TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Antanas Venclova: nuo nuoskaudų iki nuopuolio

2015 08 14 6:00
A. Venclova su žmona Eliza 1932 m. Nuotrauka iš leidinio „Antanas Venclova Epochų vėjuose“

Šį mėnesį dažnai prisimenamas 1940-ųjų rugpjūtis, padėjęs galutinį tašką nepriklausomos Lietuvos egzistavimo istorijoje. Prisimenami ir tie 20 Liaudies seimo delegatų, vykusių į Maskvą prašyti, kad stalininė imperija aneksuotų okupuotą valstybę. Pusė iš jų buvo atviri Lietuvos priešai – buvę pogrindžio komunistai. Kitą dalį sudarė visuomenei žinomi inteligentai. Šiandien pakalbėkime apie vieną jų – rašytoją Antaną Venclovą.

Iš visų lietuvių rašytojų, 1940-ųjų rugpjūtį su vadinamojo Liaudies seimo delegacija keliavusių į Maskvą parvežti Stalino saulės, Antanas Venclova šiandien minimas bene rečiausiai. Jo vardu nepavadintos gatvės ir gimnazijos, miestuose nestovi jo paminklai. Prisiminimą apie šį okupantams tarnavusį rašytoją dabar saugo tik nedidelis namelis – muziejus – sostinės Pamėnkalnio gatvėje, anksčiau vadintoje kito kolaboranto ir gero A. Venclovos bičiulio Petro Cvirkos vardu.

Dėl to, kaip vertinti A. Venclovos laikyseną dramatiškais 1940-aisiais ir vėliau, neverda aistros ir nelaužomos ietys – galbūt todėl, kad jo literatūrinis palikimas nė iš tolo neprilygsta P. Cvirkos ar Salomėjos Nėries kūrybai, o gal todėl, kad likimas apsaugojo šį veikėją nuo ankstyvos mirties ar aukštų politinių postų. Galbūt todėl, kad net ir 1940-aisiais, be jokių skrupulų sutikęs priimti iš okupantų rankų marionetinės Liaudies vyriausybės ministro portfelį, A. Venclova nepersistengė taškydamasis sovietinio entuziazmo purslais, kaip tai darė kai kurie jo kolegos, nekalbant jau apie kitus komunistuojančius Liaudies seimo ir vyriausybės veikėjus, o draugą Staliną savo kalbose garbino tik tiek, kiek reikalavo aplinkybės – nei daugiau, nei mažiau.

Galbūt todėl A. Venclovą šiais laikais neretai mėginama pateisinti labiau nei kitus tą nelemtą vasarą Tėvynę pakasusius inteligentus. Antai 2006-aisiais rašytojo 100-osios gimimo metinėms skirtoje konferencijoje istorikas Česlovas Laurinavičius kalbėjo, jog šiam veikėjui nesinori klijuoti nei išdaviko, nei kolaboranto etiketės, mat literatas neturėjęs jokių kitiems Stalino saulės vežėjams būdingų ydų, garbės ar valdžios siekio, beatodairiško susitapatinimo su sovietine agentūra, pagaliau nutrūktgalviško ar šiaip avantiūristiško elgesio. Taigi, istoriko nuomone, tiek A. Venclovos ryšius su sovietine penktąja kolona, tiek bendradarbiavimą su okupantais esą labiau tiktų aiškinti objektyvia to meto situacija Lietuvoje ir Europoje, kitų intelektualų laikysena, pagaliau menininko konfliktais su nepriklausomos Lietuvos valdžia ar jos veikėjais.

Be abejo, bet kokį žmogaus apsisprendimą galima paaiškinti, tačiau ar tokie paaiškinimai gali tapti lengvinančiomis aplinkybėmis, sumažinančiomis vieno ar kito žmogaus atsakomybę už jo sprendimus? Tarkime, A. Venclova tikrai nepasižymėjo kitiems kolaborantams būdingomis ydomis. Tarkime, kad jis nebuvo kvailas, bailus, godus, garbėtroška, avantiūristas ar patiklus naivuolis, kaip nemaža dalis kitų to meto inteligentų. Tačiau ir ant tų kitų amžina gėdos dėmė krito ne dėl tokių jų būdo bruožų, o dėl asmeninio apsisprendimo, užuot bent jau pasitraukus į šalį, padėti atėjūnams likviduoti savo valstybę.

Tad jei A. Venclovos sprendimus galėjo lemti ne asmeninės ydos, galime manyti, kad bendradarbiauti su priešu jį paskatino kiti dalykai – idėjinis angažuotumas ar tiesiog neapykanta savo šaliai. Vėliau, žvelgdami į kai kuriuos rašytojo gyvenimo epizodus pamatysime, kaip nepriklausomos Lietuvos laikais jis žavėjosi sovietija ir šlovino jos gulagą, kaip būdamas Liaudies vyriausybės švietimo ministras nepajudino nė piršto, kad bent kiek padėtų okupantų terorizuojamiems mokytojams, kaip gerokai vėliau, jau Nikitos Chruščiovo laikais asmeniškai prisidėjo prie plunksnos brolių pjudymo.

Tad kas buvo A. Venclova – kolaborantas, idėjinis Lietuvos priešas ar tiesiog aplinkybių auka? Remdamiesi paties A. Venclovos ir jo amžininkų prisiminimais bei istorikų įžvalgomis, pamėginkime pažvelgti į kai kuriuos rašytojo gyvenimo įvykius ir išsiaiškinti, kokia katė perbėgo tarp pretendento į didžius menininkus ir Lietuvos valstybės.

Pirmosios nuoskaudos

1906 metų sausio 7 dieną Liubavo valsčiaus Trempinių kaime gimęs Antanas buvo penktasis vaikas gausioje Suvalkijos ūkininkų šeimoje. Ankstyvieji jo gyvenimo metai nebuvo vargingi ar sunkūs, bet ir rožėmis klotais jų nepavadinsi. Vos prasidėjusius vaiko mokslus Liubavo pradžios mokykloje nutraukė Pirmasis pasaulinis karas, tad teko mokytis privačiai. Regis, mokslai sekėsi neblogai, nes 1918-aisiais, jau susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, Antanas iš karto įstojo į Marijampolės „Žiburio“ gimnazijos antrąją klasę, kurioje tuo metu mokėsi daugiau būsimų literatų. Kaip tik čia A. Venclova susidraugavo su metais vyresniu Kaziu Boruta ir vienmečiu Vytautu Montvila, vėliau susidėjusiu su komunistais ir nacių okupacijos metais sušaudytu Kauno VIII forte.

Sunku pasakyti, kiek pastaroji pažintis atsiliepė A. Venclovos pažiūroms, tačiau tuo metu jis dažnai lankydavosi gretimai stovėjusios Marijampolės realinės gimnazijos bendrabutyje, daugelio vadintame bedievių ir Maskvos agentų gūžta. Ten sutiktas tikrų tikriausias pogrindžio komunistas Pijus Glovackas tempdavosi Antaną į ateistines paskaitas, skaitė jam Vladimiro Majakovskio poeziją ir kimšo į galvą „klasių kovos“ teorijas. Taigi, būsimas poetas iš gimnazijos išėjo jau būdamas tvirtai nusistatęs prieš kunigus ir „išnaudotojus“, tačiau prie pogrindininkų veiklos jis neprisidėjo.

Tad atsargiajam A. Venclovai kol kas šypsosi sėkmė. „Iš tikrųjų, man pašėlusiai sekėsi. Kas galėjo pagalvoti, kad vos prieš savaitę iškeliavęs iš Trempinių su aštuoniais litais kišenėje dabar būsiu valdininkas ir sėdėsiu Kaune, Žemės ūkio ministerijos namų antrajame aukšte!“ – taip pirmąsias dienas Laikinojoje sostinėje knygoje „Jaunystės atradimas“ prisimena pats rašytojas. Žinoma, žemės ūkio reformos raštininko vieta, kurią jam per pažįstamus parūpino Marijampolės gimnazijos direktorius, nebuvo į poetus pretenduojančio jaunuolio svajonių viršūnė, tačiau duoną su sviestu garantavo. Be to, darbo nebuvo labai daug, tad laiko likdavo ir parašinėti, ir eiles bendradarbiams paskaityti. Tiesa, ne visiems jo kūryba patiko – ne vienas pastebėdavo, kad eilės labai jau kairuoliškos.

Tačiau daugelis laikraščių ir žurnalų jauno poeto kūrinius mielai spausdino. Tų pačių 1925-ųjų rudenį A. Venclova dar įstojo į Kauno universitetą, tad gyvenimo perspektyvos atrodė visai neblogos. Kol metų pabaigoje visko neapvertė pirmasis A. Venclovos konfliktas su valdžia. Šio konflikto priežastys buvo juokingos, tačiau pasekmės – labai skaudžios.

Viskas prasidėjo nuo to, kad kairiųjų studentų laikraštėlyje „Socialistų atstovas“ pasirodė anoniminė ateitininkų himno parodija. Nežinia, kaip apie tai sužinota ministerijoje, nežinia, kodėl kilo ir įtarimas, kad minėto teksto autorius yra raštininkas A. Venclova. Taigi valdininką išsikvietęs departamento direktorius pareiškė, kad ministerijoje nėra vietos „valstybės ir bažnyčios priešams“, ir pasiūlė pačiam parašyti prašymą atleisti jį iš pareigų. „Man buvo labai skaudi tokia neteisybė“, – vėliau prisimins A. Venclova. Galima pridurti, kad ši nuoskauda taip niekada neužgijo ir gana greitai virto antipatija bet kokiai lietuviškai valdžiai.

Norėjo šokti nuo tilto

„Nepražūsiu, nors ir reikės pabadauti. Rašysiu į laikraščius“, – nusprendė A. Venclova, nors, kaip pats pripažįsta, žinojo, kad iš tokio užsiėmimo nepragyvens. Ir tikrai: skelbti jauno literato kūrybos redaktoriai neatsisakydavo, tačiau jokių honorarų nesiūlė, sakydami, jog taip daro jam nemokamą reklamą. Tuo metu reikėjo mokėti už mokslą universitete ir kažkaip prasimaitinti. Nežinia, kuo būtų pasibaigęs toks gyvenimas – išbadėjęs ir nekūrentame kambarėlyje sušalęs studentas ne kartą stovėdavo ant Aleksoto tilto ir svarstydavo, kad vienas šuolis per turėklus visiems laikams viską išspręstų. Tačiau kažkas aukščiau, matyt, nusprendė, kad pirmąją gyvenimo pamoką poetas jau išmoko ir pasiuntė jam išsigelbėjimą: atsitiktinai gatvėje sutiktas iš ministerijos laikų pažinotas valdininkas Justinas Strazdas pasiūlė A. Venclovai už kuklų atlygi redaguoti jo agronomijos knygas. Netrukus ėmė taisytis ir kiti reikalai.

1926-ųjų pavasarį, Seimo rinkimus laimėjus kairiesiems, A. Venclova galėjo sugrįžti į tarnybą ministerijoje ir jau nebe raštininku, o skyriaus sekretoriumi, su gerokai didesniu atlyginimu. A. Venclova galėjo džiaugtis sugrįžusia sėkme, tačiau jį labiau džiugino kolegų bėdos. „Dabar mūsų ministerijoj tikri perversmai: kai kuriuos ponus (...) visai išvaikė, kitus vaiko. (...) Ministerijoj didžiausias kinkų drebėjimas. Ateitininkams visai kelnės nusmuko“, – rašė jis broliui Pijui.

Tačiau labai greitai drebinti kinkas teko pačiam A. Venclovai: tautininkų perversmą ir jo atgarsius ministerijoje jis vėliau prisiminė taip: „Kiekvienas žinojo, kad dabar prasidės vienų tarnautojų mėtymas iš tarnybų, kitų statymas į jų vietas. Didžioji politika rūpėjo labai maža kam“.

Pačiam A. Venclovai politika, atrodo, rūpėjo – po perversmo jis vis aiškiau angažavosi ne tik kaip Antano Smetonos oponentas, bet ir kaip sovietų simpatikas. Sovietinę penktąją koloną sutramdžiusius tautininkus poetas kaip mat nurašė į „fašistus“, nė nesusimąstydamas, kad valdant tikriesiems fašistams nebūtų įmanoma tai, kas nutiko 1928-aisiais.

Tų metų rudenį universitete minint Levo Tolstojaus jubiliejų, ką tik iš Sovietų Sąjungos grįžęs profesorius Vincas Krėvė dalindamasis įspūdžiais iš kelionės kiek įmanydamas gyrė tenykštes laisves ir pavydėtiną sovietinių studentų ir apskritai jaunimo gyvenimą. „Tokius žodžius išgirsti iš universiteto tribūnos ir dar iš vieno populiariausių profesorių buvo labai nedažnas daiktas ypač dabar, kai Lietuvą sukaustė fašizmas“, – vėliau prisimins A. Venclova, pridurdamas, kad šie profesoriaus žodžiai turėję jam didelio poveikio ieškant tiesos. Į tokį smulkų faktą, jog V. Krėvės panegirikas tuoj pats išspausdino žurnalas „Kultūra“ ir kad jis po to liko profesoriauti ir neatsidūrė lageryje, kaip būtų nutikę jo garbinamoje sovietijoje, A. Venclova kažkodėl neatkreipė dėmesio. Įkvėptas prosovietinės profesūros ir prisiklausęs gyvo bolševiko akyse nemačiusių kairiųjų Vakarų intelektualų išvedžiojimų, jis, kaip pastebi Č. Laurinavičius, „lengvai užsikrėtė vadinamąja antifašistinio Liaudies fronto idėja“, skatinusia ieškoti konfliktų su valdžia.

Perkūnas trenkė 1929-ųjų vasarį, kai, prisidėjęs prie kairiųjų studentų demonstracijų, A. Venclova kelioms dienoms atsidūrė policijos areštinėje. Kelti bylos „fašistų“ valdžia jam neturėjo už ką, tačiau su darbu ministerijoje šį kartą teko atsisveikinti visiems laikams.

Komunistų globoje

Tai buvo lūžis, nulėmęs vėlesnius A. Venclovos santykius ne tik su valdžia, bet ir su pačia Lietuvos valstybe. Tais pačiais metais išrinktas prie vyraujančių srovių nepritapusių jaunų literatų būrelio „Ekspres“ pirmininku, jis nutarė suteikti šiam sambūriui aiškią politinę kryptį, kurią nužymėtų naujas būrelio žurnalas „Trečiasis frontas“. Šis 1930-aisiais pradėjęs eiti žurnalas iš pradžių atrodė kaip maištingų kairiųjų, leidinys, kokių tuometinėje Europoje buvo gausybė. Tačiau nuo ketvirtojo žurnalo „Trečiasis frontas“ numerio ima ryškėti naujos tendencijos: į kolektyvą įsitraukus komunistui Valiui Drazdauskui, žurnalas įgijo aiškiai marksistinę pakraipą.

Tokios permainos patiko toli gražu ne visiems „maištininkams“ – iš žurnalo pasitraukė Kazys Jakubėnas, Juozas Tysliava ir net V. Montvila. A. Venclovai naujoji žurnalo kryptis atrodė visiškai priimtina. Tuomet keršydamas „krikdemams iš Žemės ūkio ministerijos“, jis į žurnalą prisiviliojo jauną ateitininkę S. Nėrį, nė nesusimastydamas, kad taip sužlugdys ne tik poetės reputaciją, bet ir visą jos gyvenimą. Ilgai spausta ir įkalbinėta S. Nėris penktajame žurnalo numeryje galiausiai paskelbė atsisakanti ankstesnių įsitikinimų ir nutraukianti senuosius ryšius, todėl turėjo mesti darbą krikščioniškoje Lazdijų „Žiburio“ gimnazijoje, o spalio mėnesį, valdžiai uždarius „Trečiąjį frontą“, apskritai liko „ant lūžtančio ledo“.

Tačiau bičiulės likimas A. Venclovai nerūpėjo – jam reikėjo pasirūpinti nuosavu kailiu, ir dar taip, kad ir vilkas liktų sotus, ir avis sveika. Vėliau jis tvirtins jau tuomet buvęs tikrų tikriausias marksistas, tačiau, kad pramistų, jam tekę ieškoti kompromisų su savo „revoliucine“ sąžine. „Man atrodė, kad mes, neatsisakydami savo naujųjų marksistinių pažiūrų, vis dėlto turime dalyvauti viešojoje padoresniojoje spaudoje, nes kitaip negalėsime augti kaip rašytojai“, – skaitome A. Venclovos autobiografinėje apysakoje „Jaunystės atradimas“.

Nežinia, kaip toliau būtų susiklosčiusi A. Venclovos karjera, jei ne vedybos su Kauno universiteto teologijos fakulteto dėstytojo dukra Eliza Račkauskaite, sukėlusios Kaune nemažai triukšmo. „Atrodė neįtikėtina, kad mergaitė „iš gerų namų“, net, kaip daug kas manė, tikinčių tėvų, rengiasi ištekėti už „bedievio ir bolševiko“, – taip savo tuometinę reputaciją prisiminimuose įvardija pats A. Venclova. Suprantama, kad apie bažnytinę santuoką negalėjo būti nė kalbos, juolab kad ir pats A. Venclova nebūtų per patrankos šūvį prisileidęs kunigo. Vienintelė išeitis buvo vykti į autonominį Klaipėdos kraštą, kuriame buvo pripažįstama civilinė santuoka. Taip 1934 vasarą Venclovos susituokė Smalininkuose, o netrukus galutinai persikėlė į Klaipėdą, kurios lietuviška Vytauto Didžiojo gimnazija kaip tik ieškojo mokytojo.

„Aleksandro Nevskio„ pergalė

Gyvenimas uostamiestyje baigėsi netikėtai ir labai nemaloniai – 1939-ųjų kovą, hitlerinei Vokietijai atplėšus nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą, A. Venclova šią netektį priėmė kaip asmeninę dramą ir niršo dėl valdžios bejėgiškumo prieš agresyvius kaimynus. Prisimindamas 1938-ųjų Lenkijos ultimatumą, kuriuo Lietuvos vyriausybė faktiškai atsižadėjo siekio susigrąžinti Vilnių ir po metų prarastą vienintelį uostą, jis rašė: „Jeigu Vilnius vadinosi Lietuvos širdis, ir tos širdies Smetonos vyriausybė lengvai išsižadėjo, tai dabar Lietuva nebeturėjo net plaučių. Ar ji galės egzistuoti toliau?“

Atsakymą į šį klausimą A. Venclova rado vos sugrįžęs į Kauną – jį paslaugiai pasiūlė jau senokai į SSRS pasiuntinybėje rengiamus vakarėlius įjunkę plunksnos broliai ir, žinoma, patys šių susibūrimų šeimininkai, jau tuo metu puikiai naudojęsi tuo, kas šiandien vadinama „minkštąja galia“. A. Venclova su ja susidūrė 1939-ųjų birželio 2-ąją, pirmąsyk peržengęs pasiuntinybės slenkstį. Tądien čia vyko, regis, išskirtinai kultūrinis renginys – filmo „Aleksandras Nevskis“ peržiūra. Šis istorinis filmas ir jo demonstravimas į pasiuntinybę sukviestiems intelektualams ir kai kuriems politikas turėjo vien propagandinį tikslą: juk jame rusų kunigaikščio vadovaujami pulkai negailestingai triuškina į Europą besiveržiančius vokiečių riterius. Suprask – ir šiandien draugiškoji SSRS yra vienintelė agresyvių kaimynų draskomos Lietuvos gynėja.

Propagandos strėlė pasiekė tikslą – filmą recenzavęs A. Venclovos bičiulis P. Cvirka kryžiuočių nuskandinimo Čiudo ežere sceną prilygino Vytauto pergalei Žalgirio mūšyje. Na, o pats A. Venclova šioje kino juostoje džiaugėsi radęs dar vieną patvirtinimą tam, kuo jis jau seniai tikėjo – norėdama išlikti, Lietuva turi besąlygiškai pasiduoti Sovietų globai, prieš tai, žinoma, nuvertusi jo taip nemėgstamą A. Smetonos režimą. Taigi sovietinių įgulų įkurdinimą A. Venclova sutiko su didžiausiu entuziazmu ir rašė apie itin mandagius raudonarmiečius, žygyje į į Lietuvą saugojusius kiekvieną žolės stiebelį. 1940-ųjų vasarą A. Venclovos džiūgavimui nebuvo ribų – nesvarbu, kad Lietuva okupuota, svarbu, kad joje nebeliko tautininkų valdžios. O kad okupantai vos ne pirmosiomis dienomis pradėjo masinius suėmimus, Maskvą įsimylėjusio rašytojo nejaudino – juk dar 1936-aisiais, po apsilankymo SSRS, jis atvirai šlovino sovietinį gulagą, aiškindamas, kad ant kalinių kaulų statomas Belomoro kanalas yra humaniškiausio elgesio su sovietinio režimo priešais pavyzdys.

Taip pat tuomet jis šlovino sovietų valdžios požiūrį į rašytojus ir menininkus, kurie esą valdžios globojami ir lepinami taip, kaip niekur kitur. Tiesa, tuomet jis neužsiminė, kad privilegijos suteikiamos tik sovietinės tironijos garbintojams ir nieko nekalbėjo apie pjudomus, kalinamus ir žudomus režimui neįtikusius menininkus. Vėliau, jau po karo, prie tokių pjudymų prisidės ir pats A. Venclova, entuziastingai smerkdamas Borisą Pasternaką ir Kazį Jakubėną.

Valstybės naikintojų gretose

O kol kas A. Venclova veržte veržiasi į talką Lietuvos valstybės naikintojams. Iš okupantų paskirto „prezidento“ išgirdęs, kad „Liaudis reikalauja“ matyti jį marionetinės vyriausybės švietimo ministro poste, jis be jokių skrupulų priima valstybės laidotojo portfelį, ir jau birželio 14-ąją vadovauja didžiajai pedagogų įbauginimo akcijai – mokytojų suvažiavimui. „Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos mokytojas turi suprasti pats ir geriausiai įdiegti savo auklėtiniams mintį, kad jo tėvynė – dirbančioji įvairiatautė Tarybų Sąjunga, kuri, nušviesta genialiojo viso pasaulio dirbančiųjų vado draugo Stalino Konstitucijos saulės, stato didingą, ligi tol pasauly neregėto masto ir neregėto spalvingumo gyvenimą“, – iš suvažiavimo tribūnos rėžia ministras, niekais paversdamas dešimtmečius trukusias mokytojų pastangas skiepyti vaikams patriotizmą ir Tėvynės gynimo idėją.

Netrukus tarp mokytojų prasideda „kontrrevoliucionierių“ ir „liaudies priešų“ paieškos, o vėliau ir pedagogų suėmimai bei trėmimai. Mokytojai būriais ėjo pas žinomą rašytoją, prašydami išgelbėti juos nuo represijų arba bent jau palengvinti jų dalią, tačiau veltui – sovietams tarnaujantis ministras tvirtino niekuo negalėsiąs padėti. Tiesa, minėtoje mokslinėje konferencijoje kalbėta, jog A Venclova nepritaręs trėmimams, tačiau šis nepritarimas kažkodėl pastebimas tik chruščiovinio atlydžio metu rašytuose memuaruose, kuomet visi buvo drąsūs smerkti J. Staliną ir jo darbus. O tuomet, kai buvo naikinama mūsų valstybė, jis neprotestavo ir nepasitraukė iš nusikalstamos Liaudies vyriausybės, kaip tai padarė jo mokytojas V. Krėvė.

Po karo sugrįžęs iš Rusijos, A. Venclova neužėmė jokių valstybinių postų, tačiau galėjo vadintis didžiu rašytoju, užsitarnauti Stalino premiją, mėgautis komfortišku gyvenimu, keliauti po šalis, apie kurias paprastas sovietinis pilietis galėjo tik pasapnuoti. Ką ten paprastas – net ir tiems rašytojams, kurie nepakankamai šlovino sovietinę santvarką, Rašytojų sąjungos pirmininko A. Venclovos dėka užsitrenkdavo visi keliai, o kartais baigdavosi ir dar blogiau. Štai dėl nekalto eilėraščio „Laikrodėlis“ A. Venclova apkaltino savo seną bičiulį K. Jakubėną antisovietine propaganda. Šis buvo tuoj pat išmestas iš Rašytojų sąjungos, vėliau išsiųstas į lagerį. Grįžęs į Vilnių, poetas vieną žiemos naktį kagėbistų buvo išvilktas iš namų, smarkiai sumuštas ir paliktas mirtinai sušalti.

Tuo metu A. Venclova šildėsi šlovės spinduliuose, sėkmingai prisitaikydamas ir prie stalininio košmaro, ir prie chruščiovinio atlydžio, ir prie brežnevinio idiotizmo, nė akimirkai neatgailaudamas dėl savo sprendimo padėti atėjūnams palaidoti nepriklausomą Lietuvą. Kad ir kokie būtų jo motyvai, konkretūs jo veiksmai interpretacijoms nepasiduoda. Jau vien sutikęs tapti vienu iš dvidešimties Stalino saulės vežėjų, A. Venclova amžiams pelnė neblėstančią Tėvynės išdaviko „šlovę“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"