TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Apkartusi pergalė

2010 10 29 0:00
Lietuvos ir Lenkijos derybų delegacijų susitikimas Suvalkuose 1920 m. spalio 7 d., kur buvo pasirašyta Suvalkų sutartis, nustačiusi laikinąją sieną tarp Lietuvos ir Lenkijos. Dešinėje pusėje Lietuvos atstovai (iš dešinės): 1 - mjr. Aleksandras Šumskis, 2 - Lietuvos delegacijos vadovas, URM Politikos departamento direktorius Bronius Kazys Balutis, 3 - gen. Maksimas Katche, 4 - Steigiamojo Seimo narys, diplomatas Valdemaras Čarneckis, 5 - Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas prof. Mykolas Biržiška. Kairėje pusėje Lenkijos atstovai (iš kairės): 1 - W.Przesmyckis, 2 - J.Lukasiewiczius, 3 - plk. M.Mackiewiczius, 4 - rotmistras A.Romeris. Prie kito stalo sėdi derybų stebėtojai: Didžiosios Britanijos, Italijos, JAV kariniai atstovai.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Lygiai prieš 90 metų tokiomis pačiomis vėlyvo spalio dienomis ties Giedraičiais prasidėjo įvykiai, galėję ne tik kita vaga pakreipti mūsų sostinės likimą, bet ir iš esmės pakeisti tarpukario Lietuvos istoriją. Deja, įtakingiausia to meto tarptautinė organizacija - Tautų Sąjunga - liko kurčia lietuvių siekiams atgauti Vilnių ir faktiškai stojo didesnės ir stipresnės valstybės pusėn.

Naktį į 1920 metų spalio 30-ąją į Butkūnų kaimą netoli Želvos atžygiavo Lietuvos kariuomenės 2-ojo pėstininkų pulko batalionas. Kito pulko karių susirėmimai su lenkų daliniu netoliese vyko jau vakar, ir lietuviams teko atsitraukti. Dabar, atvykus pastiprinimui, dviejų batalionų vadai tariasi dėl bendrų veiksmų. Planas toks: išvakarėse kovęsis 7-asis batalionas puls Pusnės kaimo kryptimi per Meteliškius ir Karališkius, o pastiprinimui atvykę 2 bataliono kariai tą pačią vietovę atakuos iš kitoje pusėje esančių Želvos, Bikinių ir Bastūnų. Susitikę Pusnėje, abiejų batalionų vadai aptaria tolimesnį planą.

Aštuntą vakaro du batalionai, remiami 9-ojo pėstininkų pulko dalinių, pradeda puolimą Želvos kryptimi. Tačiau su priešu susiremti netenka - lenkų miestelyje nebėra. Susikauti tik gilią naktį, pakeliui į Giedraičius. 7-ojo pulko vadas nutaria į naktinį mūšį nesivelti ir atsitraukia į Želvą. Lemiama kova dėl Giedraičių prasidės auštant spalio 31-osios rytui. Būtent ši data įeis į istoriją kaip Giedraičių kautynių pirmojo etapo pradžia. Iš karto pastebėsime, kad šis mūšis užsitęs ne vieną savaitę, tačiau apie jo eigą ir pasekmes pakalbėsime kiek vėliau. Dabar metas prisiminti šių įvykių priešistorę.

"Maištininko" žygis

Apie tai, kaip ir kodėl 1920 metų spalio 9 dieną praradome savo sostinę Vilnių, išsamiai rašėme lygiai prieš metus. Tad dabar paminėkime tik svarbiausius šios istorijos momentus. Pirmą kartą Lenkijos kariuomenė užėmė Vilnių 1919-ųjų balandžio 19 dieną, išstumdama iš Lietuvos sostinės Raudonąją armiją. Lietuva lenkų kovose su bolševikais stengėsi išlikti neutrali, tačiau, lenkams veržiantis tolyn, susidūrimai su jos kariuomene tapo neišvengiami. Jau tuomet Aukščiausioji Sąjungininkų taryba mėgino lietuvių ir lenkų susirėmimus nutraukti. Tuo tikslu net du kartus - birželio 18 ir liepos 26 dieną - buvo nustatyta demarkacijos linija. Reikia pastebėti, kad Vilnius tuomet liko lenkų pusėje, tačiau tai nereiškė, kad Vilniaus kraštas pripažįstamas Lenkijai: nustatytoji linija tuomet tiesiog atskyrė dviejų šalių kariuomenes. Tų pačių metų gruodžio 8-ąją sąjungininkai nustatė ir laikinąją Lietuvos Rytų sieną, įėjusią į istoriją vadinamosios Curzono linijos vardu.

Tąsyk Vilnius jau buvo paliktas Lietuvai, tad 1920 metų liepos 10 dieną Pirmajame pasauliniame kare nugalėję sąjungininkai įpareigojo lenkus pasitraukti iš Lietuvos sostinės. Vilnių Lietuvai pripažino ir po dviejų dienų pasirašyta Lietuvos ir Rusijos taikos sutartis. Kita vertus, Lietuvos ir Rusijos sutartyje buvo pastaba, nurodžiusi, kad Lietuvos ir Lenkijos siena turi būti nustatyta šių šalių susitarimu, kitaip tariant, tiesiogiai neginčydama Vilniaus priklausymo Lietuvai, ši sutartis reiškė, kad galutinė sienų delimitacija yra išimtinai Vilniaus ir Varšuvos reikalas. Liepos 14 dieną prie miesto priartėjo Raudonosios armijos daliniai. Vis dėlto Rusija, vykdydama taikos sutartį, privalėjo perduoti Lietuvai jos sostinę - tai buvo padaryta rugpjūčio 6 dieną.

Tačiau Fortūna tais metais buvo itin permaininga. Kovose su bolševikais iniciatyvą perėmę lenkai vėl įžengė į Lietuvos teritoriją. Prasidėjus naujam karo veiksmų etapui, Tautų Sąjunga paragino Lietuvą ir Lenkiją neperžengti vadinamosios Curzono linijos ir skubiai pradėti derybas. Šios baigiasi 1920 spalio 7-osios paryčiais pasirašyta Suvalkų sutartimi, turėjusia įsigalioti spalio 10-osios vidudienį. Svarbiausi šio dokumento punktai buvo nauja demarkacijos linija, kuria Vilnius paliekamas Lietuvai, ir tai, kad šioje linijoje abi šalys įsipareigojo ties šia linija sustabdyti visus karo veiksmus. Suvaržyta įsipareigojimų, Varšuva nutarė užimti Vilnių, pasinaudodama neva sukilusiais ir todėl vyriausiosios karinės vadovybės nebekontroliuojamais daliniais. "Maištininko" vaidmeniui buvo pasirinktas generolas Lucjanas Želigovskis.

Turbūt verta prisiminti ir tai, kad L.Želigovskio žygis galėjo žlugti dar neprasidėjęs: mat spalio 7-osios vakare Eišiškėse aiškindamas "maišto" tikslus generolas netikėtai susidūrė su savo paties karininkų pasipriešinimu. Jam pasakius, kad vykdant operaciją teks nutraukti visus ryšius su Lenkijos karo vadovybe ir neklausyti jokių jos įsakymų, net pats Lietuvių-gudų divizijos vadas generolas Janas Rzadkowskis suabejojo "maišto" tikslingumu, o kai kurie jaunesnieji karininkai apskritai atsisakė dalyvauti šioje avantiūroje. J.Želigovskio pajėgų krizei sureguliuoti skubiai į Eišiškes atsiųstas autoritetingas reguliariosios kariuomenės generolas Wladyslawas Sikorskis, divizijos štabe surengtame pasitarime pareiškęs, jog "reikia tai įvykdyti".

Dabar "sukilusiam" generolui nebesutrukdys niekas. Jis turi 16 batalionų, kuriuos sudaro 15 393 kariai. Tačiau tai dar ne viskas: "maištininkų" dalinius gali paremti ir reguliariosios kariuomenės daliniai. Taigi iš viso Vilniaus operacijoje gali dalyvauti apie 80 tūkst. lenkų kareivių ir karininkų, o tai maždaug keturis kartus viršija visą Lietuvos kariuomenės dydį.

Suprantama, kad jėgos nelygios, tad sustabdyti lenkų puolimą nėra jokios galimybės. Po pusantros paros trukusios operacijos, spalio 9-ąją L.Želigovskio daliniai jau Vilniaus prieigose. Lietuvos kariuomenei tenka trauktis. Tos dienos rytą iš Vilniaus evakuojamas Generalinis štabas, o vidudienį miestą palieka ir paskutinieji Lietuvos kariuomenės daliniai. Nuo tos akimirkos Lietuva bus priversta kone du dešimtmečius gyventi be savo sostinės. Po kelių dienų L.Želigovskis siunčia Lenkijos vyriausybei notą, kurioje informuoja apie vadinamosios "Vidurinės Lietuvos" valstybės įkūrimą ir prašo Varšuvos ją pripažinti. Spalio 12 dieną generolas sudaro Valdymo komisija pavadintą vyriausybę, o pats pasiskelbia "Vidurinės Lietuvos" valstybės viršininku.

Nieko keista, kad Varšuva ne tik pripažįsta šią "valstybę" ir siunčia į Vilnių savo atstovą. Tuo pat metu Lenkijos valstybės viršininku save tituluojantis Juzefas Pilsudskis kaip niekur nieko siūlo Lietuvai toliau derėtis ir pratęsti Suvalkų sutartimi numatytą demarkacijos liniją.

Tačiau tai aiškiai dvigubas žaidimas. L.Želigovskis šią liniją mėgina nustatyti pats: nepraėjus ir savaitei po Vilniaus užgrobimo, jo daliniai jau užgrobia Lentvarį, Trakus, Nemenčinę, Rykantus, Riešę. Lietuvos valstybei nebelieka nieko kita, kaip gintis - tiek ginklu, tiek diplomatiniais kanalais. Užbėgdami įvykiams už akių turime pastebėti, kad mūšio lauke Lietuvos kariams sekėsi kur kas geriau nei frakuotiems diplomatams Vakarų valstybių atstovų kabinetuose. Nors iš pradžių atremti gausesnes priešo pajėgas dar sunku: fronto ruožas nutįsęs ne mažiau kaip 100 kilometrų. Vis dėlto sutelkusi naujas pajėgas Lietuvos kariuomenė ties Rykantais pereina į kontrpuolimą. Tačiau kol kas kovos didelių pergalių neatneša. Po poros dienų nemenką persvarą turinti lenkų kavalerija paima į nelaisvę visą mūsų Pirmosios divizijos štabą drauge su jos generolu Stasiu Nastopka, aštuoniais karininkais ir aštuoniasdešimčia kareivių.

Lemiamas proveržis

Padėtis darosi itin grėsminga, tad spalio 22 dieną Lietuvos Steigiamasis Seimas nutaria laikinai sustabdyti savo veiklą o įstatymų leidybos funkcijas paveda vadinamajam Mažajam Seimui, susidedančiam iš Steigiamojo Seimo pirmininko, kurio pareigas tuomet ėjo Aleksandras Stulginskis, šešių Steigiamojo Seimo narių, tokio pat skaičiaus jo išrinktų kandidatų. Nemaža dalis Steigiamojo Seimo narių kabinetus ir posėdžių salę tomis dienomis iškeitė į mūšio lauką.

Tuo metu L.Želigovskio pajėgos jau buvo pasiekusios Želvos miestelį, pralauždamos lietuvių frontą nuo Dubingių iki Širvintų. Ir tik keturias dienas trukusi ryžtinga lietuvių kontrataka sugrąžino šią gyvenvietę mūsų kariuomenės kontrolėn. Iki mūsų pasakojimo pradžioje minėtų įvykių buvo likusios suskaitytos dienos.

Taigi auštant ankstyvam spalio 31-osios rytui Lietuvos 2-ojo pėstininkų pulko batalionas vėl pasiekia Pusnės kaimą, kur susiduria su Giedraičių kryptimi traukiančiais lenkais. Šie, nesitikėję tokios atakos, ėmė trauktis, juolab kad netrukus į mūšį stojo ir 9-ojo lietuvių pėstininkų batalionas. Tačiau kare kaip kare: sėkmė jame tokia permaininga. Sulaukę pastiprinimo, lenkai netikėtai suduoda galingą smūgį 2-ojo pulko bataliono kairiajam sparnui ir abiem mūsų kariuomenės daliniams nelieka nieko kito, kaip trauktis. Kitą dieną lietuvių batalionai vėl pasirengę tęsti puolimą, tačiau, didelei jų nuostabai, Giedraičiai tušti. Miestelis buvo užimtas be mūšio. Per kitas dvi savaites Giedraičių fronte nieko naujo. Tuo pat metu abi pusės jau skelbia mobilizaciją.

Lietuvos kariuomenę sudarė daugiau nei 25 tūkst. karių, iš kurios naujųjų šauktinių suformuojama nauja pėstininkų divizija. L.Želigovskio "Vidurinės Lietuvos" armija dvigubai didesnė - pašaukus į ją 1893-1900 metais gimusius vyrus, jo pajėgas sudaro mažiausiai 50 tūkst. karių. Lapkričio pradžioje L.Želigovskio daliniuose jau buvo atvirai kalbama apie žygį į Kauną.

Visa tai vyko tuo metu, kai atkaklios kovos virė ir diplomatiniame fronte. Tačiau apie tai pakalbėsime kiek vėliau. Kol kas, lapkričio 7 dieną, L.Želigovskio daliniai leidžiasi į žygį Giedraičių ir Širvintų link, siekdami, kad prasidėjus deryboms būtų užimta kuo didesnė Lietuvos teritorijos dalis. Tačiau, regis, karinė sėkmė L.Želigovskiui nesišypso: po savaitės įnirtingame mūšyje Lietuvos kariuomenė atmuša jo pajėgas ties Vieviu ir miestas lieka lietuvių rankose.

Tačiau lenkų generolas atkaklus: pagrindines savo pajėgas jis telkia Kauno kryptimi. Uždavinys suduoti lemiamą smūgį laikinajai sostinei nelengvas, o gal net neįgyvendinamas: kairiajame Neries krante jam teks atsimušti į beveik neįveikiamą Lietuvos kariuomenės gynybos sieną. Tiesaus kelio į Kauną nėra, tad L.Želigovskis sudaro dvi artilerijos remiamas pėstininkų kuopas ir vienuolika kavalerijos eskadronų. Pėstininkai gauna įsakymą žygiuoti Giedraičių link ir pulti Ukmergės kryptimi. Susijungusios Ukmergės apylinkėse, visos L.Želigovskio pajėgos turėjo pradėti lemiamą Kauno puolimą. Tačiau šiam planui buvo lemta žlugti.

Kol kas, lapkričio 17 dieną, prasideda antrasis Giedraičių kautynių etapas. Lenkų kariuomenė turėjo pulti dviem kryptimis - vienos rinktinės uždavinys buvo veržtis į Ukmergę per Širvintas, antrosios - pasiekti šį miestą per Giedraičius ir Želvą. Kavalerijos eskadronams buvo duotas įsakymas judėti Kauno link per Kėdainius ir pridengti pėstininkų puolimą. Užbėgdami įvykiams už akių turime pastebėti, kad šis sumanymas baigsis gėdingu želigovskininkų pralaimėjimu, o pats jų vadas tik per plauką nepateks į nelaisvę.

Sužlugdytos viltys

Visa tai įvyks per artimiausias keturias dienas. Tuo tarpu ankstyvą lapkričio 17-osios rytą želigovskininkai maždaug trisdešimties kilometrų frontu pradeda puolimą Širvintų ir Giedraičių kryptimi. Iki vidudienio mūsų kariuomenės 7-asis pėstininkų pulkas vis dar laiko pozicijas, tačiau, L.Želigovskio pajėgų brigadai prasiveržus Kurklių link, naktį lietuvių pulkui tenka trauktis ir apsistoti prie Balninkų.

Kitos dienos rytą L.Želigovskio kavaleristai jau Kavarske. Situacija tampa grėsminga, tad vadovavimą šiam fronto ruožui perima skubiai iš Kauno atvykęs kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas. Pavakare įvykusiame pasitarime nusprendžiame apeiti Širvintas ir smogti lenkų pajėgoms į užnugarį. Šis sumanymas netruks pasiteisinti.

Tą pačią naktį maždaug 200 lietuvių karių pasiekė Motiejūnų kaimą, kuriame buvo įsikūręs vieno želigovskininkų pulko štabas. Užklupti netikėto puolimo, lenkai net nespėjo deramai pasipriešinti: maždaug 200 želigovskininkų pateko į nelaisvę, pats pulko vadas buvo nukautas mūšyje. Nepraėjus nė porai valandų Lietuvos kariuomenė jau kontroliavo Širvintas. Tačiau šis miestelis dar eis iš rankų į rankas. Visa tai vyks per artimiausias tris dienas, kuomet prasidės lemiamos Širvintų-Giedraičių kautynės, galutinai baigsiančios ginkluotą kovą dėl Vilniaus krašto. Tačiau kol kas persigrupavusios lenkų pajėgos lapkričio 19-ąją vėl užims Širvintas, o lietuvių pajėgos bus priverstos trauktis į Lyduokius.

Tą pačią dieną generolas S.Žukauskas duoda savo daliniams lemiamą įsakymą - žūtbūt atsiimti miestelį. Šį kartą sėkmė lietuvių pusėje. Kautynėse mūsų daliniai ne tik sumuša lenkų kariuomenės Širvintų rinktinę - į jų rankas patenka ir L.Želigovskio štabo dokumentai, su itin svarbiais ir slaptais lenkų kariuomenės dislokavimo Lietuvoje planais. Atrodo, kad pralaužę šį fronto barą lietuviai užčiuopė želigovskininkų Achilo kulną, mat lenkų generolas tą pačią dieną sutiko sudaryti paliaubas. Vis dėlto liko grėsmė, kad į pagalbą želigovskininkams ateis reguliarioji Lenkijos kariuomenė, tad derėtis kol kas nebuvo prasmės. Ta pačią naktį Lietuvos pajėgos veržliu puolimu užima Želvą ir Balninkus, o kitą dieną jau supa Kėdainiuose dislokuotą lenkų brigadą. Tai buvo lemiama akimirka, privertusi želigovskininkus atsisakyti žygio į Kauną ir trauktis atgal į Rytų Aukštaitiją. Nepraeis ir kelios valandos, kai Lietuvos pajėgos galutinai sutriuškins lenkų Giedraičių rinktinę. Tą akimirką atrodys, kad dabar Lietuvos kariuomenei niekas nesutrukdys žygiuoti Vilniaus link ir ginklu atsiimti sostinę.

Tačiau diplomatiniame fronte reikalai klostėsi kiek kitaip. Briuselyje susirinkusi Tautų Sąjungos Taryba nutarė, kad Vilniaus krašto klausimas turi būti sprendžiamas plebiscitu. Su tokiu pasiūlymu, nors ir neturėdamas užsienio reikalų ministrų įgaliojimo, sutiks ir Lietuvos atstovas Augustinas Voldemaras. Spalio 28 dieną Taryba pareikalaus, kad Lietuvos ir Lenkijos vyriausybės per 10 dienų atsakytų, ar jos sutinka baigti teritorinį konfliktą tokiu būdu. Tiek Lietuva, tiek Lenkija sutiko su būsima gyventojų apklausa ir net pradėjo derėtis dėl plebiscito surengimo, abi šalys vienodai bijojo jį pralaimėti. Tą liudija kad ir Lietuvos delegacijos vadovui Justinui Staugaičiui duota Vyriausybės instrukcija, kurioje nurodoma: "Svarbiausias delegacijos tikslas - ieškoti pamato susitarti su lenkais, kad išvengus plebiscito." Netrukus Lietuva pasiūlys lenkams plebiscito atsisakyti ir abi šalys pamažu ims trauktis nuo šio sumanymo įgyvendinimo.

Kad plebiscitas neįvyks, buvo aišku jau anksčiau: Lietuvos atstovas Tautų Sąjungoje A.Voldemaras dar gruodžio 3 dieną pareiškė šiai tarptautinei organizacijai notą, kurioje teigiama, kad jos Karinės kontrolės komisija ne tik nesustabdė želigovskininkų puolimo prieš Lietuvos valstybę, bet šiam pralaimėjus frontuose privertė mūsų valstybę priimti paliaubų sąlygas ir taip sukliudė Lietuvai atsiimti savo istorinę sostinę.

Taigi sunkiai iškovota karinė pergalė buvo įžiebusi lietuvių viltis atgauti okupuotą sostinę. Tačiau šioms viltims nebuvo lemta išsipildyti: karo veiksmus nutraukė Tautų Sąjunga. Lapkričio 29 dieną Kaune, Karinės kontrolės komisijos traukinio vagone buvo pasirašytos paliaubos. Šia sutartimi Lenkija garantavo kontroliuosianti, kaip L.Želigovskis laikysis paliaubų sąlygų, ir kad nedelsiant bus apsikeista karo belaisviais. Tačiau svarbiausia, kad abi valstybės sutarė laikiną jų sieną perduoti Tautų Sąjungos kontrolės komisijos kompetencijai. Pastaroji nurodė abiem kariuomenėms atsitraukti nuo faktinės fronto linijos po 3-6 kilometrus ir nustatė dvi kariuomenes atskyrusią 5-12 kilometrų pločio neutralią zoną. Taip Lietuvos teritorijoje atsirado keista "niekieno žemė".

Okupuota Lietuvos dalis ir jos sostinė Vilnius beveik dviem dešimtmečiams liks Lenkijos rankose. Visą tą laiką trukusiu dviejų valstybių konfliktu lemtingais 1939 metais pasinaudos tiek Berlynas, tiek Maskva. Pastarosios vaidmuo išryškėjo dar vykstant ginkluotoms kovoms. Jau 1920 metų lapkričio 26 dieną Sovietų Rusijos vyriausybė įteikė Lietuvai notą, kurioje sakoma, jog Maskva pripažins, kad 1920 metų liepos 12 dienos sutartis tarp dviejų šalių bus laikoma pažeista, jei Lietuva sutiks įsileisti į želigovskininkų užimtą Vilniaus kraštą užsienio valstybių kariuomenę. Ką reiškė toks pasiūlymas - nesunku suprasti, prisiminus 1939-uosius. Tuomet, po liūdnai pagarsėjusio Molotovo-Ribbentropo pakto iš sovietų okupuotos rytinės Lenkijos dalies atgavusi Vilnių, Lietuva netrukus penkiems dešimtmečiams praras laisvę ir nepriklausomybę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"