TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Algimanto Čekuolio kronikos: Linksma idiotiškų žaidimų pabaiga

2012 02 12 11:12

Reikia džiaugtis, kad esame gyvi. Vyresnieji, gimę maždaug iki 1960 metų, galėjo būti išgaravę be pėdsakų, o jaunesnieji nebūtų net gimę.

Vakarų šalys buvo pastačiusios atominių minų, paslėptų keliasdešimt metrų po žeme, barjerą, nes po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga ne demobilizavo visą savo kariuomenę, o pasielgė priešingai. Ėmė kaupti galingą šarvuočių, artilerijos ir parašiutininkų kumštį Rytų Europoje, ypač Rytų Vokietijoje, ir tiesė kelius Vakarų link. Prieš staigų smūgį niekas nebūtų atsilaikęs. Vakarai užminavo visas prieigas galingais branduoliniais sprogmenimis. Jeigu būtų kilęs konfliktas, iš Europos ir Lietuvos būtų likęs tik prisiminimas.

Tačiau tai buvo dar ne didžiausias mums paruoštas siaubas. Kai kas paaiškėjo tik dabar, atvėrus kai kuriuos slaptuosius archyvus. Kai 1960-ųjų lapkritį Johnas Kennedy buvo išrinktas Amerikos prezidentu, Sovietų Sąjungos vadas Nikita Chruščiovas labai apsidžiaugė. Jis tikėjosi, kad jaunas, nepatyręs, linkęs į kompromisus politikas bus sukalbamesnis už generolą Dwightą Eisenhoverį ir pasiūlė jam susitikti Vienoje. J.Kennedy mielai sutiko, tikėdamasis apglaistyti aštrius kampus ir pagerinti santykius. Taip daro kiekvienas naujas JAV prezidentas, pradėdamas savo kadenciją, ir kiekvieną Maskva nuvilia.

Vienoje N.Chruščiovas pareikalavo, kad J.Kennedy atsisakytų Vakarų Berlyno, nes toks "inkliuzas" DDR (Vokietijos Demokratinės Respublikos) viduryje labai kliudo. Nors sunkiai sergantis J.Kennedy buvo prifarširuotas vaistų ir net narkotikų, atiduoti sovietams vakarinę miesto dalį kategoriškai atsisakė. Kai sovietai Vakarų Berlyną užblokavo, o paskui pastatė garsiąją mūro sieną, Vakarai vis vien nepasidavė - į Vakarų Berlyną ėmė lėktuvais gabenti maistą, anglį, benziną. Įsiutęs N.Chruščiovas pareiškė Amerikai: "Norite karo? Turėsite karą."

1961-ųjų liepą Kremliuje buvo sušauktas komunistinės vadovybės ir branduolinės fizikos specialistų pasitarimas. Tarp jų buvo jaunas, nepaprastai gabus mokslininkas Andrejus Sacharovas. Būtent jis pasiūlė pagaminti neriboto galingumo termobranduolinę bombą, pavadintą vandeniline, ją susprogdinti iš anksto apie tai pranešus  amerikiečiams, ir net tą sprogimą jiems parodyti.

Tie žmonės nebuvo žvėrys, savo veiksmus teisino patriotizmu. Valdžia ir mokslininkai naiviai tikėjo, kad, pagaminus tokį galingą, viską naikinantį ginklą, užteks jį parodyti priešams bei "geros valios žmonėms" ir bus pasirašyta sutartis, uždraudžianti bet kokius branduolinius bandymus. Vėliau A.Sacharovas prisipažino, jog buvo labai naivus. Jis prisipažino ir kad to norėjo mokslinio smalsumo vedamas. Jam buvo įdomu, ar pavyks bombą pagaminti, nes dar reikėjo įveikti daugybę sunkumų.

Darbai vyko 500 kilometrų nuo Maskvos Sarovo mieste. Miestas buvo perstatytas, pritaikant jį branduoliniams reikalams, ir nepažymėtas net slaptuose žemėlapiuose. Dokumentuose jis vadinosi "Arzam-16". Nors bombos gamybos vieta buvo įslaptinta, N.Chruščiovas ėmė ja girtis dar jos neišbandžius. Kai jo vasarnamyje prie Juodosios jūros svečiavosi Amerikos prezidento patarėjas Johnas McCloy'us, N.Chruščiovas, vis dar siuntantis dėl tvirtos amerikiečių laikysenos Berlyno atžvilgiu, pareiškė svečiui: "Šią problemą išspręsime termobranduoliniu ginklu." Ir netrukus pridūrė: "Mano inžinieriai sukūrė 100 megatonų atominę bombą, kuri nušluos nuo Žemės paviršiaus Jungtines Valstijas ir jūsų sąjungininkus. Jie laukia nesulaukia, kada galės ją išbandyti. Pridėsite į kelnes." Tokius žodžius vartojo sovietų valstybės vadovas, kalbėdamas su Amerikos atstovu.

Rugsėjo 7 dieną sovietai sulaužė susitarimą nevykdyti branduolinių sprogdinimų žemės paviršiuje, galiojusį nuo 1958 metų, ir pradėjo   sprogdinimus nuo vienos kilotonos užtaiso. Vakarai nelabai nerimavo, tik negalėjo suprasti, kodėl bandymai tokie dažni - 17 per mėnesį.

Viskas būtų ėję pagal sovietų planą, jei Sarove nebūtų susidurta su nelaukta problema. N.Chruščiovo užsakytos 100 megatonų bombos, 5 tūkst. kartų galingesnės nei numesta ant Hirosimos, nebuvo kur išbandyti. Sovietų Sąjungoje, didžiausioje pasaulio valstybėje, nebuvo vietos, kurioje būtų galima tai padaryti neužteršiant žmonių gyvenamosios aplinkos. Todėl per Komunistų partijos XXII suvažiavimą pasakotoje pagyrūniškoje kalboje N.Chruščiovas pabrėžė: "100 megatonų bomba pagaminta, bet negalima jos išbandyti, kad patys sau neiškultume visų langų. Todėl buvo nutarta pagaminti tik 50 megatonų bombą, o kai reikės, bus ir 100. Mūsų priešams tai padarys didelį įspūdį. Kurie to dar nesupranta, rytoj supras." Salė, žinoma, pratrūko ovacijomis.

Po keturių dienų amerikiečiai atsakė beveik tokiu pačiu tonu. Jie pareiškė, kad jų atsakomasis smūgis gali būti dar galingesnis, nepaisant pirmųjų aukų ir sugriovimų. Gynybos sekretoriaus pavaduotojas Roswellas Gilpatricas paviešino, kad Amerika jau turi tarpkontinentinių raketų, branduolinėmis bombomis ginkluotų strateginių bombonešių, kurie pakeisdami vienas kitą visą laiką budi ore, tai pat povandeninių laivų "Polaris", budinčių vandenynų gelmėse ir po Arkties ledu. Šie laivai jokiomis priemonėmis neužfiksuojami, o kiekvienas jų neiškildamas gali paleisti į kosminę erdvę po kelias raketas su branduoliniais užtaisais. Amerikiečiai turi ir lėktuvnešių, su juos lydinčiais laivais, ir kilnojamųjų raketų paleidimo įtaisų sausumoje. "Mums nėra reikalo gaminti teroristinio daugybės megatonų ginklo", - pasakė R.Gilpatricas.

Tuomet psichinę ataką pradėjo sovietų gynybos ministras maršalas Rodionas Malinovskis. "ATOMINIŲ IR VANDENILINIŲ BOMBŲ AKIVAIZDOJE BET KOKIOS SLĖPTUVĖS - NE KAS KITA, O TIK IŠ ANKSTO PARENGTI KAPAI IR KARSTAI. NĖRA TOKIŲ BUNKERIŲ, NESVARBU, KOKIE HERMETIŠKI JIE BŪTŲ, KURIUOSE BŪTŲ GALIMA SAUGIAI SĖDĖTI SPROGUS BRANDUOLINIAM ĮTAISUI. JŪS BEPROČIAI, TURITE SUPRASTI, KAD UŽTEKS VOS KELIŲ GALINGŲ BRANDUOLINIŲ BOMBŲ IR JŪSŲ NEDIDELI, TANKIAI APGYVENDINTI KRAŠTAI BUS NUŠLUOTI NUO ŽEMĖS PAVIRŠIAUS, O JŪS PATYS ŽŪSITE GULĖDAMI SAVO LOVOSE", - pareiškė ministras, nors mūsų laikais sunku įsivaizduoti, kad ministrai galėtų viešai taip kalbėti. 

Vokietijoje, ir pačiame Berlyne prie sienos skiriančios amerikiečius nuo sovietų, įvyko keli lengvi pėstininkų, ir net tankų, pasistumdymai. Pakraupęs, pasaulis laukė bandomojo 50 megatonų bombos sprogimo. Buvo aišku, kad visame Šiaurės pusrutulyje po radioaktyvių kritulių maistas taps nuodingu. Vyriausybės ėmė kaupti pieno miltelių atsargas, panikos apimti žmonės apgulė parduotuves. Išpirko konservus, makaronus, kišeninius žibintuvėlius. Visose Vakarų sostinėse vyko antisovietinės demonstracijos. Maskvos atstovybėje prie Jungtinių Tautų (JT) Niujorke buvo išmušti langai. Akmenys buvo įvyniojami į popierių su užrašu: "50 megatonų." Moterų ir motinų draugijos siuntė į Kremlių protesto laiškus, protestavo net JT.

Tačiau bomba buvo gaminama toliau, be to, ruošiamas lėktuvas TU-95 jai gabenti. Standartiniame bombų liuke 8 metrų ilgio bomba netilpo, todėl lėktuvo "papilvę" teko perdaryti. Prie bombos buvo pritaisytas parašiutas jos kritimui sulėtinti, kad lėktuvas spėtų pabėgti iš mirties zonos.

Bomba sprogo 4 kilometrų aukštyje. Pakilo 64 kilometrų aukščio "grybas". Nežemiška šviesa pramušė debesis, nušvito visas dangus. Sprogimo šviesa pramušė net už 270 kilometrų buvusių stebėtojų juodus akinius, karščio banga nutvilkė veidus. Už kelių šimtų kilometrų stovintys mediniai pastatai buvo nušluoti, mūrinių pastatų nunešti stogai ir išmušti langai. Sugriovimai buvo daug didesni nei tikėtasi.

Po mėnesio grupė JAV mokslininkų sumodeliavo, kas būtų sprogus 100 megatonų užtaisui? Atsakymas aiškus - būtų visiškai sunaikinta Prancūzijos dydžio teritorija. O jeigu būtų numestos trys bombos? O atsakomieji smūgiai? Tapo aišku, kad tokio ginklo naudoti neįmanoma. Bomba buvo per daug galinga. Nebūtų galima apsaugoti ir savo karių bei gyventojų.

Tad kokia nauda užimti Prancūzijos dydžio teritoriją, jeigu ji paversta radioaktyvių pelenų dykuma, į kurią net įžengti negalima. Beliko pradėti tartis, kad nė viena šalis to ginklo daugiau netobulins, vadinasi, ir nebandys.

Taip Sovietų Sąjunga buvo įstumta į kelią, kurio labiausiai bijojo - taikaus rungtyniavimo kelią. Mums, šlapios dešros valgytojams, buvo tvirtinama, kad mes nebijome taikaus lenktyniavimo, kad kapitalizmą "užkasime", tačiau aukštieji vadovai jau matė, kad to padaryti nepavyks, kad Lenino idėjos yra utopinės, kad net žiaurus Lenino ir  Stalino teroras nepavertė utopijos realybe.

Kremlius ieškojo išeities. Kai pora vadų-senukų pasimirė, generaliniu sekretoriumi buvo parinktas palyginti jaunas Michailas Gorbačiovas. Jis griebėsi reformų. Pažadėjo pavaldiems Europos kraštams nesikišti į jų reikalus, sovietijoje leido imtis privataus verslo, užmaskuotai pavadinto "kooperatiniu", panaikino spaudos cenzūrą, truputį pažaidė su rinkimų laisve. Tačiau to užteko. Kubilo lankai buvo numušti, ir kubilas iškart subyrėjo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"