TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Amžino rezistento dalia

2013 02 08 8:00
K.Jakubėną sovietiniam saugumui įskundęs rašytojas Petras Cvirka (pirmoje eilėje antras iš dešinės) ir prieš jį liudijęs rašytojas Antanas Venclova (antroje eilėje antras iš kairės) su įgaliotąja Liaudies Seimo delegacija vyksta į Maskvą prašyti, kad Lietuva būtų priimta į SSRS sudėtį. Kaunas, 1940 m. liepos 30 d. LCVA nuotrauka

Sekmadienį sukaks 105 metai kai gimė Kazys Jakubėnas - poetas ir amžinas rezistentas, paslaptingomis aplinkybėmis žuvęs speiguotą 1950-ųjų sausio naktį.

K.Jakubėną daug kas prisimena kaip linksmą vaikų poetą. Kas sovietmečiu nėra vartęs jo  "Abėcėlės", beje, sėkmingai leidžiamos ir mūsų dienomis? Kieno vaikystė prabėgo be jo smagaus "Katinėlio",  pasakojimo apie gandro ligą ar kitų eilėraščių, atmintinai išmoktų dar vaikų darželyje?

Tačiau ar daug kas žino, kad paties poeto gyvenimas toli gražu nebuvo linksmas. Greičiau priešingai. K.Jakubėnas buvo amžinas rezistentas. Socialistas, tris kartus kalintas Antano Smetonos laikais. Vokiečių okupacijos metais persekiotas gestapo. Nepuolęs į sovietinių okupantų glėbį ir, kitaip nei daugelis kairiųjų literatų, atsisakęs bendradarbiauti su naująja valdžia. Po karo be kaltės nuteistas ir išvežtas į Karagandos lagerius. Ujamas ir persekiojamas tiek kolaboranto kelią pasirinkusių rašytojų, tiek saugumiečių. Galiausiai vieną speiguotą sausio naktį žuvęs paslaptingomis aplinkybėmis. Taip trumpai galima nubrėžti vos 42 metus trukusio K.Jakubėno gyvenimo kelią.

Poetas K.Jakubėnas

Nuo socialisto iki "teroristo"

1908 metų vasario 10 dieną gimęs Kazys buvo paskutinis, vienuoliktas, vaikas prie Papilio (Biržų r.) ūkininkavusių Petro ir Uršulės Jakubėnų šeimoje. Silpnos sveikatos berniuką mama kaip įmanydama saugojo ir svajojo jį išleisti į kunigus. Tėvas, nors ir nepuoselėjo tokių vilčių, manė, kad vaikui geriau būsią imtis amato, tad anksti pramokė Kaziuką skaityti ir rašyti. Tuo tarpu tėvo brolis Mykolas nuolat pasakodavo apie 1863 metų sukilimą ir 1905 metų revoliuciją. Matyt, pasakojimai Kaziukui padarė nemenką įspūdį ir pasėjo jo sąmonėje pirmąsias svajones apie laisvę ir teisingumą.

Šios sėklos tapo daigais Papilio pradžios mokykloje, kur K.Jakubėno laukė lemtinga pažintis su mokytoju poetu Kaziu Binkiu.

"Mokytojas buvo bedievis ir "cicilikas". Kartais parapijos klebonas Prialgauskas pavesdavo jam dėstyti tikybos pamokas. Tada mokytojas atsiskleisdavo katekizmą ir pradėdavo aiškinti nuo "Tėve mūsų", sakydamas, jog mes, kas vakarą ir rytą kalbėdami šią maldą, maldaujame, kad ateitų dangaus karalystė žemėje. Bet ar pagalvojat, kas iš jūsų, kas nori tą dangaus karalystę žemėje įgyvendinti? Yra tokių žmonių, jie vadinasi socialistai", - taip savo mokytoją autobiografijoje vėliau prisiminė pats K.Jakubėnas.

Paakintas K.Binkio, tvirtinančio, jog socialistas turi daug dirbti ir lavintis, kad pajėgtų nuversti buržujų valdžią, K.Jakubėnas godžiai skaitydavo pogrindžio laikraščius "Socialdemokratas" ir "Tiesa". Po Rusijos revoliucijos gimtuosiuose vaikino kraštuose įsitvirtinę socialistai ir bolševikai tik sustiprino jo tikėjimą socializmo idėjų realumu.

"1918-1919 m. revoliucija padarė man gilų įspūdį, buvau revoliucionierių "komitetčikų" pusėje, mėgdavau baisiai ginčytis ir kištis į suaugusiųjų ginčus, o kai kokie nors seniai pasakydavo "jukš, paršiuk, nieko neišmanai", man akyse net ašaros pasirodydavo... Bet revoliucija buvo numalšinta. "Komitetčikai" vieni išsibėgiojo, kiti išsislapstė, dar kiti liko sušaudyti", - rašoma K.Jakubėno autobiografijoje.

1920 metų rudenį, įstojęs į Biržų gimnaziją, K.Jakubėnas iš karto įsiliejo į aušrininkų kuopelę. Šiai socialistų organizacijai priklausė jo vyresnieji broliai Pranas ir Alfonsas. Iš visko sprendžiant, į revoliucinę kovą įsitraukusiam Kaziui mokslai gimnazijoje sekėsi nekaip - jis neišlaikė baigiamųjų egzaminų ir liko kartoti paskutinės klasės kursą. Galiausiai 1928-aisiais gavęs brandos atestatą jaunuolis įstojo į Kauno universiteto Teisės fakultetą.

Studijuoti būsimajam teisininkui teko vos metus. 1926 metais aktyvus aušrininkas buvo suimtas ir apkaltintas dalyvavus rengiant pasikėsinimą į ministrą pirmininką Augustiną Voldemarą. Šį teroro aktą organizavo plečkaitininkai, o įvykdė du socialistų revoliucionierių organizacijai priklausę studentai. Vienas jų vėliau buvo sušaudytas, o antras nuteistas kelėti iki gyvos kalvos. Drauge su kitais teroristų bendrininkais dešimčiai metų kalėjimo buvo nuteistas ir K.Jakubėnas. Tik 1931-aisiais paaiškėjus, jog poetas neturi nieko bendra su pasikėsinimu, jis išleistas į laivę, tačiau K.Jakubėno pavardė visiems laikams liko potencialių teroristų sąraše.

Tokia "rekomendacija" garantavo nuolatinį saugumo policijos dėmesį, todėl, nenorėdamas įkliūti dar kartą, K.Jakubėnas turėjo vengti bet kokios politinės, o juo labiau "revoliucinės" veikos. Tačiau poetas elgėsi priešingai - ėmęs rašyti prieš tautininkus nukreiptas eiles, 1933 metais jis vėl buvo suimtas. Po dvejų metų išėjęs į laisvę ir kiek pastudentavęs už tokius pačius darbus poetas vėl atsidūrė už grotų.

Ne pyragai buvo ir laisvėje - poeto eilių nebepraleisdavo cenzūra, tad labai dažnai jis tiesiog neturėjo už ką gyventi. Būtent todėl K.Jakubėnas ėmė rašyti vaikams ir į lietuvių literatūros istoriją visų pirma įėjo kaip vaikų poetas.

K.Jakubėnas tėviškėje. LŽ archyvo nuotrauka

Sovietams į glėbį nepuolė

"Negrįš ta diena, kur praėjo, ir upės neplauks atgalios. Išbėgo gauja prispaudėjų iš mūsų Lietuvos žalios..." - tokiais žodžiais K.Jakubėnas pasveikino 1940-aisiais Lietuvą okupavusius sovietus. Pagal juos sukurta daina laimėjo antrąją vietą tą vasarą paskelbtame sovietinių dainų konkurse.

Tuo pat metu poetas gavo ir nuolatinį darbą - jis buvo paskirtas redaktoriumi Lietuvos telegramų agentūroje (ELTA). Tačiau entuziazmas truko neilgai - netrukus į Sibirą buvo ištremta K.Jakubėno sesuo, o jis pats atsidūrė NKVD akiratyje.

Beveik po pusės amžiaus paskelbtuose prisiminimuose poeto brolis advokatas Alfonsas papasakojo tokį epizodą: "Kartą, grįžęs į savo butą, rado duris atrakintas. Jo kambaryje sėdėjo saugumo karininkas. Paklaustas, kaip jis čia pateko, atsakė, kad jiems neegzistuoja jokie užraktai, ir pakvietė važiuoti pas valstybės saugumo ministrą (Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotoją Piotrą Gladkovą - aut.)." Pasak A.Jakubėno, P.Gladkovas poetui pareiškęs, jog maža prisidėti prie sovietų valdžios įtvirtinimo vien kūryba - reikia ir kitokių veiksmų, tarkime, teikti saugumui žinių apie draugų ir bendradarbių nusistatymą naujosios valdžios atžvilgiu. Supratęs, kad yra verbuojamas, K.Jakubėnas bendradarbiauti kategoriškai atsisakė. "Neigiamas atsakymas bus priimtas kaip tavo nenoras dirbti su Tarybų valdžia. Tokius mes naikiname!" - sušukęs P.Gladkovas ir liepęs Kazį išvesti", - rašo A.Jakubėnas. Vėliau įsitikinsime, jog tai nebuvo vien tušti grasinimai.

Tikėtina, kad sovietinis saugumas būtų susidorojęs su K.Jakubėnu labai greitai. Tačiau prasidėjo SSRS ir Vokietijos karas, ir poetas netruko atsidurti kitų okupantų politinės policijos - gestapo naguose. Už antivokiško turinio eilėraščius jis kurį laiką buvo kalinamas.

Lietuvą vėl užėmus sovietams, K.Jakubėnas 1944 metų rugpjūtį sugrįžo į Kauną ir ėmė dirbti grožinės literatūros leidykloje. Prieš ketverius metus girdėtus enkavėdistų grasinimus jis greičiausiai jau buvo pamiršęs. Tačiau stalininė represijų mašina nepamiršo poeto. Reikėjo tik menkiausios dingsties, kad šios mašinos smagračiai imtų suktis visu smarkumu. Ir tokia dingstis netrukus atsirado.

1945 metais viename susirinkime K.Jakubėnas susikibo su tuometiniu Rašytojų sąjungos pirmininku Petru Cvirka, kategoriškai pasisakiusiu prieš tai, kad sovietinėje Lietuvoje būtų spausdinami Vinco Kudirkos kūriniai. "Aš galiu suprasti, kodėl Kudirkos satyrose arkliai baidosi žandarų, bet nesuprantu, kodėl Cvirka baidosi Kudirkos!" - mestelėjo K.Jakubėnas.

Šie žodžiai buvo lemtingi. Tais pačiais metais kaip sovietinės tikrovės juodintojas K.Jakubėnas ne be P.Cvirkos pastangų buvo išmestas iš Rašytojų sąjungos. Poetui iš karto užsitrenkė visų leidyklų durys. Tai buvo pirmasis skambutis, įspėjantis apie mirtiną pavojų.   

Apytikrė K.Jakubėno žūties vieta Kapų (dabar Vaivorykštės) gatvėje Vilniuje. LŽ archyvo nuotrauka

Saugumo rūsiuose

Naujų bėdų ilgai laukti neteko. 1946-ųjų kovą K.Jakubėno bute daryta krata. Saugumiečiai išsinešė du lagaminus su rankraščiais, o pats poetas buvo suimtas.

Du per kratą paimti eilėraščiai netrukus tapo įkalčiais K.Jakubėno baudžiamojoje byloje Nr. 61. Būtent jų saugumiečiai ir ieškojo, remdamiesi P.Cvirkos skundu, kuriame teigiama: "K.Jakubėnas pakeltu balsu šaukė, kad grąžintų išvežtuosius brolius. Apie kokius brolius eina kalba, nesunku atspėti. Neabejotinai K.Jakubėnas savo poezijoje reikalavo grąžinti tuos "brolius", kurie vakar užmušinėjo valstiečius, mūsų tarybinius piliečius, o šiandien pakliuvo į mūsų valstybės saugumo organų rankas. Tiesa, K.Jakubėnas prie Smetonos rašė antismetoninius eilėraščius, vokiečių okupacijos metu dirbo antivokišką darbą, kurdamas eilėraščius prieš vokiečius. Šita jis darė, ir tai būtų galima laikyti jo nuopelnu antivokiškame darbe. Tačiau šį jo nuopelną sunaikino antitarybinė veikla, antitarybinis jo pasielgimas."

Kaip didžiausias "antitarybinio" pasielgimo įrodymas byloje figūravo niekur nespausdintas, o tik kažkuriame literatūros vakare perskaitytas K.Jakubėno eilėraštis "Paukšteliui", tiksliau sakant, vienas iš šešių jo posmų:

"Pasakyk, kad javai sužaliavo,

O lankoj šienapjūtė arti.

O! Kad grįžtų į tėviškę savo

Tie, kas buvo iš jos ištremti."

Veltui tardomas K.Jakubėnas mėgino aiškinti, kad šios vokietmečiu parašytos eilutės skirtos jo draugei - Vilniaus universiteto bibliotekininkei Onai Šimaitei, kuri už žydų gelbėjimą buvo suimta ir 1944-aisiais išvežta į Dachau koncentracijos stovyklą. NKVD tardytojų tokie paaiškinimai neįtikino. Juo labiau kad į bylą jau gulė kitų "antisovietinę" poeto veiklą liudijusių rašytojų apklausų protokolai.

"K.Jakubėnas savo nespausdintuose eilėraščiuose, kuriais jis kreipėsi į auditoriją, skiepijo nacionalistinį įsitikinimą liūdėti dėl kažkur išvežtų brolių lietuvių ir stengėsi įrodyti, kad ateis laikas, kai tie lietuviai sugrįšią prie savo gyvenimo", - tvirtino liudytojas Kostas Korsakas.

"Kaip man žinoma, K.Jakubėnas pašalintas iš Lietuvos tarybinių rašytojų sąjungos už savo dviprasmiško charakterio eilėraščius, kuriuos jis viešai skaitė literatūriniuose vakaruose. Kiek atsimenu, eilėraštyje "Laikrodėlis" jis pavaizdavo veiksmus kai kurių Tarybinės armijos karių, kurie atiminėjo iš piliečių laikrodėlius", - aiškino tardytojui Antanas Venclova, puikiai žinodamas, kad šiame kūrinėlyje nėra nė užuominos nei apie sovietinius karius, nei apie politiką.  

Tačiau visus liudytojus pranoko Juozas Baltušis. Jis ne tik pakartojo kitų literatų parodymus, bet ir leido suprasti, jog K.Jakubėnas visuomet buvo užsimaskavęs sovietų valdžios priešas. "Tarybinės tikrovės grįžimo į Lietuvą nenorėjo. Tarybų Sąjungos pergale prieš Vokietiją netikėjo. Tarybų valdžios atkūrimą K.Jakubėnas sutiko abejingai, be idėjinio politinio pakilimo literatūrinėje kūryboje. Ir galop pasielgė antitarybiškai", - per apklausą trypė kolegą būsimas liaudies rašytojas.

Tuo tarpu Vilniuje saugumo rūsyje įkalintą K.Jakubėną visais įmanomais būdais mėgino gelbėti brolis Alfonsas. Tačiau pagalbos nesulaukė. "Visa, ką mes gero per metus padarome, jūsų brolis per minutę sugriauna!" - trenkė kumščiu į stalą užtarimo paprašytas švietimo liaudies komisaras Juozas Žiugžda.

Tiesa, rugpjūtį nušvito viltis, kad viskas išsispręs savaime. Iš sutikto LSSR Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotojo I.Tiulkovo A.Jakubėnas išgirdo, kad, nesant rimtų kaltinimų, byla būsianti nutraukta. Tą patį patvirtino ir pats teismo pirmininkas Jurgis Blieka. Deja, iškviestas į Komunistų partijos Centro komitetą, Teismo pirmininkas iš karto pakeitė nuomonę ir pareiškė, kad byla bus perduota nagrinėti.

Niekuo nenorėjo padėti ir gera brolių Jakubėnų pažįstama, vokiečių nužudyto antinacinio komunistų pogrindžio aktyvisto Juozo Vito žmona, kuri galėjo paliudyti, kad K.Jakubėnas antisovietine veikla neužsiėmė. Kai spalio 26 dieną buvo nutarta perduoti K.Jakubėną teismui, moteris pareiškė, kad jos parodymai nieko nepakeis - tokie žmonės kaip K.Jakubėnas neteisiami, nesuderinus su LKP CK, o visi sprendimai priimami būtent ten.

1947 metų pradžioje K.Jakubėnas už antisovietinę propagandą nuteistas penkeriems metams lagerių. Atlikti bausmės poetas buvo išvežtas į Karagandos-Dolinskojės anglių kasyklas Kazachstane.

Sovietų valdžią šlovinantis K.Jakubėno eilėraštis vaikų žurnalo "Genys" 1940 metų 1 numeryje. LŽ archyvo nuotrauka

Paskutinė poeto naktis

K.Jakubėno byla buvo nutraukta jam jau esant nelaisvėje. Atrodo, SSRS Aukščiausiasis Teismas atsižvelgė į Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotojo protestą ir nustatė, kad kaltinimai poetui nepagrįsti. Tačiau paleisti jo niekas neskubėjo. A.Jakubėnui teko dar ilgai varstyti įvairiausių įstaigų duris, kad brolio bylos dokumentai būtų persiųsti į Karagandos lagerį. Į Lietuvą K.Jakubėnas sugrįžo 1947 metų rugpjūtį, išbuvęs lageryje apie 7 mėnesius. Brolis prisiminė, kad poetas grįžo sulysęs, bet jo akys ir veidas švietė džiaugsmu ir energija.

Deja, džiaugsmą aptemdė naujos negandos. Regis, vietinė partinė valdžia, saugumas  ir poetą įskundusieji "plunksnos broliai" darė viską, kad apkartintų jam gyvenimą. K.Jakubėnui net neleista prisiregistruoti Vilniuje.

"Kažkurią 1949 metų liepos mėnesio dieną grįžęs į butą radau savo brolį susirūpinusį ir prislėgtą. Paklausiau, kas atsitiko. Jis atsakė, kad negalįs nei įsidarbinti, nei prisiregistruoti - visur užtrenktos durys. Iš milicijos gavęs raštą, kuriame nurodoma per 24 valandas išvykti iš Vilniaus, nes kitaip būsiąs suimtas, perduotas teismui ir nubaustas 2 metus kalėti", - prisiminė A.Jakubėnas. Tuomet jis pataręs broliui parašyti laišką dar nuo A.Smetonos laikų pažįstamam LSSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Justui Paleckiui. Prašymas padėjo. Gavęs laišką J.Paleckis ant jo užrašė tokią rezoliuciją: "Vilniaus miesto milicijos valdybai. Priregistruoti Jakubėną K.P. pas jo brolį Jakubėną A. P."

Tačiau registracijos žyma pase nieko nepakeitė. Įsidarbinti K.Jakubėnui ir toliau nesisekė, o leidyklos kratėsi jo lyg raupsuotojo.

Nepavyko poetui rasti ir nuolatinio darbo.

Toliau viskas ėjo tik blogyn. Vieną gruodžio dieną A.Jakubėnas pamatė brolį prakirstu antakiu. Apie tai, kas nutiko, Kazys jam taip ir nepasakė. Tik pasakojo, jog LKP CK literatūros ir meno propagandos skyriaus vedėjas K.Pivoriūnas spaudęs jį padaryti viešą pareiškimą, kad jis priklausąs eserų partijai, bet dabar dėl to atgailaująs. To paties reikalavo ir jį anksčiau tardęs saugumietis Saakisjanas. Maža to, abu grasinę, kad priešingu atveju nutrauktoji byla bus atnaujinta. Brolis nuramino poetą - nutrauktos bylos atnaujinti neįmanoma. Tuomet abu nė nenujautė, kad iki tragiškos šios istorijos atomazgos liko mažiau nei mėnuo.

Vėlyvą 1950 metų sausio 7-osios vakarą grįžęs namo A.Jakubėnas brolio kambarį rado tuščią. Iš paklotos lovos buvo galima spręsti, kad Kazys ruošėsi miegoti, tačiau kažkas jam sutrukdė. Be to, namo tarpduryje kyšojo K.Jakubėno draugo paliktas raštelis. Iš jame nurodyto laiko buvo galima spręsti, kad poetas iš namų išėjo prieš devintą vakaro.

Nepasirodė K.Jakubėnas nei kitą rytą, nei dieną. Kur gali dėtis žmogus naktį, spiginant 30 laipsnių šalčiui? Prisiminus visus Kaziui skirtus grasinimus, A.Jakubėną apėmė baisi nuojauta, tačiau ko nors imtis jis negalėjo: buvo sekmadienis, tad neliko nieko kita, kaip laukti kito ryto. Pirmadienį A.Jakubėnas nuskubėjo pas savo gerą pažįstamą - su MGB bylomis dirbantį advokatą Joną Zalecką. Gal šis padės išsiaiškinti, ar brolio vėl nesuėmė saugumas. Tačiau kolega nieko pasakyti negalėjo.

Po trijų nerimo ir laukimo dienų sausio 11-ąją Alfonsas buvo iškviestas į Vilniaus milicijos kriminalinės paieškos skyrių. Tai, ką jis išgirdo iš tardytojo, patvirtino blogiausias nuojautas - brolio nebėra tarp gyvųjų. Milicijos kapitonas informavo, kad naktį iš sausio 7-osios į 8-ąją, apie 1 valandą, jis rastas už geležinkelio esančioje Kapų gatvėje - basas, be viršutinių drabužių, mirtinai sušalęs. Pareigūnas dar pridūrė, kad bebaigiantį sušalti K.Jakubėną į namus įnešęs šalimais gyvenantis vairuotojas pavarde Klymovas, tačiau buvę jau per vėlu.

Nieko nelaukdamas A.Jakubėnas nuskubėjo į nelaimės vietą. Bandė išklausinėti namo, prie kurio rastas kūnas, gyventojus. Du senukai lenkai pasakojo girdėję šauksmus, bet iš karto supratę, jog tai politinis dalykas, į kurį geriau nesikišti. Kita pagyvenusių rusų pora papasakojo, kad naktį kažkas beldėsi į jų duris. Į klausimą, "kas čia?", jie išgirdę širdį veriantį šauksmą: "Atidarykite, žmogus žūsta!" Tą pačią akimirką pasigirdo duslus smūgis, ir šauksmas nutilo. Išsigandę sutuoktiniai durų taip ir neatidarė. Susirado A.Jakubėnas ir milicijos kapitono minėtą Klymovą, kuris patvirtino įnešęs sušalusį pusnuogį žmogų į savo virtuvę, bet šis jau nieko negalėjęs paaiškinti ir netrukus miręs.

Išklausęs visų tos nelemtos nakties įvykių liudytojų, A.Jakubėnas nuvyko pas kriminalinės paieškos viršininką norėdamas pranešti, kad vienas Kapų gatvės gyventojas galėtų daug papasakoti apie brolio žūties aplinkybes. Milicijoje jo laukė staigmena - kabinete netikėtai pasirodęs MGB generolas Andrejus Leonovas pareiškė, kad tyrimą perima saugumas.

Paminklinis akmuo gimtosios A.Jakubėno sodybos vietoje, buvusiame Kaušiškių vienkiemyje. LŽ archyvo nuotrauka

Tiesa už devynių užraktų

Nuo tos akimirkos ėmė dėtis keisti dalykai. Dar kartą apsilankęs Kapų gatvės 4 name, vairuotojo Klymovo A.Jakubėnas neberado. Jo bute jau gyveno kitas žmogus, kuris pasakė, kad Klymovas išvyko gyventi į Rusiją. Svarbiausio įvykių liudytojo nebeliko.

Patyręs teisininkas suprato, kad svarbiausias liudytojas negalėjo dingti atsitiktinai. Įtarimus, kad už šio žiauraus nusikaltimo slypi MGB, dar labiau sustiprino netikėtas radinys. Štai kaip apie jį pasakojo pats A.Jakubėnas:

"Pirmomis vasario dienomis, tvarkydamas savo kambaryje knygas, radau Kazio ranka rašytą taupomųjų kasų instrukcijos vertimą. Kazys kartais versdavo iš rusų kalbos tokias instrukcijas, kad užsidirbtų pinigų. Mano rastos instrukcijos vertimas nebuvo baigtas - sakinys nutrūko ties dvitaškiu. Rankraščio kampe buvo užrašytas telefono numeris - 2-31-67. Paskambinau į telefonų informaciją ir pasiteiravau, kieno šis numeris. Išgirdau tokį atsakymą: "Telefono numeris 2-31-67 yra įslaptintas."

Išsiaiškinti, kam priklauso šis telefono numeris, nepadėjo nei pokalbis su Vyriausybės vadovu Mečislovu Gedvilu, nei laiškas LKP CK pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui.

Užtat dar tą pačią dieną A.Jakubėną išsikvietęs MGB generolas A.Leonovas pareiškė: "Jei norite, kad jūsų galva liktų ant pečių, nesikiškite į šią bylą." Saugumietis nedviprasmiškai pridūrė, kad vaikščioti į nusikaltimo vietą labai pavojinga, nes ten nuolat randami negyvėliai. Supratęs, kad jo laukia brolio likimas, A.Jakubėnas tyrimą nutraukė. Tačiau abejonių, kad prie brolio mirties nagus prikišo saugumas, beveik nebeliko. Viską apmąstęs advokatas sudėliojo įvykių versiją.

"Kaziui verčiant instrukcijas, atvyko saugumo tarnautojas ir pareikalavo, kad jis ateitų į Saugumo ministeriją. Kazys gavo telefono numerį, kuriuo turėjo paskambinti jį iškvietusiam pareigūnui, kad tas išrašytų įėjimo leidimą. Nebaigęs versti instrukcijos iki galo, Kazys ant rankraščio užrašė telefono numerį, matyt, norėdamas mane įspėti, kur jis esąs, ir skubiai išėjo. Kai nuvyko į ministeriją, jį suėmė ir nuvežė į Kapų gatvę. Greičiausiai tenai buvo tardymo punktas. Stalino laikais tokių punktų nuošaliose vietose tikrai būdavo."

Saugumiečiai nepaliko poeto ramybėje ir jo laidotuvių dieną. Sausio 15-ąją kapinėse jų buvo daugiau nei atsisveikinti atėjusių artimiausių giminaičių. Šiems buvo uždrausta ne tik kviesti į laidotuves kitus žmones, bet ir kalbėti prie kapo duobės. Kai, supylus kauburėlį, laidotuvių dalyviai ėmė skirstytis, MGB sekliai tikrino jų dokumentus.

Paslaptinga poeto žūtis nebuvo atskleista ir po Stalino mirties. Kai 1953 metų gruodžio pabaigoje buvo sušaudytas MGB vadovas Lavrentijus Berija, toks pat likimas ištiko ir buvusį SSRS saugumo ministrą, 1948-1949 metų Lietuvos gyventojų masinių trėmimų organizatorių Viktorą Abakumovą, ir galbūt prie K.Jakubėno nužudymo prisidėjusį LSSR saugumo ministro pavaduotoją A.Leonovą. Beje, pastarasis buvo kaltinamas sistemingu žmonių žudymu.

Galimas dalykas, kad ligi šiol kur nors Rusijoje po devyniais užraktais laikomoje A.Leonovo byloje slypi atsakymas į klausimą, kas iš tiesų nutiko tą speiguotą 1950 metų sausio 8-osios naktį. Tačiau tikros tiesos mes greičiausiai niekada nesužinosime.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"