TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Antano Baltūsio-Žvejo atminimas kaltinimus atlaikys

2016 05 02 6:00
LŽ archyvo nuotrauka

Kaltinimai žymiems Lietuvos partizanų vadams – įprastas nūdienos reiškinys. Šiai kaltinimų kabalistikai būdinga ne tik interpretacijas ir argumentus, tačiau ir faktus traukti iš rankovės ar užausio.

Jeigu Antanas Baltūsis-Žvejys būtų buvęs eilinis partizanas, dergštams jis būtų visom prasmėm neįdomus. Kadangi jis buvo vienas žymiausių partizaninio karo (Karo po karo) vadų, Suvalkijos partizanų Tauro apygardos vadas, sovietinės istoriografijos tęsėjai jį kaltina naikinus Pilviškių valsčiaus žydus, Maidaneko koncentracijos stovyklos kalinius.

Pilviškių žydų bendruomenės žūtį ir jos aplinkybes įdėmiai ištyrė bei atskleidė istorikas Stanislovas Buchoveckas. Jis nenustatė jokių A. Baltūsio veiksmų prieš vietinę žydų bendruomenę, tačiau išaiškino, kad jis buvo pačių nacių suimtas. Istorikas daro prielaidinę išvadą, kad tai atsitiko todėl, jog A. Baltūsis atsisakė prisidėti prie žydų persekiojimo. Pasak S. Buchovecko, „kai kurių interneto svetainių A. Baltūsiui metamo kaltinimo dalyvavus holokauste pagrindas turbūt yra jo veiksmai prieš sovietų aktyvistus ir pareigūnus Vokietijos-Sovietų Sąjungos karo pradžioje“. Ištrūkęs iš nacių kalėjimo A. Baltūsis nuo 1941 m. rugpjūčio mėn. mokytojavo Vilkaviškio apskrities Vištyčio ir Kurpikų pradžios mokyklose. S. Buchovecko nuomone „iš vokiečių reakcijos į A. Baltūsio poelgį galima spręsti, kad to karininko pavyzdžiu netarnauti nacių interesams turbūt pasekė daugiau jo bendražygių“. Akivaizdu, kad Pilviškių žydų naikinimo laikotarpiu A. Baltūsis dirbo mokytoju. Masinių egzekucijų metu Pilviškių žydus naikino iš Vilkaviškio atvežti vokiečių žudikai. Tačiau tai nė motais serijiniams kaltintojams: kadangi A. Baltūsis yra gyvenęs Pilviškiuose, o šios vietovės absoliuti didžiuma žydų sunaikinti, vadinasi, juos sunaikino žymus partizanų vadas.

Viename šaltinyje pažymėta, kad A. Baltūsis 1941 m. paskirtas Pilviškių valsčiaus policijos nuovados viršininku. Po kelių savaičių dėl atsisakymo persekioti žydus vokiečių nacių areštuotas. Paleistas iš gestapo kalėjimo mokytojavo Vištyčio mokykloje (Lietuvos kariuomenės karininkai, II tomas).

A. Baltūsis yra priklausęs policijos batalionui (vadas mjr. B. Bajerčius, vėliau vokiečių suimtas), vadovavęs kuopai.

Istoriografijoje aptinkama žinių, kad batalionas saugojo strateginius pramonės objektus, karinius sandėlius, tiltus, geležinkelius, kitus karinės reikšmės objektus, rengdavo pratybas, kovojo prieš bolševikinius partizanus, porą mėnesių buvo fronte. Geležinkelį saugojo prastai, nes jis bolševikinių teroristų būdavo išsprogdinamas. Batalionas yra buvęs dislokuotas Maidaneke (Lenkija), kuriame vokiečiai buvo įrengę koncentracijos stovyklą. Bataliono nariai gyveno už stovyklos ribų: mokyklos patalpose, dvejuose barakuose ir vykdė išorinę apsaugą, į pačią stovyklą nebūdavo įleidžiami. Dislokacija Maidaneke tebuvo vienas iš bataliono veiklos epizodų, o bataliono nariai jokiose egzekucijose ar žudynėse nedalyvavo. Didelę laiko dalį Maidaneke batalionas buvo kariškai mokomas, matyt, ketinta jį mesti į frontą. Maidaneke bataliono nariai vykdė ir kitas funkcijas: saugojo batų fabriką, kareivines. Kai naciai vykdydavo kalinių žudynes, lietuvius ir ukrainiečius policininkus izoliuodavo: uždarydavo kareivinėse. Tarnybos Maidaneke metu bataliono nariai pasižymėjo dideliu nepaklusnumu vokiečiams: masiškai dezertyruodavo, pagautieji ir kitaip nepaklususieji būdavo atiduodami SS ir teismui, du nusižudė. Bataliono nariai, stodami į jį, buvo įsitikinę, kad, kaip pasakyta duotoje priesaikoje, kovos prieš tautas žudantį bolševizmą, t. y. Sovietų Sąjungą, tačiau naciai juos norėjo naudoti savo nuožiūra. Gal ir dėl šios priežasties iš bataliono buvo masiškai dezertyruojama: iš 59 puskarininkių liko 29, iš 286 eilinių – 200. Netrukus Maidaneke palikta vos 100, kiti išsiųsti į kitas tarnybos vietas. Tačiau greitai iš šito 100 dėl areštų ir dezertyravimo beliko vos 36. Išlikę duomenys, kad policijos bataliono nariai leido pabėgti daliai Maidaneko stovyklos kalinių: abejingai stebėjo jų pabėgimą ir nesiėmė jokių veiksmų juos sulaikyti. Visos šios priežastys nacius paskatino atsisakyti bataliono paslaugų. Lietuviais bataliono nariais vokiečiai nepasitikėjo ir dažnai uždarytus barakuose saugojo kaip kalinius.

Geri bataliono narių lietuvių santykiai būdavo su vietiniais gyventojais: vieni kitiems netgi simpatizavo. Bataliono lietuviai policininkai įėjo į istoriją atsisakydami sunaikinti Lenkijos Stavkų kaimą. Bataliono istorijoje rašoma, kad vokiečiai pavedė kaimą apsupti, gyventojus sušaudyti, o trobesius sudeginti bataliono kuopos vadui vyr. ltn. Juozui Mikšiui. Šis po atsikalbinėjimų priverstas ir grasinamas pažadėjo, tačiau vokiečiams išvykus traukiniu, nusikalstamą įsakymą boikotavo. Bataliono nariai Lenkijoje nenužudė nei vieno žmogaus, o išgelbėjo daug. Dėl nusikalstamo įsakymo boikoto vyr. ltn. J. Mikšys nacių suimtas ir vežtas Vakarų kryptimi, laimei, pakeliui pabėgo ir sugrįžo į Lietuvą. Apie didvyrišką lietuvio vyr. ltn. J. Miškio poelgį dar ir šiandien prisimena Stavkų kaimo gyventojai.

A. Baltūsis-Žvejys dar kaltinamas dėl Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanų kovinės operacijos prieš okupacinės valdžios įkurdintų agresyvių kolonistų ginkluotą atramos punktą Opšrūtų kaime. Apie operaciją rašyta įvairiuose šaltiniuose. Jai kelis puslapius „Partizanuose“ paskyrė Juozas Lukša-Daumantas.

Pasak J. Lukšos, partizanų akcija buvo nukreipta prieš kolonizavimą, kolektyvizaciją, kolchozinimą. Gyventojai stengėsi kuo ilgiau išsilaikyti nuosavuose žemės sklypuose. Okupacinė valdžia griebėsi prievartos: apkrovė nepakeliamais mokesčiais, didžiulėmis pyliavomis, prievartinio darbo prievolėmis, atėmė teisę įsigyti ūkio mašinų, padargų, trąšų. Tuo pačiu metu intensyviai prievarta kūrė kolchozus, sovchozus, organizavo grupines sodybas. Kolchozai ir sovchozai buvo atleidžiami nuo valstybinių pyliavų, mokesčių ir prievolių, aprūpinami trąšomis, sėkla, tiktai jiems buvo skirtos mašinų-traktorių stotys. Siekiant pagreitinti kolektyvizaciją, vykdytas ūkininkų trėmimas. Į ištremtųjų sodybas iš Rusijos pradėti vežti sovietizmo dvasioje jau tris dešimtmečius išdresuoti gyventojai. Tokiomis aplinkybėmis Vilkaviškio apskrities Pilviškių valsčiuje įsteigtas Opšrūtų kolchozas. Jį kurti pradėta nuo kelių tuščių ūkių. Tačiau kolchozui įsteigti to buvo per maža, o savanorių stoti į kolchozą neatsirado. Tada okupantas visus gyventojus, kurių ūkiai įėjo į projektuojamo kolchozo ribas, ištrėmė arba sukišo į kalėjimus. Į jų sodybas papildomai atkėlė keliolika šeimų iš Rusijos. Iš atkeltųjų suformuota apylinkės valdžia. Pasak J. Lukšos, tai nebuvo eiliniai kolchozininkai, tačiau specialiai parengti sovietų saugumo agentai, kuriems duota užduotis padėti įkurti kolchozus gretimose vietovėse. Tauro apygardos partizanų vadovybės posėdyje nuspręsta imtis griežtų priemonių sukliudyti kolchozinimo ir kolonizavimo planus. Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vadas Šturmas operacijai sutelkė apie 70 partizanų. Operaciją numatyta įvykdyti šitaip: porą dienų anksčiau užpulti valstybinę spirito varyklą Antanave ir ten link nukreipus dėmesį, užpulti Opšrūtų kolchozą. Partizanų žvalgybos duomenimis Opšrūtų kolchoze įsitvirtino 35 ginkluoti kolonistai, kurie, be kitų ginklų, turėjo ir du kulkosvaidžius. Partizanai numatė pulti aštuonias sodybos, kuriose telkėsi ginkluoti aktyvistai. Operacijos dalyviai instruktuoti: jei priešas nesileis gražiuoju į kalbas ir priešinsis ginklu, atidengti ugnį ir besipriešinančius sunaikinti. Parengti atsišaukimai ir įspėjimai rusų bei lietuvių kalbomis. Juose partizanų vadovybė įsako per 1 mėnesį išvykti iš Lietuvos. Šis įsakymas nesaistė tų, kurių veikla nebuvo žalinga gyventojams. 1947 m. lapkričio 9 dienos vakare apie 70 partizanų ir keli apygardos štabo kovotojai, vadovaujami Šturmo, apsupo Antanavo spirito varyklą-sovchozą. Partizanai išsivežė talpas su valytu spiritu. Nevalytas spiritas palietas, sušaudžius statines. Kitą dieną sovchozo darbininkai kojinėmis sėmė su purvu sumaišytą spiritą, košė ir gėrė, kol sudribdavo į dumblą. Prie jų prisidėjo stribai ir emgėbistai. Lapkričio 11 dieną, jau sutemus partizanai dviejų kilometrų atstumu nuo Opšrūtų užtvėrė kulkosvaidžiais kelius, o kiti, pasidalinę į aštuonias grupes, priartėjo ir apsupo numatytas vietas. Sutartu laiku prasidėjo puolimas. Pradžioje laikytasi plano nuginkluoti ir įbauginti. Tačiau kolonistai priešinosi, šaudydami pro langus. Partizanai atidengė atsakomąją ugnį. Dalis iškeltomis rankomis pasidavė. Ilgiau užtruko mūrinių pastatų, kuriuose įsitvirtinta su kulkosvaidžiais, užėmimas. Atsitraukdami partizanai išbarstė atsišaukimus. J. Lukša prisimena, kad kitą dieną į Pilviškius iš Opšrūtų išsirikiavo raudonų karstų vilkstinė. Daugelis kolchozininkų-kolonistų, susikrovusių mantą į vežimus, nelaukė partizanų nustatyto vieno mėnesio termino ir pajudėjo gimtųjų Rytų kryptimi į saugius tyrus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"