TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Antrojo pasaulinio karo pabaigos kebeknė

2015 05 05 9:00
Gegužės 9-osios paradas Maskvoje.  AFP/Scanpix nuotrauka

Gyvename kruvinose žemėse, kaip rašė amerikiečių istorikas Timothy Snyderis, patyrėme ir nacių, ir sovietų terorą. Antrojo pasaulinio karo pabaigtuvės amerikiečiams – nacistinio blogio įveikimas, rusams – didi pergalės diena, o mums – pusę amžiaus trukęs sovietų pavergimas. 

Kai Gegužės 9-ąją Maskvos Raudonojoje aikštėje užsienio šalių ambasadoriai kartu su Rusijos valdžia švęs 70-ąsias Antrojo pasaulinio karo pabaigos metines, stebėdami karinį paradą, Lietuva bus vienintelė valstybė viešai boikotavusi minėjimą. Dėl karo Ukrainoje Lietuva nežada jame dalyvauti.

Praėjusią savaitę vykusių Politologų dienų (PoDi’15) renginyje Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute šį klausimą svarstė istorikai. Ar karas iš tiesų pasibaigė, o gal šiandien Ukrainoje aidintys šūviai yra jo kanonados tąsa? Diskusijoje „Antrojo pasaulinio pabaigtuvės: perkirstos Europos praeitis, nūdiena, rytojus“ susitiko istorikas doc. Nerijus Šepetys ir karo studijų ekspertas dr. Deividas Šlekys.

Traumuojanti karo pabaiga

Didžiausia paslaptis, susijusi su Antruoju pasauliniu karu N. Šepečiui – komunistai: „Jeigu ne jie, tas karas būtų toks pat kaip ir visi kiti karai. Kažkas kažką užpuola, sudaro koalicijas, laimi, yra rezultatai, bausmė, atsilyginimai, taikos atkūrimas“. Pasak istoriko, komunistai nesidžiaugė, kad karas pasibaigė: „Jiems jis jokiu būdu nebuvo baigtas. Dar buvo galima daug ką nuveikti, paimti Prancūziją ir Italiją, kur komunistai per plauką nelaimėjo rinkimų“. Kol buvo gyvas Josifas Stalinas, komunistams karas nesibaigė nei Vokietijos, nei Japonijos kapituliacija, Pergalės diena gegužės 9-ąją pradėta švęsti tik valdant Nikitai Chruščiovui.

Doc. Nerijus Šepetys. / Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

„Pergalę švęsti – ne tas pats, kas taiką. Tai nesveika ne tik dėl militarizmo, o dėl to, kad tada prasidėjęs ir dabar besitęsiantis šventimas laikosi ant kažkokio vakuumo, kažkokios baisios nutylėtos paslapties. Kodėl nebuvo galima pergalės švęsti iš karto po karo? Nes jautėsi, kad labai mažai pavyko paimti ir kartu labai daug prarasta“, – kalba N. Šepetys. Anot jo, Rusijoje švenčiama „Didžiojo tėvynės karo“ pabaiga mus nervina, nes supainioja fikciją ir tikrovę: „Ištinka kognityvinis disonansas. Karo pabaiga – traumuojanti, nesibaigianti, neaiški.“

Kur dingo pokaris

D. Šlekys priduria, kad Vokietijos kapituliacija nereiškė karo pabaigos: „Polinkis švęsti pergales ir fiksuoti konkrečias datas viską redukuoja. Atrodo, kad Berlynas pasidavė ir karas pasibaigė, gyvenimas vėl ramus. Vanduo teka, šilumos yra, maisto užtenka, griuvėsių nebėra, žmonės puikiai gyvena. Nepamąstome, kas yra pokaris, kiek jis truko“.

Mokslininko teigimu, iš mūsų akiračio dingsta pokaris: „Mums Lietuvoje dar daug reikia mokytis apie pokarį Vakarų Europoje. Kiek per šiuos 25 Nepriklausomybės metus sąžiningai bandėme sužinoti ir suprasti, kaip gyveno prancūzai, vokiečiai, italai, skandinavai 1950-1970 m.? Faktiškai nieko nežinome. Kyla problemos suprasti jų šių dienų politines iniciatyvas, jų Antrojo pasaulinio karo interpretacijas“.

Anot karo studijų eksperto, mums šis karas yra tragedija, sovietams kelia liūdesį dėl neišpildytų planų, o amerikiečiams tai geras karas (angl. Good War), nes aiški gėrio ir blogio skirtis, pasiektas rezultatas, ypatingai atsižvelgiant į karų Vietname ar Afganistane kontekstą, kur neaiškūs nei tikslai, nei pasiekimai. Antrasis pasaulinis karas mitologizuotas ne tik Holivudo filmuose, bet ir amerikiečių istorikų, sociologų, politologų darbuose. D. Šlekys pasakoja, kad visai neseniai olandų istorikai ėmė rašyti, kad jų šalyje daug daugiau žmonių žuvo nuo sąjungininkų bombardavimo nei nuo nacių rankų: „Olandai artėja prie to, ką turime mes. Sovietų išvadavimas ir Adolfo Hitlerio nuvertimas nėra džiugi žinia. Šaltojo karo metais jie to rašyti negalėjo“.

Vakarai Rusiją supranta

D. Šlekys komentuoja Vakaruose dominuojantį požiūrį, kad Rusija turi teisę švęsti pergalę: „Skaitant Vakarų karo istorikų darbus, konsensusas yra paprastas – be sovietų kariuomenės pergalės prieš Hitlerį nebūtų. Tačiau teigiama, kad tai buvo ne Stalino, o rusų tautos pergalė“. Anot D. Šlekio, net jei Vakarai klaidingai interpretuoja šį laikmetį, turime atsižvelgti į tai, kaip jie mąsto, bandydami suprasti jų praktinę politiką, taip pat ir Rusijos atžvilgiu. Jis sutinka, kad vakariečiai per mažai žino apie tai, ką Antrojo pasaulinio karo pabaiga reiškė mums, gyvenantiems kruvinose žemėse, tačiau atkreipia dėmesį, kad patys turėtume dėl to stengtis, pasakodami apie save.

Dr. Deividas Šlekys.

Kita vertus, mokslininkas kalba ir apie „lietuvabambizmą“, t.y. atsisakymą savo patirtį matyti platesniame regiono kontekste: „Mes iš komunizmo balos išlipome sausesni nei vakarų ukrainiečiai ar kiti šitos erdvės žmonės. Tokį apsiribojimą savo valstybe vadinu lietuvabambizmu. Kaip atrodė pokario fazė iki pat 1989 metų latviams, estams, ukrainiečiams lenkams?“. Taip pat jis akcentuoja, kad negalima kalbėti apie Antrąjį pasaulinį karą bei pokario rezistenciją, nutylint holokaustą. Anot D. Šlekio, lietuviai įpratę save istorijoje suprasti kaip skriaudžiamus arba geriečius, dėl to sunku priimti epizodą, kuomet užėmėme blogiečių vaidmenį, žudydami žydus.

Įteigta, kad mėgsta kariauti

„Rusija supranta karą ir jo vaidmenį kasdieniame gyvenime visiškai kitaip nei tie, kurie gyvena į Vakarus nuo Elbės. Intuityviai nujaučiu, kad negalėčiau apibrėžti rusų tautos, jei išimčiau karinę tematiką. Jiems reikia karo. Nesvarbu, ar valdžioje V. Putinas ar kas kitas, – Antrojo pasaulinio karo diegimą kaip centrinės Rusijos tapatybės ašies komentuoja D. Šlekys. – Per karą matai kitą, kova prieš fašistą leidžia apsibrėžti, kad esi rusas. Šių laikų britui ar amerikiečiui to nebereikia“.

Pasak karo studijų specialisto, rusams karas yra kur kas natūralesnė būklė nei liberalios demokratijos santvarkoje gyvenantiems vakariečiams: „Rusai žino, kad karas yra liūdnas ir tragiškas, bet mato jame daugiau pozityvo nei mes ar prancūzai ar britai“. Dėl šios priežasties, kaip teigia jis, Rusijos režimui lengviau „parduoti“ žinią apie karinį konfliktą nei Vakarų politikams: „Žiūrėkite, kiek problemų buvo su Iraku ir Afganistanu. Visuomenės piktinosi, elitai turėjo sukti uodegas, aiškinti, kodėl siunčiami kariai“. Suprasdamas savo liūdną prognozę kaimyninėms tautoms, D. Šlekys apibendrina: rusai yra tauta, kuriai įteigta, kad ji mėgsta kariauti.

Palikite rusus XIX amžiuje

„Aš manau, kad Rusijos nebėra. Ją sunaikino bolševikai. Toje vietoje atsiradęs naujas darinys yra labiau azijinis nei viskas, kas buvo nuo Petro I laikų, vergovinis. Žmonių tarpusavio santykiai iki šiol grindžiami pagal įsivaizduojamą vertikalų ryšį su valdovu, kurio nebėra“ – teigia N. Šepetys.

Karo susiejimas su teritorine ekspansija, pasak jo – fikcija, neverta klausti, ar Rusija kariauja dėl žemių. „Jie atėjo į teritorijas, kur patys sau prisidarė problemų, į teritorijas, kur buvo šimtą kartą daugiau žydų nei kada Vokietijoje yra gyvenę, – apie vokiečių teritorijų užėmimą Antrojo pasaulinio karo metais kalba istorikas. – Teritorinė ekspansija – fikcija. Tu ateini į įsivaizduojamas teritorijas. Kažką tokio iš nacių perėmė dabartinė Rusija. Man atrodo, kad komunistams svarbiausia buvo protus valdyti“.

N. Šepetys pabrėžia, kad Kremlius užsiima teritorijos ir protų valdymo kombinacija, kuomet tikrovė pertvarkoma pagal turimą ideologiją. „Rusijos teritorijoje veikia keistas ideologinis režimas ir gyvena pusiau vergovinė pusiau atomizuota žmonių bendrija. Tai tikrai nėra rusų tauta. Palikime ją XIX a. Tegu sau gyvena – šviesūs, įdomūs, keisti, paslaptingi, truputį juokingi“, – dėsto jis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"