TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Ašarinėms dujoms – 100 metų

2014 08 21 11:44
Protesto dalyvis Fergusone, JAV, saugosi nuo ašarinių dujų AFP/Scanpix nuotraukos

1914 metais prancūzų kariai mėtė ašarinių dujų granatas į vokiečių apkasus. Istorikų teigimu, būtent per šių valstybių pasienyje vykusius susidūrimus gimė tai, kas šiandien plačiai žinoma kaip ašarinės dujos, rašoma amerikiečių žurnale „The Atlantic“. 

XX a. pradžioje prancūzų chemikų pastangomis atsiradusios ašarinės dujos tapo nauju maištininkų numalšinimo metodu, nepažeidžiant 1899 metų Hagos konvencijos, kuria nustatyti apribojimai nuodingų dujų naudojimui kare. Degindamos akis bei odą ašarinės dujos priverčia asmenis palikti apkasus ar barikadas bei bendražygius. Be to, ši priemonė sukelia ne tik fizinį, bet ir psichologinį poveikį – ji kursto siaubą. Kaip 1928 metais rašė JAV kariuomenės chemijos korpuso vadas Amosas Friesas, lengviau išlaikyti susitelkimą skriejant kulkoms, nei padvelkus nematomoms dujoms.

Šiandien ašarinės dujos dažniausiai naudojamos kaip vadinamasis „nemirtinas ginklas“, o pridūmytų gatvių nuotraukos žiniasklaidoje jau tapo neatskiriamu masinių protestų požymiu. Net ir šią savaitę policija panaudojo ašarines dujas neramumų krečiamame JAV Misūrio valstijos Fergusono mieste, kur minios protestuoja prieš baltaodžio pareigūno įvykdytą beginklio juodaodžio paauglio nužudymą. Koks buvo šios cheminės medžiagos kelias nuo karinių apkasų iki barikadų miestų gatvėse, klausia straipsnio autorė Anna Feigenbaum.

Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, į pensiją išėję karininkai ėmėsi iniciatyvos, kad galėtų pasilaikyti cheminius ginklus. Jau minėtas A. Friesas buvo pasiryžęs panaudoti naujausias karines technologijas kasdienėms reikmėms, pavyzdžiui, minių bei nusikaltėlių kontrolei. Padedant karo veteranams, tuosyk tapusiems advokatais ir verslininkais, bei spaudai, imta kurti rinką ašarinėms dujoms.

1921 metais žurnale „Gas Age Record“ rašyta, jog A. Friesas yra įsitikinęs, jog pareigūnams susipažinus su tokiomis tvarkos palaikymo priemonėmis, smurtinių protestų sumažės kone iki išnykimo. Taip pat akcentuota, jog ašarinės dujos puikiai tinka siekiant izoliuoti asmenį nuo minios – jis paniškai stengiasi pabėgti nuo kančių šaltinio. O ir policijai nereikia naudoti sužaloti galinčių ginklų, išgaravusios dujos nepalieka nei kraujo pėdsakų, nei mėlynių. Trečio XX a. dešimtmečio pabaigoje policijos departamentai Niujorke, Filadelfijoje, Klyvlende, San Franciske ir Čikagoje jau buvo apsirūpinę ašarinėmis dujomis.

Tuo pat metu jos buvo parduodamos ir kolonijose Indijoje, Panamoje, Havajuose.

Esant paklausai, patobulėjo ir dujų pasiūla: ankstesnes sprogstančias priemones, neretai sužeisdavusias jas naudojusius policininkus, pakeitė šoviniai pistoletams, rankinės granatos, balionėliai. Netrukus ašarinės dujos tapo parankiu ginklu ir kalėjimo prižiūrėtojams, streikų tvarkdariams ir net bankininkams, rašoma „The Atlantic“.

Pagrindiniai amerikiečių ašarinių dujų gamintojai aktyviai įsitraukė į politinių riaušių slopinimą. Prekybos agentai bičiuliavosi su vietinėmis policijos pajėgomis bei sekė antraštes žiniasklaidoje – jie keliaudavo į konfliktiškas zonas, pavyzdžiui, tokias šalis kaip Argentina, Bolivija, Kuba, prekiauti savo produkcija.

Iki Antrojo pasaulinio karo Italija plačiai naudojo ašarines bei kitas nuodingas dujas kare su Etiopija, Ispanija tuo naudojosi Maroke, o japonai prieš kinus. Nors karo metu Vakarų šalys nesinaudojo cheminiais ginklais, po to jų naudojimas išaugo. JAV mėtė ašarines dujas į Vietkongo tunelius, jos taip pat patekdavo į žemines, kur dusindavo ten pasislėpusius civilius. 1966 metais Vengrijos delegacija Jungtinėse Tautose iškėlė ašarinių dujų naudojimo Vietname klausimą, ragindama traktuoti tai kaip tarptautinį nusikaltimą.

Tuo tarpu pačiose Jungtinėse Valstijose protestuotojai prieš Vietnamo karą taip pat patyrė ašarinių dujų poveikį. Vienas didžiausių jų panaudojimo atvejų buvo 1969 metais Berklyje, kur tuometinio Kalifornijos gubernatoriaus Ronaldo Reagano įsakymu malūnsparniai su ašarinėmis dujomis „išmaudė“ tūkstančius taikiai demonstravusių studentų bei netoliese buvusių žmonių. Grįžtant į Europą – prancūzai taip įprato prie ašarinių dujų panaudojimo per 1968 metų maištus, jog vyko apmokyti Šiaurės Airijos gyventojų kaip susidoroti su jų poveikiu. Tai pravertė 1969 metų rugpjūčio mėnesio susidūrime tarp Karališkosios Alsterio policijos ir vietinių katalikų, dar žinomam kaip Bogsaido mūšis.

Devintajame dešimtmetyje žmogaus teises ginančios organizacijos ėmė stebėti ašarinių dujų naudojimą ir kitas maištų malšinimo priemones. Tarptautinės bendruomenės spaudimo susilaukė Pietų Korėja, panaudojusi cheminius ginklus prieš protestavusius studentus, taip pat ir Izraelis, panaudojęs juos prieš palestiniečius pirmosios intifados metu. Nuo 1987 metų sausio iki 1988 metų gruodžio JAV eksportavo 6,5 mln. vertės ašarinių dujų ginklų į Izraelį. Pirmojo palestiniečių sukilimo metu dėl ašarinių dujų užfiksuota iki 40 mirčių ir tūkstančiai ligų atvejų.

Netrukus gamintojai ir vėl patobulino technologiją – devintajame dešimtmetyje atsirado aerozolio balionėliai. 1991 metais kiekvienas JAV policininkas jau turėjo ašarinių dujų balionėlį prie savo diržo. Tačiau užtruko, kol buvo sukurti įstatymai, numatantys bausmes policininkams už viršytas kompetencijas, naudojantis šiais „nemirtinais ginklais“. 1990-1995 metais dėl ašarinių dujų panaudojimo JAV užfiksuota per 60 mirčių.

Ašarinės dujos plačiai naudotos XX a. pab. – XXI a. pr. antiglobalizacinių demonstracijų metu Sietle, Vankuveryje, Prahoje. Arabų pavasario, „Occupy Wall Street“ ir 2011 metų protestų prieš taupymo politiką Didžiojoje Britanijoje metu ašarinių dujų naudojimas vėl atsidūrė naujienų antraštėse. Nenuostabu, jog pastaraisiais metais didžiuliai kiekiai šių cheminių ginklų iš JAV „Combined Systems Inc.“ bei Brazilijos „Condor Nonlethal Technologies“ kompanijų pasiekė Egiptą, Bahreiną, Jemeną ir Tunisą.

Praėjus šimtui metui nuo ašarinių dujų išradimo suprasta, jog iš pradžių kaip nekenksminga pristatinėta medžiaga sukėlė ne tik rimtų sužeidimų, apsinuodijimų, bet ir mirčių. Nors pagal Jungtinių Tautų cheminių ginklų konvenciją, jų negalima naudoti karo metu, policijai tai yra pigus būdas numalšinti kilusias riaušes. Kaip ir prieš šimtmetį ašarinės dujos efektyviai išsklaido minias, ir gatvė iš protesto vietos tampa nuodingu chaosu. Problema lieka ta, kad šitaip socialinės įtampos neišsprendžiamos, o tik gilinamos. Taika nuodais nepasiekiama, rašo „The Atlantic“.

Parengė Rosita GARŠKAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"