TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Auka. Monumento Lukiškių aikštėje projektinis pasiūlymas

2015 03 20 14:45
Juozas Burneika. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui Lietuvoje ramybės nebuvo. Atnaujinta okupacija veikė prievarta ir represijomis. Tą ypač jautė kaimas – trėmimai, jaunų vyrų mobilizacija frontui, kiti prievartiniai neteisėti valdžios veiksmai krašte kėlė nuolatinę įtampą. Aplinkoje buvo daugybė paliktų ginklų, karinės atributikos, ekipuotės. Tautoje, likusioje be vadovybės, pasipriešinimo, savimonės tikslingai puoselėtas jausmas buvo stiprus. 

Dauguma vyrų buvo kariškai parengti, sukarinta daugiatūkstantinė šaulių sąjunga, represuojama karininkija; jie visi degė troškimu pasireikšti. Organiškai prasidėję koviniai veiksmai išsiplėtė, subrendo neriboto masto ir pasekmių partizaniniu karu, vykdavo net poziciniai mūšiai. Partizanų vadai 1949 m. paskelbė Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio Deklaraciją. Pasiaukojimas laisvės idėjai, visuotinė prieštara okupantui tapo atkaklios, žūtbūtinės kovos vėliava.

Partizaninis karas Lietuvoje sukėlė neribotus okupacinės valdžios ir vietinių kolaborantų (LKP, okupantų pakalikų „stribų“) veiksmus. Vyko ilgalaikis žymios tautos dalies terorizavimas nesiskaitant su priemonėmis: kankinimais, brolžudiškomis dramatiškomis išdavystėmis, beribe klasta, artimųjų kalinimu, tremtimis. Ryškėjo gresiantis tautos supriešinimas. Žuvusiųjų (tiek vyrų, tiek ir moterų) kūnai buvo visaip niokojami, aukas eksponuojant visuomenei buvo skleidžiama baimė ir beviltiškumas. Ilgalaikė, desperatiška kova truko beveik dešimtmetį, o žuvusiųjų skaičiuojama apie dvidešimt tūkstančių.

Taip užsitęsusi partizaninio karo trukmė, jo mobilizuojantis beviltiškumas, toks gausus žuvusiųjų skaičius yra ryškus tautos pasiaukojimas laisvės idėjai, istorijoje amžiams paliekantis neužmirštamą pėdsaką.

Partizaninio karo Lietuvoje paskatos, idėjiniai/dvasiniai pagrindai, jų moralinis tyrumas yra sektinas pavyzdys kai kuriems mūsų politikams. Ji yra nenykstantis priekaištas dabarties pasaulio neryžtingiems autoritetams.

Partizano desperatiška, pasiaukojanti žūtis tampa daugelio tūkstančių, kovojusių ir kovoje atidavusių savo gyvybes – simboliu. Tai kartu ir Nežinomojo kareivio atminimas.

„Neverk, smūtkei.* nesielvartauki,

Nes mirštu aš už savo šalį ir už tave, smūtkeli.“

Temos skulptūrinė išraiška yra realistine, visuomenėje suvokiama ir priimtina traktuote vaizduojamas gyvybę aukojantis partizanas – jo palaikai, dėvintys lietuviškus karinius elementus. Palaikai išaukštinti, pakylėti ant stilizuoto granito segmentais kryžiaus (sąsajos su Nukryžiuotuoju).

Skulptūrinė kompozicija yra centre nuosekliai kylančios (gal ąžuolų?) giraitės, ekspozicijoje prieš Genocido centrą Vilniuje, Lukiškių aikštėje (sąsajos su šventgire). Giria partizanams tapo jų veikimą esminiai talkinančia ir lengvinančia erdve.

Skulptūra išlieta bronzoje, aukštis - apie 3,0 m.

* smuta (slaviškas skolinys) – liūdesys, sielvartas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"