TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Algimanto Čekuolio kronikos: Ar holokaustas – žydų pramanas?

2011 11 19 16:01

Šie metai pasaulyje skirti holokaustui atminti. Nes prieš 70 metų 1941-aisiais prasidėjo ši baisybė. Pirmą kartą ne mūšiuose, o šaltakraujiškai ir planingai buvo imta naikinti žmones, daugiausia - žydus.

Norint suprasti, kodėl tai įvyko, teks gilintis į nacių ideologiją, į jų vado Adolfo Hitlerio, užkrėtusio darbščią ir dorą vokiečių tautą savo beprotybėmis, požiūrį. Nacizmas vėl kelia galvą Europoje, Amerikoje, Rusijoje, kai kuriose Azijos šalyse. Ir Lietuvos alubariuose kartais galima išgirsti: "Hitleris kai ką teisingai darė!" Tai ne tik šlykštu, bet ir pavojinga. Trinčių su kaimynais buvo ir bus, bet tauta, nepasimokiusi iš istorijos, būna priversta ją pakartoti.

Nacių ideologija

Hitleris, nacių (nacionalsocialistų, kaip jie save vadino, nors nieko "socialistiško" ten nebuvo) vadas sukūrė ideologiją, kuri tapo Vokietijos ideologija. Save jis laikė mąstytoju, suprantančiu pasaulio sudėtingumą. Jis tikėjo, kad žmogaus savybės, jo vertybių skalė ir elgesys nulemti iš anksto, jam dar negimus. Ir tai nulemia rasė. Hitleris tvirtino, kad visos rasės ir tautos turi bruožų, perduodamų iš kartos į kartą, nepakitusių nuo priešistorinių laikų, genetiškai paveldimų nuo tada, kai žmogus atsistojo ant kojų. Todėl visa žmonijos istorija - tai rasių kovos istorija. Paveldėti genai lemia ne tik žmogaus išvaizdą, kūno struktūrą, bet formuoja mąstymą,  sugebėjimą organizuotis ir organizuoti, skonį, kultūros reiškinių vertinimą, fizinę jėgą, sugebėjimą kariauti. Naciai perėmė vieną Charleso Darwino mokymo tezę - "išlieka labiausiai tinkantis išlikti" ir perkėlė ją į žmonių gyvenimą. Todėl vokiečių tauta, t. y. "arijų rasė", išsilaikys tik sugebėdama daugintis ir plėstis, užimdama vis daugiau žemių ir likdama budri ir tyra, t. y. neleisdama įsimaišyti kitų rasių genams.

Kadangi "rasė" siekia plėstis, o Žemės rutulio galimybės ribotos,  "savaime suprantama", kad kova dėl išlikimo perauga į grobiamuosius karus. Išvada - karas neišvengiamas, gal net nuolatiniai karai, nes tokia žmogaus prigimtis. Žmonės negali pasikeisti, nes paveldimi bruožai nesikeičia, o rasėms susimaišius gali tik pablogėti.

Tačiau toks primityvus sudėtingų reiškinių aiškinimas - labai patrauklus ne per daug išprususiam alubarių kontingentui. Jei gyvenimas sunkus: krizė, Vokietijos atveju - pralaimėtas Pirmasis pasaulinis karas, užkrautos reparacijos, - tai geresnio vaisto net neverta ieškoti.

Kad tokios teorijos - pseudodarvinistinės ir pseudomoksliškos, įrodinėti nereikia. Noriu atkreipti dėmesį į kitą aplinkybę. Pasakyk  tautai šimtą kartų "mes geriausi", "tik mes geri" - ir ji tuo patikės.

Taip gali teigti ir japonai, per trumpą laiką tiek daug nuveikę nuolat žemės drebėjimų krečiamoje, neturinčioje iškasenų ir tik rėžiukus dirbamos žemės šalyje! Taip gali sakyti ir afrikiečiai, išmokę visą pasaulį ritmo ir gyvenimo džiaugsmo, tuo labiau kad be juodaodžių sportininkų neišsiverčia nei JAV, nei Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Ispanijos ar Italijos komandos. Indėnai primins klestėjusias actekų, majų ir inkų imperijas, o tai girdėdami kinai ironiškai šypsosis, nes jų žemė - civilizacijos ir kultūros lopšys, o dabar išsiveržė į ir ekonomikos lyderes. Ar norėtume, kad taip elgtųsi pasaulis?

Visi kilome iš Afrikos

Visos kalbos apie vienos ar kitos rasės pranašumą - tai tik tušti plepalai žmonių, nematančių toliau savo nosies. Nes nėra jokios rasės. Visi mes kilę iš centrinės Afrikos. Kai ten ėmė džiūti žemė ir gyventi tapo sunku (tai buvo maždaug prieš 70-100 tūkst. metų) jos gyventojai pasklido po pasaulį. Taip, dabar mes atrodome skirtingai, nes skirtingos aplinkybės mus formavo. Atklydusieji į Europą, ypač į jos šiaurę, išeiviai iš Afrikos jau po kelių tūkstančių metų pabalo, nes saulės ten mažai. Plaukai nustojo suktis, nes nereikėjo galvos nuo saulės slėpti.

Mūsų protėviai ne tiesiai iš Afrikos savanos atkeliavo į Laplandiją ar Lietuvą. Jie ėjo labai ilgai, aplinkiniais keliais, maisto ir geresnių sąlygų ieškodami. Lankėsi Arabų pusiasalyje, paskui Indijoje, o iš jos pasklido į visas puses, pakeliui keisdamiesi, bet likdami ta pačia, leiskite taip pasakyti, veisle.

Tai ne teoriniai išmąstymai. Visų tų klajonių istorija įrašyta į mūsų DNR, genetinį kodą, todėl ją, kaip ir metraštį, galime skaityti. Mes tokie vienodi, kad juodaodžio akių rainelę galima persodinti kinui, o indėno širdį - lietuviui. Todėl nacių teorija, jų bandymas laukinių gyvūnų santykius sutapatinti su žmonių santykiais yra melagingi.

O ir gyvūnai taip nesielgia, kaip aiškina rasistai. Vilkas medžioja stirnas, pjauna avis, bet nepjauna kitų vilkų. Liūtas nepjauna liūtų, erelis nemedžioja erelių. Jie gali susipešti dėl patelės, dėl teritorijos, bet nepralies savo giminės kraujo. Net susipešę šunys, nors smarkiai gali vienas kitą apsikandžioti, iškart nurimsta, kai  vienas jų krinta ant nugaros, taip tarsi pasakydamas: "Žudyk mane, jei nori."

Kitas dalykas - kultūrinis luobas, kurį kiekvienam uždeda šeima, auklėjimas, gentis, istorinės aplinkybės. Tai mūsų antroji oda. Štai  paplitusi nuomonė, kad Amerikos juodaodžiai - tinginiai, nenori dirbti, gyvena iš pašalpų. Bet prisiminkime, kad jų protėvius į Ameriką atvežė surakintus, dirbti vertė botagais, todėl didvyris būdavo tas, kuris sugebėdavo išsisukti nuo darbo. Tai tapo tradicija. Afrikoje, jei darbas gerai organizuotas, jie dirba puikiai, o ir Amerikoje pilna juodaodžių gydytojų, teisininkų, gubernatorių, senatorių, juodas net prezidentas.

Prisiminkime, kad Europa, kuria mes taip didžiuojamės, tebuvo laukinių kraštas, kur žmonės bėgiojo po miškus žvėrių kailiais prisidengę, o Kinijoje tuo metu klestėjo aukščiausia civilizacija - raštas, spaustuvės, metalurgija, medicina, keliai, centralizuota valdžia, buvo rengiamos ekspedicijos už jūrų marių. Tai kuo čia dėta odos spalva?

Dalis mūsų brolių, išeivių iš Afrikos, sustojo ten, kur dabar Artimieji Rytai. Bet jie greit įsitikino, kad žvėrių ten daug nesumedžiosi, o ir žemė prasta, todėl pradėjo statyti laivus ir jais plaukiodami sėkmingai prekiavo. Tai buvo finikiečiai, dabartinės Palestinos gyventojų protėviai. Irklinėm galerom, paskui bures sugalvoję, jie pasiekdavo net tolimą Iberijos pusiasalį, dabartinę Ispaniją.

Rašto galia

Po kelių šimtmečių iškilo Romos imperija, kuri užkariavo ir Palestiną. Viena gyventojų grupė nuolat maištavo, o 132-135 metais dar ir sukilo, todėl už bausmę buvo ištremta. Taip ji pasklido po visą imperiją. Šiai tautelei, vėliau pavadintai žydais, buvo uždrausta valdyti žemę, kuri buvo labai vertinama, nes galėjo apginti nuo bado. Žydų vadovai - rabinai - matė, kad tautelei lemta išmirti arba ištirpti, todėl įsakė gentainiams - kiekvienas berniukas privalo mokėti rašyti ir skaičiuoti.

Tada retas buvo raštingas. Ankstyvaisiais viduramžiais net karaliai ir kunigaikščiai mokėjo mosikuoti kardu, bet kai reikėdavo perskaityti ar parašyti laišką, kviesdavosi raštininką. Juo dažniausiai būdavo žydas, kuris vis negalėjo turėti žemės. Todėl žydai tapo gydytojais, muzikais, astrologais, prekybininkais, bankininkais, palūkininkais. Kitiems piliečiams, o jie buvo arba žemdirbiai, arba iš jų kilę, tai kėlė pasipiktinimą - kaip, žemės nedirba, o valgo? Iš čia - neapykanta.

Žydai iš tiesų skyrėsi nuo Šiaurės Europos gyventojų, nes klimatas per trumpus 2000 metų nespėjo jų pakeisti. Visoje Europoje jie buvo bežemiai, gyveno susigrūdę varginguose kvartaluose ir laikėsi vienas kito. Be to, jie nebuvo krikščionys, kalbėjo svetima kalba ir dar Jėzų Kristų nukryžiavo! Iš tikro jį nukryžiavo romėnų kareiviai. Jėzus pats buvo rabinas. Buvo paleistas gandas, kad žydai rengia orgijas, per kurias geria krikščionių vaikų kraują. Skurde ir tamsoje paskendusiems piliečiams to užteko - pirmyn, eik mušti ir karti žydų! Europoje tapo tradicija: dėl maro, choleros, o ypač pralaimėto karo   buvo kaltas žydas.

Vokiečiai nebuvo labiau priešiški žydams nei kitos tautos. Per Pirmąjį pasaulinį karą jie tarnavo kaizerio kariuomenėje, kai kurie net karininkais tapo. Bet 1933 metais Hitleriui atėjus į valdžią, jo beprotiškos idėjos kaip narkotikas užvaldė vokiečių, o paskui ir austrų protą. Viduramžiais Europoje žydų pogromai vykdavo tik retsykiais, o nacistinėje Vokietijoje jie tapo valstybės politika. 1933 metais buvo atidaryta pirmoji koncentracijos stovykla Dachau. 1938-aisiais surengta "Krištolinė naktis", kai buvo daužomos žydų parduotuvių vitrinos, butų langai, mušami žmonės. 1939 metais žydus pradėta varyti į getus, uždarus kvartalus, pusiau kalėjimus. 1941 metais prasidėjo masinis žydų naikinimas.

Žydai Lietuvoje

Ypač daug žydų nužudyta Lietuvoje - net 92 procentai. Tai daugiau nei kur kitur, pavyzdžiui, Danijoje žuvo tik 30 procentų. Tragedijos priežastys kelios. Lietuva buvo užimta staiga ir tik nedidelė dalis žydų spėjo pabėgti. Vėliau jau nebuvo kur bėgti. Danijoje jie sėsdavo į irklinius ar burinius laivelius ir už poros valandų pasiekdavo neutralią Švediją.

Be to, tais nelemtais metais mūsų santykiai buvo tragiški. Tvyrojo  nepasitikėjimo ir neapykantos tvaikas, nes likus savaitei iki vokiečių užpuolimo sovietai įvykdė didžiąją deportaciją. Iš Kauno buvo tremiami ir turtingi žydai, tik to niekas nepastebėjo, užtat visi buvo matę, kad NKVD trėmimo grupių vertėjai dažnai buvo žydai.

Vos tik tremtinių ešelonai išdundėjo į Sibirą, įžengė naciai. Tuomet  mūsų žemėje ir prasidėjo šėtonų ir velnių bakchanalija. Išvengę  trėmimo vyrai čiupo ginklus. Kiti, prieš metus sveikinę sovietus, net išmokę giedoti Internacionalą, išsigandę atpildo metėsi į kitą pusę - ėmė deginti sinagogas, nušaudavo žydus komjaunuolius dar vokiečiams miestelyje nepasirodžius. Ginklų buvo primėčiusi sprunkanti Raudonoji armija.

Baltaraiščių buvo kelios kategorijos: partizanai, kurie rengė pasalas ir įkopę į bažnyčių bokštus tratino į bėgančiųjų sovietų sunkvežimius, keršto ištroškę ištremtų šeimų vyrai ir dar - progų ieškotojai, iš komunistų partijos sušokę po nacių vėliava.

Žydai ir kitų kategorijų žmonės, kuriuos naciai buvo pasmerkę myriop, Lietuvoje naikinti žaibiškai. Pavyzdžiui, širvintiškius pėsčiom išvarė į Ukmergę, į laikinąjį getą, o po savaitės, kai surinko iš visos apskrities į Pivonijos mišką, sušaudė ir užkasė. Taip vyko prie kiekvieno didesnio Lietuvos miestelio. Visa Lietuva nusėta masiniais nekaltų žmonių kapais. 1941 metų liepos 8-ąją vokiečių "Einsatzgruppe" - mobilus žudikų būrys - padedant lietuviams, sušaudė 3000 žydų Kauno forte. Tie padėję naciams lietuviai vaizdavo  patriotus. Jie ne tik užtraukė mūsų tautai gėdą, bet pakenkė ir Lietuvos ekonomikai bei kultūrai. Jie šaudė žmones, kurių protėvius dar Gediminas buvo pakvietęs į Lietuvą verslo ir prekybos kurti. Šie jau buvo tapę lietuviais, nors ir nebuvo į juos panašūs.

Kaip dabar mums būtų reikalingi Lietuvos žydai, jų verslumas, patirtis, tarptautiniai ryšiai! Juk Amerika suklestėjo dar ir todėl, kad joje apsigyveno žydų mokslininkai, menininkai, finansininkai, kuriems pavyko pabėgti iš Vokietijos, Prancūzijos, apskritai iš Europos.

Buvo Lietuvoje žmonių, kurie gelbėjo žydus, rizikuodami savo gyvybe. Garbė jiems, nes holokaustas ėjo per Europą kaip miško gaisras. 1941-ųjų rugsėjį prie Kijevo, slėnyje, kuris vadinasi Babij Jar, buvo sušaudyta 34 tūkst. žmonių. Lapkričio 7-ąją nužudyta 13 tūkst. Minsko žydų, lapkričio 10-ąją - 10 tūkst. Rygos gyventojų, o gruodį prasidėjo žmonių naikinimas specialiose stovyklose. Naciai šaudė ne tik žydus, jie naikino čigonus, homoseksualus, nepaklususius lenkus ir karo belaisvius, psichinius ligonius, elgetas. Taip naciai išnaikino du trečdalius (apie 6 mln.) Europos žydų ir dar milijoną kitų žmonių.

Tai prisiminti būtina, nors pasaulyje daugybė žmonių, net ištisos valstybės ir vienos gan didelės valstybės prezidentas, tvirtina, kad holokausto nebuvo, kad tai tik žydų pramanas. Tegul jie atvažiuoja į Lietuvą, pažiūri į kauburius mūsų miškeliuose. Tegul pasikalba su lietuviais, kurie tai savo akimis matė. Todėl dar kelis šimtmečius holokaustą minėsime. Kad ir tam, kad jis niekada daugiau nepasikartotų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"