TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Apie pamaldumo draudimus ir šv. Kazimiero kulto gniuždymą sovietmečiu

2015 03 04 10:45
Eltos nuotrauka

kaičiuojame jau trečią Nepriklausomybės dešimtmetį, pasidžiaugę laisve, kartais paburnojame, kad ji atnešė ne visai tokių vaisių, kokių tikėjomės. Ir tarsi užsimiršta, jog dar taip neseniai dauguma dalykų, kurie šiandien tokie įprasti, kad net kartais juos nustojame vertini ir dėkoti už juos, buvo draudžiami, neprieinami.

Tarp jų – religinė laisvė, leidžianti viešai išpažinti savo tikėjimą, lankyti tikybos pamokas, katechizuoti, eiti į bažnyčią nesibijant būti pastebėtam, švęsti liturgines šventes. Taip pat ir šventųjų, ypač lietuvių šventojo karalaičio Kazimiero, kurio, kaip valstybės globėjo ir gelbėtojo nuo priešų, gerbimas buvo itin neparankus režimui, rizikavo užtraukti „tamsybininko“, fanatiko etiketę…

Tęsdami „Bernardinai.lt“ laidų ir pokalbių ciklą apie tikinčiųjų persekiojimą sovietmečiu ir pogrindinę Bažnyčios veiklą, apie mėginimus sugniuždyti šventųjų kulto ir pamaldumo tradicijas, draudimus religiniam menui, bei krikščioniško paveldo išsaugojimą kalbamės su kunigu marijonu Vaclovu Aliuliu ir Bažnytinio paveldo muziejaus direktore dr. Sigita Maslauskaite.

- Sovietinė valdžia ne tik taikė tiesiogines represijas prieš Bažnyčią, bet kartu bandė kuo labiau susilpninti bažnytines struktūras, kontroliuoti jas, skleidė agresyvią ateistinės komunistinės ideologijos propagandą, į kurią stengėsi įtraukti ir tikinčiuosius, kultūros žmones. Tas ypač juntama ir kalbant apie įvairias pamaldumo tradicijas, kurios, jei nebūdavo uždraustos, tai visaip menkinamos, juodinamos. Kaip tai būdavo vykdoma?

- Kun. Vaclovas Aliulis. Svarbiausias tarybinės antireliginės propagandos argumentas buvo kumštis. Vieni buvo verčiami rašyti ar kalbėti, kiti verčiami skaityti ar klausytis. Stalino konstitucijoje buvo įrašyta, kad piliečiams pripažįstama religinio kulto laisvė, tačiau tai negaliojo moksleiviams, mokytojams, studentams, dėstytojams, kariams, milicininkams, visokių įstaigų vadovams ir pavaduotojams, visiems žiniasklaidos darbuotojams, rašytojams… Taip kad išimčių daug daugiau nei tų, kuriems neva buvo leista praktikuoti tikėjimą. Daugelis tarnautojų liovėsi lankę bažnyčią iš baimės, o ilgą laiką nepastiprinamas religinis gyvenimas nusilpsta ir išblėsta. Mokytojai bijodavo net namie savo vaikams užsiminti ką nors palankaus religijai, nes jie galėtų pakartoti mokykloje tarp draugų, ir taip nueis tolyn, į ausis, kurioms rūpi tokius dalykus išgirsti. Ateizmas piliečiams buvo privaloma valstybinė religija. Dabar skaitau kunigo Prano Račiūno autobiografiją, jis rašo, kad tokia ir tokia proga lageryje vienas načalnikų pasakė – visokią religinę veiklą mes laikome antisovietine.

Labiausiai sovietai bijojo masinių susitelkimų, nes tai laikė antitarybine demonstracija. Pavyzdžiui, kai šventėme Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų, keturiose Vilniaus bažnyčiose leido jį paminėti, tačiau viskas buvo iš anksto patikrinta: kas galės vadovauti apeigoms, sakyti pamokslą ir taip toliau. Veiklūs kunigai kuriam laikui būdavo nubaudžiami – iš jų atimdavo kulto tarnautojo registracijos pažymėjimą, jie netekdavo teisės viešai atlikti savo pašaukimo pareigų. Nuolatinis visuotinis spaudimas, – kaip kad paskleisti gandai apie kiaulių marą Šiluvos apylinkėse, trukdžiai eisenoms iš Tytuvėnų į Šiluvą, vairuotojų teisių atiminėjimas – viskas buvo nuoseklu.

Žiniasklaida buvo monopolizuota ir, neduok Dieve, prasitarti ką nors palankaus Bažnyčiai. Jei kokį kunigą apkaltina, prikiša jam piktnaudžiavimą, jis negali apsiginti nei teisme, nei per žiniasklaidą.

Atsimenu, kaip Tarybų Lietuvos dešimtmečio garbei nuo Vilniaus katedros frontono buvo nuverstos statulos, susprogdinti Trys kryžiai. Tuo metu dirbau Paringyje, tai Ignalinos rajono pirmininkas draugas Ramanauskas, kuris „rūpinosi“ Bažnyčios reikalais, man aiškino taip: „Valdžia ieško tųpiktadarių, kurie susprogdino Tris kryžius.“ Tegalėjau tyliai pritarti, kad tai padarė piktadariai.

Moksleiviams svarbiausia propaganda buvo vykdoma per biologijos ir istorijos pamokas. Per biologiją – aiškinant, kad Darvino atradimai visiškai atmeta Kūrėjo reikalingumą, o istoriją – pasakojant, kaip bjauriai reiškėsi krikščionys, ypač Katalikų Bažnyčia tamsiaisiais viduramžiais, primenant Džordano Bruno ir Galilėjaus bylas, raganų teismus, kryžiaus karus. Beje, kryžiaus karus iš tiesų sunku pateisinti šiuolaikiniais rodikliais matuojant, bet ne jie lėmė istoriją. Gaila, ir šiandieniai seno kirpimo autoriai panašiai teberašo vadovėliuose.

Dr. Sigita Maslauskaitė. Kaip girdėjau iš vyresnių liudytojų, mokytojų, tėvų, gūdžios sovietijos laikais sistema siekė gniaužti viską, kas tik buvo susiję su katalikiškąja krikščionybe – juk žinome, kad ir Šiluvos atlaidai buvo trikdomi (nors ir nesėkmingai, nes vis tiek prisirinkdavo žmonių), o, pavyzdžiui, Trakų Dievo Motinos pamaldumo kultas buvo užgniaužtas visiškai. Tiesa, čia slypi gilesnės šaknys, nes prieš tai ir caro valdžia labai sąmoningai trakiškės Dievo Motinos pamaldumą gniuždė, kadangi ji XVIII a. buvo paskelbta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės globėja, ir tai buvo labai nepalanku atėjūnams.

- Jei kurio šventojo kultas per daug kliudė sovietinei ideologijai, tai ji juos mėgino sugniuždyti, – ar tai buvo taikoma visuotinai, visų šventųjų gerbimo atžvilgiu? Kokiais būdais buvo mėginama išstumti šventuosius iš tikinčiųjų sąmonės, kad jie nebebūtų tikėjimo pavyzdžiai?

Kun. Vaclovas Aliulis/Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

- Kun. Vaclovas Aliulis. Dėl šventųjų, tai ką gi – kankinės Barboros Žagarietės kūną išgabeno nežinia kur, nerandama jo iki šiol. Šv. Kazimiero bažnyčią pavertė ateizmo muziejumi. Vyskupas Kazimieras Paltarokas buvo labai susirūpinęs išsaugoti šv. Kazimiero kultą. Sovietų valdžiai uždarius Vilniaus katedrą, jis siekė, kad į Šv. Kazimiero koplyčią būtų padarytas atskiras įėjimas, kad šventojo relikvijos galėtų būti lankomos, tačiau praktiškai tai buvo sunkiai įvykdoma. Galiausiai rastas kompromisas: vyskupas Paltarokas išsiderėjo, kad iš uždarytos katedros šv. Kazimiero karstas būtų slapta perkeltas į Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Išleistoje vysk. Paltaroko knygelėje „Šv. Karalaitis Kazimieras“ pridėti ir vyskupo prašymai rašyti įvairioms valdžioms ir pačiam Stalinui, protestai, į kuriuos nė karto nebuvo gauta atsakymo raštu, nebent žodžiu – trumpas „ne“.

Dr. Sigita Maslauskaitė. Šv. Kazimiero bažnyčią paversdami ateizmo muziejumi sovietai pasiekė dviejų tikslų. Sistemai buvo neparankūs ir jėzuitai, ir šv. Kazimieras. Jėzuitai, kaip atsidavę Bažnyčios „kariai“, labai nesimpatiški valdžiai, tikras kliuvinys; į jėzuitus buvo žiūrima kaip į „fanatikus juodaskvernius“. Šv. Kazimiero titulo bažnyčios jau caro laikais buvusioje LDK teritorijoje buvo uždarytos pačios pirmosios, paverstos cerkvėmis, susprogdintos, nes, kaip minėjau, jo, kaip valstybės globėjo, kultas buvo neparankiausias politinei situacijai. Mano nuomone, jo kultas sovietmečiu buvo galutinai užgniaužtas. Vyskupas Kazimieras Paltarokas iš visų jėgų stengėsi, kad katedroje – nors jau paverstoje paveikslų galerija – tikintiesiems liktų Šv. Kazimiero koplyčia. Tačiau 1953 m. vieną vakarą turėjo išgabenti šventojo relikvijas į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Kiek žinau, tą sidabrinį XVIII a. sarkofagą vežė sunkvežimis, o šv. Kazimiero karstelį su relikvijomis vyskupas padėjo „galinėje Volgos sėdynėje“, ir tokia minimalistinė procesija nuvyko į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Čia pamaldumas gyvavo, šv. Kazimieras buvo gerbiamas tarsi parapijos šventasis, kovo 4 d. prisirinkdavo gausiau žmonių.

Kiek teko tyrinėti šventojo karalaičio Kazimiero kultą, matau, kad į jį okupacinis režimas buvo sutelkęs ypatingą dėmesį irgi dėl tos pačios priežasties – visų pirma jis yra Lietuvos globėjas, o buvimas valstybės globėju ideologinės diktatūros sistemoje savaime asocijuojasi su lietuviškumu, nepriklausomybe. Šv. Kazimieras jau nuo XVII a. vidurio buvo labai svarbus kaip gelbėtojas nuo rytinio didžiojo kaimyno – Rusijos. Tą liudija ir du stebuklai, aprašyti jo kanonizacijos byloje, kai jis pagelbėjo į beviltišką padėtį patekusiai negausiai Lietuvos kariuomenei 1518 m. prie Polocko ir 1519 m. vykusiame mūšyje netoli Vilniaus.

Kalbant apie sovietijos laikotarpį, žinome, kad šv. Kazimiero pamaldumas persikėlė į JAV, išeivijos lietuviai jį ypač gerbė – JAV gyvavo Kazimieriečių vienuolija, o lietuvių išeivių spauda kasmet kovo mėnesį rasdavo, ką pasakyti apie šv. Kazimierą.

Šv. Kazimierą, tautos globėją nuo persekiotojų ir užkariautojų, išeivija norėjo rodyti kaip simbolį kovoje už nepriklausomybę. Tą iliustruoja ir toks pavyzdys – apie 1984 m. išleistas paveikslėlis su užrašu „Šv. Kazimierai, ant balto žirgo vėl atjoki“, – čia asociacijos su Vyčiu, Lietuvos herbu. Baroke jis užgimė kaip valstybinis globėjas, gelbėjęs kovose su Rusija; tarpukario kauniečiams jis buvo reikalingas kaip užtarėjas kovoje su lenkais, o paskui sovietmečiu išsiskleidė kaip vėliava prieš okupantus.

Tuo tarpu sovietmečio spaudoje Lietuvoje kiekvienais metais kovo 4-ąją, jo minėjimo dieną, o ypač artėjant šv. Kazimiero 500 metų mirties jubiliejui 1984-aisiais, „Komjaunimo tiesoje“, „Moksleivyje“ ir kituose leidiniuose pasipildavo tarybinių istorikų straipsnių apie tai, koks jis buvo tariamai ligotas, silpnas, paliegęs, neįdomus. Tekstuose, pavadintuose tipinėmis antraštėmis: „Kaip bažnyčia daro šventuosius“, parašyta visa tarybinė „tiesa“; jo gerbimas gniaužiamas, iš jo tyčiojamasi.

Mindaugas Paknys yra tyrinėjęs ir rinkęs krikšto vardų statistiką. Kazimiero vardas itin išpopuliarėjo XVII a. viduryje ir II pusėje, XVIII a. pradžioje, o XVIII pabaigoje dėl Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalinimo matomas ir šiuo vardu krikštijamų vaikų skaičiaus mažėjimas, kartu žymintis ir pamaldumo šv. Kazimierui nuosmukį. Liūdniausia, kad sovietmečiu visuomenėje buvo visiškai atsikratyta šio vardo, net žinios apie jį. Krikšto vardas „Kazimieras“ visiškai išnyko – tiek tarp mano kartos, tiek tarp jaunesnių žmonių labai sunku sutikti Kazimierą. Ir dabar šis vardas dar nėra populiarus; manau, kad tai tarybinės sistemos vaisiai.

- Kaip vienas antireliginės propagandos būdų buvo ir skatinimas atsigręžti į „tikrąją“ baltų religiją – pagonybę, skatinamos neopagonybės apraiškos, bandant sumažinti Bažnyčios įtaką, neigiant krikščioniškas vertybes?

- Kun. Vaclovas Aliulis. Užuomazgų atsirado sovietmečiu, jau į jo pabaigą, gal net perestroikos laikais, ar kiek anksčiau. Tai buvo tiesiog tautinės kultūrinės saviraiškos paieškos, visai neturėjusios senosios lietuvių religijos tęstinumo. Kai kuriems žmonėms – gal labiau estetams, kūrėjams – tai buvo tam tikras pakaitalas krikščioniškam tikėjimui. Tačiau prieš krikščionišką religiją šios pagoniškos apraiškos atsisuko tik Atgimimo laikais, kai pasirodė, kad negražu skelbtis kokiu sovietinio tipo ateistu, tai imta gręžtis į senąją lietuvių religiją, apie kurią tikrai ne per daug buvo žinoma. Kai buvo publikuotas J. Lasickio traktatas apie žemaičių dievus, paaiškėjo, kad daugybės mūsų protėvių kulto elementų, prietarų tie senosios lietuvių religijos gaivintojai nepraktikuoja ir nesupranta. Svarbiausias viešas jų žygis buvo prezidento A. Brazausko inauguracija, kai Gedimino kalne jie darė kažkokį kviečių aukojimą, o paskui į Katedrą atėjo – tokie du elementai vienas greta kito yra visiškas nesusipratimas.

O susidomėjimas kitomis – pvz., Rytų religijomis – irgi atėjo Atgimimo laikais. Gal kad sovietmečiu daugeliui buvo sudarytas katalikybės, kaip atsilikimo ir prievartos religijos, įvaizdis, bet tapo negarbinga skelbtis ateistu, tai žmonės ieškojo kitų šaltinių.

Votai Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje. / katedra.lt nuotrauka

- Sovietmečiu vykę Šiluvos, Žemaičių, Vilniaus Kalvarijų atlaidai – tai viena iš išlikusių maldingumo formų, kurių valdžiai nepavyko užgniaužti. Žmonės lankydavo šias šventas vietas, nepaisydami šmeižikiškų straipsnių spaudoje ar griaunamų koplyčių. Tai neretai įgydavo ir pilietinio nepaklusnumo atspalvį, buvo susiję su tautinės tapatybės išsaugojimu – gal todėl tas žmonių atkaklus užsidegimas dalyvauti atlaiduose ir išliko toks patvarus?

- Kun. Vaclovas Aliulis. Tradicija išliko, nes vis tiek vyresnioji karta buvo prisirišusi prie jos, kunigai irgi rankų nenuleido. Turbūt ir tai pagelbėjo, kad atlaidai buvo proga giminėms susitikti, pabendrauti. Giminės suvažiuoja – ar per Petrines, Mataušą, ar kada – susitinka, kapines aplanko, pabūna kartu.

Taigi, atlaidai išliko. Tačiau daug metų buvo vis reikalaujama, kad prieš juos klebonai praneštų, kurie kunigai dalyvaus, jiems reikėdavo tarsi tokį leidimą gauti. Buvo laikas, kai buvo draudžiamos procesijos aplink bažnyčią – 1950–1951 metais. Tačiau Devintinių procesijų tradicija gana greitai atgijo, o gal ir nebuvo nutrūkusi, nes apie 1957 m. tikrai rengdavome procesiją su keturiais papuoštais altorėliais Strūnaityje, apie 1959–1960 m. – Lentvaryje.

- Mėginta visaip išstumti Bažnyčią iš visuomenės gyvenimo ar pajungti ją režimui. Kokios praktikos, tradicijos, veiklos labiausiai trukdė sovietams?

- Kun. Vaclovas Aliulis. Vienas iš pikčiausių suvaržymų buvo katechizacijos draudimas. 1961 m. pradžioje, o gal jau ir iš anksčiau, Religijų reikalų įgaliotinis spaudė vyskupą J. Steponavičių, kad šis paskelbtų kunigams, jog valdžia draudžia grupinę katechezę, galima tik po vieną vaiką egzaminuoti. Vyskupas nesutiko ir buvo ištremtas į Žagarę. Prisimenu, kad po vyskupo ištrėmimo Vilniaus kurijos darbuotojai turėjo raštu pasirašę pranešimą apie valdžios draudimą; kai kuris nors dekanas užeina, jam jį parodo, o jis grįžęs savo dekanato kunigams turi pranešti, kad valdžia įvedė tokį draudimą. Visaip būdavo stengiamasi drausti katechizaciją, buvo stebima, ar nesirenka vaikai būriais į bažnyčią vasaros atostogų metu, kas jiems „kalama“ į galveles. Trukdžių būdavo įvairiausių, priklausė nuo mokytojų – tie, kurie norėjo pasižymėti valdžios akyse, labiau sekdavo ir informuodavo valdžią, o kiti stengdavosi „nematyti“.

Prisimenu, prieš karą, Marijampolėje, Šv. Mykolo parapijos bažnyčioje, sekmadienio ryte vykdavo moksleivių pamaldos, o paskui jie būriu eidavo prie Šv. Vincento bažnyčios žiūrėti, kaip kareiviai po pamaldų tvarkingai išeina iš bažnyčios ir paskui su orkestru žygiuoja į kareivines. Sugrįžusios okupacijos pradžioje griežtų suvaržymų dar nebuvo, ir dideliais būriais rengdavome vaikus Pirmajai komunijai, net prie bažnyčių salėse būdavo pamokos moksleiviams. Paskui, 1947 m., užgriaudėjo „negalima“, nors pamaldos jaunimui dar nebuvo uždraustos, bet buvo neleidžiamas religinis švietimas jokia mokyklos forma. O 1948 m. jau ir šitą pradėjo drausti. Atsimenu, kai Marijampolėje buvau neoficialus kapelionas, o mano draugas kun. P. Račiūnas – Panevėžyje, sekmadieniais į bažnyčias ateidavo daugybė moksleivių, pakui išėję būriais jaunuoliai vaikščiodavo gatvėmis, ir tai jau imta laikyti demonstracija, nors nebuvo nei lozungų, nei šūkių nešama (nei jokie kareiviai nebežygiuodavo).

Daug priklausydavo nuo paties Religijų reikalų įgaliotinio asmenybės ir nusiteikimo. Pvz., Bronius Pušinis – tai jo kaip revoliucionieriaus pavardė, o iš tiesų – Leonas, iš kunigų Leonų giminės – nuoširdžiai neapkentė Bažnyčios ir tikėjimo. Uždarė Šv. Ignoto bažnyčią, prie kurios mes 1948 m. tarnavome, po kelių savaičių kvietė rektorių – „jūsų ten tas Švenšiausias liko, tai jūs tuoj pasiimkit“. Su įgaliotiniu Justu Rugieniumi kalbėdamas jausdavai, kad jis po stalu lako sugniaužtą kumštį. O Kazimieras Tumėnas nepiktas buvo žmogus, vykdydavo, ką jam saugumas nurodydavo, bet asmeninio piktumo nerodė. Buvo toks nuotykis Kernavėje, kur mons. Krivaitis įsikūręs, modernų namą pasistatęs ir šventoriuje įrengęs penkiolika Kryžiaus kelio koplytėlių, o paskutinė jų skirta Prisikėlimui. Kartą atvažiuoja K. Tumėnas su sūnumi paaugliu pas mons. Krivaitį, išeina pasižvalgyti aplinkui, apeina šventoriuje koplytėles, o berniukas sako: „Tėti, kas čia dabar? Taigi Jėzų palaidojo, o dabar va jis vėl gyvas?“ Tėtis jam ir atsako: „Tai ką, tu nežinai, kad Jėzus Kristus prisikėlė iš numirusių?“ Taigi ir įgaliotinis evangelizavo savo sūnų. Girdėjau, kad prieš porą metų miręs Kazimieras Tumėnas buvo palaidotas su bažnytinėmis apeigomis.

Atgimimo laikais, 1992 m., įvyko ryškus žingsnis atgal, kai per rinkimus liaudis pirmenybę atidavė Lietuvos komunistų partijos vadams. Kai kurie žymūs dvasininkai tikriausiai iš didelio gerumo davė atleidimą neatgailaujantiems „buvusiesiems“. Geranoriai dvasininkai norėjo Kristaus gailestingumą kuo labiau paskleisti, tikėjosi buvusiuosius komunistus patraukti prie Viešpaties. Šie tuo labai pasinaudojo, liko dėkingi, rodė pagarbą ir dėkingumą geraširdžiams, bet vidinių atsivertimų būta ne per daug.

Kiek tie valdžios draudimai, ribojimai galiojo ir meno, ypač vaizduojamosios dailės ar tautodailės, srityje? Tarkim, šventųjų vaizdavimo tradicija, ypač tautodailėje, juk nebuvo nutrūkusi – bent jau taip atrodo žvelgiant į kryždirbystės paveldą?

Dr. Sigita Maslauskaitė. Tautodailė pirmiausia yra susijusi su kryžių ir koplytėlių darymu ir jų statymu, kas sovietmečiu buvo griežtai draudžiama, nes tai taip pat suvokiama kaip katalikiškojo pamaldumo raiška. Tad jei kryžiaus ar koplytėlės užsakovas ryžtasi ir slapta padirbinęs tokį kūrinį jį nakčia pastato bažnyčios šventoriuje, aišku, kad jis yra sąmoningas ir politiškai angažuotas asmuo. O jei tame kryžiuje ir koplytstulpyje dar būdavo išdrožtas, pavaizduotas šv. Kazimieras ar Vytautas Didysis, kurių ikonografija XX a. labai supanašėja ir kurie prisimenami kaip didingą praeitį turėjusios Lietuvos gynėjai ir valdovai – tai dar padidina „nusikaltimo“ svorį. Sakyčiau, kad sovietmečiu bažnyčių šventoriuose ar privačiai nebuvo pastatyta daug kryžių ar koplytstulpių (išimtis – Kryžių kalnas), daugiausia šiandien matomų tokio pobūdžio kūrinių atsirado 1987 m. minint krikščionybės Lietuvoje 600 metų jubiliejų ir ypač „atšilimo“ bei Sąjūdžio laikotarpiu. 1987 m. buvo leista ir jubiliejinį atminimo medalį sukurti, ribotu tiražu išleisti atminimo paveikslėlį.

- Kas padėjo išlaikyti krikščioniškas tradicijas soviet­mečiu, kaip buvo išsaugotas religinis paveldas?

Dr. Sigita Maslauskaitė/Mindaugo Kluso (LŽ) nuotrauka

- Dr. Sigita Maslauskaitė. Sovietmečiu buvo masiškai uždarinėjamos katalikų bažnyčios, niokojama religinė dailė, vagiamai liturginiai reikmenys. Užtenka pasižiūrėti į prieš karą garsių fotografų darytas Vilniaus bažnyčių nuotraukas ir į dabartinį kai kurių jų vaizdą: per 50 okupacijos metų nuostabios šventovės paverstos nykiais griuvėsiais.

Tiesa, Bažnyčios ir meno pasaulio žmonės kai ką išsaugojo: vertybės būdavo perkeliamos iš uždaromų šventovių į neuždarytas, kai kas pateko į muziejus, tačiau daugybė religinių daiktų buvo sunaikinta. Sovietmetis buvo žiauraus vandalizmo laikotarpis bažnytinio turto šventenybių atžvilgiu.

Apie tai teko kalbėtis ir su amžinatilsį vyskupu Juozu Tunaičiu. Vysk. J. Tunaičiui, kaip tuometinės kurijos (kiek ji apskritai kaip tokia galėjo egzistuoti sovietmečiu) atstovui, tekdavo lankytis vietose, į kurias būdavo vežami liturginiai objektai iš uždarytų bažnyčių – Vilniuje į Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią Žvėryne, ir į Šv. Dvasios bažnyčios kiemą Dominikonų gatvėje. Yra išlikę ir kurijos archyve saugomi sovietinės valdžios funkcionierių ir jo paties pasirašyti protokolai, kuriuose religiniai objektai skaičiuojami šimtais ir dešimtimis: tiek šimtų arnotų, tiek dešimčių kryžių; tiek paveikslų (nurodant skaičius), neįvardijant nei pavadinimo, nei medžiagų, nei amžiaus, nei bažnyčios, iš kurios jie buvo paimti.

Jei paveikslai ar kai kurie kryžiai ir arnotai iš Šv. Dvasios vienuolyno kiemo pateko į muziejus ar veikiančias bažnyčias, tai labiausiai nukentėjo šventųjų relikvijos. Sovietmečiu jos nieko nereiškė, būdavo tiesiog išmetamos. Bažnytinio paveldo muziejuje saugome vyskupo Juozo Tunaičio perduotą dėžę su įvairių šventųjų relikvijomis. Jos, vyskupui prižiūrint, buvo išimtos iš relikvijorių, kurie pateko į valstybinius muziejus. Tiesa, ir šiandienėje muziejininkystėje kartais jaučiamas racionalistinis „blaivus“ požiūris: čia – menas, o čia – „neaišku kas“. Jei aptaisas trukdo apžiūrėti tapybą, reikia jį nuimti, jei relikvijos negražiai atrodo restauruotame relikvijoriuje, reikia jas kažkur perkelti. Naikinimo banga buvo tokia didžiulė dar ir dėl to, kad ją vykdė ne tik tamsybininkai čekistai, bet taip pat ir vadinamieji kultūrininkai. Ne veltui vyskupas Paltarokas asmeniškai rūpinosi ir iš rankų nepaleido šv. Kazimiero karstelio su relikvijomis. Jis bijojo, kad Lietuvos globėjo relikvijų neištiktų tas pats likimas, kaip ir daugybės kitų Lietuvos bažnyčiose bei Vilniaus katedroje saugotų relikvijų.

Tai, kas buvo išsaugota ir laimingai pasiekė mūsų laikus – išliko Bažnyčios žmonių dėka. Vilniui labai pasisekė, kad 1939 m. vyskupo Romualdo Jelbžykovskio paslėptas ir 1985 m. atrastas Vilniaus katedros lobynas pateko į dorų sovietų funkcionierių rankas ir laimingai perkeltas į Lietuvos dailės muziejaus saugyklas, sulaukė Nepriklausomybės, o 2006 m. buvo grąžintas Lietuvos Katalikų Bažnyčiai. Kitus garsius kūrinius, pavyzdžiui, Lukiškių Dievo Motiną daugiau nei tris šimtus metų saugoję ir globoję Vilniaus dominikonai, uždarius Vilniaus Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčią, perdavė kaimyninei Vilniaus Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčiai. Tokiu būdu ikona buvo išsaugota ir, 1992 m. dominikonams sugrįžus į Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčią, tėvas Grigaitis Lukiškių Dievo Motiną, kaip brangiausią šventenybę, parsinešė iš Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios ir laikė savo celėje. Vėliau paveikslas buvo pakabintas bažnyčios šoniniame altoriuje, o prieš 4 metus atiduotas restauruoti. Dailėtyrininkė Tojana Račiūnaitė ir restauratorė Janina Bilotienė atskleidė, kad šis Marijos atvaizdas yra ikona, kadaise ypač garsinusi Lukiškių bažnyčią, o dabar susidomėjimas šiuo kūriniu liudija vėl užgimstantį pamaldumą.

Taigi, sovietmečiu sunaikinta išties labai daug, tačiau tyrėjai yra ne kartą pastebėję ir įvardiję, kad šiandien išlikęs, Lietuvą garsinantis kilnojamasis kultūros paveldas daugiausia yra bažnytinis. Šis faktas rodo, kad įvairių okupacijų persekiota ir gniuždyta Lietuvos tikinčiųjų bendruomenė sugebėdavo išsaugoti šventenybes ir jas slapstydami tikėtis šviesesnių dienų. Mums belieka pasekti jų pavyzdžiu.

Tos propagandos pasekmes matome ir šiuolaikinėje visuomenėje. Pastebima dar pavojingesnė tendencija, kurią sunkiau įveikti nei primestą ideologiją ar kontrolę – tai atsiribojimas, abejingumas. Gal dėl to turime ir mažai palaimintųjų, šventųjų? Kitose posovietinėse erdvėse ar kaimyninėse buvusiose socialistinėse šalyse, kaip kad Lenkijoje, palaimintaisiais ir šventaisiais paskelbta daugybė sovietinio, dar daugiau nacistinio režimo nukankintų tikėjimo liudytojų. Ar čia lietuviškas vangumas kaltas, ar jis taip gerai įskiepytas užsiliko nuo sovietmečio laikų, kad šventųjų, palaimintųjų bylos labai lėtai juda – tiek kankinių turim, o nė viena byla iki galo nesutvarkoma?

Kun. Vaclovas Aliulis. Na, pirmiausia tai bendras lietuviškas nerangumas. Be to, čia reikia nemenko juridinio pasirengimo, o šioje srityje nelabai turime kvalifikuotų kunigų ar teisininkų pasauliečių. Deja, ir nelabai lietuviams naujų šventųjų reikia, o kam – juk yra Dievo Motina ir šventas Antanas, ko dar čia reikia… Ir ne mes vieni tokie. Mano draugas marijonas kunigas Viktoras Rimšelis (pernai Amerikoje miręs), daug metų Romoje tarnavęs, juokavo, kad daugeliui italų Švč. Trejybė – tai Dievas, Dievo Motina ir šv. Antanas…

- Ką galėtumėte pasakyti bent apie kai kuriuos mūsų kankinius – kandidatus į šventuosius ir palaimintuosius ir galimybes juos išaukštinti?

- Kun. Vaclovas Aliulis. Yra labai griežti kankinystės rodikliai: pirmiausia – bendrai tyras krikščioniškas gyvenimas, tada – kad gyvybė paaukota tikrai už tikėjimą ar kitą krikščionišką dorybę. Vyskupas Vincentas Borisevičius buvo narsus tikėjimo skleidėjas ir galėjo išgelbėti savo gyvybę, jei būtų sutikęs bendradarbiauti su saugumu, bet formaliai jam skirtas mirties nuosprendis ne už tikėjimo gynimą, o už paramą ginkluotajam pogrindžiui. Žymus ištikimybe Bažnyčiai arkivyskupas Teofilius Matulionis buvo daug sveikatos praradęs sovietų kalėjimuose, bet sunku būtų įrodyti, kad dėl to ir gyvybės netekęs, nes po kalėjimo dar netrumpai gyveno. Turbūt jam greičiau būtų pritaikoma ganytojo išpažinėjo kategorija (kaip palaimintojo Jurgio Matulaičio), o tokiu atveju reikia ilgų tyrimų ir įrodytų stebuklų.

Arkivyskupas Mečislovas Reinys artimas kankinių kategorijai, nes įkalintas už tikėjimo gynimą ir kalėjime miręs. Kunigas Alfonsas Lipniūnas Štuthofo lageryje švietė maldingumu ir pasiaukojimu, bet mirė nuo dėmėtosios šiltinės. Reikėtų įrodyti, kad ja užsikrėtė tarnaudamas sergantiems nelaisvės draugams. Kunigų Juozo Zdebskio ir Broniaus Laurinavičiaus pasiaukojimas dėl tikėjimo labai ryškus, tik reikia teisiškai įrodyti, kad jie žuvę parengtose, ne atsitiktinėse eismo nelaimėse. Barbora Žagarietė garsi liaudyje savo šventumu, bet kebliau viską pagrįsti, nes seni laikai. Mano akims atrodytų aiškiausia nekaltybės kankinės, devyniolikmetės Kauno skautės Elenos Spirgevičiūtės byla, o kaip ji vyksta – nežinau.

Parengė Dalia Žemaitytė ir Monika Midverytė OFS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"