TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Antanas Mončys ir jo globėjas Stasys Piktuižis

1932 m. (iš kairės) Vladas Alminas, Antanas Mončys, Stasys Piktuižis.

Kretinga – žymaus lietuvių skulptoriaus modernisto Antano Mončio gimtasis miestas, kuriame jis praleido beveik 12 metų.

Gimęs 1921 metų birželio 8 d. Mončių kaime, čia baigė pradžios mokyklą, kuri buvo įsikūrusi viename jo tėvų namo gale. 1932 metų rudenį Antanas atvyko tęsti mokslus į Kretingos pranciškonų gimnaziją, kurios klasė atvėrė duris spalio 4 dieną. Išlikusi nuotrauka, kurioje 1934 metais įsiamžinę Kretingos pranciškonų gimnazijos steigėjas ir jos naujų rūmų statytojas Augustinas Dirvelė, jos direktorius Vaclovas Šliogeris, vienas iš mokytojų, ir mokiniai, tarp kurių – ir A. Mončys.

Kretingoje jis apsigyveno pas savo dėdę, motinos Barboros Piktuižytės-Mončienės (gim. 1899 m.) brolį Stasį Piktuižį, 1931 metais pastatyto keturių aukštų raudonų plytų Kretingos vartotojų bendrovės pastato trečiajame aukšte, Viešojoje aikštėje Nr.16. S. Piktuižis nuo 1930-ųjų buvo pirmame šio pastato aukšte įsikūrusios parduotuvės vedėjas, pats, būdamas vienišas, gyveno kukliame kambaryje kartu su kitu bendrovės darbuotoju Vladu Alminu. Nors vietos ten jiems buvo ne per daugiausia, čia mielai buvo priimtas ir mažasis Antanas.

1940 m. (iš kairės) Birutė Mončytė, Bronė Mončytė (dešinėje}, Antanas Mončys ir dėdė Stasys Piktuižis.

Stasys Piktuižis gimė 1896 metų gegužės 26 d. šalia Grūšlaukės įsikūrusiame Dirgalio kaime ūkininko šeimoje. Jo tėvai turėjo 26 ha žemės, šeimoje augo 8 vaikai: 5 sūnūs ir 3 dukros. Baigęs pradžios mokyklos 4 klases jis dirbo tėvų ūkyje. 1919 metų birželio 11 d. kartu su savo broliu Kazimieru įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo Kretingos ir Kauno komendantūrose. Savo prisiminimuose, 1937 metais įtrauktuose į Kaune išleistą rinkinį „Savanorių žygiai“, S. Piktuižis aprašė kretingiškio Stepono Vinkaus, 1919-ųjų lapkričio 22 d. žuvusio mūšiuose su bermontininkais prie Radviliškio ir po mirties apdovanoto III laipsnio Vyčio Kryžiumi, žūties aplinkybes. 1921 metais paleistas į atsargą grįžo į tėvų ūkį, kur dirbo iki 1924 metų. Už veiklą Lietuvos kariuomenėje 1928 metais apdovanotas Savanorio medaliu (liudijimas Nr. 862) ir Nepriklausomybės medaliu, o 1939 metais už sąžiningą darbą ir visuomeninę veiklą – DLK Gedimino III laipsnio medaliu.

Nuo 1922-ųjų iki 1940 metų S. Piktuižis buvo Šaulių sąjungos narys. Kaip karys savanoris, gavęs 9 ha žemės prie Salantų, netoli Gaidžio kalno, ūkininku netapo, žemę perleido savo broliams. 1924 metais jis pradėjo dirbti eiliniu pardavėju Kretingos vartotojų bendrovėje, kuriai nuo 1923 metų vadovavo taip pat karys – savanoris iš Nasrėnų kaimo, šalia Salantų, kilęs Juozas Pabrėža (gim. 1884 m.).

S. Piktuižio gyvenimas Kretingoje neatsiejamas nuo jo darbo Kretingos vartotojų bendrovėje, įkurtoje dar 1911-aisiais. Ši bendrovė iškilo ir suklestėjo nuo 1923 metų, jai pradėjus vadovauti neeiliniais vadovo gabumais pasižymėjusiam J. Pabrėžai. Jo vadovavimo laikais Kretingos vartotojų bendrovė tapo didžiausiu Žemaitijos kooperatyvu, supirkinėjusiu iš ūkininkų žemės ūkio produkciją, ją realizavusiu kitiems prekybininkams, o taip pat parduodavusiu savo parduotuvėse ne tik Kretingoje, bet ir Darbėnuose, Budriuose, Kartenoje, Jokūbave ir Kūlupėnuose.

J. Pabrėža, kaip karys savanoris, šalia Salantų miesto parko gavo 12 ha žemės, ten pasistatė sodybą ir plytinę. 1931 metais Rotušės a. ir Vytauto gatvių kampe buvo pastatytas naujas trijų aukštų bendrovės pastatas su prekybos salėmis, sandėliais, administracinėmis ir gyvenamosiomis patalpomis bendrovės darbuotojams. Statybai naudotos raudonos plytos, pagamintos J. Pabrėžos plytinėje Salantuose.

„Kooperacija – tai darbo žmonių išganymas“ – buvo parašyta virš centrinio pastato įėjimo. Ir tai buvo tiesa, nes kooperatyvai Lietuvoje tuo metu, padėjo išlaikyti žemesnes prekių kainas sudarydami konkurenciją žydų prekybininkams, o taip pat - ūkininkams realizuoti žemės ūkio produkciją.

Senosiose parduotuvės patalpose buvo įrengta valgykla, arbatinė, duonos kepykla.

Bendrovės kolektyvas buvo labai draugiškas, valgyklos patalpose švęsdavo įvairias progas ir šventes: darbuotojų vardadienius, išleistuves į kariuomenę, netgi vieno ar kito darbuotojo perkėlimą į kitas pareigas. Žmonės vaišindavosi gana kukliai, alkoholinių gėrimų beveik nevartojo. Svarbiausia buvo bendravimas ir draugiška atmosfera. Šiuose pobūviuose neretai, kaip visateisiai bendrovės nariai, dalyvaudavo ir A. Mončys bei vėliau nuo 1939-ųjų į Kretingą mokytis atvykusios jo seserys Birutė ir Bronė. Bendrovės darbuotojai bendravo ir šeimomis. A. Mončio sesers B. Mončytės-Turauskienės archyve išlikusi 1935 metais daryta nuotrauka, kurioje įamžinti J. Pabrėžos vaikai – Liuda, Vytautas ir Algimantas. „Sveikiname vardo dienoje. G. P. Mončiui Antanui. Pabrėžai, 1935“, – netvirta vaiko ranka užrašyta kitoje nuotraukos pusėje. Tai kas, kad tuo metu „gerbiamas ponas“ Antanas buvo tik pradėjęs penkioliktuosius metus. S. Piktuižis buvo be galo tolerantiškas ir doras žmogus, savo sesers vaikus globojęs kaip savus, juos labai mylėjęs ir buvęs atlaidus. Jis nebarė Antano ir tada, kai šis 1936 metais Pranciškonų gimnazijoje buvo paliktas antriems metams kartoti mokymo kurso. O nuo savo tėvo būsimasis skulptorius gavo ir gerą spyrį į užpakalį. „Man buvo neįdomu mokytis, buvau stebėtojas. Patikdavo spoksoti į kelnių raukšles, kojas, rankas, grindų medžio rieves“, – jau tapęs žinomu skulptoriumi prisiminė A. Mončys. Yra išlikusios ir nuotraukos, kuriose S. Piktuižis 1940-aisiais įsiamžinęs su savo sesers vaikais Antanu, Brone ir Birute.

Paties S. Piktuižio asmeninis gyvenimas buvo gana sudėtingas. Šilta draugystė su gražuole bendrovės darbuotoja Akvelina Šikšniūte nevirto vedybomis, nes ji ištekėjo už kito, bet toje santuokoje laimės nerado. Gimus sūnui, netrukus išsiskyrusi su jo tėvu, išlaikė šiltus jausmus Stasiui bei jo globojamiems sesers Barboros vaikams. Besimokydamos Kretingoje seserys Mončytės 9 metus gyveno jos namuose, su Akvelina dalijosi pastoge ir duona. Pats S. Piktuižis Kretingoje planavo statytis namą, buvo įsigijęs sklypą ir statybines medžiagas.

Dirgalio kaimo Lietuvos kariuomenės savanoriai 1919 m.: Stasys Piktuižis (pirmas iš kairės), jo brolis Kazimieras Piktuižis (pirmas iš dešinės).

Deja, 1940 metais sovietams okupavus Lietuvą, žmonių gyvenimas iš esmės pasikeitė. Šviesiausi šalies žmonės, savo Tėvynės gynėjai – savanoriai, šauliai – tapo naujos sovietinės valdžios priešais, kuriuos reikėjo izoliuoti, ištremti ar sunaikinti. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyve išlikusi 1941 metų gegužės 24 dieną Kretingos NKVD skyriaus viršininko pavaduotojo Petrušenko S. Piktuižiui užvesta byla Nr. 2280, kurioje šis kaltinamas priklausymu pogrindinei organizacijai, siekusiai sovietinės valdžios nuvertimo. Gegužės 27 d. S. Piktuižis suimamas ir įkalinamas NKVD areštinėje Šv. Antano namelio rūmuose. Byloje yra ir kratos protokolas, kuriame jos metu surašytus S. Piktuižio asmeninius daiktus – baldus, drabužius, patalynę, šaulių uniformą – savo parašu prisiima saugoti kartu su juo gyvenęs A. Mončys. Netrukus S. Piktuižis išvežamas į Kauno kalėjimą.

1941 metų birželio 10 d. tardymo, kurį vedė NKVD tardytojas Mikulėnas ir kuris truko tik 15 minučių, protokole jis visus jam iškeltus kaltinimus pagal RSFRS baudžiamojo kodekso 58-2 straipsnį „Ginkluotas sukilimas, bandymas užgrobti valdžią“ ir 58-11 straipsnį „Dalyvavimas antisovietinėse organizacijose“ atmetė, nes jokiai pagrindinei organizacijai nepriklauso ir apie jos buvimą nieko nežino. Netrukus, 1941 metų birželio 22 d., Lietuvą okupavus nacistinės Vokietijos kariuomenei ir sovietams pasitraukus, S. Piktuižis kartu su kitais Kauno kalėjimo kaliniais atgavo laisvę ir grįžo į Kretingą. Čia karo metais jis dirbo miesto savivaldybėje burmistro padėjėju, vėliau – burmistru. Už okupacinės valdžios nurodymų nevykdymą suimtas ir įkalintas Dimitravo priverčiamojo darbo stovykloje. Iš čia paleistas grįžo į gimtąjį kaimą ir čia gyveno iki pat suėmimo, 1944 metų lapkričio 16 d.

A. Mončys, 1941-aisiais baigęs Kretingos pranciškonų gimnaziją, bandė įstoti į Vilniaus universitetą, bet apsirgo ir teko grįžti namo. 1942 metais jis įstojo į Kauno universitetą studijuoti architektūrą ir čia mokėsi iki 1943-ųjų kovo, kai naciams nepavykus iš lietuvių vyrų sukurti SS legiono, universitetas buvo uždarytas. Grįžęs į tėviškę, A. Mončys, kad išvengtų priverčiamųjų darbų nacistinėje Vokietijoje, į kuriuos jaunimas buvo priverstinai gaudomas ir siunčiamas, dėdės S. Piktuižio patartas pasiprašo ir gauna raštininko vietą Kretingos policijos nuovadoje. Darbas nesunkus – registruoti gaunamus laiškus. Du kartus per mėnesį traukiniu vyksta į Kauną, iš kur policijos vadui A. Petrauskui parveža rezistencinių laikraščių, raginančių jaunimą nestoti į nacių kariuomenę.

Pats Antanas taip pat padėdavo žmonėms. Sužinojęs apie nacių valdžios rengiamas grūdų ar gyvulių atėmimo operacijas, apie tai perspėdavo žmones, taip pat apie jiems gresiantį pavojų pranešdavo ir ieškomiesiems. 1944 metų spalį, artėjant frontui, jis apsisprendė trauktis į Vakarus. Jis puikiai suprato, kad už tarnybą policijoje sovietinė valdžia jo nepasigailės, prisiminė ir 1941 metų represijas: žmonių trėmimus, dėdės suėmimą, kratas. Taip 1944 metų spalio 8 d. Antanas, atsisveikinęs su mylima mergina, skaudančia širdimi dviračiu išvažiuoja Klaipėdos link, į nežinią, tolyn nuo gimtosios Žemaitijos. S. Piktuižis, nors ir raginamas draugų ir giminaičių, nusprendžia iš Lietuvos nesitraukti. Niekam blogo nepadaręs, mylėjęs savo kraštą, jį gynęs nuo priešų ir dirbęs jo labui, tikėjosi, kad pavyks išvengti sovietinių represijų.

Deja, represinei okupantų valdžiai tokių žmonių nereikėjo. 1944 metų lapkričio 16 d. jis kartu su savo jaunesniuoju broliu Aleksu, taip pat priklausiusiu Šaulių organizacijai, savo tėvų sodyboje suimamas ir įkalinamas Lazdininkuose P. Grabio sodybos ūkiniame pastate, kurį sovietinis saugumas buvo pavertęs areštine. Iš čia S. Piktuižis pateko į Šiaulių NKVD kalėjimą Nr. 5, kuriame 1945 metų sausio 28 d. ir mirė. Mirties aplinkybės nežinomos. Jo kūnas, kaip ir kitų žuvusių partizanų ar nužudytų bei mirusių kalėjime, galėjo būti užkastas Ginkūnų miestelio laisvamanių kapinėse. Čia dabar visų atminimui pastatytas paminklas.

Brolis Aleksas už priklausymą Šaulių sąjungai bei tarnybą karo metais pagalbinėje policijoje išvežtas į Leningrado sritį priverčiamiesiems darbams, kur 1946 metų gegužės 31 d. karinio tribunolo nuteistas 10 metų lagerio. Jis taip pat netrukus – 1946 metų rugpjūčio 8 d. – miršta kalėjimo ligoninėje.

Taip sovietinė valdžia susidorojo su broliais Piktuižiais, ir tokių šeimų pokario Lietuvoje buvo daugybė.

Šiandien istorinis Kretingos vartotojų bendrovės pastatas, kuriame 1932–1941 metais gyveno A. Mončys, dirbo Lietuvos kariai-savanoriai S. Piktuižis, J. Pabrėža, vienas iš pagrindinių LLA Žemaičių apygardos Kardo rinktinės organizatorių ir vadų Kazimieras Kontrimas (1913–1952 m.), – nutriušęs, apsilupusiu fasadu, nutrupėjusiomis plytomis. Šis pastatas, atkūrus dabar užtinkuotus istorinius užrašus, galėtų būti miesto centrinės aikštės pastatų atgimimo pradžia ir tai turėtų tapti ne tik Kretingos vartotojų kooperatyvo, bet visų kretingiškių garbės reikalu. Gal prie to galėtų prisidėti ir „Kretingos krašto ainių klubas“ bei istoriniam paveldui neabejingi verslininkai? O ateityje turėtų atsirasti ir atminimo lentos čia dirbusiems ir gyvenusiems iškiliems kretingiškiams, juolab kad ne už kalnų – ir Lietuvos kariuomenės įkūrimo bei A. Mončio gimimo 100-osios metinės. Dar romėnai sakė: „Žmogus, kuris nežino savo istorijos, visada lieka vaiku“. Ir tik nuo mūsų priklausys, ar juo norėsime likti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"