TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Apie meilę Rytprūsiams ir atmintį

2008 04 15 0:00
E.Labutytė (dešinėje) su rašytoja I.Simonaityte. Abiejų kūryboje - gimtieji Rytprūsiai.
Asmeninio albumo nuotrauka

Iš Mažosios Lietuvos kilusiems žmonėms buvo nelengva, pokariu jie buvo paženklinti priešo ženklu, tačiau dailininkės Evos Erikos Labutytės kūryboje vyrauja gimtasis pamario kraštas, senieji prūsai, iš istorinės atminties bandyta ištrinti Mažoji Lietuva - tarsi iššūkis tiems, kurie dar nenorėjo žinoti, jog buvo tokie Rytprūsiai.

Balandžio 15 dieną Mažosios Lietuvos dukrai E.E.Labutytei būtŲ su�j� 70 metų. Ta proga Klaipėdos rajone, Plikiuose, kur ji mokėsi ir yra palaidota, balandžio 18 dieną bus atidengta paminklinė lenta jai atminti.

"Eik į Lietuvą, ten tave pamaitins"

Kas norėjo - ėjo per tave. / Purvinu batu - per širdį. / Tamsiame laikų tvane / Ar tave kas girdi? ("Mažoji Lietuva", B.Baltrušaitytė).

Neišliko pastatų Šventvakariuose nei gimtuosiuose Begėdžiuose, kurie būtų girdėję pirmuosius mažosios Evikės žodžius, matę, kaip ji kilo nuo žemės... Nebėra to krašto senbuvių. Juos skynė maras, palikdamas dykrą. Jų vietovardžius vokietino vieni nukariautojai, kiti - davė slaviškus vardus. Jų maži vaikai karo vieškeliuose raudojo prie užšalusių motinų kūnų. Atsitokėję lyg šventą priesaką vykdė priešmirtinius paliepimus "eik į Lietuvą, ten tave pamaitins". Kilo. Gavę "vilko vaikų" vardus, nuo sodybos prie sodybos klaidžiojo kaimais. Bijojo pratarti vokišką žodį, o "ruskai" - dar nemokėjo.

Klaipėdos krašte, Mažojoje Lietuvoje, gimęs žmogus pokary buvo paženklintas priešo ženklu. Visomis įmanomomis priemonėmis trinta istorinė atmintis - į Rytprūsius "gerinti krašto žemdirbystės" buvo skatinami keltis žmonės iš Žemaitijos, o į žuvininkystės ūkį Dreverną - iš Dzūkijos.

Į Rusijai priskirtąją Prūsijos dalį baržomis plukdyti plikabambiai iš Rusijos. "U�imkite, kuriuos norite, namus", - būdavo jiems pasakoma, nes kadaise žmogiškų santykių šiluma alsavę namai praūžus frontams liko tušti. Kas galėjo, visi bėgo nuo "išvaduotojų". Niekam nebuvo paslaptis Karaliaučiaus krašto įkvėpėjo Iljos Erenburgo kvietimas prievartauti krašto moteris ir žudyti, nes "nėra nekaltų vokiečių, kalti visi - ir gyvieji, ir mirusieji" (1945 m. I išleistas atsišaukimas). Buvo kaltinama ne politika, bet tauta. Ir visi, kurie gyveno nacistinės valstybės teritorijoje.

Kaip Eva tapo Ieva

Evos Erikos tėvas Fricas Labutis, kaip ir visi prieškario Vokietijoje gyvenę vyrai, karo pabaigoje buvo paimtas į frontą. Karui pasibaigus pateko į prancūzų belaisvių zoną, gavo teisę apsigyventi Vokietijoje.

Evikė su mama liko vienos pokario skurde. Bet Katerina Ragaišytė-Labutienė - savo žemės vaikas. Gimusi ir brendusi krašte, kuriame iĖsilavinimo prioritetas buvo neginčijamas dalykas, ji savo mergikei stengėsi duoti visa, kad ši taptų žmogumi. Galbūt pati pasiūlė Evai vadintis Ieva? Kad mažiau Lietuvoje išsiskirtų?

Kad ir kaip ten būtų buvę, raudonplytėje Plikių mokykloje Ieva vieną prie kito dėjo pirmuosius rašytus žodžius. Vėliau - Klaipėdos pedagoginė mokykla.

Kai sovietai sudarė galimybę Rytprūsių gyventojams išvykti į Vokietiją, išvyko ir prieglobstį bei paramą mergaitei teikusi teta. Ragino ir Evą. Kažkas sulaikė. Motinos kapas? Nebaigtos studijos?

Daug ko jau nepaklausime.

Nebepaklausime apie pirmąją darbovietę Saugų vaikų namuose, apie studijų metus Dailės institute. Apie pirmuosius darbus, kuriuose dar nerandame Mažosios Lietuvos ženklų.

Vydūno dvasia

Kaip varpo gausmas atmintis, kaip kryžius, / Kaip kirvio ašmenys sužibę, - / Nuo šitos atminties nieks neišgelbės:/ Nei tėvas, motina ir nei tėvynė. ("Atmintis". B.Baltrušaitytė).

"Aš susipažinau su Ieva, kai ji dar nesprendė tapatybės klausimo, - pasakoja profesorė literatūrologė Viktorija Daujotytė. - Ji buvo Ieva. Pokaryje liko be atpažinimo, be šaknų, bet su didele jėga... Evai Biblija buvo knyga, kurią atsiminė iš vaikystės. Pagaliau - to krašto istorija yra suformavusi kitą žmogaus tipą. Ji buvo santūrios ir orios laikysenos."

Atgimimo metas į santūrios Ievos dvasinį pasaulį įsiveržė su milžiniška jėga. Sugrąžino jai teisę vadintis Rytprūsių dukra ir... susigrąžinti tėvų duotą Evos Erikos vardą. Tuo metu vienos iš parodų kataloge ji pieštuku užbraukė raidę "I", palikdama "Eva" ir prirašė: "Ištaisymu tikėti".

Tai buvo tarsi iššūkis tai visuomenės daliai, kuri dar nenorėjo žinoti, jog buvo tokie Rytprūsiai su jų milžinišku baltiškuoju kultūriniu palikimu.

Vienas po kito pradėjo rastis grafikos lakštai, skirti krašto didžiavyriams: Kulviečiui, Rapalioniui, Abeliui, Donelaičiui, Rėzai, kitiems. Tai buvo tarsi ėjimas į atminties gelmes, į ilgus metus slėptos Rytprūsių istorijos abėcėlę.

Yra išlikęs senųjų prūsų gentims atminti skirtas darbas. Jame vaizduojamas iš šukių sulipdytas ąsotis, o ant tų šukių - išnykę prūsų genčių vardai: Notanga, Skalva, Galinda, Pamedė, Varma... Taip Eva po kruopelę lipdė istorinio atminimo fragmentus.

Trys Mažosios Lietuvos dukros

Profesorė V.Daujotytė sako, jog mūsų gyvenamuoju laikotarpiu "buvo trys šio krašto moterys, kurios savo gyvenimą atidavė lietuvybei, kultūrai, tarnystei. Pirmiausia - dvi prigimtinės to krašto Evos (Simonaitytė ir Labutytė). Jos turėjo reformuotos krikščionybės, kitaip susijusios su kraštu, su tekstu, asketiškesnę dvasią. Trečioji - Birutė Baltrušaitytė - artima šiam kraštui pajautimu. Tai, kad jos kūryboje svarbi Mažosios Lietuvos ir Rytprūsių tema - sąmoningas asmeninis pasirinkimas. Iš kur galėjo rastis toks asmenybės turinys?"

Tarsi atsakymu į šį jau retorin� klausimą skamba rašytojos Vandos Juknaitės prisiminimas: "Aš jos (Ievos) paskutinėm dienom paklausiau: "Kodėl Rytprūsiai?" Ji man atsakė: "Todėl, kad jie buvo naikinami. Todėl, kad jie dabar naikinami." Taip Eva Erika liudijo prieš penketą metų. Ką ji pasakytų šiandien, kai viską trypiantis jau lietuviškas verslas laisvos Lietuvos sąlygomis niokoja jos Neringą, Klaipėdoje ir jos krašte per karus išlikusius lietuvininkų atminimo ženklus?

"Ji pasakytų: "O kur esate jūs? Ką jūs darote?" - tvirtina Evą pažinojusi profesorė V.Daujotytė.

Kūryboje - Vydūno dvasia

Dailininkas Aloyzas Stasiulevičius prisimena: "Ne kartą buvome kartu kūrybos namuose Palangoje. Ant jos darbo stalo visad būdavo Vydūno raštai, o jo dvasios žvilgsnis į begalybę, į erdvę, jai buvo labai artimas. Dažnai prisimindavo virš įėjimo į Bitėnų kapinaites iškaltus Vydūno žodžius "esmi spindulys begalinės šviesos". Mano akyse gimė grafikos darbų ciklas, skirtas Vydūnui, kurį autorė pavadino "Sąranga". E.Labutytei Vydūno gyvenimo filosofija buvo svarbi, o jo dvasia tarsi persikėlė į grafiką. Prūsų žemė, Mažoji Lietuva turėjo labai stiprią menininkę."

"Ne taip jau daug yra menininkų, kuriuos domina istorija. Populiaru bėgti į žaidimą, lengvesnius dalykus, - pritaria dailininkui menotyrininkė Nijolė Tumėnienė. - E.Labutytės grafikos cikluose, kurie skirti Prūsijos žmonėms ir istorijai, naudojami istoriniai ir etnografiniai motyvai, labai sąmoningai atrinkti žemėlapiai, runos, rankraščių skiautės, žvakės. Ten yra labai daug modernių dalykų - rašto ir vaizdo jungtis, kuriuos ji sugeba labai organiškai sujungti. Meniniu požiūriu Ieva ne tik individuali: ji turėjo savo mąstymą, savo plastikos supratimą, buvo gana moderniška. Į jos darbus reikia labai įsižiūrėti. Viskas svarbu - ten daug prasmės, daug detalių. Ji ima vaizdus, senus žemėlapius, iškerpa ertmę jau pražuvusios Prūsijos. Visa juoda, tragiška, bet daugelyje darbų ji įveda auksą ir sidabrą, tarsi norėdama pasakyti, kad istorinis palikimas turi aukso vertę."

Apie tai, ką gali atmintis

Atmintie karti, būk saldi (B.Baltrušaitytė).

Tai, kas turi aukso vertę, Eva Erika stengėsi išsaugoti, atgaivinti ir įprasminti ne vien grafikos lakštuose.

"Nuostabus laikas buvo, - prisimena Atgimimo metus lietuvininkas Vytautas Gocentas. - Mes visi supratom - krašto žmonių nebedaug, mums reikia vienytis, jungtis į bendriją. Vienas klausimas kilo: kokia ji bus? Klaipėdiškių ar lietuvininkų ir vokiečių? Gimė lietuvininkų bendrija "Mažoji Lietuva": tuo metu daugelis taip norėjo. O Ėvikė čia buvo didelis švyturys: dalyvavo organizuojant steigiamąjį susirinkimą, inicijavo Rytprūsių krašto ekslibrisŲ parodas, aktyviai dalyvavo minint miestų įkūrimo sukaktis, atgaivinant evangelikų bažnyčios gyvenimą. Ji visada sakydavo: "Kiekvienas darykim, ką galim." Pati veikė per meną. Neretai darė ir dar daugiau.

Atgimimo dar reikėjo luktelėti...

Bitėnuose gyvenanti mokytoja Birutė Žemgulienė prisimena: "Ievutė kūrė Mažajai Lietuvai nusipelniusių žmonių portretus. Jau buvo nemažai jų sukūrusi, kai priėjo eilė aušrininkui Martynui Jankui. Norėdama arčiau susipažinti su ta aplinka, kurioje Jankus gimė, augo ir gyveno, norėdama pajusti Rambyno ir Bitėnų dvasią ji susiruošė atvažiuoti į Bitėnus ir pavaikščioti M.Jankaus vaikščiotais takais. Ją vežė jos vyras Gediminas, o lydėjo Domas Kaunas, kuris jau žinojo kelius į Bitėnus."

Dailininkės nebepaleido mintis įamžinti M.Jankaus atminimą. Bendraminčiai kaupė sunkiai tuo metu prieinamą ikonografinę medžiagą, kol pagaliau 1981-ųjų gegužės 23 dieną į Bitėnus atvyko Martyno Mažvydo knygos bičiulių klubo nariai atidaryti muziejaus M.Jankui.

"Apstulbom: mašinų, žmonių, šurmulys - prisimena profesorius D.Kaunas. - Po to kaip perkūnas iš giedro dangaus. Tuometinėj "Tiesoj" pasirodė žinutė: "Bitėnuose atidarytas M.Jankaus muziejus." Sukilo CK funkcionieriai: "Kas leido?" Mums su Ieva teko pajust tokį šaltuką! Liepė uždaryti, tačiau pasvarstę vėliau paliko kaip mokyklinę ekspoziciją: juk čia buvo iĖspausdintas "Komunistų partijos manifestas". O kai viskas nutilo, Ieva ir sako: "Tai tik pradžia. Reikia galvoti apie ateitį." Ir tyliai protestuodama prieš draudimus pagamino trafaretą su užrašu "Martyno Jankaus muziejus", palaipino vyrą Gediminą ant kopėčių ir... Šiandien muziejus su turtinga ekspozicija įsikūręs buvusioje M.Jankaus spaustuvėje, o pablukęs užrašas virš buvusios mokyklos durų tapo atkaklaus siekimo prikelti kultūrinę krašto atmintį liudytoju.

Ar ilgai liudys? "Mūsų pareiga, ką įmanoma išsaugoti, fiksuoti - svarsto profesorė V.Daujotytė. - Kita karta prisiims savo atsakomybę."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"