TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Atlaikęs išbandymą šlove

2009 12 04 0:00
K.Petrauskas (Alfredas) ir Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė (Violeta) pirmajame lietuvių operos trupės spektaklyje G.Verdi "Traviata". Dir. Juozas Tallat-Kelpša, rež. Konstantinas Glinskis, dail. Vladas Didžiokas. Kaunas, 1920 m. gruodžio 31 d.

Gruodžio 22 dieną sukaks 124 metai, kai gimė garsiausias visų laikų Lietuvos operos solistas Kipras Petrauskas. Tiesa, kai kurie šaltiniai nurodo ir kitą jo gimimo dieną - lapkričio 23-iąją. Tad šiandien, pusiaukelėje tarp šių dviejų datų, prisiminkime kai kuriuos mažiau žinomus įžymiojo maestro gyvenimo epizodus.

Gražų vasaros vidudienį Kauno Ąžuolyno takeliu išdidžiai žingsniuoja impozantiškas vyriškis. Atrodo jis gana keistai - atlašus stotas, tvirta, bet lengva, tarsi spyruokliuojanti eisena. Pagalvotum - koks baleto artistas, jei ne iš tolo šviečiantys balti getrai ir greta cipenantis kilmingos veislės medžioklinis šuo. Staiga iš kažkur lyg pulkas žvirblių pabyra būrelis vaikiščių. "Kipras! Kipras!" - šaukia jie, visaip mėgindami atkreipti į save praeivio dėmesį. Tačiau šis nesustoja. Nepakalbina. Nė akimi nekryptelėjęs, išdidžiai, tarsi būtų pasaulyje vienui vienas, žengia takeliu tolyn, lyg vėliavą nešdamas savo populiarumo naštą.

Ąžuolyne lakstantys vaikai gal dar nė karto nebuvo operoje. Tačiau jie tikrai skaitė Kazio Binkio poemą "Kiškių sukilimas" ir puikiai prisimena į kiškių nelaisvę patekusio pagrindinio jos "blogiuko" ir pikčiausio miško žvėrelių priešo Kipro Petrausko maldavimus:

"Nežudykite, brangūs kiškeliai,

Pagailėkite mano balselio!

Aš niekada daugiau nemedžiosiu,

Vien tik dainuosiu ir meškeriosiu."

Sutikime, ne bet koks realus žmogus tampa vaikiškos poemos veikėju. Juo labiau ne bet kieno atvaizdas puikuojasi ant kasdienių prekių etikečių. "Geriausias muilas - Kipras Petrauskas" - rėkte rėkia reklaminiai skydai Kauno Laisvės alėjoje. Ką ten Laisvės alėja - kiekviename kaime ar miestelyje galima rasti laikraštį ar žurnalą, raginantį pirkti, tarkime, Kipro Petrausko papirosus. Taigi tiek Kauno grietinėlei, tiek paprastam provincijos žmogui garsusis tenoras buvo tarsi artimas bičiulis. Be pokalbių apie jį neapsieidavo nė vienas susibūrimas - kas aptarinėdavo naujus tenoro vaidmenis, kas liežuvaudavo apie jo draugus ir drauges, tikrus ir išgalvotus meilės žygius, medžioklės nuotykius, išdaigas per pokylius, laimėjimus ar praradimus kortuojant. Žodžiu, nė vienas Kipro žingsnis nelikdavo nepastebėtas.

Nėra jokių abejonių, kad K.Petrauskas buvo populiariausias žmogus tarpukario Lietuvoje - tokios šlovės jam galėtų pavydėti net pačios ryškiausios dabartinės televizijos žvaigždės. Kita vertus, jokių "Triumfo arkų" ar kitų "žvaigždžių fabrikų" tuomet dar nebuvo, tad kelią į šlovę garantavo tik talentas ir sėkmė. Žymiajam tenorui, regis, netrūko nei vieno, nei kito. Atrodo, jog jis buvo tikras laimės kūdikis, kurio kelias į žvaigždes nereikalavo didelių kančių, kruvino prakaito ar varginančios askezės. Priešingai - net prieš atsakingą spektaklį, kada kiti dainininkai atkakliai repetuodavo savo partijas, K.Petrauskas, nė kiek nebijodamas peršalti gerklės lėkdavo į medžioklę ar žvejybą, iki užkimimo šaukdavo futbolo, krepšinio ar bokso varžybose.

Dainininkas ir pats buvo geras sportininkas - 1928 metais vykusiose šaudymo varžybose jis iškovojo Baltijos šalių čempiono titulą, bent porą kartų užėmė prizinę vietą ir automobilių lenktynėse aplink Lietuvą. Likimas lietuvių operos legendai buvo maloningas ir tuomet, kai dramatiški įvykiai klostėsi ne scenoje, o realiame gyvenime: lemtingas istorinių permainų volas, sutraiškęs ne vieną didį talentą, praslinko beveik jo nepalietęs, nors kartais bėda sliūkino visai šalimais.

Revoliucionieriumi netapo

Su politika ir jos keliamais pavojais mažajam Kipriukui teko susidurti labai anksti. Spaudos draudimo metais jo tėvas Jonas, buvęs 1863 metų sukilėlis, o dabar - bažnyčios vargonininkas, savo namuose buvo įrengęs lietuviškų knygų sandėlį, iš kurio jos vėliau keliaudavo į aplinkinių kaimų trobas. Kartą į Petrauskų namus užgriuvo žandaras, tačiau knygų taip ir nerado - dalį jų tėvas spėjo paslėpti, o kitas sukišo sūnui po drabužiais. Žandaras nusistebėjo, kad vaikas toks storas, tačiau išsiaiškinti nutukimo priežasties nesumojo. Taip šeima išvengė kelionės į Sibirą.

Antrą kartą į caro policijos akiratį Kipras pateko jau būdamas dvidešimties, kai su mokslus Peterburgo konservatorijoje baigusiu ir gimtinėn sugrįžusiu broliu Miku aktyviai dalyvavo 1905 metų revoliucijos įvykiuose. To meto policijos raporte teigiama, kad K.Petrauskas "kurstė valstiečius nemokėti mokesčių, išvyti dvarininką ir rusą mokytoją, uždaryti rusų mokyklą, vaikščiojo po kaimus ir, be to, platino proklamacijas". Vienas kitas įkaltis, matyt, buvo rastas ir kratos metu. To pakako, kad Kipras būtų nuteistas ir pusmetį praleistų kalėjime. Ten jis turėjo visas sąlygas tapti tikrų tikriausiu revoliucionieriumi - kalbama, kad susipažinęs su kalinamais eserais, būsimasis dainininkas susižavėjo socializmo idėjomis. Tiesa tai ar ne, sunku pasakyti, nors nepriklausomos Lietuvos laikais kai kas iš pažįstamų ir pravardžiuos maestro "komunistu". Šiaip ar taip, muzika K.Petrauskui jau tais laikais buvo kur kas artimesnė už revoliucinę kovą. Ir vėliau menininkas stengsis laikytis kiek įmanoma toliau nuo politikos. Nors politika, o svarbiausia - politikai, niekuomet jo nepaliks ramybėje.

Tuo tarpu Kipro kelias į muziką prasidėjo kur kas anksčiau nei jo "revoliucinė" patirtis. Tiesa, kurį laiką groti jis mokėsi sukandęs dantis ir tik vyresniojo brolio Miko negailestingai spaudžiamas. Viską pakeitė kelios kelionės į Vilnių: pamatęs ten gastroliuojančios italų operos spektaklį, vaikas taip atkakliai pasinėrė į muzikinius mokslus, kad po trejų metų jau grojo kone visais Gervėčių orkestre buvusiais muzikos instrumentais ir net pats įkūrė nedidelį orkestrėlį. Būdamas penkiolikos, būsimasis operos solistas perėmė iš studijuoti išvykusio brolio vargonininko pareigas, vadovavo Gervėčiuose veikusiam chorui ir orkestrui. Niekam ne paslaptis, kad vargonininko pareigos yra pražudžiusios ne vieną gabų muzikantą. Tik per plauką taip neatsitiko ir Kiprui. Mat persikėlęs į Onuškį ir uoliai kalėdodamas su vietos klebonu, vaikinas pradėjo gerti, o vėliau į taurelę nespjaudavo ir viešose vietose. Už išgelbėtą žvaigždės karjerą K.Petrauskas turėjo būti dėkingas piktoms kaimo davatkoms, privertusioms kleboną atleisti jį iš pareigų. Tik todėl maestro paskui pakliuvo į rankas kitam kunigui, sugebėjusiam atvesti vaikiną į doros kelią.

Turėtų K.Petrauskas būti dėkingas ir kitam kunigui - Nepriklausomybės akto signatarui, būsimajam premjerui Vladui Mironui bei dar dviem signatarams ir žymiems politikams - Donatui Malinauskui ir Antanui Smetonai. Būtent šie trys vyrai po 1906 metais parodytos Miko Petrausko operos "Birutė", kurioje Kipras atliko nedidelį Birutės brolio vaidmenį, paskelbė kreipimąsi "Šelpkime talentus", ragindami surinkti trims šioje operoje pasižymėjusiems dainininkams pinigų studijoms Peterburgo konservatorijoje. Visų pirma pinigai buvo renkami Kiprui - antraip jam grėsė būti pašauktam į rusų kariuomenę.

Rinkliava pavyko, ir 1907 metų sausį K.Petrauskas sėdo į Peterburgo traukinį, kišenėje turėdamas tris šimtus rublių, kurių turėjo pakakti pirmiesiems studijų metams ir brolio rekomendacinį laišką, adresuotą garsiam konservatorijos profesoriui Stanislavui Gabeliui. Ir nors mokslo metai jau įpusėję, nors dvidešimt vienerių sulaukęs Kipras nėra baigęs net pradžios mokyklos, po porą dienų trukusio egzaminavimo jis vis dėlto priimamas į dainavimo klasę!

Antrame kurse Kiprianui Piotrovskiui (taip jis vadinamas Rusijoje) jau leidžiama dalyvauti Konservatorijos studentų spektakliuose, kuriuose jam netrukus patikimi pagrindiniai vaidmenys. Gabus studentas kviečiamas dainuoti ir viešuose muzikiniuose vakaruose, tarp jų - ir grafo Šeremetjevo rengiamuose prestižiniuose koncertuose. O tai ne tik šlovė, bet ir neblogi pinigai, leidę ne tik pačiam susimokėti už studijas, bet ir be vargo pragyventi.

Netrukus K.Petrauską pastebėjo imperatoriškųjų teatrų direktorius Vladimiras Teliakovskis, pasižymėjęs tiesiog fenomenaliu sugebėjimu atrasti daug žadančius talentus. Tačiau į garsųjį Marijos teatrą pakviestam Kiprui jo durys atsivėrė ne iš karto - nors visi ir gyrė puikų studento balsą, buvo nuspręsta, kad tokiame teatre jis skambės per silpnai. Ir tik po debiutinio spektaklio Maskvoje, sudainavęs Romeo partiją Charlese Gounod operoje "Romeo ir Džiuljeta" K.Petrauskas pagaliau pakviečiamas į Imperatoriškąjį Marijos teatrą - bandomajam vienų metų laikotarpiui. Toliau viskas eina kaip sviestu patepta: netrukus jaunam solistui patikimi pagrindiniai vaidmenys "Rigolete" ir "Traviatoje", po sėkmingo bandomojo laikotarpio pasiūlomas trejų metų kontraktas su trigubai didesniu atlyginimu. Tiesa, studijas tenka mesti, tačiau ar verta mokytis toliau, kai prieš akis - tokios neįtikėtinos galimybės. Svaigdamas nuo sėkmės dainininkas nė nenujaučia, kad virš jo galvos ima tvenktis juodi debesys.

Netrukus trenkia ir perkūnas: Peterburgo slaptosios policijos agentai išsiaiškina, kad Marijos teatro solistas K.Piotrovskis yra ne kas kitas, kaip tas pats K.Petrauskas, teistas ir sėdėjęs kalėjime už dalyvavimą 1905 metų revoliucijos įvykiuose. Tai galėjo baigtis katastrofa: tokie asmenys amžiams praranda teisę dirbti bet kokiame valdiškame darbe, o ką jau kalbėti apie Imperatoriškojo teatro artisto vietą. Vis dėlto carinė "ochranka" neskuba kirsti iš peties: Kiprui pasiūloma raštu atsižadėti jaunystės paklydimų. Tačiau ambicingas artistas ir toliau tampo liūtą už ūsų: jokių raštų jis nerašysiąs ir nepasirašysiąs! Nežinia, kuo būtų pasibaigusi visa ši istorija, jei ne įtakingi solisto globėjai. V.Teliakovskis asmeniškai paprašo didžiojo kunigaikščio Konstantino laiduoti už "paklydusį" talentą. Šiam sutikus, slaptosios policijos agentai priversti palikti K.Petrauską ramybėje: tris mėnesius nedalyvavęs spektakliuose, jis vėl grįžta į sceną.

Nuo tos akimirkos jaunojo solisto kelias veda į naujas aukštumas. Daug lemia pažintis ir bendras darbas su neprilygstamu rusų bosu Fiodoru Šaliapinu, negailėjusiu K.Petrauskui padrąsinimų ir patarimų. Išskleisti artisto talentą padeda ir garsusis režisierius Vsevolodas Mejerholdas. Lietuvis dirba tikrai daug: ne tik dainuoja 50-70 kartų per sezoną, bet, nepaisydamas griežtų teatro vadovybės draudimų dainuoti ne valstybės teatruose, mielai pasirodo ir Peterburgo lietuvių vakaruose. Nuo 1914 metų lietuvių solistas kviečiamas gastrolių į Maskvos Didįjį teatrą. Beveik kiekvieną naują jo vaidmenį giria ir kritikai, ir žiūrovai, ir spauda.

Atgal į Lietuvą

Nežinia, kuo būtų pasibaigusi svaiginanti lietuvio karjera, jei ne Rusiją ištikusi katastrofa. Po 1917 metų bolševikų perversmo ir jo atneštos suirutės, dirbti teatre tapo beveik neįmanoma. Pinigai neteko vertės. Atlyginimas artistams buvo mokamas maisto daviniu, kuris kasdien darėsi vis menkesnis. Apie teatro šildymą nebuvo nė kalbos: šalčiausią žiemą tekdavo dainuoti sustirusiems, paltais apsimuturiavusiems žiūrovams. Po vieno tokio spektaklio plona tunika apsigaubęs K.Petrauskas susirgo plaučių uždegimu: nuo tragiškos pabaigos išgelbėjo jaunystė ir puikus fizinis pasirengimas. Tačiau atsigavus po ligos tapo aišku: ilgiau pasilikti bolševikų nustekentoje Rusijoje neįmanoma.

Tačiau kur dėtis? Išvažiuoti į Vakarus ir prašytis priimamam į kurį nors operos teatrą? Toks sprendimas buvo visiškai įmanomas: jau spėjusį išgarsėti ir beveik vien pagrindinius vaidmenis dainavusį solistą būtų mielai priėmusi bet kuri Europos sostinė. Vis dėlto dainininkas priima kitokį sprendimą: per didelius vargus F.Šaliapino įkalbėtas užbaigti sezoną, 1920 metų rugpjūti K.Petrauskas skuba namo, į Lietuvą, kur dar nėra ir negali būti jokio operos teatro. Ką tik nusikratęs bolševikų ir bermontininkų, kraštas vis dar įklimpęs į įnirtingas kovas su lenkų legionieriais, tad operos žvaigždė įstoja savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Tačiau kišti po kulkomis tokio talento niekas nenori - į frontą K.Petrauskas siunčiamas dainuoti kariams, kad pakeltų jų kovinę dvasią.

Tuo pačiu metu operos įžymybė imasi dar vienos misijos- susiradęs būrelį bendraminčių, jis kuria lietuvišką operos teatrą, netrukus tapsiantį jo tikraisiais namais. Rinkdamas lėšas, jis drauge su kitais muzikais važinėja po Lietuvą, rengia koncertus miestuose ir miesteliuose. Pirmajam būsimo teatro spektakliui pasirenkama "Traviata" - ne itin sunkios jos partijos bus įveikiamos ir nelabai patyrusiems dainininkams. Norinčiųjų dainuoti be atlyginimo pakanka, tačiau prisikalbinti orkestro muzikantus kur kas sunkiau - šie jau išlepinti restoranų, kavinių ir kino teatrų, garantavusių kad ir ne per didžiausią, tačiau tikrą uždarbį. Tad K.Petrauskui teko pabūti ir derybininku, ir vadybininku, ir režisieriumi, ir net baletmeisteriu, nekalbant jau apie svarbiausią - Alfredo partijos atlikėjo - vaidmenį.

1920 metų gruodžio 31-osios vakarą metų išvakarėse sausakimšoje Kauno teatro rūmų salėje parodyta "Traviata" sukelia sprogusios bombos įspūdį. Žiūrovės verkia iš susižavėjimo ir džiaugsmo, publika kelia ovacijas, niekaip nenorėdama paleisti artistų nuo scenos. Tos Naujųjų metų išvakarės ir tapo didžiausios K.Petrausko šlovės pradžia. Iš jo mokysis visi po kelerių metų susikursiančio profesionalaus operos teatro artistai. Jo nuomonė visada bus svarbiausia. Visus tarpukario metus jis bus laikomas neoficialiu teatro meno vadovu. Būtent jo dėka Kauno opera neliko kukliu Europos provincijos teatru: K.Petrausko autoritetas traukte traukė į laikinąją sostinę žinomus užsienio dirigentus ir dainininkus, tarp jų ir nuo bolševikų į Vakarus pabėgusį F.Šaliapiną, 1934 metais drauge su lietuvių tenoru dainavusį Kauno scenoje.

Taigi per trumpą laiką K.Petrauskas tapo neabejotinai garsiausiu ir populiariausiu Lietuvos žmogumi. Tačiau šlovės našta lengva ir maloni tik ramiais laikais. Permainų metais ji dažnai virsta išbandymu. 1940 metais Lietuvą okupavę sovietai savosios propagandos įrankio vaidmenį paskyrė daugeliui žinomų Lietuvos menininkų. Ką jau kalbėti apie žvaigždžių žvaigždę - visų numylėtąjį Kiprą! Paskelbus rinkimus, į Liaudies Seimo kandidatų sąrašą įtraukiamas ir įžymusis tenoras. Nemažai vadinamojo Seimo atstovų vėliau tvirtins nė nežinoję, kad yra įtraukti į kandidatų sąrašus. Nežinia, ar Maskvos emisarai klausė ir K.Petrausko nuomonės. Šiaip ar taip, nei Liaudies Seimo atstovo, nei vėliau įpiršto SSRS Aukščiausiosios tarybos deputato mandato jis nesikratė. 1941-aisiais K.Petrauskas aktyviai ruošiasi sovietų propagandistų organizuojamai lietuvių meno dekadai Maskvoje - į jos programą turėjo būti įtraukta ir opera "Tykusis Donas", kurioje įžymusis maestro atliko pagrindinį vaidmenį. Opera buvo parodyta ir Lietuvoje, tačiau publika ją sutiko itin šaltai. Reikia manyti, kad K.Petrauskui tokia reakcija buvo labai nemaloni, nors, tikriausiai, suprantama.

Ant peilio ašmenų

Užėjus vokiečiams, nors ir nelabai aktyvi, bet vis dėlto prosovietinė dainininko pozicija grėsė naujais nemalonumais - mažų mažiausia atleidimu iš darbo. Kokiam nors valdininkui toks likimas buvo garantuotas. Tačiau įžymiojo tenoro niekas nelietė ir net nepareikalavo nei atgailauti, nei šlovinti fiurerio - K.Petrausko nuopelnai sovietų valdžiai buvo aiškiai per menki, o populiarumas - pernelyg didelis. Atrodytų, įžymusis tenoras galėtų tik džiaugtis, išlipęs sausas iš vandens. Tačiau to jam buvo aiškiai per maža: likimo išbandymai atskleidė dar vieną jo savybę - norą padėti tiems, kuriems ne taip pasisekė. Jis padeda pasislėpti nacių persekiojamam teatro direktoriui Juozui Grybauskui, globoja du teatre įdarbintus rusų belaisvius dailininkus.

Galiausiai K.Petrauskas su žmona aktore Elena Žalinkevičaite-Petrauskiene pasiryžo žygiui, galėjusiam pasibaigti ir mirtimi: jie priglaudė slapta iš Kauno geto bulvių maiše išneštą žinomo tarpukario smuikininko Danieliaus Pomeranco dukterį Siuzi, vėliau perkrikštytą Danute. Mergaitė ne tik išgyveno - ji tapo žymia smuikininke, Bostono universiteto profesore. Tai buvo vienas didžiausių K.Petrausko šeimos nuopelnų muzikai ir žmogiškumui. Netrukus įsitikinsime, kad dainininkas stengėsi kiek galėdamas padėti visiems persekiojamiems žmonėms - nepriklausomai juo jų pažiūrų ar įsitikinimų. Tačiau kol kas jo laukia dar vienas dramatiškas apsisprendimas.

Vėl priartėjus frontui, E.Žalinkevičaitė-Petrauskienė nutaria nelaukti sugrįžtančių bolševikų ir trauktis iš Lietuvos. Išvažiuoti, regis, ketina ir K.Petrauskas. Tačiau paskutinę minutę jis staiga apsigalvoja. Sunku pasakyti, kas paskatino dainininką visiems laikams (o tuomet kitaip negalėjo atrodyti) išsiskirti su žmona ir vaikais. Galbūt meilė savo teatrui pasirodė stipresnė už bet kokį prisirišimą? O gal jis tikrai nuoširdžiai tikėjo sovietinės Lietuvos ateitimi?

Šiaip ar taip netrukus solistas aktyviai įsitraukia į "tarybinės operos" kūrimą, tačiau pirmieji bandymai vėl virsta nemalonumais. Artėjant "Didžiojo Spalio" trisdešimtmečiui teatro vadovybė pasirenka SSRS muzikos fondo pirmininko Vano Muradelio operą "Ypatingasis komisaras". Lietuvos partinis elitas entuziastingai giria pastatymą ir niekas nė nenujaučia, kad Josifą Staliną šlovinantis kūrinys pačiam Tėvui, Vadui ir Mokytojui visiškai nepatiko. "Formalistinę ir ydingą" operą specialiu nutarimu pasmerkė ir VKP(b) Centro komitetas, tad Lietuvos nomenklatūrininkams teko gręžti ienas atgal, o spektaklis taip ir neišvydo rampos šviesos.

Tačiau visa tai buvo tik niekai, palyginti su teatro kolektyvą palietusiomis rimtesnėmis represijomis. Už tai, kad slėpė iš suėmimo pabėgusį sūnų ir Povilo Plechavičiaus rinktinėje tarnavusį giminaitį, netrukus buvo suimtas ir dešimt metų kalėti nuteistas žymus lietuvių operos solistas Antanas Kučingis. Tai, kad K.Petrauskas ne tik žinojo apie besislapstančius žmones, bet ir jų reikalais buvo susitikęs su ginkluoto pasipriešinimo aktyvistais, nebuvo paslaptis ir sovietiniam saugumui. To visiškai pakako, kad būtum apkaltintas antisovietine veikla ir atsidurtum lageryje, tačiau garsusis tenoras ir šį kartą išvengė pražūties. Matyt, sovietams buvo naudingiau nedaryti iš garsaus dainininko kankinio. Juo labiau, kad tuometė propaganda vis dar mėgino parvilioti į sovietinės Lietuvos "rojų" ne vieną žymų prieškario žmogų.

Tikriausiai dėl tos pačios priežasties niekas nė pirštu nepalietė 1948 metais iš Vakarų sugrįžusios K.Petrausko žmonos Elenos, o pats dainininkas liko SSRS Aukščiausiosios tarybos deputatu, tapo profesoriumi, jam buvo suteiktas SSRS liaudies artisto vardas. Tačiau nepaisant visų teikiamų malonių, sovietinė valdžia padarė viską, kad dainininkas niekada nepamatytų Australijoje gyvenančių savo vaikų. "Jau treti metai kaip laukiu leidimo aplankyti savo vaikus ir anūkus, gyvenančius Australijos žemyne. Su vaikais nesimačiau keliolika metų o anūkų (jų iš viso yra ketvertas) nesu visiškai matęs." Šis 1960 metų pavasarį maestro rašytas laiškas nesulaukė iš adresato - LKP CK pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus jokio atsakymo. Nežinia, ar K.Petrauskas suprato tapęs okupacinės valdžios įkaitu - nusprendęs negrįžti jau nebedainuojantis solistas būtų sudavęs stiprų smūgį sovietinės Lietuvos režimui.

Paskutinį kartą į sceną K.Petrauskas išėjo 1958 metų sausio 25 dieną. Tačiau beveik iki pat mirties kelio į teatrą jis neužmiršo - lankė spektaklius, repeticijas, užeidavo į užkulisius, džiaugdavosi savo mokinių laimėjimais ir krimsdavosi dėl jų nesėkmių. Mirė žymusis dainininkas 1968-aisiais, einamas aštuoniasdešimt trečiuosius. Žvelgiant iš šalies, jo ilgame ir turiningame gyvenime netrūko nieko: nei šlovės, nei laimės, nei stebuklų. Galbūt todėl, kad didžiąsias dramas žymusis tenoras viešai išgyveno tik ryškioje scenos prožektorių šviesoje. Ir tik iki nusileidžiant uždangai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"