TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Atradimai Vakarų Lietuvoje

2013 06 26 6:00
V.Almonaitis yra ir istorikas, ir žygeivis. Jis mėgsta visas aprašomas vietas pamatyti ir apvaikščioti pats. Erlendo Bartulio (LŽ) nuotrauka

Pasirodo, dar ir šiais laikais galima atrasti naujų, iki šiol nežinotų piliakalnių, patikslinti kai kurias datas, iki šiol gana tiksliomis laikytas, priminti senuosius buvusius kaimų pavadinimus. Tai pavyko istorikui Vyteniui Almonaičiui tyrinėjant Vakarų Lietuvą.

Vytauto Didžiojo universiteto docentas V.Almonaitis išleido knygą "Vakarų Lietuva XIII-XV amžiuje: mokslinių straipsnių rinkinys". Istorikas gilinasi į trijų gretimų istorinių regionų – Žemaitijos, Skalvos bei Panemunės praeitį. Plačiausiai rašo apie Kaltinėnų, Laukuvos, Tauragės, Pryšmantų ir Rekstukų (abu Tauragės r.), Pagėgių, Raudžių (Karaliaučiaus sr.), Seredžiaus istoriją. Didžioji straipsnių dalis priskirtina istorinės geografijos sričiai, tačiau juose atskleidžiama ir Lietuvos valstybės karo su Vokiečių ordinu eiga, viduramžių kasdienybės aspektai. Kadangi istorikas nuo studijų metų yra ir žygeivis, jis mėgsta aprašomas vietoves pamatyti savo akimis. Straipsnių rinkinys iliustruotas autoriaus sudarytomis schemomis, žemėlapiais ir aprašomuose regionuose esančių istorijos paminklų nuotraukomis.

Atradimai

Nors knyga pavadinta mokslinių straipsnių rinkiniu, faktiškai ji panaši į rimtą monografiją. Pirmiausia tai liudija gausūs V.Almonaičio atradimai. Be kita ko, jam pasisekė nustatyti daugelio Vakarų Lietuvos gyvenviečių pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose datas. Pavyzdžiui, knygoje įrodoma, kad Pagėgiai savo istoriją gali pradėti nuo 1307 m., Kaltinėnai – nuo 1371 m., Pryšmantai (Tauragės r.) – nuo 1385 m., Sokaičiai (Pagėgių sav.) – nuo 1394 metų. Autorius pristato paties surastą Rekstukų (Tauragės r.) piliakalnį ir kartu su archeologu Valdemaru Šimėnu Karaliaučiaus srityje aptiktą ypač didelį Raudžių (Nemunijos) piliakalnį. V.Almonaitis nustatė, kur buvo XIV a. šaltiniuose minimo didžiūno Genioto dvaras, išaiškino, kur prie Jūros upės gyveno XIV a. pradžioje čia įkurdinti karo tarnybininkai leičiai. Atradimų tiek daug, kad nori nenori kyla klausimas – kokiu būdu jie pasiekti. Knygos autorius pasidalijo kai kuriomis savo atradimų Vakarų Lietuvoje detalėmis.

Istoriniai netikslumai

Kaip pažymėjo istorikas, daug ką rašant reikia tikslinti po keletą kartų. „Dažnai rašytinių šaltinių publikacijose būna netikslumų. Tai nėra naujiena, istorikai dažnai su tuo susiduria, - pasakojo V.Almonaitis. – Iš pradžių tai stebina, paskui pripranti. Nekalbant apie XIX a. publikacijas, net XX a. antros pusės profesionalių vokiečių archeografų parengtuose tomuose yra ne tik netikslumų, bet ir stambių klaidų. Nemažai jų galima pastebėti kryžiuočių kelių aprašymuose, kur minimi baltiški, lietuviški asmenvardžiai, vietovardžiai."

Nemuno ir Šešupės žiotys. Už laivo tolumoje matyti tamsesnis medžių guotas - V.Almonaičio ir V.Šimėno surastas Raudžių (Nemunijos) piliakalnis./Vytenio Almonaičio nuotraukos
Bene didžiausia, kokią jam teko aptikti, yra 1958 m. išleistame rinkinio „Preussisches Urkundenbuch“ trečiame tome. "Publikuojant 1344 m. aktą čia parašyta Domherre (kanauninkas), nors rankraštyje akivaizdžiai matyti, jog turi būti Dusemer, - teigė pašnekovas. - Taigi jie kartais net savo didžiojo magistro neidentifikuoja, tai kiek dar galima tikėtis kitokių klaidų.“ Istoriko teigimu, nereikėtų naudotis ir pasitikėti vien tik archeografų publikuotais tekstais, bet jei įmanoma, visuomet susirasti ir šaltinių originalus.

Iškalbingi žemėlapiai

Anksčiau atrodė, kad tai tik šiaip kalnas. V.Almonaitis su V.Šimėnu išsiaiškino, kad tai Raudžių (Nemunijos) piliakalnis. Nuotraukoje - šiaurės vakarų šlaitas.

Vakarų Lietuvos tyrimus atliekančiam istorikui pravertė kartografiniai šaltiniai. „Pradėdamas vienos ar kitos vietovės tyrimą visada pirmiausia peržiūriu visus įmanomus žemėlapius. Jie kartais parodo netikėčiausių dalykų, - pasakojo V.Almonaitis. – Pavyzdžiui, Jūros ir Šešuvies santaka. Tiek prirašyta apie čia kadaise stovėjusią skalvių pilį, piliakalnį. Tačiau keista, kad rašantieji nepastebėjo, jog santaka anksčiau buvusi visai kitoje vietoje. Jei norima ieškoti buvusios pilies, tai tikrai ne dabartinėje santakoje, atsiradusioje XX amžiuje.“

V.Almonaičio surasto Rekstukų piliakalnio gynybinis griovys ir priešpilis žvelgiant iš pietryčių.

Pasak istoriko, net ir palyginti neseni žemėlapiai pateikia iškalbingų duomenų, iš jų galima atsekti daug praeities. „Seniai tyrinėjau 1938 m. Lietuvos kariuomenės Karo topografijos skyriaus parengtą žemėlapį ir vis sustodavau prie panemunėje, aukščiau Jūros upės žiočių, užrašyto vietovardžio – Lagito pievos. Buvo smalsu, iš kur jis toks keistas atsirado. Ilgai tos paslapties neįminiau. Rašydamas straipsnį apie kitapus Nemuno esantį Raudžių piliakalnį išsiaiškinau, kad šalia tų pievų telkšantis ežerokšnis vadintas Lagiu, Lagyčiu. Kartu pasidarė aišku, kur buvo Lagučių kaimas, kuris 1394 m. minimas kryžiuočių kelių aprašymuose. Nuo XVI a. jis vadinamas Sokaičiais. Įdomiausia, kad senosiose kaimo kapinėse 2002 m. buvau radęs antkapinį paminklą su pavarde Sokaiten. Vėliau doktorantas Žilvinas Čėsna čia gyvenusius Sokaičius aptiko ir 1540 m. šaltinyje.“ Nuo šios pavardės, pasak istoriko, ir kilęs naujasis kaimo pavadinimas. Senasis Lagučių vietovardis – naujiena ir dabartiniams Sokaičių gyventojams, kurie gali didžiuotis gyvenantys viename seniausių regiono kaimų.

Atsakymų yra ir tautosakoje

Bajoro Vizbaro palikuonio D.Poškos kapas Kaltinėnų kapinėse. Fotografuota nežinomo autoriaus apie XX a. vidurį.

Istorikas teigia, kad ir tautosaka gali nemažai ką įrodyti, nors joje informacijos ieško nedaug kas. Pavyzdys – Raudžių piliakalnio tyrimai, pranokę lūkesčius. „Dabar jau turiu ką pasakyti studentams, kai manęs klausia, ar galima remtis tautosaka. Atsakau, kad galima, - tvirtino V.Almonaitis. – Kai su V.Šimėnu kairiajame Nemuno krante tarsi iš naujo atradome Raudžių piliakalnį, pradėjau rinkti pačią įvairiausią informaciją apie jo apylinkes. Pastebėjau, jog knygoje „50 gražiausių Mažosios Lietuvos padavimų“, padavime „Našlaitė“, minima, kad prie Sokaičių, atseit kitapus Nemuno, buvo „prūsų kaimas Lajučiai“. Kaip minėta, senasis Sokaičių pavadinimas – Lagučiai. Tai ta pati vietovė. Taigi tautosakoje seniai glūdėjo atsakymas, kur buvo kryžiuočių žvalgų paminėti Lagučiai. Padavime pakitusi tik viena raidė – vietoj Lagučių sakoma Lajučių. Nors šis vietovardis pasikeitė dar XVI a., tautosakoje jis išliko.“

Istorikas ir pats šiais laikais yra užrašęs nemažai padavimų. „Vietiniai žmonės jų žino dar nemažai, ir neretai verta į juos įsiklausyti“, - teigė jis.

Kodėl D.Poška grįžo į Kaltinėnus?

Anot pašnekovo, tiriant senąją istoriją, svarbu įvertinti ne tik konkrečius padavimus, bet ir apskritai pasakojamosios tradicijos reikšmę. Sakysim, abejotina, ar Dionizas Poška turėjo konkrečių dokumentų, kurie būtų liudiję, kad jo protėvis Vizbaras prieš 400 metų, kunigaikščio Vytauto laikais, gyveno Kaltinėnų krašte. Bet buvo gyva pasakojamoji tradicija, kuri vėliau galėjo būti ir užrašyta. Todėl D.Poška tai žinojo ir didžiavosi esąs Vizbaro palikuonis. Jis net panoro būti palaidotas ne toje parapijoje, kurioje gyveno, o Kaltinėnuose, šalia protėvio. Tyrinėdamas Kaltinėnų krašto istoriją nustačiau, kad D.Poška neklydo – Vizbaras 1415 metais įvardijamas pirmuoju tarp kunigaikščio Vytauto apdovanotų Kaltinėnų krašto bajorų. 1529 m. minimas jo palikuonis Jurgis Paškavičius – vienas Poškų giminės pradininkų.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"