TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Atlaikęs krizes ir audras

2009 10 02 0:00
Lietuvos banko taryba (iš kairė): Z.Toliušis, V.Statkus, tarybos pirmininkas A.Vosylius, S.Digrys, L.Soloveičikas. Kaunas, apie 1930 m.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Šiomis dienomis sukanka 87 metai, kai buvo įkurtas Lietuvos bankas ir įvestas litas. Nelengvomis sąlygomis atsiradusi lietuviška valiuta atlaikė visus sunkumus ir ekonomikos krizes. Po 1929 metų Didžiosios depresijos, sudavusios neregėtą smūgį daugelio Vakarų valstybių finansams bei ūkiui, lietuviškas litas iki pat karo išliko viena iš keturių pasaulio valiutų, kurios tuomet nebuvo devalvuotos.

1918 metais paskelbus nepriklausomybę, apie savą valiutą Lietuvoje nebuvo kalbama. Tuo metu šalyje cirkuliavo įvairiausi popieriniai pinigai, kurių nuo 1914 metų iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos buvo prispausdinta be galo daug. Vienu metu Lietuvos teritorijoje buvo galima aptikti net trylikos rūšių pinigus: Šiaurės Lietuvoje - bermontininkų banknotus, Šiaurės Vakaruose - Latvijos rublius, kitur buvo galima atsiskaityti Austrijos kronomis, cariniais rubliais ar po 1917 metų Vasario revoliucijos Rusijos laikinosios vyriausybės išleistomis vadinamosiomis "kerenkomis". Savo valiutą buvo įsigudrinę įsivesti net kai kurie miesteliai - tarkime, Sedos komendantas buvo išleidęs šioje gyvenvietėje ir jos apylinkėse cirkuliuojančius pinigus. Savaime suprantama, kad dauguma šių niekuo nepadengtų pinigų buvo verti ne daugiau nei popierius, ant kurio jie buvo išspausdinti.

Paskelbusi nepriklausomybę Lietuvos Vyriausybė mėgino suvaldyti visą šį piniginį chaosą. 1918 metų gruodžio 30 dieną ji pasirašė sutartį su Vokietijoje veikusia Rytų skolinamąja kasa "Dahrlenskasse Ost". Įteisinti vis labiau nuvertėjančius buvusių kaizerinių okupantų pinigus Lietuvai buvo labai nenaudinga, tačiau kitos išeities tuomet niekas nerado. Taip "Dahrlenskasse Ost" tapo vieninteliu Lietuvos pinigų emisijos banku.

Sutartyje su Vokietijos kredito įstaiga buvo numatyta, kad jos leidžiamos ostmarkės krašte cirkuliuos tol, kol "bus įsteigtas Lietuvos bankas ir išleisti savi pinigai". Kad gyventojams ausų nerėžtų buvusios okupantų valiutos pavadinimas, 1919 metų vasario 26 dieną Vokietijos ostmarkė buvo pavadinta auksinu, o pfenigas - skatiku. Posakis "kaip pavadinsi - taip nepagadinsi" pasirodė esąs teisingas: juolab ką nors pagadinti besikuriančioje Lietuvos finansų sistemoje galėjo ne krašto valdžia, o tik tonomis ostmarkių banknotus spausdinantis Vokietijos bankas. O gadino jis sėkmingai - per beveik ketverius ostmarkės cirkuliavimo metus šių pinigų masė išaugo 20 kartų, lygiai tiek pat kartų nusmukdydama jų vertę. 1917 metais apyvartoje buvo 125 mln., o 1922-aisiais - jau 3 mlrd. 500 mln. popierinių ostmarkių.

Muštinis, kaltas, lietas...

Turėdama visas emisijos banko privilegijas ir jokios atsakomybės, "Dahrlenskasse Ost" užtvindė įvairiausias Lietuvos kredito įstaigas bevertėmis ostmarkėmis, o už jomis teikiamas paskolas buvo superkamos žaliavos, žemės ūkio produkcija ir, svarbiausia - JAV doleriai bei Anglijos svarai. Imtis rizikingų spekuliacijų valiutomis tuometinės Lietuvos kredito įstaigos buvo priverstos dėl milžiniškos infliacijos. Visa tai ėmė kelti rimtą grėsmę krašto ūkiui.

Tačiau ar Lietuvos valdžia tuomet galėjo kaip nors sustabdyti makulatūra virstančių pinigų nuvertėjimą? Apie tai nemažai diskutuota to meto spaudoje. Prieš įvedant litą kai kurie finansų specialistai teigė, kad 1919 metais Lietuvos valdžia padarė didelę klaidą, nesiėmusi specialiomis žymomis antspauduoti Lietuvoje cirkuliuojančių ostmarkių, neuždraudusi įvežti į šalį papildomo jų kiekio ir išvežti iš šalies tvirtą valiutą - dolerius ir svarus.

Diskusijose neretai buvo teigiama, kad geriausias laikas įsivesti litą jau praleistas - tai esą reikėjo padaryti prieš porą metų. Iš tiesų Lietuvos valdžia mėgino įsivesti litą anksčiau, tačiau to padaryti nepavyko. Buvo net paruošti popierinių litų projektai, o jų pavyzdžiai nugabenti spausdinti į Švediją. Tačiau Lietuvoje savi pinigai taip ir nepasirodė. Vėliau lito tėvu vadinamas pirmasis Lietuvos banko vadovas Vladas Jurgutis nesėkmę paaiškino taip: "Mes ne tik neturėjome jokių aukso ir užsienio valiutos atsargų, kuriomis būtų galima apdrausti keičiamas notas, bet dar iš visų pusių buvome apsupti atvirų priešų ir abejotinų draugų."

Galbūt lito įvedimas būtų užtrukęs ir dar ilgiau, jei ne artėjantys rinkimai į Pirmąjį Seimą. Nepavydėtina krašto ūkio ir finansų padėtis tapo puikiu kovos už rinkėjų balsus placdarmu: kairieji kaltino Vyriausybę vėluojant įvesti litą ir neskubant atsikratyti finansinės priklausomybės nuo Vokietijos, tuo metu valdžioje esantys dešinieji skubėjo padaryti viską, kad šie kaltinimai nebeturėtų pagrindo.

Taigi 1922 metų rugpjūčio 9 dieną Steigiamasis Seimas priima Piniginio vieneto įstatymą, jį po savaitės pasirašo prezidentas Aleksandras Stulginskis. Leisti savus pinigus patikima ką tik įsteigtam Lietuvos bankui. Šį kartą saviems pinigams leisti randama ir lėšų - tam Lietuvos bankui leidžiama panaudoti 3 mln. aukso rublių, gautų iš Rusijos pagal 1920 metais pasirašytą taikos sutartį. Ši suma prilygo 15 mln. litų. Paties banko pagrindinis kapitalas - 12 mln. litų buvo sudarytas iš akcijų, kurių kontrolinis paketas atiteko Vyriausybei. Tačiau oficialiai Lietuvos bankas pradėjo veikti tik spalio 2 dieną, tad kol kas visi nacionalinės valiutos įvedimo rūpesčiai teko Steigiamajam Seimui bei Finansų, prekybos ir pramonės ministerijai.

Beje, nacionalinės valiutos pavadinimas gimė po ilgų diskusijų ir svarstymų, prasidėjusių dar prieš pirmąjį mėginimą įsivesti savus pinigus. Tuomet būta įvairių pasiūlymų - norėta šį pinigą vadinti muštiniu, vyčiu, kaltu, lietu. Galiausiai buvo priimtas Ūkio banko valdytojo Jono Vailokaičio pasiūlytas lito vardas. Taigi profesorių V.Jurgutį vadiname lito tėvu, o J.Vailokaitį galima pelnytai tituluoti lito krikštatėviu.

Ne mažiau ginčų kėlė ir lito pariteto klausimas. Apsvarsčius visus galimus variantus, nutarta savų pinigų įvedimo momentu remtis JAV doleriu, kurio stabilumą garantavo nuo 1900 metų nesikeičiantis aukso standartas. Vienas litas buvo prilygintas dešimtadaliui dolerio arba 0,15046 gramo gryno aukso. Rugsėjį priimtas įstatymas taip pat numatė, kad iki 1922 metų pabaigos litas turi tapti vienintele teisėta mokėjimo priemone.

Laiko nacionalinei valiutai įsigalėti buvo ne tiek jau daug. Juo labiau kad pirmieji banknotai iš Čekoslovakijos turėjo atkeliauti tik lapkričio mėnesį, o Vyriausybė norėjo žūtbūt įvesti pinigus dar iki rinkimų. Todėl vienoje Berlyno spaustuvėje buvo skubiai išspausdinti laikinieji litų banknotai. Lietuvos banko saugyklas jie pasiekė rugsėjo viduryje, tačiau prieš išleidžiant pinigus į apyvartą juos dar reikėjo suskaičiuoti. Šį darbą per dvi savaites atliko 300 specialiai nusamdytų žmonių. Jiems teko rankomis perskaičiuoti įvairaus nominalo kupiūras, kurių bendra suma sudarė 30 mln. litų.

Taigi, nors pirmieji pinigai buvo ir nesaugūs, ir prastos kokybės, o monetų nebuvo visiškai, jie pasirodė apyvartoje spalio 1 dieną, likus dešimčiai dienų iki Pirmojo Seimo rinkimų. Nuolatiniai banknotai Lietuvoje pasirodė tik lapkričio 16 dieną, o pirmosios monetos - net 1925 metais. Monetos, pakeitusios ant prasto popieriaus išspausdintus ir jau spėjusius susidėvėti vieno ir dviejų litų banknotus, nukaldintos Anglijoje. Centų monetos kaldintos iš bronzos, kurią sudarė 90 proc. vario ir 10 proc. aliuminio. Metaliniai litai buvo pagaminti iš sidabro lydinio. Monetų skaičius buvo griežtai ribojamas: pagal 1924 metų Monetų leidimo įstatymą bronzinių monetų į apyvartą buvo galima išleisti ne daugiau kaip už du litus, o sidabrinių - ne daugiau kaip už 10 litų vienam šalies gyventojui. Tuomet buvo planuojama išleisti ir auksinę 50 litų monetą, tačiau vėliau šio sumanymo atsisakyta.

Kainos pašoko dvigubai

O kol kas, laukiant savų pinigų, Kauno parduotuvėse šalia įprastinių kainų jau pasirodo ir kainos litais. Tačiau tos kainos pirkėjų tikrai nedžiugina: paskutinėmis rugsėjo dienomis dauguma prekių be jokios priežasties pabrangsta daugiau nei du kartus. Tuometinė spauda visą kaltę dėl pakilusių kainų verčia prekybininkams. Šie iš tiesų nepraleidžia galimybės paskutinį kartą lengvai pasipelnyti, nuogąstaudami, kad įvedus tvirtą valiutą kaitalioti kainas prisidengiant jos kurso svyravimais nebebus įmanoma. Kita vertus, pardavėjai tikisi, kad valdininkai ir tarnautojai, gaudami atlyginimą litais, turės didesnę perkamąją galią ir nesiderėdami pirks tai, ko iki šiol negalėjo ar nedrįso įsigyti.

Spaudoje tuomet netrūko patarimų, kaip pažaboti tokią prekybininkų savivalę. Pavyzdžiui, dienraštis "Laisvė" siūlė kol kas "susilaikyti pirkti tų dalykų, be kurių iki šiol šiaip kentėme - pakęskime dar kurį laiką, kol kainos nusistovės ir atsiras prekybos įstaigų, kurios, spekuliatyvių pelno tikslų nesiekdamos, suras galimybę tikrom kainom vartotojui reikalingų prekių pristatyti".

Reikia pastebėti, kad kai kurios savivaldybės nelaukdamos, kol sumažės prekybininkų apetitas, pačios pamėgino imtis priemonių kainoms pažaboti. Antai Kauno miesto taryba spalio 15 dieną svarstė, kaip miestelėnams parūpinti pigesnių būtiniausių prekių - mėsos, malkų, druskos, cukraus, žibalo. Miesto valdžia nutarė ieškoti lėšų ir pati supirkti kai kuriuos produktus urmo kainomis arba įsigyti jų užsienyje ir taip sudaryti nepalankias sąlygas nesąžiningiems prekeiviams.

Šiaip ar taip, vos pasirodžius litams, visi puolė atsikratyti nuvertėjusių ostmarkių. Spalio 5 dieną už litą mokėta 215 markių ir baimintis, kad naujųjų pinigų kursas kris, nebuvo pagrindo. Mat litui padengti skirtas aukso fondas tuomet buvo gerokai didesnis negu visų apyvartoje cirkuliavusių litų masė. Skubėti keisti pinigus reikėjo ir dėl kitos priežasties: Finansų, prekybos bei pramonės ministerija įspėjo, kad nuo spalio 15 dienos geležinkeliuose, paštuose, telegrafuose, muitinėse ir kitose valstybės įstaigose visi mokesčiai bus priimami tik litais. Vis dėlto ostmarkės nenorėjo lengvai užleisti savo pozicijų - mažesniuose miesteliuose ir kaimuose įsigyti litų buvo nelengva, nes provincijos bankų skyriuose jų tuo metu dar buvo nedaug. Atsižvelgiant į tai, privačiose parduotuvėse, turguose ir kitose nevaldiškose įstaigose iki metų pabaigos buvo leista atsiskaityti tiek litais, tiek senaisiais pinigais.

Nors nuo 1923 metų pradžios litas liko vienintelė mokėjimo priemonė, jam dar reikėjo pelnyti atsargių lietuvių pasitikėjimą. Šiam psichologiniam barjerui įveikti prireikė dar gerų trejų metų. Tik 1926 metais Lietuvos bankas oficialiai pranešė, kad litas užėmė tvirtas pozicijas tiek šalyje, tiek pasaulinėje valiutų rinkoje. Tokį nacionalinės valiutos stabilumą galima paaiškinti griežta, netgi asketiška Lietuvos banko ir Vyriausybės pinigų politika. Įstatymas reikalavo, kad aukso rezervais būtų padengta ne mažiau kaip trečdalis visos apyvartoje cirkuliuojančios pinigų masės, o likusioji dalis turėjo būti garantuota užsienio valiuta ar prekybiniais vekseliais. Tačiau bent jau iki 1926 metų litų būdavo išleidžiama tik tiek, kiek buvo aukso atsargų. Nors pinigų masė nuolat didėjo, aukso atsargos per pirmuosius 4 lito gyvavimo metus taip pat išaugo nuo 2 iki 8 tonų. Ir nors po 1926 metų buvo imtasi kiek liberalesnės finansų politikos, lito vertė išliko nepakitusi net prasidėjus didžiausiai to meto istorijoje pasaulinei ekonomikos krizei. Reikia pastebėti, kad 1931 metais litas buvo viena iš keturių tuo metu dar nedevalvuotų pasaulio valiutų.

Maža to, prieš pat Antrąjį pasaulinį karą lito vertė JAV dolerio atžvilgiu netgi išaugo. 1928 metų sausio 1 dieną litas buvo vertas dešimties, o 1939 metų spalio pradžioje - jau šešiolikos amerikietiškų centų. Ką reiškė tuometinis litas, geriau suprasime, žinodami, kad tais metais litras pieno vidutiniškai kainavo 17 centų, kilogramas kiaulienos - 1,5, geri vyriški pusbačiai - 17, karvė - 166 litus. Belieka pridurti, kad vidutinis mokytojo atlyginimas 1939-aisiais buvo 295 litai.

Litas prieš rublį

Tuomet dar niekas nenujautė, kad tvirtam ir patikimam lietuviškam litui jau rengiamos pakasynos. Tokia perspektyva niekas netikėjo ir 1940-aisiais, sovietams okupavus Lietuvą. O kaip kitaip - juk pats Liaudies Vyriausybės finansų ministras Ernestas Galvanauskas, o vėliau jį šiame poste pakeitęs Juozas Vaišnoras viešai tikino, kad litas ir toliau liksiąs vienintelė mokėjimo priemonė, o gandus apie greitą rublio įvedimą skleidžiantys tik liaudies priešai.

Netrukus paaiškėjo, kad "liaudies priešai" buvo teisūs - 1940 metų lapkričio 25 dieną okupuotos Lietuvos vadovybė pranešė, kad SSRS vyriausybės nutarimu respublikos teritorijoje greta lito į apyvartą išleidžiami ir sovietiniai rubliai. Nuo tos dienos litai būdavo tik priimami, o atgal iš banko kasų į apyvartą jau nebesugrįždavo. Dar po pusės metų paskelbta, kad litas jau nebegalioja.

Tuo pat metu buvo nusavinti ir visi bankuose laikyti indėliai. Prieš tai indėlininkams dar leista iš nacionalizuotų bankų per mėnesį atsiimti tik iki 1000, vėliau - vos iki 250 litų, o po 1941 metų kovo 25 dienos iš viso buvo galima atgauti tik tūkstantį rublių. Taip iš daugiau nei 12 tūkst. bankų indėlininkų buvo atimti 38 mln. rublių.

Tačiau tai buvo ne vienintelis būdas suploninti Lietuvos gyventojų pinigines. Antrą kartą jie buvo apiplėšti nustačius iš piršto laužtą lito ir rublio santykį. Nors iki 1940 birželio valiutų rinkoje litas buvo vertas nuo 3 iki 5 rublių, okupacinė valdžia už jį duodavo vos 90 kapeikų. Rublio įvedimo dieną apyvartoje buvo 223 mln. litų, už kuriuos buvo galima gauti 200 mln. rublių. Kadangi reali visų litų vertė siekė 700-800 mln. rublių, gyventojų perkamoji galia iš karto sumažėjo tris ar net penkis kartus.

Kita vertus, okupantams toks keitimo kursas buvo labai naudingas. Iki karo Lietuvoje pasirodę sovietų kariškiai, partiniai darbuotojai ir pirmieji kolonistai, išsikeitę beverčius rublius į tvirtą litą, šluote šlavė parduotuvių lentynas, pirkdami ištisus lagaminus dešrų, šokolado ar rankinių laikrodžių. Krautuvininkai džiaugėsi neregėtai išaugusia apyvarta ir į kasą plaukiančiais litais, nė nenujausdami, kad po kelių mėnesių jie taps tik bevertėmis popieriaus skiautėmis.

Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje beverčiu popieriumi tapo ir griūvančios Sovietų Sąjungos rublis, o lito sugrįžimas po 53 metų pertraukos didele dalimi pakartojo jo įvedimo istoriją. Tačiau šį kartą sąlygos įvesti nacionalinę valiutą buvo dar sunkesnės nei 1922-aisiais: ištrūkti iš rublio zonos buvo sudėtingiau, nei atsisakyti ostmarkėmis Lietuvą užtvindžiusio Vokietijos banko paslaugų.

Kitaip nei 1918-aisiais, šį kartą apie savus pinigus prabilta dar neatkūrus nepriklausomybės.

Savą pinigų bei kredito sistemą numatė 1989 metų gegužės 18 dieną Sovietų Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos priimtas įstatymas "Dėl Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrindų". Dar iki Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rinkimų - tų pačių metų gruodžio 14 dieną buvo paskelbtas litų ir centų projektų konkursas, o Mokslų akademijos Istorijos institutui pavesta teikti rekomendacijas, kokius žymius žmones ir istorijos bei architektūros paminklus derėtų įamžinti sugrįžusių savų pinigų banknotuose. Spausdinti lietuviškus pinigus buvo pasirinkta Prancūzijos kompanija "Francois Charles Oberthur", tačiau netrukus sutartis su ja buvo nutraukta. Atkūrus Lietuvos banką ir nepriklausomybę, Vyriausybės komisija nutarė litų spausdinimą patikėti JAV bendrovei "US Banknote Corporation". 1991 metų spalį į Lietuvą atgabentos pirmosios banknotų siuntos.

Tuo metu apyvartoje greta rublių jau cirkuliavo vadinamieji bendrieji talonai, kuriais Lietuvos bankas mėgino apginti šalies rinką nuo katastrofiškai nuvertėjančių rublių srauto. Iš pradžių talonais buvo išmokama iki 40 proc. atlyginimų ar pensijų, vėliau jų dalis išaugo iki 60 procentų. Galiausiai 1992 metų spalio 1 dieną rubliai buvo išimti iš apyvartos, o vienintele teisėta mokėjimo priemone tapo "vagnorėliais" praminti bendrieji talonai.

Po daugiau nei 50 metų pertraukos Lietuva vėl turėjo savus pinigus, nors iš žvėrių atvaizdais padabintų spalvotų lapelių daugelis šaipėsi, nekantriai laukdami lito, kurio vardas asocijavosi su stabilumu ir gerove.

Kuo greičiau įvesti litą ragino ir Tarptautinis valiutos fondas. Vis dėlto tuo metu šis žingsnis buvo rizikingas: Rusijai mėginant dar kartą pabranginti Lietuvai tiekiamus energetinius išteklius, litą galėjo "suvalgyti" numatomas didelis infliacijos šuolis. Tiesa, infliacija šuoliavo ir dėl kitų priežasčių: 1992 metų pabaigoje galutinai liberalizavus pagrindinių produktų kainas, ji pasiekė neregėtą 1263,1 proc. ribą. Ir nors Lito komitetas dar spalį buvo nutaręs litą įvesti tik tada, kai bus sustabdytas kainų augimas ir stabilizuosis ekonomika, šį žingsnį, kaip ir 1922-aisiais, vėl paspartino Seimo rinkimai. Juos laimėjus kairiesiems, nutarta nebelaukti, o kainų kilimą stabilizuoti jau turint savo nuolatinę valiutą.

Taip 1993 metų 25 dieną po beveik 53 metų pertraukos į Lietuvą vėl sugrįžo litai ir centai. Kitaip nei 1922 metais, lito atkūrimo istorija neapsiėjo be didelių ginčų, avantiūrų ir net skandalų, tačiau tai jau visai kito pasakojimo tema.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"