TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Ar kada nors dar skambės Kretingos katalikų bažnyčios varpai?

2015 11 23 16:55
Kretingos varpai 1985 m., prieš sukeliant į bažnyčios bokštą. Kunigas Bronislovas Burneikis (centre) ir jo pagalbininkai. Nuotraukos iš pajurionaujienos.com

Pirmieji varpai Europos bažnyčiose suskambo VI amžiuje, kai jų gamybos paslaptis iš Rytų kraštų į Europą parvežė vienuoliai misionieriai.

Tikinčiųjų šaukimą į pamaldas varpais 604 m. įvedė popiežius Sabinijonas. Nuo 703 m. varpais pradėta skambinti ir per laidotuves. Taip palaipsniui jie tapo savotišku bažnyčios balsu: kviečiančiu, palydinčiu, sutinkančiu, skelbiančiu liūdną ar linksmą žinią.

Seniausias Europoje iki mūsų dienų išlikęs varpas yra Kelno katedroje. Jis išlietas 613 m. Viduramžiais žmonėse išplito tikėjimas, kad varpų garsai nubaido piktąsias dvasias, nukreipia audras, stabdo ligas ir epidemijas, o taip pat gali išgelbėti sielas iš skaistyklos. Varpai tapo svarbiu bažnyčios liturginiu atributu. X a. pabaigoje didieji varpai pradėti šventinti, juos pavadinant šventųjų vardais, o vėliau – ir varpų fundatorių. Palaipsniui bronziniai varpai išstūmė paprastesnius geležinius, nes anieji buvo skambesni. Tradiciškai varpai buvo liejami iš bronzos (78 proc. vario ir 22 proc. alavo), nes tokia metalo sudėtis yra atspariausia skilimui ir pati skambiausia.

1982 m. atstatomo Kretingos bažnyčios bokšto aikštelėje: (iš kairės) kunigai Bronislovas Burneikis, Antanas Petronaitis, Bernardas Talaišis, Alfonsas Lukoševičius, Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros apaštalinis administratorius vyskupas Antanas Vaičius, Klemensas Arlauskas, Justinas Valaitis ir Antanas Augustis.

Pirmosios žinios apie varpų gamybą Lietuvoje siekia 1372 m., kai Vilniuje buvo nulietas varpas cerkvei. Po Lietuvos krikšto, statant naujas bažnyčias ir didėjant varpų poreikiui, steigėsi naujos varpų liejyklos, kuriose dirbo iš Vakarų Europos atvykę meistrai, savo amato paslaptis perduodavę iš kartos į kartą, o taip pat šio sudėtingo ir subtilaus amato pramokę vietiniai meistrai. Liejininkystės amatas Lietuvoje ėmė smukti XVIII a. antroje pusėje, kai, neturint bronzai vietinių žaliavų ir pingant transportavimo kaštams, vis didesnę konkurenciją ėmė sudaryti atvežtiniai varpai. Jie buvo užsakomi: Vokietijos, Rusijos, Lenkijos ir Latvijos liejyklose.

Gerus varpus galėjo įsigyti bažnyčios, kurių rėmėjai ir išlaikytojai buvo turtingi ir dosnūs. Kuo varpas puošnesnis, daugiau įrašų, tuo jo didesnė kaina. Tokius varpus ne visos parapijos buvo pajėgios nusipirkti. Parapijos ir pačios bažnyčios išskirtinumą pabrėžia ir varpų skaičius. Per didžiąsias šventes suskambus visiems varpams, kiekvienas turėjo pajausti visos parapijos bei pačios bažnyčios svarbą ir statusą. Turtingieji to meto žmonės stengėsi kiek galėdami prisidėti prie varpų įsigijimo, norėdami varpuose įamžinti savo vardą, o tuo pačiu – ir užsitarnauti užtarimą pas Dievą, išaušus Paskutinio teismo dienai.

Šv. Antano varpas.

Kretingos bažnyčią savo lėšomis 1610–1617 m. pastatė Kretingos valdytojas, žymus karvedys Jonas Karolis Chodkevičius (1560–1621 m.). Nežinia, kokie varpai bažnyčios bokšte buvo įrengti ją pastačius. Yra žinoma, kad 1806 m. atnaujinus bokštą jame buvo įrengta varpinė ir laikrodis. Varpinėje kabojo 4 varpai, sujungti su mechaniniu laikrodžiu taip, kad muštų valandas ir jų ketvirčius. Žinomo Žemaitijos istorijos tyrinėtojo Mykolo Eustachijaus Brenšteino (1874–1938 m.) 1924 m. Vilniuje lenkų kalba išleistoje knygoje aprašyti Žemaitijos bažnyčių varpai, kuriuos knygos autorius surašė dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą jo aplankytose bažnyčiose. Kretingos bažnyčios jo paminėti varpai buvo senesni net už pačią bažnyčią: Livonijos meistro Hanso Mejerio 1592 m. Rygoje, taip pat 1593 m. Gdansko mieste meistro Motiejaus Beninko atlieti varpai. Taip pat paminėtas ir meistro iš Karaliaučiaus Johano Jakobo Dornmano 1748 m. atlietas varpas. 1908 m. rekonstravus bažnyčią ir bokštą, jame buvo pakabintas garsioje Rusijos Valdajaus liejykloje nulietas 1 tūkst. 290 kg svėręs Didysis varpas, kurį 1916 m. kaizerinės Vokietijos kariai, bandydami iškabinti, sudaužė, o jo dalis išgabeno į Vokietiją.

Varpai ypač nukentėjo dėl per Lietuvą praūžusių dviejų pasaulinių karų, kai dalį varpų, artėjant Pirmojo pasaulinio karo frontui, išsivežė besitraukianti Rusijos kariuomenė, o po to – ją okupavusi kaizerinė Vokietija. Antrojo pasaulinio karo metu dalį varpų išsivežė Lietuvą okupavusi nacistinės Vokietijos kariuomenė, nes varpų metalas buvo naudojamas karo pramonėje ginklams lieti. Dalį varpų žmonėms pavyko išsaugoti, juos iškėlus iš bokštų ir paslėpus įvairiose vietose. 1931 m. katalikams minint šv. Antano Paduviečio 700-ąsias mirties metines, pranciškonų iniciatyva buvo pradėtos rinkti lėšos naujam Kretingos katalikų bažnyčios varpui. Prie to ypač prisidėjo išeivijos lietuviai. Varpas 1938 m. buvo nulietas JAV ir tais pačiais metais laivu parplukdytas į Klaipėdą. Iš čia netrukus parvežtas į Kretingą, iškilmingai pavadintas šv. Antano vardu ir įkeltas į bokštą. Deja, ir šis, ir kiti bažnyčios varpai tarnavo žmonėms nebeilgai. 1941 m. birželio 26 d. nuo nacių padegtos žydų sinagogos po miestą išplitęs gaisras palietė ir bažnyčią bei jos bokštą, o liepsnose pražuvo ir visi tuo metu bokšte kaboję varpai. Nė vienas iš čia paminėtų varpų neišliko: gal nuo karščio išsilydė ar, griuvus bokštui, nukritę suskilo ir buvo išvežti į Vokietiją. Taip Kretingoje nutilo katalikų bažnyčios varpai ir ta tyla truko net 44 metus.

Varpai dabar /J. Klietkutės nuotrauka

1980 m. sausio 7 dieną Kretingos bažnyčios klebonu paskyrus kunigą Bronislovą Burneikį ir jį įpareigojus rūpintis ne tik žmonių dvasiniais reikalais, bet ir nuo karo pabaigos beveik netvarkytos bažnyčios atnaujinimu, prasidėjo naujos bažnyčios ir jos varpų atgimimo etapas. 1982 m. nusprendus atstatyti Kretingos bažnyčios bokštą, pradėta galvoti, kur ir kaip įsigyti bažnyčios varpus. 1923 m. gimęs ir 1951 m. į kunigus įšventintas B. Burneikis 1957 m. buvo paskirtas Klaipėdos katalikų parapijos vikaru. Čia netrukus daugybe talentų apdovanotas sumanus kunigas pradėjo naujos bažnyčios statybą, kurią užbaigus ir pasikeitus sovietinės valdžios politikai bažnyčios atžvilgiu, ji buvo valdžios nusavinta ir paversta filharmonija, o jis kartu su keliais kunigais buvo apkaltintas statybai surinktų pinigų iššvaistymu ir sovietinio teismo nuteistas 4 metams kalėti. Kalėjime kunigas laiko veltui neleido. Išmokęs žaisti šachmatais, pradėjo susirašinėti ir žaisti šachmatais su kitų šalių sporto mėgėjais, taip įgydamas draugų. Čia jis išstudijavo ir prieinamą literatūrą apie varpų liejimą. Išėjęs į laisvę B. Burneikis tapo gana žinomu Lietuvoje žaidimo šachmatais susirašinėjant žaidėju, dalyvavo net Europos pirmenybėse. Tuo remiantis jam pavyko gauti leidimą aplankyti tuometinėje Rytų Vokietijoje gyvenantį šachmatų partnerį, nors jis ir neslėpė, kad kelionės tikslas buvo ir noras pagilinti žinias garsioje Apoldos varpų liejykloje, kad galėtų atlieti varpus Kretingos bažnyčiai.

1983 m. sausio 13 d. Kretingos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininkui adresuotame rašte jis subtiliai ir kiek ironiškai rašė: „...jei gerai sektųsi liejininkystės srityje, pasižadu, ko gero, Dimitravo muziejaus medinį varpą pakeisti, kaip dovaną, metaliniu...“

Būdamas ir talentingas inžinierius, iš ten parsivežė nemažai žinių ir brėžinių, pravertusių liejant varpus. Tam tikslui pasiekti Kadagynės kaime, netoli Darbėnų, 1984 m. buvo įsteigta kukli varpų liejykla, kurioje B. Burneikis kartu su savo bendražygiais kretingiškiais Antanu Stoniu, Povilu Šoblinsku, Jonu Butkumi ir kitais atliejo pirmuosius sovietinėje Lietuvoje bažnyčios varpus. Liejimui naudotas metalas gautas išlydžius žmonių suneštus žalvarinius indus ir rakandus. Atvežtinis buvo tik liejimui naudotas alavas. 1985 m. liepos 13 d. trys šioje liejykloje išlieti varpai Telšių vyskupo Antano Vaičiaus buvo pašventinti ir sukelti į bažnyčios bokštą. Taip po 44 metų pertraukos Kretingoje vėl suskambo katalikų bažnyčios varpai.

Kretingiškių entuziazmas ir atkaklus savo tikslo siekis, liejant savo bažnyčiai varpus, – tai unikalus dar ir šiandien gerai nesuprastas bei neįvertintas vienas iš pirmųjų tautinio atgimimo ir laisvės siekio sovietinėje Lietuvoje pranašas, po keleto metų virtęs tikruoju visos šalies tautiniu ir dvasiniu atgimimu. Deja, šios svarbios Kretingai ir visai Lietuvai datos 30 metų jubiliejus taip ir liko nepaminėtas.

O juk varpai – tai ir laisvės bei nepriklausomybės simbolis. Dar ir dabar JAV Filadelfijos mieste saugomas įskilęs Laisvės varpas, simbolizuojantis 1776 m. liepos 4 d. paskelbtą JAV piliečių laisvę ir nepriklausomybę. Prisiminkime ir JAV lietuvių 1922 m. Lietuvai jos nepriklausomybei atminti padovanotą Laisvės varpą, kuriame išlieti žodžiai: „Skambink per amžius vaikams Lietuvos. Tas laisvės nevertas, kas negina jos.“ Šis varpas, Kauno karo muziejaus bokšte pergyvenęs ir sovietinę okupaciją bei tylėjęs beveik penkis dešimtmečius, vėl sugaudė 1988 m. rudenį, virš Kauno muziejaus bokšto iškeliant sugrįžusią Trispalvę. Šiuo metu Kretingos bažnyčios bokšte yra saugomi 4 varpai. Trys Kadagynės liejykloje išlietieji, kurie šiandien jau iškabinti, suaižėję ir netinkantys skambinimui bei vienintelis dar tinkamas naudoti nedidelis XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje Rusijoje Pavelo Finliandsko fabrike išlietas varpas. O šiandien bažnyčios bokšte skamba 2011 m. čia sumontuotų elektroninių varpų dūžiai. Neabejotina, kad nors vienas iš Kadagynės varpų – kaip sovietinio laikotarpio katalikų bažnyčios ir visos tautos laisvės siekio simbolis – turėtų būti eksponuojamas ir pačioje bažnyčioje. Pats varpas bei jo sukūrimo istorija taptų ir savotišku pagarbos ženklu šviesaus atminimo kunigui B. Burneikiui. Juk ne vienoje pasaulio bažnyčioje galime išvysti jau atitarnavusius, neretai suskilusius varpus, tapusius pačios bažnyčios ir jos parapijos istorijos dalimi. Vienam iš varpų ateityje vietos turėtų atsirasti ir naujai atkurtame Kretingos dvaro ūkvedžio namelyje, kur netrukus savo duris atvers nauja Kretingos miesto ir rajono istorijos ekspozicija. Juk kunigo B. Burneikio ir jo bendražygių kretingiškių veikla liejant varpus Kretingos, Klaipėdos ir kitoms Lietuvos bažnyčioms – tai unikali ne tik mūsų, bet ir visos Lietuvos sovietinio laikotarpio istorijos dalis, išreiškusi ir tikinčiųjų, ir visos tautos siekį laisvai gyventi bei tvarkytis savo gimtojoje žemėje. Patys varpai ir jų sukūrimo istorija turi būti žinoma bei prieinama ir dabarties, ir ateities kartoms. O šiandien norisi tikėti, kad Kretingos katalikų bažnyčios valdytojai pranciškonai, tikintieji, rajono valdžia bei kitur gyvenantys kraštiečiai geradariai suras galimybių naujiems varpams įsigyti, kad seniausios Žemaitijoje išlikusios bažnyčios bokšte vėl iškilmingai suskambėtų nauji varpai, skelbdami atsinaujinimą ir prisikėlimą...

Už suteiktą pagalbą, rengiant straipsnį, dėkoju istorikui, Žemaitijos varpų tyrinėtojui Povilui Šverebui.

pajurionaujienos.com

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"