TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Ar Špandau kalėjo R.Hesso antrininkas?

2012 01 29 6:10

Pasaulinis karas vyksta jau antrus metus, iki nacių Sovietų Sąjungos puolimo liko kelios savaitės. 1941 metų gegužė... Hitlerio Vokietija grasina visai Europai, išskyrus nenugalėtą Didžiąją Britaniją.

Panika? Britai ramūs!

1941 metų gegužės dešimtą dieną laikrodžiai tik ką mušė dešimtą vakaro. Eteryje virš Šiaurės vakarų Anglijos pasklido žinia: "Priešlėktuvinės gynybos radarų stotis Prestvike praneša, kad įskrido nenustatytas lėktuvas." Kilo nerimas? Pasigirdo dešimtys telefoninių skambučių? Ne. Dar kelias minutes po informacijos pranešimo nieko nevyko. Beje, panašios "pritrenkiamos" žinios patekdavo į eterį net kelis kartus per savaitę. Nežinomas "Messerschmitt 110" tipo naikintuvas tiksliai 22 val. 22 min. pasiekė kranto liniją ir leisdamasis žemyn pasuko Škotijos sienos link.

Aliarmas kareivinėse

23 val. 9 min. "Lėktuvas, turbūt vokiečių gamybos, sudužo prie Iglsamo... Netoli katastrofos vietos buvo sulaikytas katapultavęsis vokiečių karininkas. Jis tvirtina, kad jo vardas Adolfas Hornas. Pageidauja kalbėtis tiktai su tamsta!" - žinia apstulbino vieną svarbiausių Didžiosios Britanijos kariuomenės vadų, hercogą Douglasą "Douglo" Hamiltoną (1903-1973). "Dabar, naktį? Na, gerai", - galų gale nusileido pulkininkas. Jis bergždžiai bandė raustis atmintyje.   Neprisiminė Horno pavardės, nors 1936-aisiais per olimpiadą Berlyne susipažino su daugybe vokiečių, tarp kurių buvo ir naikintuvų pilotų. Apie vidurnaktį Hamiltonas atvyko į Merihilo kareivines Glazge, kur jo laukė nepažįstamasis. Kai netrukus paliko tardymo kabinetą, buvo akivaizdžiai matyti, kad susitikimas padarė jam didelį įspūdį. Kareiviams buvo liepta būti itin budriems: "Saugome Hitlerio pavaduotoją ir artimiausią patikėtinį Rudolfą Hessą."

Ketino nušalinti Churchillį?

Kodėl R.Hessas (1894-1987) pasivadino Adolfu Hornu? Įtakingas vokietis tikriausiai turėjo bendrininką (iki šiol neišaiškintą) britų politikos aukščiausiuose sluoksniuose. "Paslaptingasis bendrininkas turėjo parengti Horno-Hesso atvykimą... Kažkas padarė klaidą! - rašo šiuolaikinis Didžiosios Britanijos istorikas Robertas Jacksonas ir spėja: - Jeigu visa akcija būtų vykusi pagal numatytą planą, Hessui turėjo būti užtikrintas vizitas Generaliniame štabe. O po to, geriausiu atveju, surengtas sąmokslas, per kurį būtų pašalintas Winstonas Churchillis arba paskelbtos Didžiosios Britanijos ir Vokietijos paliaubos!"

Turėjo būti įtakingas bendrininkas

Tačiau persilaužimo Antrajame pasauliniame kare neįvyko. Ryšininkas suklaidino. R.Hessas, kuris norėjo patekti į istoriją kaip šlovingas taikdarys, 1941 metų rugpjūčio viduryje atsidūrė Londono Taueryje (kaip paskutinis jo kalinys!). Pradėjo rastis daug spėjimų.

"Pirma abejonė susijusi su pačiu skrydžiu, - tęsia R.Jacksonas. - R.Hessas atkakliai tvirtino, kad skrido niekur netūpdamas, bet šito negali būti. Atstumas tarp Augsburgo, iš kurio R.Hessas tvirtina išskridęs į savo rizikingą misiją, ir Iglsamo Škotijoje - 900 mylių. "Me 110" galėjo sklandžiai nuskristi tiktai 565 mylias, o su papildomu degalų baku 850 myliu." Vadinasi, R.Hessas turėjo kur nors slaptai pasipildyti degalų. Sunkios techninės operacijos nebūtų galėjęs įvykdyti vienas, be įtakingo bendrininko. R.Hesso tarpine stotele galėjo būti Olborgas Danijoje.

"Vokiečiai buvo kupini optimizmo, savo galybės viršūnėje. Bet skeptikų buvo net artimiausioje Hitlerio aplinkoje. Pirmasis tarp jų - karinės žvalgybos viršininkas Wilhelmas Canaris", - teigia teorija, mananti buvus bendrininką. Pabrėžiami trys aspektai. R.Hessas ir W.Canaris (1877-1945) buvo artimi draugai. Karinės žvalgybos viršininkas 1941-ųjų gegužės dešimtos naktį tikrai buvo Olborge. W.Canario pavardė figūruoja tarp nepavykusio atentato prieš Hitlerį 1944 metų liepą rengėjų.  

Ekscentrikas Taueryje

Tuoj pat po suėmimo Iglsame R.Hessas rašo dienoraštyje: "Pokalbis su hercogu Hamiltonu mane labai nuvylė. Su manimi kalbėjo ne kaip su stipriausios pasaulio valstybės vadovo pavaduotoju, o kaip su paprasčiausiu pamišėliu." Pamišėliu? Tai turbūt per stiprus žodis.  Tačiau faktas, kad Taueryje R.Hessas elgėsi keistai. 

"Nieko neatsimena arba nenori atsiminti. Nuolat skundžiasi sveikatos būkle, pasireiškia sunkios hipochondrijos simptomai. Dažnai užmiega letargo miegu, kuris trunka net kelias savaites, jo metu neištaria nė žodžio", - rašoma gydytojo užrašuose.

Jų turinys tapo reikšmingas po to, kai 1945-ųjų lapkritį R.Hessas paliko garsųjį Londono kalėjimą. Istorijos finalas - teismo procesas Niurnberge (1945 lapkritis - 1946 spalis), kuris baigėsi nuosprendžiu visiems sulaikytiems Hitlerio pakalikams.

Netikėtai griežta bausmė

"Neįtikėtina! Pro buvusius bičiulius ir kraštiečius praeidavo nemirktelėjęs. Kartais prisimindavo kurį nors veidą, bet vengdavo ilgiau trunkančio pokalbio", - keistą R.Hesso elgesį pastebėjo teismo dalyviai. Procesas baigėsi keliais mirties nuosprendžiais, pavyzdžiui, maršalui Hermannui Goringui ar užsienio reikalų ministrui Joachimui von Ribbentropui, bausmėmis kalėti daugybę metų, pavyzdžiui, politikui, architektui Albertui Speerui ar admirolui Karlui Donitzui.

"Visi spėjo, kad R.Hessas bus paleistas, nes pats nedalyvavo darant sunkiausius nusikaltimus. Be to, buvo įkalintas pačioje karo pradžioje!" - sakė vienas proceso dalyvių, garsus Prancūzijos generolas Charles de Gaulle'is (1890-1970). Tačiau ir jis vėliau negalėjo nuslėpti nuostabos, kai iš Didžiosios Britanijos vyriausiojo teisėjo Geoffrey'aus Lawrence'o (1880-1971) lūpų išgirdo nelauktą nuosprendį: "R.Hessas baudžiamas laisvės atėmimu iki gyvos galvos. Bausmę atliks Berlyno Špandau kalėjime." 

Neturi išeiti į laisvę!

Iš kur tas žiaurumas? Šiuolaikinis Amerikos istorikas Clive'as Prince'as pateikia stulbinamai įtikinantį paaiškinimą: "Hessas iš Niurnbergo nebuvo tikrasis Hessas! Rudolfas Hessas Pirmajame pasauliniame kare kelis kartus buvo sužeistas, kartą vos nemirė, kai jam peršovė kairįjį plautį. Sudėtinga operacija išgelbėjo jo gyvybę, bet krūtinėje liko didelis randas. O Špandau kalinamas vyras neturėjo jokio pėdsako po šūvio į plautį. Tą patvirtina rentgeno nuotraukos." C.Prince'o nuomone, sąjungininkams rūpėjo, kad akylai saugomas vyras jau niekada neišeitų į laisvę.  

Kodėl britai, o vėliau ir sovietai reikalavo, kad R.Hessas iki mirties liktų Špandau? Juk daug didesnius nusikaltėlius paleisdavo po karo prabėgus penkeriems ar dešimčiai metų. Nebent todėl, kad negalėtų papasakoti tikros savo istorijos?

Nenorėjo matytis su artimaisiais

"Hessą, kuris atsidūrė Špandau 1947 metų liepos 14 dieną, pažinau kaip palūžusį žmogų, kuris apsitvėrė neįveikiamu barjeru, - šitaip prasideda Wolfgango Keitelio, vieno iš Špandau kalėjimo prižiūrėtojų, prisiminimai. - Hessas bijojo visko, kas galėtų sukrėsti jo vidaus pasaulį. Dažnai pasivaikščiojimo metu, kai virš galvos praskrisdavo lėktuvas, užsikimšdavo ausis ir užmerkdavo akis." Jo "globotinis" išsiskyrė iš kitų kalinių dar vienu, sunkiai suprantamu, prašymu. "Maldauju jūsų, jokiu būdu neleiskite, kad mane čia lankytų mano šeima", - prašė prižiūrėtojo. Kodėl?

Žiauresni už gestapą

"Kalinys Nr. 7 skundžiasi stipriais pilvo skausmais. Prašau nedelsiant pervežti jį į ligoninę!" - gydytojas aliarmavo kalėjimo administracijai 1969-ųjų kovo pabaigoje. Viršininkas sutiko ir vienintelis Špandau kalinys (paskutinius Hesso "kolegas" Baldurą von Schirachą ir Albertą Speerą paleido 1966 metų spalį) pirmą kartą po dvidešimt dvejų metų atsidūrė už kalėjimo sienų. Tik tam, kad ligoninėje jam diagnozuotų trūkusią skrandžio opą. "Laisvę Hessui! Nebūkime žiauresni už gestapą!" - tokiais šūkiais netrukus prasidėjo humanitarinė kampanija, kuriai pritarė dvi iš keturių valstybių, atsakingų už kalinio Nr. 7 likimą: Prancūzija ir JAV. Didžioji Britanija tylėjo (ji žinojo priežastį). O Sovietų Sąjunga? Ji vis dar negalėjo atleisti R.Hessui, kad Niurnbergo proceso metu paviešino vadinamojo Molotovo-Ribbentropo pakto visą tekstą. 

"Jeigu kalinsime jį iki mirties, padarysime kankiniu, kurį dažniau prisimins ne dėl jo nusikaltimų, bet dėl nežmoniško elgesio, tapusio jo mirties priežastimi", - aštuntojo dešimtmečio pradžioje perspėjo Didžiosios Britanijos diplomatas Robertas de Burletas. Po keliolikos metų paaiškėjo, kad jis buvo teisus. 

Ar tikrai jis turėjo mirti?

1987 metų pavasarį devyniasdešimt trejų metų kalinio Nr. 7 sveikatą eilinį kartą tikrino medikai. Patikrinimo duomenimis pacientas 1981 metais patyrė apopleksiją, dėl tos priežasties nusilpo regėjimas. Labai sunkiai rašo ir skaito. Tačiau visų pirma patvirtinta, kad "nors ir solidaus amžiaus, jis vis dar kupinas jėgų ir žvalus". Šie pažymos žodžiai labai kontrastuoja su informacija apie tragediją, kuri įvyko Špandau tų pačių metų rugpjūčio 17 dieną. "R.Hessas - kadaise Trečiojo Reicho antrasis asmuo - apie trečią valandą dienos nusižudė!" - klykė Vokietijos laikraščių antraštės. Sensacija sukėlė abejonių ir spėliojimų bangą. Ne be pagrindo. Pagal policijos versiją, R.Hessas pasikorė.

"Jis fiziškai neturėjo tokios galimybės. Dar daugiau, savižudybei prieštarauja mėlynių ant jo kaklo pobūdis", - tai rodo tyrimas, kurio rezultatai rugsėjo 2 dieną buvo paskelbti dienraštyje "Die Zeit". Įžvalgūs reporteriai padarė išvadą: "Hessą nužudė kažkuris iš jo prižiūrėtojų. Įsakymą davė neabejotinai kažkoks aukštas asmuo, turbūt todėl, kad Michailo Gorbačiovo Sovietų Sąjunga garsiai prabilo apie malonę kaliniui Nr. 7." Ką tokio galėjo išduoti R.Hessas (arba jo antrininkas)? Kaip smarkiai tai kompromituotų Didžiąją Britaniją? Ar būtų galėję pakeisti Antrojo pasaulinio karo istoriją?

Trečiojo Reicho antrasis žmogus

R.Hessas gimė vokiečio pirklio šeimoje Aleksandrijoje, Egipte. Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavo Vokietijos armijoje, karui baigiantis tapo pilotu. Po karo studijavo Miuncheno universitete, kur buvo apdovanotas už darbą "Kaip atrodys žmogus, kuris sugrąžins Vokietijai didybę?". R.Hessas žinojo atsakymą ir 1923 metais, drauge su A.Hitleriu (1889-1945) dalyvavo vadinamajame Alaus puče. Jam nepavykus pabėgo į Austriją, vėliau savo noru grįžo į Bavariją ir kartu leido laiką Landsbergo kalėjime. Ten, pasak liudininkų, aktyviai prisidėjo rašant knygą "Mano kova" ("Mein Kampf"). Trečiojo dešimtmečio pabaigoje R.Hessas jau figūravo kaip asmeninis A.Hitlerio sekretorius ir faktiškai Vokietijos darbininkų partijos (NSDAP), o nuo 1933-iųjų ir Trečiojo Reicho, antrasis asmuo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"