TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Algirdas – rytinės imperijos kūrėjas

2016 09 12 12:00
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Didysis kunigaikštis Algirdas, kurdamas savo imperiją rusėnų žemėse, pademonstravo įžvalgaus politiko ir sumanaus karvedžio savybes. Viena vertus, jis sistemingai įtvirtino savo valdžią dalindamas vietininkų postus savo gausiems šeiminykščiams. Kita vertus, jis ne mažiau sėkmingai įžvelgdavo galimybes, kada kardu galima pasiekti daugiau nei vedybomis.

Pasak istoriko dr. Andrejaus Ryčkovo, Algirdui nereikėjo toli ieškoti patikimų žmonių, kuriems būtų pavesta valdyti prie LDK prijungtas rusėnų žemes – valdovo šeima buvo pakankamai gausi, kad užimtų svarbiausias pozicijos ir Algirdui nereikėtų pernelyg nerimauti dėl vienos ar kitos kunigaikštijos lojalumo. Kaip ir jo tėvas Gediminas, Algirdas aktyviai išnaudojo vedybinę diplomatiją plėsti savo valdas. Tačiau įžvelgęs palankią situaciją, antai suirutę Aukso Ordoje, jis taip pat sėkmingai tvirtino savo valdžią ir kardu.

– Kuris Algirdo talentas buvo ryškesnis: karvedžio, ar politiko ir diplomato?

– Algirdas kilo iš Gedimino šeimos ir, kaip ir tėvas, pasižymėjo tiek politikoje, plėsdamas savo valdas sutartimis ir vedybomis, tiek ir karyboje. Kaip ir Gediminas, jis taip pat buvo gabus karvedys. Pats turėjo didelę šeimą, iš dviejų santuokų jis susilaukė apie 20 vaikų – tikrai įspūdingas skaičius.

Visai plačiai jo šeimynai, kaip ir artimiems jo rėmėjams, reikėjo iškovoti „vietą po saule“ ir tam tiko pačios įvairiausios priemonės. Tarkime, Vitebsko kunigaikštiją Algirdas gavo taikiai, po vedybų su Vitbesko kunigaikščio dukra.

Algirdas labai sėkmingai išnaudojo savo šeimos gausumą, skirdamas savo vaikus valdyti dalines kunigaikštijas. Šiuo atžvilgiu jo situacija buvo palankesnė nei, tarkime, Vytauto, kuris kunigakštijoms valdyti turėjo rasti patikimų bendražygių, draugų. Algirdas galėjo pasikliauti savo šeimos nariais.

Be to, kalbame apie dideles teritorijas, kuriose buvo nedaug gyventojų. Algirdo šeimos politika šiuo atžvilgiu buvo efektyvesnė nei grobiamųjų žygių rengimas. Algirdas, matyt, gerai išmokęs savo tėvo valdymo meno, taip pat sistemingai įtvirtino savo valdžią rytinėse žemėse. Jis sukūrė tvirtą politinę sistemą, pagrįstą giminystės ryšiais.

– Visgi be karo tais laikais negalėjai apsieiti. Ir Algirdui taip pat teko ne kartą griebtis kardo politikos.

– Įdomų dalyką apie Algirdo laikų karybą (Mėlynųjų vandenų mūšis, žygiai prieš Maskvą ir kt.) randame Rogožos metraštyje, kuriame visi šie karo žygiai apibūdinami terminu „litovščina“. Galime pastebėti, kad rusėnų metraščiai panašiai įvardino ir mongolų totorių antplūdžio epochą – jų užkariavimai buvusios Kijevo Rusios teritorijoje vadinti „tatarščina“. Algirdo žygiams rusėnų žemėse apibūdinti metraštininkai pasirinko tą patį apibrėžimą, kurį taikė totoriams.

Kuo užsiėmė Algirdo kariauna jos žygiuose? Siaubė teritoriją, ėmė duokles.

– Labiausiai žinomi Algirdo žygiai į Maskvą, kuomet po trijų apgulčių ji taip ir nebuvo paimta. Ar Algirdas neįstengė paimti Maskvos, ar pats jo žygių tikslas buvo kitoks?

– Algirdo karų su Maskva pagrindas buvo parama jo svainiui Tverės kunigaikščiui Mykolui. Ar tikrai Algirdas siekė galutinės Tverės pergalės prieš Maskvą? Sunku pasakyti. Istoriografijoje yra nuomonių, kad jis nesiekė Maskvos sunaikinimo ir visiško Tverės įsigalėjimo tose žemėse. Todėl sunku pasakyti, ko jis siekė apguldamas Maskvą: palankesnių pozicijų deryboms, ar kokio nors kito tikslo.

Čia galime dar kartą prisiminti Algirdo politiko gebėjimus. Jis gerai išmanė, kada galėjo pasinaudoti jam palankia politine situacija. Karo žygius į rusėnų žemes jis ėmė rengti tuo metu, kai Aukso Ordoje tvyrojo suirutė, vyko tarpusavio rietenos.

– „Sunkiajame“ vakariniame LDK fronte tuo metu vyko itin spartus lietuvių karybos tobulėjimas, vyko nuolatinis intensyvus naujovių perėmimo procesas. Ar tas pats vyko ir Rytuose?

– Rytuose yra daug aštresnė šaltinių problema. Kryžiuočių valstybė buvo vakarietiška, turėjo labai išvystytą raštiją, kuri ir leido mums daugiau sužinoti apie lietuvių karybą tame regione. Rusėnų šaltiniai tiek informacijos nesuteikia ir neleidžia aiškiai sakyti, ar lietuviai Rytuose perėmė rusėniškas, o gal mongoliškas karybos tradicijas.

Galima būtų spėti, kad tam tikra integracija ar prisitaikymas vyko, nes didžiojo kunigaikščio žygiuose dalyvavo rusėnų žemių kariaunos ir jas vedantys kunigaikščiai. Taip pat sunku pasakyti, kokią dalį kariuomenės tuose žygiuose sudarydavo būtent rusėnai. Greičiausiai tai priklausydavo nuo žygio tikslo, jo pobūdžio ir pasirinkto maršruto.

Žinome, kad gynybiniuose žygiuose, kai reikėdavo vyti priešą, dalyvaudavo visa užpulta žemė, kiekvienas laisvas žmogus. Puolamuosiuose žygiuose kliautasi mažesnėmis, bet efektyvesnėmis pajėgomis.

– Ką žinome apie Algirdo karių ginkluotę?

– Tuo laikotarpiu technologinės naujovės įsisavintos sparčiai. Atsižvelgiant į tai, kad visuomenė buvo jau išsisluoksniavusi, galime gana drąsiai teigti, jog aukščiausią statusą turėję žmonės galėjo sau leisti geriausią to meto ginkluotę.

Atsižvelgiant į regiono karybos sąlygas, pavyzdžiui, dideli atstumai, galima teigti, kad dominavo lengvoji raitija. Sunku įsivaizduoti, kad vietinė karybos tradicija ir užsimezgęs kontaktas su totoriais neturėjo įtakos bendram kariaunos vaizdui. Be to, nepamirškime, kad sunkūs šarvai ir geriausi ginklai buvo didžiulė prabanga. Reiškia, tiek Rytuose, tiek Vakaruose juos galėjo sau leisti tik aukščiausio statuso kariai.

– Kaip Algirdas įveikė mongolus Mėlynųjų vandenų mūšyje? Juk ši iš Rytų atėjusi karinė galybė iki tol buvo laikoma neįveikiama?

– Tikrai žinome tiek, kad Algirdo kariuomenė 1362 metais nusiaubė Mėlynųjų vandenų apylinkes. Apie patį mūšį minima „Pasakojime apie Podolę“, kuris sukurtas keliais dešimtmečiais vėliau. Tuo metu, kai dėl Podolės varžėsi LDK ir Lenkija ir LDK reikėjo pagrįsti Podolės valdymo teisėtumą.

Pasakojimas prasideda kaip tik nuo to, kaip Algirdas sumušė tas žemes lyg savo tėvonijas valdžiusius totorių didikus. Po šios pergalės jis „visos Lietuvos“ vardu atsiuntė ten valdyti karijotaičius.

Objektyviai vertinti šio metraštinio šaltinio informaciją yra sudėtinga. Kad ir dėl to, jog jame surašyta žodinės arba pasakojamosios tradicijos būdu perteiktos žinios apie seniai vykusius įvykius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"