį ar rudenį bus surengti rinkimai.

Ši pasaka be galo truko devynerius metus, kol A. Smetona pagaliau paskelbė jo vieno priimtą įstatymą, kuriuo remiantis 1936-aisiais buvo surengti IV Seimo rinkimai. Tačiau su tikrąja demokratija jie neturėjo nieko bendra, nes kandidatų į parlamentą negalėjo kelti nei politinės partijos (jų oficiali veikla tuomet jau buvo sustabdyta), nei visuomeninės organizacijos ar piliečių komitetai. Visa iniciatyva buvo perduota apskritims, kurias visas be išimties tvirtai vairavo tie patys tautininkai.

Suprantama, kad vadinamajame „smetoniniame Seime“ posėdžiavo vien valdžios partijos atstovai ar jos rėmėjai. Tokie rinkimai ir toks Seimas davė piliečiams labai prastą pamoką – per 14 tautininkų valdymo metų atpratinti nuo galimybės laisvai išreikšti savo valią Lietuvos piliečiai labai nesistebėjo ir tokiu pat būdu vykusiais 1940-ųjų rinkimais į vadinamąjį Liaudies Seimą, palaidojusį Lietuvos nepriklausomybę ir vietoj nemėgstamo bet palyginti švelnaus smetoniško autoritarizmo atnešusį neįsivaizduojamo žiaurumo totalitarinę sistemą.

Po daugelio metų tautininkų kadaise nuverstas prezidentas Kazys Grinius šias dvi diktatūras palygins tokiais žodžiais: „Sutinku, kad Smetona ne Stalinas, jis Lietuvos neįkišo į tamsų kalėjimą, nei į koncentracijos stovyklą. Bet Smetona ne demokratas. Jo režimas diktatūrinis, policinis. Tauta buvo uždaryta drėgnon palėpėn, ji negalėjo tarpti taip, kaip būtų tarpusi pačių žmonių kontroliuojamoje demokratinėje santvarkoje.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"