TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Apie „Vytauto kelius“, tiltų statybą ir susisiekimą LDK

2016 09 26 12:00
Lietuviai veža į Konstancą sumedžiotą taurą ir midų XV a. 2 dešimtmetis wikipedia.org nuotrauka

1893 metų rugpjūtį Vilniuje įvyko IX Rusijos imperijos archeologų suvažiavimas. Ruošiantis jam rinkta informacija apie lietuviškų gubernijų – Šiaurės vakarų krašto istoriją. Tam buvo parengtos specialios anketos, kurios išsiuntinėtos į miestelius ir kaimus.

Jose klausta žmonių apie jiems žinomus piliakalnius, paženklintus akmenis, pastatų griuvėsius, kapines ir palaidojimus. Prašyta užrašyti legendas. Atskirame punkte klausta apie senus LDK laikų kelius ar bent jų fragmentus. Ir išties, anketas pildę mokytojai, vietos kraštotyrininkai ir raštininkai nurodė ne vieną archajinį kelią. Tuomet jų trasas, tiltų ir pylimų liekanas norėta dokumentuoti kaip istorijos paminklus. Išties, beveik visais amžiais į kelius žvelgta bene tik kaip į funkcinį susisiekimo objektą. Tačiau vis tik ilgalaikėje perspektyvoje senieji LDK keliai ir jų įrenginiai pelnė tradicijos sampratą. Mūsų laikais apie šį paveldą kalbama labai mažai arba išvis nekalbama. Todėl šiuo atveju kaip tik ir norima į jį pažvelgti kaip į LDK valstybės komunikacijos sistemos atspindį. Pakalbėti apie kelius, kuriais vaikščiojo ir važinėjo pats kunigaikštis Vytautas, žygiavo LDK kariuomenė, važiavo diplomatai ir pirkliai. Galbūt nuošaliose vietovėse šių traktų vingiai regimi po šiai dienai, reikia tik ieškoti.

Keliais ir keliukais po LDK

XIII-XVIII amžiaus šaltiniai liudija, kad po LDK vingiavo vandens ir sausumos keliai. Vandens keliai susiklostė ten kur buvo paranku ir prasminga vystyti laivybą. Tuo tarpu sauskelius kūrė kasdienis žmonių mobilumas. Tuo metu jie skirstyti pagal funkcijas. Senuosiuose šaltiniuose minimi mažieji keliukai. Jie susiklostydavo savaimingai, kai gyventojai pirmiausiai pramindavo takelius, o vėliau, jei niekas neprieštaraudavo, jais imta važiuoti vežimais ir rogėmis. Tokius keliukus prižiūrėdavo ir remontuodavo vietos kaimo bendruomenė, nes iš esmės šie tarnavo bene tik vietos reikmėms. Antai, XIII amžiuje kaimų keliai laikyti visų gyventojų bendra nuosavybe, kuri buvo labai vertinga.

Didesni keliai jungė tolimesnes gyvenvietes, o ne tik vingiavo po kaimą. Šiais platesnių apylinkių keliais riedėjo jaučių arba arklių traukiami vežimai su duoklėmis valdovui. Be to, gyventojai turėjo atlikti darbo prievoles valdovo pilyse arba dvaruose. Tai dažniausiai būdavo įvairūs vežiojimai ir pervežimai: reikėdavo į pilis vežti statybines medžiagas, malkas, šieną, maistą kariams. Todėl buvo tiesiog privaloma turėti bent kiek prižiūrėtų lokalių kelių tinklą. Todėl juos jau remontuodavo ne tik vietos bendruomenės, o ir apylinkes administravę LDK pareigūnai.

XVI amžiuje LDK steigiantis miesteliams, klostėsi ir kiek kitoks gyventojų socialinis sambūvis. Dėl to vystėsi intensyvesnė prekyba, nes pagrindiniai miestelių atributai buvo teisė rengti turgus ir muges. O viena iš pirklių pritraukimo sąlygų buvo geri keliai, nes vežti prekes klampynėmis buvo pernelyg rizikinga ir brangu. Tačiau nepaisant gerų norų, pinigų kelių remontui nuolat trukdavo, ypač pabjurus orams arba pavasarį upėse pajudėjus ledui būdavo nunešami ne tokie tvirti tiltai. Juos atstatyti trūko savų lėšų. Todėl kartais prašyta valdovo pagalbos, kad šis leistų prisikirsti statybinių medžiagų jo giriose, pasistatyti tiltą ir rinkti tilto muitą, o gautais pinigais dengti kelio remontą. Tačiau neretai šie pinigai tiesiog „pasimesdavo“ seniūno kišenėje. Be to, prekybai buvo aktualus ir saugumas, o tuo metu plėšikų netrūko. Pirkliai greitai susižinodavo kuriais keliais vykti pavojinga ir jais nevažiuodavo. Dėl to reikėdavo spręsti ir šią problemą.

XVI amžiuje LDK formuojantis stambiajai žemėvaldai, bajorai stengdavosi savo valdas koncentruoti viename plote. Plačiose teritorijose steigdavo naujus administracinius dvarus ir, savaime suprantama, tiesdavo juos jungusius kelius. Taip klostės privatūs keliai, kuriuos savo lėšomis tiesė ir remontavo bajorai. Jie dažnai vadinti bajorų vardais arba pavardėmis. Pavyzdžiui, 1568 metų dokumente minimas bajoro Daugirdo kelias, o netoliese buvo Gabrieliaus ir Jonučio vardais vadinti keliai, vedę į Trakus.

Reikia pridurti, jog pirkliams keliauti privačiais keliai ne visada buvo paranku, nes kai kurie bajorai savo žemėse prisigalvodavo įvairiausių mokesčių ir muitų. Apskritai į LDK atvykusius užsienio pirklius vargino vidaus muitai, kai pinigus tekdavo mokėti kone ant kiekvieno tilto, perkėlose ar dar nežinia kur, o tai smarkiai patuštindavo jų kapšus.

Ketvirta LDK egzistavusi kelių kategorija – vieškeliai, dar jie vadinti „didžiaisiais keliais“. Tai tolimų distancijų keliai, jungę regionus, politinius centrus ir miestus. LDK jie turėjo ypatingą statusą, tą liudija ir dalies jų atsiradimo aplinkybės.

Kuriantis Lietuvos valstybei XIII-XIV amžiuje šalis valdyta po teritoriją nuolat keliaujant valdovui ir jo kariams. Tai buvo tiek valdymo forma, tiek ir valdančiosios karinės organizacijos išgyvenimo galimybė. Tuo metu Lietuvos teritorija buvo retai apgyvendinta. Miškingose bei pelkėtose teritorijose gyvenvietės ir vietos kunigaikščių kiemai (dvarai) buvo pasklidę tarsi salos. Todėl valdovui ir jo kariams tekdavo įveikti didelius atstumus, lankant gyvenvietes, kuriose rinkti mokesčiai, vykdytas teisingumas, tikrinta vietininkų veikla, tvirtovių būklė. Tokiu būdu pamažu klostėsi nuolatiniai valdovo kelionių maršrutai. Tą liudija šaltiniuose randami specialūs vieškelių pavadinimai. Pavyzdžiui, Palenkėje (dabartinės Lenkijos teritorija), kur ilgą laiką buvo LDK valdovų medžioklės plotai, minimas „Algirdo kelias“ ir „Vytauto vieškelis“ (netoli Tikocino). Kitais atvejais šiuos strateginius traktus eiliniai žmonės vadino tiesiog „valdovo keliais“ arba „karališkais keliais“. Tai buvo valstybės administracijos arterijos. Valdovų vardais vadintos ir į bendrą vieškelių sandarą patekusios strateginės kryžkelės – brastos per upes. Antai, „Kęstučio perkėla“ – brasta per Nemuną minima XVI amžiaus Trakų vaivados Konstantino Ostrogiškio žmonos Beatos dokumentuose. XIV amžiaus kronikose nurodoma, kad gera brasta buvo ta, kurios gylis neviršijo žmogaus kulkšnių. Kartais brastos būdavo išklotos akmenimis. Kai kurios jų būdavo įtvirtintos ir pritaikytos gynybai.

Apie tai, kad vieškeliai buvo svarbūs valstybės komunikacijos infrastruktūros objektai liudija ir tokie faktai, jog Slanimo paviete (Baltarusija) prie vieškelio buvo specialiai pastatytas namas, kuriame kelionių metu nakvodavo kunigaikštis Vytautas, o kitu atveju prie vieškelio į Pinską buvo šulinys, kuris vadintas „Vytauto šuliniu“.

Valstybinių vieškelių reikšmę rodo ir tai, kad ne tik jų panauda, bet ir priežiūra buvo išskirtinė valdovo teisė – regalija. Valdovas duodavo nurodymus paruošti kelią kariuomenės žygiui. Pavyzdžiui, kunigaikščiui Algirdui ruošiantis žygiui į Maskvą, iš anksto taisytas ir valytas kelio maršrutas, statyti tiltai per pelkes. XV amžiuje net egzistavo specialus valdovo dailidžių sluoksnis – bartai, – pabėgėliai iš Prūsijos, kurie tame specializavosi. Ilgainiui vieškelius remontuodavo pavietų administracija. XVII-XVIII amžiuje į kelią būdavo išsiunčiamos meistrų ir specialistų grupės, kurios tikrindavo kelių pravažumą ir pateikdavo rekomendacijas dėl remonto. Vieškeliai buvo geriausi LDK keliai. Todėl kai kuriuose iš jų net patruliuodavo „policija“ – apsaugos būriai, apie kuriuos užsimenama Vytauto laikais. Tai apie dešimt raitų vyrų būriai, kurie stebėdavo ar neslankioja svetimos šalies šnipai ar net kariai. To reikėjo, nes vieškeliais vykdavo ne tik gyventojai ir pirkliai, bet ir užsienio pasiuntiniai.

LDK susisiekimo sistemą sudarė įvairių kelių visuma. Tai ir buvo valstybės kūno „nervų sistema“, kurios sudėtingumą lėmė gyventojų tankis krašte ir socialiniai santykiai.

Kodėl seni keliai buvo kreivi ir vingiuoti?

Kas senais laikais LDK vadinta keliu ir apskritai ar jie buvo geri? Kiekviename regione susisiekimo būklę sąlygodavo gamtinės ir klimato sąlygos. Lyginat su vakarų Europa, LDK klimatas buvo daug drėgnesnis, o tai smarkiai veikė kelių pravažumą. LDK egzistavo vadinami „žiemos keliai“, kuriais važiuota tik šalčiui sustingdžius pelkėtą gruntą. Pavyzdžiui, kai kurias pievas supdavo pelkės. Todėl ūkininkai šieną ir kitas suruoštas naudmenas sukraudavo vietoje ir tik žiemą jas parsiveždavo žiemos keliu. Itin populiarūs žiemos keliai buvo užšalusios upių vagos. Tai puikiausios „autostrados“, kuriose retai kur pasitaikydavo užvirtusių medžių ar kitų kliūčių. Tokiais keliais itin mėgo keliauti užsienio diplomatai ir ne tik dėl patogumo, bet ir dėl to, jog upės vaga neleisdavo pasukti klaidingu keliu.

Sausumos keliai LDK nebuvo itin geri, bet kiek leido aplinkybės stengtasi juos remontuoti. XV-XVIII amžiaus šaltiniai rodo, kad pats kelio objektas ir jo išsidėstymas, ne taip mažai skyrėsi nuo to kelio kokį mes regime šiandien. Nūdienoje keliai yra labai tiesūs, lyginat su senaisiais. Tuomet jie vingiuodavo tarsi upės, aplenkdami pelkes, girių pakraščiais, neretai driekdavosi paupiais iki pasiekdavo brastą upėje arba tiltą ir nuvingiuodavo tolyn. Kelio linijos padėtį veikė tuometinis kraštovaizdis. Jei kelyje pasitaikydavo statesnis kalnas, jį stengtasi apvažiuoti. Priešingu atveju, jei to padaryti nebuvo galima, kelias į kalną vingiuodavo kaip gyvatė, nes taip arkliui buvo lengviau traukti sunkiai pakrautą vežimą, nei į stačią kalną. Tuometinis transportas – žirgai ir arkliai, kitais atvejais darbiniai jaučiai, puoselėti ir saugoti nuo pervargimo, nes buvo labai brangūs.

Seni keliai buvo ne tik kreivi bei vingiuoti, bet ir gana siauri. Paprastai laikytasi taisyklės, jog jų plotis turi būti toks, kad kelyje išsitektų prasilenkiantys vežimai. Smulkesnių kelių gairės būdavo pažymimos – jų pakraščiuose išariant po vagą. Kam to reikėjo? Paaiškinti nesunku, pirmiausia tai, jog žemė buvo labai brangi. Todėl ūkininkas ar bajoras nesibodėdavo suarti kelią ir jį apsėti. Teismuose būta bylų kai žmonės apskųsdavo tokį savivaliautoją. Kitais atvejais nutikdavo, jog ant kelio atsiradus didelei balai ar nepravažiuojamai klampynei, gyventojų vežimai, aplenkdami kliūtį, įžūliai važiuodavo per žemdirbio apsėtus pakelės laukus ir išmaldavo pasėlius. Dėl to įpykęs žemdirbys kartais tyčia suardavo kelio atkarpą, kad juo kuo mažiau važiuotų. Nors po to, dėl šio poelgio pačiam tekdavo atvykti į teismą.

Tiltai, medgrindos, žemgrindos ir ženklai

LDK kelių būklė gerinta to meto inžineriniais įrenginiais. Pirmiausiai tai įvairių tipų tiltai per upes arba ežerų susiaurėjimus. Vienais atvejais tiltai statyti per upę guldant medines sijas, atremiant galus į abu krantus. Sudėtingesnės konstrukcijos buvo mediniai poliniai tiltai, statyti per dideles upes, jų poliai rėmėsi į upės dugną. XVIII amžiaus šaltiniuose minimi ir mūriniai tiltai.

Kitas senosios kelių inžinerijos įrenginys, gerinęs susisiekimą, buvo medgrinda – medinis grindinys. Pelkėtuose kelio ruožuose skersai jo klotas storų medinių rastų grindinys ir tokio pločio, kad prasilenktų vežimai. XIV amžiuje Vokiečių ordino karo kelių į Lietuvą aprašymuose minimas panašus įrenginys, kuris vadintas „Jensetilte“. Riterių skaičiavimais ši medgrinda driekėsi dvi mylias, o tuo metu viena vokiška mylia buvo apie dešimt kilometrų. Tai ilgas atstumas ir svarbu, kad faktas ne iš piršto laužtas, nes XVI-XVII amžiaus šaltiniuose yra žinių, kad medgrindos driekdavosi iki dešimties kilometrų. Pavyzdžiui, 1518 metų birželį per LDK keliavęs imperatoriaus diplomatas Francesco Da Collo nurodė, kad kelionės į Maskvą metu, kelyje nuo Lietuvos Brastos prasidėjo didelės pelkės, per kurias visą dieną važiuota „mediniu keliu“. Toks medinis „asfaltas“ buvo labai brangus, ir dažniausiai tiestas strateginiuose vieškeliuose. Mažesnės reikšmės keliuose klampynės užklotos medžių šakų ryšuliais, kurie tuomet vadinti „fašinomis“ ir „kamšomis“. Kartais visa kelio atkarpa nuklota šiais ryšuliais bendrai taip pat vadinta „kamša“. Nuo to net kildavo kai kurie vietovardžiai, kaip antai Kamšos kaimas Utenos rajone.

Dar vienas ir kur kas sudėtingesnis susisiekimą gerinęs inžinerinis įrenginys buvo „žemgrinda“ – specialus kelio dangą sutvirtinęs pylimas, kurio ilgis galėjo siekti kelis šimtus metrų. Deja, bet LDK laikų šaltiniuose apie ši įrenginį tik užsimenama, o plačiau apie jo konstrukciją liudija kaimyninio Kuršo kunigaikštystės dokumentai. Pridurtina, kad su šiuo kraštu intensyvius ryšius palaikė Biržų kunigaikštystės valdytojai Radvilos. Net rėmėsi Kuršo specialistų patirtimi tiesiant kelius. Antai, Kurše tiestos žemgrindos susidėjo iš penkių pylimo sluoksnių: pirmiausiai pelkėto kelio atkarpa dengta skersai sudėtais medžių rastais; ant viršaus klotos eglių ir pušų šakos bei smulkesni rastai; trečias sluoksnis – pilta žemė, kuri iškasta žemgrindos pakraščiuose darant šalikelių griovius; ant supiltų žemių klotos eglių arba pušų šakos ir smulkesni rastai; paskutinis – užpiltas stambaus žvyro sluoksnis. Toks įrenginys smarkiai pasitarnaudavo drėgnų orų sezono metu, nes lietaus vanduo nuo tokio pylimo nutekėdavo į šalikelės griovius ir kelio gruntas likdavo pakankamai tvirtas. Labai tikėtina, kad LDK žemgrindos buvo panašios konstrukcijos, nes paprastai kaimyninės šalys gana greitai „apsikeisdavo“ technologinėmis naujovėmis, nes buvo nesunku nusisamdyti, juolab, ne iš taip toli atsivežti meistrus.

Svarbūs buvo ne tik geri keliai, ne ką mažiau buvo svarbu ir nepasiklysti svetimame krašte. Paprastai vykstant į svarbesnes keliones būdavo samdomi vedliai. Tačiau kitais atvejais gyventojai kai kuriuose keliuose, savo reikmėms, pastatydavo specialius ženklus, kurie padėdavo orientuotis platumose. Antai, 1557 metų brastų per Dauguvą aprašyme minima kelio iš Lietuvos į rusėniškus kraštus atkarpa, ir nurodyta, kad kadaise pro čia Vytautas su kariuomene žygiavo link Naugardo ir tame maršrute kai kuriose vietose buvo pastatyti orientaciniai kryžiai, kurie dar stovėjo ir tuo metu. Kitu atveju, iš 1526 metų dokumento žinoma, kad kelyje nuo Eišiškių į Vilnių pakelėje stovėjo mūrinis stulpas. 1598 metų dokumente mūriniai stulpai minimi prie Vilniaus-Nemėžio kelio. Panašūs stulpai ir kryžiai statyti prie tiltų, kryžkelių ir miestų pakraščiuose, kurie padėdavo keliautojui nepasiklysti krašte. Šie objektai buvo pradžia to, kas XVII a. išties vadinta kelių ženklais. Tarp prekybininkų tvirtinosi samprata, kad kuo sparčiau pristačius prekes, greičiau bus gaunamas ir didesnis pelnas. Todėl prekybos centrai, ypač uostai, su kuriais prekiavo LDK, pavyzdžiui Ryga, svarbiausiose keliuose rūpinosi pastatyti specialius kelių ženklus. Tai kas mylia ar pusantros šalikelėse įkasti apie dviejų metrų aukščio stulpai, nudažyti raudonai. Ant kiekvieno nupieštas Rygos miesto herbas, kuris rodė į kokį miestą veda kelias, o greta rašyta kiek mylių liko iki jo. Ilgainiui kelių, turėjusių ženklus daugėjo.

Tobulėjant valstybės aparatui, atitinkamai evoliucionavo administracija ir infrastruktūra, šiuo atveju – susisiekimas. Susiklostė savitas ir gana tankus LDK kelių tinklas. Neabejotina, kad nūdienoje galima rasti šio LDK paveldo pėdsakų ir fragmentų. Aliuzija į tai gali būti senasis akmenimis grįstas Liubavo dvaro kelias (Vilniaus r.) arba senasis Vilniaus – Kauno kelias kuris, deja, neįtrauktas į Lietuvos respublikos kultūros vertybių registrą. Panašių kelių galima rasti ir daugiau. Jie laukia tyrėjų, specialistų ir idėjų turinčių žmonių dėmesio. Šie aktualizuoti objektai galėtų būti sėkmingai pritaikyti kultūriniam turizmui, juolab, kad nūdienoje itin populiarūs įvairūs naujai nutiesti pažintiniai takai ir sugalvoti maršrutai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"