TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Amžinasis smuikininkas G.Mackevičius

2008 01 28 0:00
V.Luckaus nuotrauka

Praėjusį šeštadienį Lietuva atsisveikino su žinomu teatro režisieriumi, aktoriumi ir dramaturgu, Maskvos plastikos dramos teatro įkūrėju Giedriumi Mackevičiumi. Į paskutinę kelionę išlydėti režisieriaus Vilniuje, prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios laidojimo koplytėlės, susirinko buvę garsios Modrio Tenisono pantomimos trupės aktoriai, G.Mackevičiaus literatūros teatro, veikusio Kaune, auklėtiniai, menininko universiteto mokslo draugai. Režisierius atgulė amžino poilsio tėviškėje - Ignalinos rajone, Grybėnų kaime, šalia mamos.

Teatro režisierius G.Mackevičius daugiau kaip trisdešimt metų gyveno ir kūrė Rusijoje, tačiau Lietuvoje jis daugeliui išliko atmintyje kaip garsios M.Tenisono pantomimos trupės aktorius, o kitiems, buvusiems studijų draugams - kaip gabus ir talentingas biochemikas. Jei bandytume pasverti, kuri G.Mackevičiaus talento dalis buvo ryškesnė - kūrybinė ar mokslinė, atsakymas būtų aiškus: šiam žmogui viskas vienodai paklusdavo, prie ko tik prisiliesdavo jo talentas.

Sūnus neprieštaravo

Kai prieš savaitę Maskvos aktorių namuose su velioniu atsisveikino artimieji, aktoriai ir draugai, čia, Lietuvoje, tvyrojo nežinia: buvo abejojama, ar kremuoti režisieriaus palaikai bus parvežti į tėvynę. Juo labiau kad daugelį žmonių, kurie jį pažinojo, klaidino Rusijos žiniasklaidoje paskelbta žinia, jog lietuvį menininką ketinama laidoti Maskvoje.

"Kaip galėjo pasklisti tokia klaidinga naujiena, juk privalėjau išpildyti brolio Giedriaus valią. Kai jis susirgo sunkia liga - išsėtine skleroze, kartą man prasitarė, jog norėtų, kad jo pelenai būtų išbarstyti po tėviškės kaimo laukus, po kuriuos vaikystėje lakstydavo", - sakė režisieriaus sesuo vilnietė gydytoja Gražina Rėgalienė.

Moteris nė kiek neabejojo, kad Rusijoje pavyks sutvarkyti visus dokumentus ir urną parvežti į Lietuvą. Juo labiau jog tokiam velionio pageidavimui neprieštaravo Maskvoje gyvenantis vienintelis režisieriaus sūnus, žinomas Rusijos televizijos "Rossija" žurnalistas Ernestas Mackevičius ir buvusi žmona žurnalistė Marina Mackevičienė. Su šeima menininkas nuolat bendravo ir palaikė gerus santykius.

Sesuo Gražina visą gyvenimą broliui, gyvenančiam Maskvoje, buvo pats artimiausias žmogus. Būdama keleriais metais vyresnė globojo jį kaip tikra mama, kurios jie neteko jaunystėje. Giedriui tada buvo 18 metų. Gražina su dviem dukromis vienintelės iš artimųjų užbaigė režisieriaus amžinąją kelionę į Grybėnų kaimą. Sūnus iš Maskvos šį kartą atsisveikinti su tėvu neatvyko.

Iki paskutinės minutės

Kelionė traukiniu iš Maskvos namo su brolio palaikais - viena graudžiausių ir liūdniausių moters gyvenime. Sunkią valandą Gražiną globojo duktė teatrologė Oresta Katakinienė.

Režisieriaus sesuo daug kartų važiavo aplankyti Giedriaus į Maskvą tais laikais, kai jis dar buvo kupinas kūrybinių jėgų. Ji džiaugėsi matydama, kad broliui sekasi, kad pasiekė tai, ko labiausiai norėjo: turėjo savo teatrą, statė spektaklius su trupe ir jį lydėjo kūrybinė sėkmė.

Sesuo nuolat lankė Giedrių ir tada, kai šis sunkiai sirgo. Tačiau vilties Gražina niekada neprarado. Ją ypač džiugino tai, kad brolis statė spektaklius, daug dirbo. 2007 metais įvyko dvi premjeros pagal poetės Marinos Cvetajevos poeziją. Rusijos dienraštis "Rosija" spausdino itin palankias kritikų recenzijas apie G.Mackevičiaus spektaklius.

Gražina nesitikėjo, kad neteks brolio tuo metu, kai jau atrodė, jog sunki liga pamažu traukiasi. Po intensyvaus gydymo Giedriaus sveikata pamažu gerėjo. "Džiaugiausi, kad jis šiek tiek pasitaisė, gerai jautėsi. Brolis man sakydavo, jog priaugo per daug svorio, darosi apkūnus", - prisiminė režisieriaus sesuo.

Lemtinga sausio diena

- Koks buvo jūsų paskutinis susitikimas su Giedriumi?

- Dabar, kai pažvelgiu atgal, regiu kai kuriuos jo perspėjimo ženklus, kad nedaug liko gyventi. Tačiau tada į tai nekreipiau dėmesio. Žinote, pradėsiu tikėti mistika. Su Giedriumi nuolat susirašinėjome elektroniniais laiškais. Bet sausio pradžioje jis atsiuntė, nors niekada to nedarydavo, atviruką su nuostabios geltonos rožės žiedu ir tokį prierašą: "Nieko nelauk, iš karto imk tai, ko tau reikia." Paskui po kelių dienų atsiuntė tris savo nuotraukas - koks buvo jaunystėje, kai nesirgo, ir kai gulėjo ligos patale. Po jomis toks sakinys: "Kad manęs neužmirštum."

Nesupratau, ką Giedrius norėjo tuo pasakyti. Mane apėmė bloga nuojauta, bet jis nepaaiškino, kodėl taip padarė. Po kelių dienų brolis išėjo amžinybėn. Tai buvo sausio 13-oji. Ta diena reikšminga visai Lietuvai. Dabar ji man primins ir brolio netektį.

Savaitę urna su Giedriaus pelenais buvo mano namuose. Po mamos mirties prabėgo 44 metai, bet niekada jos nesapnavau. Kai artėjo paskutinis atsisveikinimas su broliu, sapne pamačiau jį ir mamą: vilkėdami ilgus juodus drabužius jie stovėjo vienas prieš kitą ir tylėjo. Prabudau, tačiau tas vaizdas vis neišnyko, tik paskui išsisklaidė, nurimo. Ir man ramiau pasidarė, kad Giedrius bus šalia mamos, kurios jam visą gyvenimą labai trūko.

- Kaip jis kovojo su liga?

- Giedrius mėgo vis pašmaikštauti, neva jam pasisekė, nes liga jį užklupo ne jaunystėje, o kai buvo 47-erių. Brolis tikėjo, jog tokio amžiaus žmogui ši liga nėra labai klastinga, kad jam pavyks įveikti savo dalią. Beje, gal taip ir būtų atsitikę, bet medikai per vėlai nustatė diagnozę.

Maskvoje Giedrius gyveno vienas, jį prižiūrėjo slaugė. Tą lemtingą dieną ji du kartus kvietė greitąją pagalbą. Antrąsyk medikai pavėlavo. Giedrių paklupdė plaučių liga.

Nenorėjo būti našta

- Kada paskutinį kartą brolis svečiavosi Lietuvoje?

- Prieš trejus metus buvo atvažiavęs į savo sodybą Anykščiuose. Jis mėgo čia vasaroti - ilsėdamasis ir gėrėdamasis gamta atgaudavo jėgas.

Pastaruoju metu kažkodėl vengė tos sodybos, sakė, kad nenori toks ligotas rodytis tiems, kurie jį pažinojo. Giedrius niekada nesirgo, buvo stiprus ir energingas. Gyvenimas jį pakeitė.

Mane visada žavėjo brolio geras būdas, geranoriškumas ir paslaugumas, optimizmas. Tik tokį jį ir prisiminsiu. Giedrius nenorėjo būti man našta, ypač kai sirgo. Todėl ir nevažiavo į Lietuvą, vis tikino, kad jam nieko netrūksta, kad viskas gerai.

- Giedrius buvo baigęs biochemiją, kai pasuko teatro link. Kas lėmė tokį sprendimą?

- Dabar atvirai pasakysiu, kad mudvi su mama labai jį suklaidinome ir nepritarėme jo ketinimui baigus vidurinę mokyklą stoti į tuometinę konservatoriją. Jaunystėje brolis svajojo apie aktoriaus profesiją ir teatrą. Man ir mamai (ji buvo mokytoja) atrodė kitaip. Tačiau likimas pasisuko taip, kad Giedrių pakvietė vaidinti į Jaunimo teatrą. Nuo tada jis ir liko teatre.

Neužsiminė apie grįžimą

- Ar brolis, kai dar buvo kupinas kūrybinių jėgų, nemanė grįžti gyventi į Vilnių?

- 1972 metais iširo M.Tenisono trupė ir jis išvyko į Maskvos GITIS studijuoti režisūros. Giedriui buvo 28-eri. Jam pasisekė, nes pateko pas garsią pedagogę M.Knebel, kuri išugdė ne vieną žymų lietuvį menininką. Kad galėtų studijuoti, Giedrius dirbo įvairius darbus, net naktimis. Turėjau šeimą, auginau dvi dukteris, bet padėjau jam, kiek išgalėjau.

Apie grįžimą brolis pradėjo svarstyti, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Drauge buvome nuėję į Kultūros ministeriją, abu varstėme kitų įstaigų duris. Giedrius gana rimtai svarstė, ar galės pritapti gimtinėje. Vis dėlto jis tvirtai apsisprendė: savo žemėje per tuos metus tapo svetimas ir niekam nereikalingas. Gal toks sprendimas buvo per daug kategoriškas, bet Giedrius daugiau niekada neužsiminė apie grįžimą namo. Grįžo dabar.

- Galbūt priimti tokį sprendimą paskatino ir tai, kad Lietuvoje niekas nesusidomėjo jo parašyta knyga apie plastikos dramos teatrą?

- Iš dalies tai buvo viena priežasčių. Taip ir neatsirado leidėjo, kuris būtų norėjęs išleisti knygą, o juk į ją brolis sudėjo visą savo gyvenimą. Giedrius labiau mėgo pats kitiems duoti, nei prašyti, todėl galite įsivaizduoti, kaip jam buvo sunku tai daryti ir iš niekur nesulaukti atsako.

Namus broliui primindavo mūsų vaikystės nuotrauka. Išsaugojo ją iki pat tos akimirkos, kai išėjo amžinybėn. Ši nuotrauka buvo ant staliuko prie jo lovos. Giedrius nuolat man sakydavo, kad jis yra gyvenimo tremtinys.

Neišsiųstas laiškas

Ar gali būti kas nors liūdniau, kai reikia rašyti apie žmogų, kuris kadaise buvo tavo kūrybos idealas, tavo vedlys scenoje? Beje, taip atsitiko, ir turiu tai padaryti, nors labai sunku. Gaila, jog nespėjau Giedriui išsiųsti laiško, kai jis dar buvo su mumis. Tačiau pats likimas atvedė mane į jo sesers Gražinos namus, kad parašyčiau apie buvusio vyresniojo kolegos, to meto garsaus M.Tenisono trupės aktoriaus kitą, gyvenimiškąją, būties pusę. Ten, kitame kambaryje, prie lango ant spintelės tarp dviejų angelų, atvežtų iš Maskvos, stovėjo urna su Giedriaus pelenais.

Kokia gali būti gyvenimiškoji pusė, kai sesuo liūdi ir niekas aplink negali net ramiai kalbėti: Giedriaus nebėra. Jo sesuo Gražina ištraukia iš aplanko pluoštą fotografijų, rodo man ir aiškina, kad visos tos nuotraukos kabėjo Maskvos aktorių namuose, kuriuose brolis buvo pašarvotas. Tarp jų yra ir Vito Luckaus nuotrauka: Giedrius - mimas - amžinasis smuikininkas. Pamenu, kur tai buvo nufotografuota: kūrybinio jaunimo stovykloje prie Molėtų 1968 metų vasarą. Tąkart Modrio trupė kartu su kitais menininkais ilsėjosi nepaprastai gražioje aplinkoje prie ežero.

Tuo metu pantomimos trupė prie Kauno dramos teatro buvo laikoma išskirtiniu kūrybiniu židiniu. Publika gausiai lankė spektaklius "Ecco homo", "Sapnų sapnai", "XX amžiaus kapričio", "Saugokit peteliškę", apie juos buvo daug kalbama per privačius pokalbius. Tačiau mes, aktoriai, jautėme - kažkam ten, valdžioje, tai nelabai patinka, kad gali ateiti metas, kai mums pasakys: "Užtenka vaidinti, skirstykitės."

Taip ir atsitiko 1972 metais. Netekę darbo mimai išsiblaškė. Pamenu, Giedrius ir kiti trupės aktoriai išvyko studijuoti į Maskvą.

Giedriaus - amžinojo smuikininko - įvaizdis man išliko visam gyvenimui. Kitokio šio menininko nepamenu. Tik per jautriai jis griežė tomis stygomis - pertempė jas anksčiau laiko.

Tačiau vieno dalyko Giedrius taip ir nesužinojo: koks buvo dar vienos nuotraukos likimas iš tos vasaros Molėtuose. Prisimenu, vyko paskaita apie fotografiją, visi stovyklautojai susirinko prie palapinės, čia pat kas kaip norėjo ir įsikūrė. Buvo gražus oras, švietė saulė. Klausėmės paskaitos ir taip suėmė miegas... Nubėgom į palapinę, atsinešėm pasitiesti ant pievutes paklodžių, atsitempėm pagalvių. Akylasis V.Luckus (po tos vasaros fotografas netikėtai pasitraukė iš gyvenimo) kažką toje gyvenimiškoje aplinkoje įžvelgė. Jis sako man: "Pasitrauk arčiau Giedriaus, įsijausk", ir taip komentuodamas fotografuoja toliau. Ta mūsų su Giedriumi nuotrauka buvo išspausdinta 1971 metų populiaraus žurnalo "Nemunas" viršelyje.

Tačiau istorija tuo nesibaigė. Už tai, kad žurnalo viršelyje išspausdino šią fotografiją, iš vyriausiojo redaktoriaus pareigų buvo atleistas žinomas poetas Antanas Drilinga. Tuometinės valdžios pareigūnai įžvelgė joje nepadorių dalykų, per daug intymi jiems pasirodė. O svarbiausia redaktoriaus klaida buvo ta, kad neva erotiniais elementais dvelkiančią nuotrauką išspausdino artėjant Spalio revoliucijos metinėms.

Tai štai kas atsitiko, Giedriau, kai tą vasarą žaidėme su V.Luckumi tokius nekaltus fotografijos žaidimus. Vėliau tavo gyvenimiškieji žaidimai buvo tokie pat įtempti ir sunkūs - per anksti palūžai, neištvėrei!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"