TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Antanas Kraujelis-Siaubūnas. Gyvenimą paaukojęs Tėvynei

Janinos Šyvokienės šeimos archyvo ir iš Lietuvos ypatingojo archyvo fondų nuotraukos

1953 metų gegužę, okupaciniams represiniams organams areštavus visos Lietuvos partizanų vadą Joną Žemaitį-Vytautą, baigėsi partizaninio pasipriešinimo okupantams etapas, vadinamas organizuotu partizaninio pasipriešinimo laikotarpiu. Tačiau partizaninis pasipriešinimas tęsėsi dar ilgus metus. 

Aišku, tai nebebuvo masinis reiškinys, tačiau kiekviename Lietuvos regione veikė po kelis nedidelius ginkluotų rezistentų būrius. Šiaurės Lietuvoje veikė nepalaužiami Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanai, Biržų girios kovotojai. Zarasų krašte kovojo brolių Streikų būrys, Žemaitijoje – brolių Kybartų ir Kmitų būriai bei daugelis kitų. Yra žinoma, kad dar po 1960 m. Lietuvos miškai ir kaimai slėpė apie 10 pasiryžusių iki mirties kovoti Lietuvos laisvės kovotojų. Vienas iš jų – Antanas Kraujelis-Siaubūnas. Šių metų kovo 17-ąją minime 50-ąsias jo žūties metines.

...visas jėgas Tu paaukojai laisvei, bet laisvo krašto tu jau nematei... (Iš Lietuvos partizanų dainos)

Kraujelių šeima. Iš kairės: Anelė Kraujelienė, Ona Kraujelytė, Steponas Kraujelis, laikantis ant kelių sūnų Antaną. Stovi A. Kraujelienės sesuo Petronėlė. Kaniūkai, 1929 m.

Pavyzdinga Kraujelių šeima

Antanas Kraujelis gimė 1928 m. spalio 28 d. Utenos apskrities Molėtų valsčiaus Kaniūkų kaime, žemdirbių šeimoje. Buvo antras vaikas šeimoje. Kartu augo šešios seserys, taip kad Antanas šeimoje buvo antras vyras po tėvo – rimčiausias tėvų ramstis ūkyje. Tėvas – Steponas Kraujelis – visą gyvenimą buvo pasinėręs į žemės reikalus. Jam buvo brangus kiekvienas gimtos žemės grumstas, rūpėjo ūkio darbai. Mama – Anelė Pagalytė-Kraujelienė – tvarkė visą namų ūkį, rūpinosi buitimi, buvo paskendusi namų ruošos darbuose – augino, prižiūrėjo ir puoselėjo septynis vaikus. Tėvai labai gražiai sutarė ir nugyveno 64 bendro gyvenimo metus. Žodžiu, Antanas augo gražioje tvarkingoje lietuviškoje šeimoje.

Šeimoje buvo daug valgančiųjų ir mažai galinčių dirbti. Vaikus reikėjo maitinti ir prižiūrėti. Šia pareiga draugiškai dalijosi paaugę vyresnieji vaikai. Visi Kraujelių šeimos vaikai lankė Kaniūkų pradinę mokyklą, tačiau Antaną buvo nuspręsta leisti mokytis į Alantos progimnaziją. 1945 m. A. Kraujelis baigė šeštą progimnazijos skyrių, pradėjo svajoti, ką galėtų toliau veikti gyvenime, tačiau pokaris ir nauja šalies okupacija visus tolesnius įvykius sustatė kitaip, nei buvo planuota.

Partizanų rėmėjai

Prasidėjus Lietuvos okupacijai, Kraujelių šeimai neiškilo klausimas, kurią pusę pasirinkti? Šeima tapo partizanų rėmėjais, o vyresnieji vaikai – ryšininkais. Kraujelių sodyboje buvo įrengti du bunkeriai, kuriuose slapstėsi ir dirbo aukštas pareigas užimantys Vytauto, Algimanto ir Didžiosios kovos apygardų partizanai. Šeima su partizanais dalijosi viskuo, ką turėjo.

Sumanų, mokantį laikyti liežuvį už dantų Antaną netrukus pastebėjo partizanai. Antanas gaudavo daug jų įpareigojimų vykdyti įvairias užduotis, pergabenti ginklus, šaudmenis. Jis savarankiškai atlikdavo jam pavestus darbus. Antanas turėjo ginklą ir buvo pagrindinis partizanų ryšininkas. Be to, partizanų ryšininkėmis buvo ir seserys – Ona-Ramunėlė ir Vitalija-Saulutė.

Dviem metais už Antaną jaunesnė sesuo Vitalija brolį apibūdina kaip labai protingą, greitos orientacijos, tvirtą žmogų, kuris niekada nesiskundė savo sunkia dalia. Be to, buvo itin pareigingas ir drausmingas, labai stiprios, tiesiog geležinės valios.

Kartą pabendravęs su žmogumi, jis sugebėdavo įžvelgti pašnekovo būdo bruožus bei atskleisti jo moralinių vertybių skalę. Vitalija apie Antaną pasakoja: „Mačiau aš jį visokį: alkaną, pervargusį, purviną, kruvinom, žaizdotom kojom, nes mėgdavo vaikščioti basas, tačiau niekada nemačiau palūžusio. Antanas neleisdavo jo gailėtis, sakydavo: „Kristus dar ne tiek kentėjo, Jo kryžius sunkesnis už mano.” Daug kartų jis man kartojo: „Nežinia, kokį kelią nueisime – sunkų ar lengvą – svarbu, kokius pėdsakus paliksime žemėje išeidami.“ Aš juo šventai tikėjau, jis buvo man autoritetas, daug ko iš jo išmokau, jis niekada manęs neįžeidė. Jei reikėdavo ką nors pamokančio pasakyti, stengdavosi tai daryti labai atsargiai, kad neįžeistų. Su namiškiais buvo švelnus, visus labai mylėjo. Jo atminimas mums liko mielas ir brangus, – pasakoja sesuo Vitalija. – Tik mamutei nerimą kėlė jo dažnos išvykos į nežinią, nes paklaustas negalėdavo paaiškinti, kur buvo ir ką veikė.“

Nenuostabu, kad netrukus Kraujelių sodyboje prasidėjo saugumiečių ir stribų atliekamos kratos, nes vis atsirasdavo „geradarių“, parodančių vietą, kurioje gali būti partizanų. Stribai pradėjo intensyviai persekioti vyresniuosius šeimos narius. Vis dažniau tėvą – Steponą Kraujelį – išsiveždavo Molėtų saugumiečiai. Į namus gerą kelio gabalą jis grįždavo pėsčiomis, liūdnas ir nekalbus. Dar aštuoniolikos neturinčią seserį Vitaliją tardydami stribai smarkiai sumušė. Atsirado vis daugiau skundikų, kurie rašė stribams laiškus, prašydami likviduoti „banditų lizdą“ pas Kraujelius. Laimei, partizanų slėptuvės nei vienos kratos metu nebuvo aptiktos, tačiau vadovybės nurodymu partizanai, siekdami išsaugoti didelę šeimą, apleido šiuos namus ir persikėlė kitur.

Henriko Ruškulio-Liūto vadovaujamo būrio partizanai.Iš kairės: H. Ruškulis-Liūtas, Antanas Kraujelis-Siaubūnasir Danielius Bružas-Atlantas. 1950 m.

Antaną partizanai prašė, kad jis neskubėtų pasitraukti į būrį. Jų manymu, būdamas partizanų ryšininku galėjo nuveikti daugiau naudingų darbų. Tačiau A. Kraujelis ilgiau pasilikti tėvų namuose nebegalėjo, nes iš suimtųjų partizanų ir ryšininkų saugumas apie jo veiklą sužinojo tiek, kad bet kuriuo momentu galėjo jį areštuoti.

Partizanų gretose

1948 m. rudenį A. Kraujelis buvo priverstas atsisveikinti su šeima ir pasitraukti į aktyviai veikiantį partizanų būrį. Šeimos nariai prisimena, kad atsisveikinant mama labai verkė ir maldavo neišeiti, nors ir pati nežinojo kitos išeities, prašė Antaną nepražudyti savęs ir visos šeimos. A. Kraujelis pasirinko kovotojo kelią, o jo pareigos suvokimas buvo toks stiprus, kad nustelbė motinos maldavimus. Palikdamas gimtuosius namus, jis visus prašė dainuoti.

Antanas išėjo į Mykolo Urbono-Liepos partizanų būrį. Pasirinko Pabaisos slapyvardį, vėliau pasivadino Siaubūnu. Ir ne atsitiktinai – jis buvo drąsus, nuovokus, bebaimis kovotojas, užklumpantis priešą pačiomis netikėčiausiomis aplinkybėmis. Be to, Antanas nestokojo šmaikštaus humoro, buvo iškalbus. Vaizdžiais žodžiais jis nupiešdavo ateities vizijas, pasakodavo, kaip gyvens žmonės laisvoje valstybėje, kaip suklestės kaimas, sustiprės ūkiai. Antanas taip tikėjo Lietuvos pergale, kad savo optimizmu ir kalbomis uždegdavo aplinkinius, neleisdamas nukreipti pokalbį liūdnesne tema, nors ir žinojo, kad vyksta nelygi kova su okupaciniu režimu.

Daugiau kaip metus jis partizanavo saugumo nesusektas. Pirmasis SSRS valstybės saugumo ministerijos (MGB) įrašas apie Antaną pasirodė tik 1950 m. Kaip tik tuomet buvo užvesta personalinė Antano Kraujelio (Pabaisos, Siaubūno) byla-formuliaras. Oficialiuose saugumo dokumentuose rašoma, kad jis „gaujoje nuo 1950 metų“.

1950 m. rudenį A. Kraujelis perėjo į naujai suformuotą Henriko Ruškulio-Liūto būrį, veikusį Anykščių, Utenos ir Molėtų rajonų sankirtoje. A. Kraujelis-Siaubūnas buvo Žėručio partizanų rajono štabo nariu, vėliau – žvalgybos skyriaus viršininku. Tai nėra atsitiktinumas ar jam primestos pareigos, nes visoje jo partizaninės veiklos istorijoje ypač svarbi buvo žvalgo misija – gauti informaciją, laiku pastebėti, sužinoti, susekti priešą ir pranešti apie tai partizanų vadovybei, sunaikinti svarbius dokumentus su ištremti į Sibirą numatytų, persekiojamų asmenų ir MGB bendradarbių sąrašais, organizuoti pasalas ir naikinti bolševikus.

1951 m. pabaigoje buvo suimtas Vytauto apygardos vadas Bronius Kalytis-Siaubas ir buvęs A. Kraujelio būrio vadas Mykolas Urbonas-Liepa. Abu tardymu metu palūžo ir buvo užverbuoti MGB – tapo agentais smogikais. MGB B. Kalytį „legendizavo“ ir „pakėlė“ į Šiaurės Rytų Lietuvos (Kalnų) partizanų srities vado pareigas. Abu ne vienerius metus praleidę partizanų gretose puikiai pažinojo visus buvusius bendražygius, tarp jų ir A. Kraujelį. Padėtį apsunkino tai, kad partizanai apie jų suėmimą nieko nežinojo, todėl saugumui buvo patogu, pastaruosius užverbavus, juos vėl kaip niekur nieko išleisti į miškus žudyti ir suiminėti buvusių kovos draugų. Tik tokiu būdu MGB sugebėjo kovoti su partizanais – gana greitai iš 14 partizanų būryje liko gyvi tik Antanas Kraujelis-Siaubūnas, Justinas Apacianka-Viesulas ir Henrikas Ruškulis-Liūtas. Prie jų dar prisijungė Vladas Petronis-Nemunas. Tačiau būrys ir toliau greitai retėjo. Pirmiausiai pačioje 1951 m. pabaigoje buvo suimtas H. Ruškulis-Liūtas. Saugumiečiai bandė jį užverbuoti ir panaudoti kaip agentą smogiką, tačiau, šiems planams nepavykus, H. Ruškulis sovietų buvo nuteistas mirties bausme ir 1953 m. vasarą sušaudytas. Po poros mėnesių – 1952 m. vasario 28 d. –buvo suimtas J. Apacianaka-Viesulas. Per tardymus nepalūžęs, J. Apacianka taip pat buvo nuteistas mirties bausme ir 1952 m. rudenį sušaudytas. Prie šių netekčių labiausiai prisidėjo pirmiau paminėti B. Kalytis ir M. Urbonas. Skirtingas šių išdavikų likimas. Bronius Kalytis-Siaubas ilgus metus bendradarbiavo su MGB (vėliau su KGB). Nuo 1951 m. gruodžio iki 1958 m. pagal jo pateiktus duomenis ir jam dalyvaujant buvo suimti arba nužudyti 35 Lietuvos partizanai. M. Urbonas, kaip nebereikalingas ir nepatikimas, sovietų buvo nuteistas mirti ir 1953 m. vasarą sušaudytas.

1952 m. iš gausaus būrio likus tik dviem kovotojams – A. Kraujeliui-Siabūnui ir V. Petroniui-Nemunui – saugumas dar labiau suintensyvino jų paiešką. Į V. Petronį-Nemuną saugumas nekreipė per daug dėmesio – svarbiausias taikinys buvo A. Kraujelis. Dešimtys Anykščių, Utenos, Molėtų stribų ir agentų sekė Antaną, rengė pasalas, už jo išdavimą žmonėms siūlė dideles pinigų sumas. Antano ryšininkai ir rėmėjai buvo areštuojami, visomis išgalėmis buvo stengiamasi priversti juos bendradarbiauti su saugumu. Nuolat buvo apklausiami atokiausių kaimelių gyventojai, kolūkių pirmininkai ir brigadininkai buvo įpareigojami pranešti bet kokią informaciją ar nuogirdą apie partizaną. Vienkiemiuose ir sodybose buvo atliekamos kratos. Nuolat buvo sekami giminės, patikimi saugumo agentai apginkluojami pistoletais, instruktuojami, kaip nužudyti Antaną, tačiau veltui.

1953 m. A. Kraujelis buvo sužeistas saugumiečių užverbuoto Edmundo Satkūno, kuris buvo geriausias jo jaunystės bičiulis ir ilgametis rėmėjas. Apginklavę ir išmokę šaudyti, nurodę, į kurią kūno vietą geriau taikyti, saugumiečiai pasiuntė Edmundą susitikti su Antanu. Šis nieko blogo neįtardamas atėjo į susitikimą. Vėliau artimiesiems Antanas pasakojo, kad Edmundas jam iš karto pasirodė kažkoks įtartinas – jaudinosi, nerimavo. Kiek pabendravęs, Antanas nusprendė eiti. Tik pradėjus eiti pasipylė šūviai į nugarą. Antanas pajuto, kad yra sužeistas į krūtinę. „Maniau, kad kareiviai. Staiga atsigręžęs matau Edmundą baisiom akim, nusitaikiusį į mane. Patraukiau iš automato. Tas spėjo dar surikti nesavu balsu ir krito“, – vėliau pasakojo Antanas. Protokole saugumiečiai parašė, kad Edmundas Satkūnas buvo per daug išgėręs, todėl tinkamai neįvykdė užduoties. KGB siųsto žudiko nesėkmę, ko gero, nulėmė stiprus vėjas, kuris, Antanui nusigręžus, pakėlė apsiausto skvernus ir Satkūnui nepavyko tinkamai nusitaikyti. O gal sudrebėjo ranka... Kulka kliudė plaučius, Antanui teko gydytis. A. Kraujelis niekada neneigė fakto, kad nušovė jaunystės draugą Edmundą Satkūną, nors ir nenorėjo to daryti, bet jį išprovokavo pats bičiulis. Antanas sunkiai išgyveno šią draugo išdavystę. Susipažinus su archyviniais KGB dokumentais, aiškėja, kad Edmundas Satkūnas pats prašė ginklo, nes „norėjo išpirkti savo kaltę dėl bendravimo su Siaubūnu“.

Po šio įvykio nebeliko abejonių dėl to, kad saugumiečiai nepaisydami jokių priemonių stengsis Kraujelį nužudyti ar suimti. Antanui reikėjo būti dar atsargesniam ir tikėti tik savimi.

Vienišas kovotojas

1954 m. pavasarį paskutinis A. Kraujelio-Siaubūno bendražygis V. Petronis-Nemunas, neatlaikęs sunkios partizano dalios, pasidavė valdžiai. Apie tai iš Anykščių buvo skubiai raportuota saugumui Vilniuje. Saugumiečiai puoselėjo daug vilčių, kad Vlado Petronio turima informacija bus itin vertinga ieškant Siaubūno, tačiau tai nepasitvirtino. Matyt, Antanas dėl atsargumo daug ką buvo nuslėpęs nuo bendražygio. Saugumiečiams teko nusivilti, nes tikėtasi buvo kur kas daugiau. Apklausiamas Vladas Petronis taip charakterizavo Siaubūną: „Labai atsargus – slepiasi negyvenamuose pastatuose. Žiemą iš slėptuvės išeina tik vieną kartą, eina ne keliais, o laukais (naktį arba prieš rytą). Vasarą slepiasi krūmuose, klojimuose, pirtyse. Siaubūnas niekada dėl nieko nesitaria iš anksto. Jei pajunta, kad jį kas nors pastebėjo, dingsta į kitą vietą sunaikindamas pėdsakus. Su pagalbininkais kalbasi be liudininkų. Žmonių, kuriuos kviesdavo KGB, Siaubūnas vengia, nes laiko juos užverbuotais. Žeminėmis nesinaudoja, nes serga kojų reumatu. Ginklas trumpavamzdis – gali vaikščioti ir dieną. Maistas – lašiniai, duona. 1953 metais, sužeistas agento Edmundo Satkūno, gydėsi rivanoliu. Jo žaizda pūliavo. Siaubūnas gydėsi Alekso Lapašausko šeimoje.“

Tolesnių tardymų metu V. Petronis išdavė A. Kraujelio pagalbininkus, nurodė labai daug pavardžių, išvardijo keliolika sodybų, kuriose slapstėsi Siaubūnas, tačiau tai nepadėjo saugumui aptikti labiausiai ieškomo partizano pėdsakų.

Likęs vienas, A. Kraujelis pakeitė savo veiklos taktiką – sovietų aktyvistams, kolūkių pirmininkams rašė įspėjamojo turinio laiškus reikalaudamas neskriausti žmonių. Žmonės gerbė jį už teisingumą. Jį pažinojusieji teigia, kad Antanas niekada neskriausdavo žmonių, prireikus paprašydavo maisto ar nakvynės. Jis gerai sutardavo su kai kurių kolūkių pirmininkais, brigadininkais, iš kurių paimdavo maisto, grūdų, tačiau visuomet palikdavo pasirašytą raštelį, kad kiti asmenys nenukentėtų. Dažnai paliktuose pakvitavimo rašteliuose jis užrašydavo, kad paėmė kelis kartus daugiau nei iš tiesų. Pasirašydavo slapyvardžiu Siaubūnas, niekada neslėpdavo, kas esąs. Antanas sakydavo: „Kai ateis laisvė, negražūs darbai nebus dovanoti, už juos teks atsakyti. Partizanas yra žmogus, kuris neturi teisės klysti!“ Žmonės kalbėjo apie jį kaip apie narsuolį, tautos laisvės gynėją, skriaudžiamųjų paguodą. Žmonių viltis palaikantys pasakojimai apie A. Kraujelį ilgus metus sklido iš lūpų į lūpas ne tik jo veikimo trikampyje tarp Utenos, Molėtų ir Anykščių, bet ir kur kas platesnėje Lietuvos dalyje. Ir ne veltui, nes A. Kraujelis-Siaubūnas varė tikrą siaubą partorgams, komsorgams, žmones engusiems kolūkių pirmininkams ir kitiems panašaus plauko tautos smaugėjams.

Antano Kraujelio šeima. 1956 m.

Partizanas sukuria šeimą

1955–1959 m. A. Kraujelis slėptuvę buvo įsirengęs Utenos rajone, Antaninavos (Dubelkos) kaime, pas Petronius. Vietovė slapstytis pasirinkta gera, nes šeimininkai buvo neturtingi, galėjo būti mažiau įtariami, be to, sodyba buvo atoki. Čia Antanas susipažino su būsimąja savo žmona Janina, sodybos šeimininkės dukterėčia. Zofija Petronienė buvo jos teta iš tėvo pusės.

Antanas buvo toks pat žmogus, kaip ir visi. Taip pat norėjo gyventi, mylėti, auginti vaikus... Slapstydamasis pas Petronius, Antanas vedė Janiną Snukiškytę. Kunigas ją su Antanu sutuokė Smaltiškių miške palaimindamas ir sakydamas: „Nuo šiol jūs esate šeima.“ Saugumo sumetimais Janinos pavardė nebuvo pakeista ir santuoka nebuvo įregistruota bažnyčios knygoje. Laukdama pirmagimio Janina slėpė savo nėštumą. Tada ji negalėjo niekam įrodyti, kad Dievo akivaizdoje yra teisėta Antano žmona. Ji gyveno pas tetą Zofiją Petronienę. Toji moteris imitavo, kad laukiasi dar vieno kūdikio, nors jau augino keletą vaikelių. Kai 1956 m. gegužės 26 d. Janina pagimdė berniuką, tik nedaugelis žinojo, kas tikrieji jo tėvai. Antano ir Janinos sūneliui buvo duotas Antano vardas ir suteikta Petronio pavardė. Tuo metu Petronių namuose bunkeryje gyveno ir naujagimio tėvas Antanas Kraujelis, taigi jis galėjo prižiūrėti sūnų ir būti su žmona. Tačiau tuo metu A. Kraujelis ėmė įtarti, kad KGB nujaučia, jog jis slapstosi pas Petronius. Reikėjo ieškoti naujų globėjų ir kitos slėptuvės.

1960 m. A. Kraujelis naują slėptuvę įsirengė Utenos rajone, Papiškių kaime, pas svainį Antaną Pinkevičių. A. Pinkevičius buvo vedęs A. Kraujelio žmonos Janinos seserį Oną; anksčiau už partizanų rėmimą buvo nuteistas 10 metų. Čia, statant namą, po krosnimi buvo įrengta slėptuvė, kurioje kartu su žmona apsigyveno A. Kraujelis. Erdvės ten buvo labai mažai (pagal sovietų saugumiečių matavimą 94x132x69 cm).

O saugumiečiai nerimo norėdami surasti Antano Kraujelio slapstymosi vietą ir sužlugdyti partizano veiklą. Jiems buvo apmaudu, kad paieškos nesėkmingos, kad partizanas ne tūno tyliai, o veikia ir vis labiau garsėja tarp žmonių.

KGB kilpa

Kiekvienais metais KGB tvirtino „priemonių Kraujelio suėmimui arba likvidavimui planus“, tačiau jie taip ir likdavo neįgyvendinti, nes Antanui pavykdavo išvengti kruopščiai apgalvotų ir surengtų pasalų. Žmonės pasakoja daugybę istorijų apie jo sugebėjimą išsisukti. Sklando legendos, kad kai kada jis persirengdavo Raudonosios armijos karininko artileristo uniforma, taigi net stribai atiduodavo jam pagarbą. Buvo kalbama, kad Siaubūnas yra pietavęs prie saugumiečių stalo, kad sykį, atsidūręs beviltiškoje situacijoje, sustaugė tarsi vilkas, išgąsdino stribus ir paspruko. Kartais prie tokių istorijų kūrimo prisidėdavo ir patys saugumiečiai. Gavę informacijos, kad A. Kraujelis gali slapstytis Rubikių ežero saloje, saugumiečiai ilgai pasalavo, kol iš tiesų pastebėjo valtele link salos besiiriantį partizaną. Puolę jam iš paskos, išnaršę visą salą, bet taip ir nesugebėję A. Kraujelio surasti, apsikvailinę saugumiečiai ėmė pasakoti, kad „tas niekšas banditas su savimi turėjo akvalangą, o nujausdamas pavojų, persirengė naro kostiumu ir, plaukdamas po vandeniu, pasiekė kitą krantą“. Be abejo, daug kas buvo pagražinta ar prikurta pačių žmonių, tačiau šios žodinės legendos sklido iš lūpų į lūpas ir kėlė didžiulį KGB bei komunistų partijos vadovų susirūpinimą.

Antano Kraujelio turėti ginklai. KGB fotografija. 1965 m.

Net likęs vienas Kraujelis saugumiečiams kėlė siaubą ir beviltišką įniršį. Galingoji KGB, turinti gausybę agentų ir tam metui tobulos technikos, septyniolika metų negalėjo nei suimti, nei nužudyti vieno žmogaus, kuris neturėjo net patikimo prieglobsčio. Kartu į Antano paieškas daugelis ėjo su dideliu noru tikėdamiesi, kad sumedžiojusiojo partizaną laukia dideli pinigai ir sovietų valstybės apdovanojimai. KGB kilpa apie A. Kraujelį-Siaubūną po truputį veržėsi.

1964 m. gruodį KGB gavo operatyvinių duomenų apie tai, kad A. Kraujelis gali slėptis Papiškių kaime pas Pinkevičius. Kūčių dieną į Pinkevičių sodybą suvažiavo daugybė kareivių, stribų ir saugumiečių. Buvo tikėtasi, kad šią dieną ateis partizanas Antanas Kraujelis, o jis buvo jų panosėje – po krosnimi esančiame bunkeryje. Kratos metu saugumiečiai bunkerio nerado. Šiuose namuose buvo įrengta pasiklausymo aparatūra ir saugumiečiai girdėjo, ką kalba namiškiai, bet apie Antaną niekas nekalbėjo. Antrą Kalėdų dieną A. Kraujelis niekieno nepastebėtas sugebėjo išsprūsti iš Pinkevičių sodybos. Vėl pasirodė tik kitų metų vasarį, pabuvo mėnesį ir ketino vėl išeiti, nes žinojo, kad kratos metu saugumiečiai rado šautuvo grūstuvą. Saugumo byloje atsirado įrašas: „Gauti papildomi duomenys, kad slepiasi pas Pinkevičių.“

1965 m. kovo 16 d. vakare A. Kraujelis padarė nedidelę, bet lemtingą klaidą. Jis paprašė žmonos atnešti slides, kurios buvo paslėptos po sniegu kitapus kelio prie versmės, iš kurios Pinkevičiai atsinešdavo vandens. Versmė buvo prieš trijų greta stovinčių namų langus, per kuriuos saugumiečiai galėjo stebėti sodybą. Ko gero, slidės išdavė...

1965 m. kovo 17 d. rytą Pinkevičių sodybą apsupo didelės saugumiečių ir ginkluotų kareivių pajėgos. A. Kraujelio žmona Janina pasakoja: „Tik spėjom pavalgyt, pamatėm, kad ginkluoti kareiviai supa sodybą, trobesių pusėn bėga saugumiečiai. Jie iškrėtė daržinę, tvartą, visur durtuvais ir virbais išbadė. Gal manė, kad yra koks slaptas išėjimas iš trobos. Po to gryčion įėjo Utenos saugumietis Sergejus Tichomirovas, kiti ir pradėjo plėšti grindis iš visų krosnies pusių. Jie numanė, kur turi būti slėptuvė, tik gal dar abejojo, ar Antanas ten yra. Nepaliesta liko koridoriaus sienutė ir pati krosnis. Ėmė aiškintis, kas gali būti po ja, ir pastebėjo, kad krosnies pamatas kitoks. Tuomet pradėjo ardyti sienutę, kuri buvo ne ištisinė, o dirbtinai sudurstyta iš medelių. Užkišo kirvį į plyšį ir atplėšė. Tada iš Antano slėptuvės pasigirdo šūviai. Mane tuo metu virtuvėje saugojo kareivis ir nežinau, kaip iš tikrųjų viskas ten buvo.“

Iš tiesų buvo taip: aptikę slėptuvę, šeimininkui Antanui Pinkevičiui saugumiečiai liepė atidaryti ją, o tuo metu Antanas iš slėptuvės paleido automato seriją. Pataikė į šeimininką, kuriam kliuvo pirmosios kulkos, jis buvo sužeistas. Dar buvo sužeisti vyresnysis seržantas Vytas Žukevičius bei jaunesnysis seržantas Rimas Kublickas. A. Kraujelis metė ir granatą, bet ji nesprogo. Išsigandę granatos, visi šoko iš trobos į lauką. Buvo skubiai paprašyta iš Vilniaus specialistų su dujomis. Kagėbistai nusprendė, jog reikia bandyti apsvaiginti Antaną ir paimti gyvą. Tuo pasinaudojęs Antanas iššoko iš bunkerio. Saugumiečiai tuo metu apsupo namą iš arčiau.

Antano Kraujelio slėptuvėje rasti daiktai. Kairėje – du įrišti žurnalo „Karys“ tomai. 1965 m.

Apie tolesnius įvykius pasakoja A. Kraujelio žmona Janina: „Žiūriu – Antanas vaikšto po kambarį. Klausia: „Ar jų daug?“ Sakau: „Daug...“ <...> Jis dar bandė nušauti saugumiečių šunį – du kartus iššovė. Aš puoliau prašyti, kad nešaudytų, o tuo metu sesuo Ona atnešė raštelį, kuriame buvo parašyta: „Kraujeli, pasiduok, tau bausmė bus dovanota.“ Jis paėmė raštelį, perskaitė, šyptelėjo: „Tuoj, tuoj maskoliams pasiduosiu!“ Aš truputį sudvejojau, galvoju, o gal jis sutiks? Jis atsisuko į mane ir sako: „Nebijok, tau nieko nebus, viskas aišku, pasiimk sūnų, o aš tuoj pasiduosiu.“ Antanas sudegino dokumentus ir užšoko ant aukšto. Šūvis, ir kažkas krito. Aš bėgte ant aukšto, žiūriu – guli kraujuose, pajudinau už rankos, matau, kad jau nebegyvas. Ranką pabučiavau ir nulipau nuo aukšto. Sesei pasakiau, kad Antanas nusišovė. Ji pradėjo verkti. Sakau: „Einu pasakysiu, kad nusišovė.“ Pasakiau. Trys saugumiečiai, atstatę automatus, liepė eiti pirmai. Mane varė iki aukšto ir liepė paduoti automatą bei atitempti Antaną iki krašto. Tada jie užlipo ant aukšto, man liepė nusileisti. Nutraukę paklodę nuo lovos, Antaną nukėlė nuo aukšto. Aš jau nebeturėjau jėgų, sėdėjau ant lovos ir jaučiausi visiškai sugniuždyta. Vienas saugumietis atėjęs sako: „Jei nori eiti atsisveikint, eik laukan.“ Išėjau, matau – visi apstoję žiūri į jį. Ir man pasidarė širdyje ramu, kad Antanas jau užbaigė savo vargus. Man – kaip bus, taip bus... Nuėjau į tvartą, gyvulėlius pašėriau. Jei būčiau norėjusi, galėjau pabėgti. Galvojau vienu metu: „Pasiimsiu sūnų ir bėgsiu, pasakysiu, kad jis mano.“ Tačiau man buvo aišku, kad manęs laukia kalėjimas. Atėjo saugumietis, sako: „Renkis, tu sulaikyta!“ Žiūriu – pastočių privaryta prie Pinkevičių sodybos. Vienose rogėse vežė Antaną, o man liepė sėsti į kitas roges. Vienas kareivis nugara atsirėmė į mane ir vis juokėsi. Nuvežė į Uteną ir uždarė saugumo kambaryje“, – prisimena Janina.

Įvykio vietoje Antano kūno atpažinimo operacijai vadovavo VSK (Valstybės saugumo komiteto) prie LTSR ministrų tarybos (MT) Anykščių r. operatyvinis įgaliotinis jaunesnysis leitenantas Marijonas Misiukonis. Be jo, atliekant Antano Kraujelio apsupties operaciją dalyvavo VSK prie LTSR MT įgaliotinis Utenos rajone papulkininkis Sergejus Tichomirovas, iš Vilniaus atvykę pareigūnai. Saugumiečiai labai smulkiai ir kruopščiai viską užfiksavo kratos akte. Detaliai surašyta, kas rasta Antano slėptuvėje ir kišenėse, nurodant net pieštuko ilgį.

Saugumiečiai savo akte užfiksavo, kad surasti ir prie bylos pridėti šie daiktai: vokiškas automatas MP-40, pistoletas „Browning“, 20-o kalibro medžioklinis šautuvas, šoviniai šiems ginklams, granata RG 42, trys automato rageliai ir du grūstuvai, žalsvos spalvos kitelis su antpečiais ir trikampio formos emblema ant rankovės su užrašu: „Mano darbas ir jėgos Tėvynės Lietuvos gerovei“, žurnalas „Karys“ įrištas - 2 tomai, kompasas, žiūronai ir kiti daiktai.

Kratos metu rasti A. Kraujelio kovinės amunicijos reikmenys, asmeniniai daiktai buvo perduoti Vilniaus revoliucijos muziejui, 1992 m. jie buvo eksponuojami specialiame stende. Šiuo metu minėtieji daiktai saugomi Nacionalinio muziejaus saugykloje. Dabar tai – neįkainojami rezistencijos istorijos reliktai.

A. Kraujelio slėptuvės pas Pinkevičius maketas buvo naudojamas kaip mokomoji priemonė Felikso Dzeržinskio aukštojoje KGB mokykloje Maskvoje.

Antanas Kraujelis-Siaubūnas žuvo eidamas trisdešimt septintuosius metus. Septyniolika metų saugumo darbuotojai jį gaudė, sekė, bet Antanas nepasidavė ir neišdavė Lietuvos. Dvidešimties metų išėjęs į mišką, kovai jis paaukojo savo jaunystę, atidavė visą savo gyvenimą ir nugalėjo, nes saugumiečiai nesugebėjo jo suimti ir nužudyti, nors jie akiplėšiškai melavo, jog Antaną Kraujelį nukovė.

Vietoj epilogo

Lietuvos partizano A. Kraujelio žmona Janina Snukiškytė buvo suimta ir apkaltinta, kad turėjo ginklą, bandė padėti partizanui pabėgti. Nuteista ir bausmę atliko Panevėžio kalėjime. Sūnus Petronio pavarde buvo apgyvendintas Vilniaus vaikų namuose. Saugumiečiams buvo gerai žinoma, kieno tai sūnus. Po trejų metų ir keturių mėnesių nelaisvės Janina nuvyko į vaikų namus pasimatyti su sūnumi, o susigrąžino jį tik per teismą.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę A. Kraujelio nuopelnai buvo įvertinti. 1997 m. gruodžio 17 d. A. Kraujelis pripažintas kariu savanoriu; 1998 m. birželio 10 d. jam suteiktas vyr. leitenanto laipsnis (po mirties).

1998 m. gegužės 22 d. Antanas Kraujelis po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu. Apdovanojimą priėmė A. Kraujelio sūnus Antanas ir 96-uosius pradėjęs tėvas Steponas Kraujelis.

Kur saugumiečiai paslėpė A. Kraujelio kūną, nežinoma iki šiol. Jo sesuo Bronė Kraujelytė po Antano žūties buvo nuvykusi į Uteną ir prašė saugumiečių parodyti brolio kūną bei leisti jį palaidoti. Saugumiečiai pasakė: „Reikėjo ieškoti, kol gyvas buvo!“ Nesulaukė saugumiečių paaiškinimo nei Antano mama, nei Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sulaukęs ir dar dešimtmetį laisvoje valstybėje pragyvenęs tėvas. Neatskleidė šios paslapties nei Sergejus Tichomirovas, nei Marijonas Misiukonis, nei dar vienas KGB budelis Nachmanas Dušanskis, todėl gėlės dedamos ant tariamo Antano Kraujelio kapo.

***

Antano Kraujelio sesuo Janina Šyvokienė visą apie brolį ir Kraujelių šeimą surinktą medžiagą sudėjo į knygą, kuri 2006 m. buvo išleista pavadinimu „Gyvenimą paaukojęs Tėvynei“. 2011 m. buvo išleistas pakartotinis tiražas; tais pačiais metais knyga buvo išversta ir išleista anglų kalba („Life Sacrificed for Motherland“). Partizano sesers Janinos Šyvokienės knygoje „Gyvenimą paaukojęs Tėvynei“ pateikiami atsiminimai, artimųjų, draugų pasakojimai, leidinį papildo apie šimtas fotografijų, archyviniai dokumentai iš A. Kraujelio bylos. Knygos autorė rašo: „Šią knygą skiriu savo tėvams, patyrusiems rūsčią dalią, ir broliui Antanui, nuėjusiam sunkų, bet garbingą kovotojo kelią ir niekada neišsižadėjusiam laisvės siekio.“ Esame dėkingi knygos autorei J. Šyvokienei, maloniai leidusiai savo surinktą medžiagą panaudoti šiame straipsnyje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"