TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Aukštaičių laisvės kovos: tarp žygdarbių ir išdavysčių

2011 08 26 0:00
Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanai.
Genocido aukų muziejaus nuotrauka

Istorija

Stipriausia, geriausiai organizuota ir aktyviausiai Šiaurės Rytų Lietuvoje veikusi Vytauto apygarda iš paskirų LLA junginių ėmė formuotis dar 1944 metų vasarą. Būtent šio regiono partizanams pirmiesiems teko susidurti su iš Rytų į Lietuvą besiveržiančiais Raudonosios armijos daliniais.

Pagrindą šiai legendinei apygardai kurti davė LLA Tigro rinktinė ir jai pavaldūs laisvės kovotojų junginiai. Baigiantis 1944-ųjų vasarai, kai visa šiaurės rytų Aukštaitija jau buvo sovietų rankose, prasidėjo pirmieji ginkluoti šių junginių kovotojų susirėmimai su okupantais. Rugpjūčio 15-osios naktį, per Žolines, partizanai pamėgino išvaduoti Zarasų kalėjime laikomus enkavėdistų suimtus žmones. Netrukus jiems teko stoti ir į didesnes kautynes.

Mūšis su "telefonistais"

Labanoro miške jau 1944 metų rudenį buvo nemažai vyrų, besislapstančių nuo rugpjūčio mėnesį paskelbtos mobilizacijos į Raudonąją armiją. Iki pavasario jie tapo organizuotu ir neprastai ginkluotu būriu - maždaug 80 partizanų turėjo bent 4 kulkosvaidžius, penkis įvairios gamybos šautuvus ir nemažai šovinių. Prie vieno būrio buvo prisišliejęs ir nuo savo dalinio atsilikęs vokiečių kareivis Richardas. Svarbiausias ginkluotų vyrų, vadinusių save "vanagais", uždavinys buvo išsilaikyti miške ir nepatekti į sovietinius rekrūtus.

1945-ųjų kovo 10 dieną už kokių trijų kilometrų nuo bunkerio vyrai išgirdo tolimus šūvius. Nusiuntę kelis žvalgus, kurie apklausinėjo aplinkinių kaimų gyventojus, kovotojai kiek apsiramino: regis, į apylinkę sunkvežimiais atvažiavo telefonistai. Taip nuspręsta dėl jų krovinio - ričių su kabeliais ir izoliatorių. Niekas nė neįtarė, kad tai buvo klasta - po "telefonistų" įranga buvo paslėpti šoviniai, vaistai, tvarsčiai. Taigi, visi stojo prie savo kasdienių darbų. "Telefonistų" misija suabejojo tik fronto ragavęs vokietis Richardas: "Ruskis šaudo, aš pripratęs, kare buvau - ryte jie bus čia." Nuojautą, kad geruoju viskas nesibaigs, dar sustiprino prieš kelias dienas netoliese pastebėti rogėmis važiuojantys du rusų kariškiai ir civilis bei virš bunkerių praskridęs raudona žvaigžde paženklintas lėktuvas.

Viskas prasidėjo ankstų kovo 11-osios rytą. Štai kaip sovietų puolimo pradžią prisimena Labanore buvęs partizanas J.Aklusevičius, kuriam tądien buvo paskirtos virėjo pareigos: "Ryte, gal apie 4 valandą užkūriau ugnį; ruošiau pusryčius. Tik išgirdau pokšt - šovė į bunkerį; pradėjo daugiau šaudyti. Draugui Balanui - Broniui Avižieniui ir sakau: "Dabar tai pavalgėm, sotūs." Na ką, įbėgom bunkerin. Visi sukilę, kas buvo, ir į apkasus. Kas ką turi, tas ir duoda, pliekia, šaudo. Čia jau rusai matos, puola kariuomenė. Toks slėnis priešais buvo. Kai tik rusai įbėga, tai mūsiškai kaip duoda - anie nebesikelia iš šito slėnio. Kapoja, šaudo, o šalta, sniego buvo priversta. Pušelės nuo kulkosvaidžių tik virsta. Sakau, Antanai dabar laikykis. Neatsilik nuo manęs, aš jau rausiu, man vietos nėr. Buvo apsupta iš trijų pusių. Iš šitos pusės puola, o šiškinių Margio bunkeris toliau, už 300 metrų. Mūsų - Kauno bunkeriu vadinosi. Ant miško kvartalinių sunkieji kulkosvaidžiai pastatyti. Rusams buvo klaidingos žinios paduotos, kad mūsų 400 yra. Iš tikrųjų tiek ir buvo, bet 200 partizanų buvo už keliolikos kilometrų prie rinktinės štabo, Palsodės miške - 100 ir mūsų Kauno ir Margio bunkeriuose apie 120. Tad mus puolė apie 500 rusų. O kitą dieną pasipildė ir susidarė per 2 tūkstančius, gal ir daugiau."

Taip apie kautynių pradžią pasakoja miške buvęs partizanas, kurio prisiminimai skelbiami "Laisvės kovų archyve". Čia pat galime rasti ir žvilgsnį iš šalies. Pasak istoriko kraštotyrininko Valdo Striuko, partizanai nesitikėjo, kad juos puls tokios gausios priešo pajėgos. Tačiau labai greitai supratę, kad jėgos nelygios, kovotojai nutarė grįžti į bunkerius. Margio ir Kauno bunkeriuose jiems pavyko ne tik išsilaikyti iki vakaro, bet ir sulaukti dar 200 žmonių pastiprinimo iš kitų būrių. Rusai buvo visai čia pat - sutemus jų laužų ugnis švietė vos už kelių šimtų metrų.

Tuomet partizanai ryžosi kontratakai. Apėję sovietinius kareivius iš nugaros ir priartėję prie jų maždaug 100 metrų atstumu, kovotojai paleido pragarišką ugnį. Nesitikėdami tokios įvykių eigos, rusai sutriko ir nebesugebėjo gintis. Vėliau bus kalbama, kad iš kautynių vietos buvo išgabenta keli vagonai nukautų priešo kareivių. Po visą dieną trukusio susišaudymo partizanai atsitraukė, o sovietų kariškai ėmė šauktis pastiprinimo. Iš Utenos ir Švenčionių atvykus papildomoms sovietų kariuomenės pajėgoms, pulti mūsų partizanus buvo pasirengę maždaug 2000 kareivių, ginkluotų minosvaidžiais ir prieštankinėmis granatomis. Jomis kovo 12-osios pavakare buvo sunaikinti Margio ir Kauno bunkeriai, mūšyje žuvo apie 80 partizanų. Šie duomenys beveik sutampa su NKVD ataskaitoje pateikiamais skaičiais. Tuo tarpu sovietų nuostoliai vertinami dvejopai. NKVD raporte minimi žuvę 26 kareiviai ir stribai, tačiau liudininkų teigimu, jų buvę nuo 100 iki 200. Tokius skaičius netiesiogiai įrodo ir faktas, kad žuvusiųjų rusų kareivių kūnai iš mūšio vietos į Švenčionis buvo vežami siauruku. Po Labanoro mūšio girioje ir prie jos esančiose sodybose tapo nesaugu. Čia veikusiems partizanams teko keisti dislokacijos vietą ir skaidytis į mažesnius junginius.

Kruvinos Kalėdos

Per 1944 metų Kalėdas Aukštaitijos partizanai ne tik atsilaikė prieš sovietinės kariuomenės puolimą, bet ir pasiekė svarią pergalę. Gruodžio 24 dieną nedidelė kovotojų grupė nuėjo Vainiūnų kaimo link parsinešti valgių Kūčių stalui. Jie nė nenumanė, kad kaimą tuo metu užgriuvo stribų būrys. Kilus susišaudymui keli atsitraukė, vienas žuvo, dar vienas į priešo rankas pateko gyvas. Netoliese esančiai partizanų stovyklai iškilo rimta grėsmė - suimtas partizanas kankinamas galėjo išduoti jos buvimo vietą. Vis dėlto vyrai nutarė nesitraukti, o stoti į mūšį. Išsikasę aplink stovyklą apkasus jie laukė pasirodančio priešo.

Enkavėdistai pasirodė gruodžio 26-osios rytą. Tokio pasipriešinimo jie, matyt, nesitikėjo - palyginti negausių priešo pajėgų puolimą sustabdė smarki kryžminė kulkosvaidžių ugnis. Per valandą trukusį mūšį buvo sužeisti du partizanai. Žuvo ir jauniausias būrio kovotojas Jonas Kairys. Tačiau tai buvo dar ne viskas. Netrukus pastiprinimo sulaukę enkavėdistai trimis aklinais žiedais apsupo visą mišką. Užvirė naujas mūšis, užsitęsęs iki pavakarės.

Suprasdami, kad jėga pasipriešinti gausioms priešo pajėgoms nepavyks, partizanai nutarė veržtis iš apsupties. Visą laiką laistydami enkavėdistus klaidinančia ugnimi, partizanai tik jiems vieniems žinomais takais ištrūko iš trigubo žiedo. Tuo metu enkavėdistai, sulaukę dar vieno pastiprinimo, metėsi į naują mūšį be jokios žvalgybos. Be pasipriešinimo įsiveržę į tuščią stovyklą, sovietų kareiviai kilusioje sumaištyje ėmė šaudyti į savus. Apie tai, kiek nuostolių šioje operacijoje patyrė priešas - niekas niekada nebepasakys. Tačiau vietos gyventojai tvirtino, kad sužeistiesiems ir žuvusiesiems išvežti prireikė ne vieno sunkvežimio.

Vis dėlto Labanoro kautynės buvo didžiausias Vytauto apygardoje vykęs mūšis su okupantų kariuomene. Tuo metu didelių nuostolių patyrė ne tik eiliniai kovotojai, bet ir jų vadovybė: NKVD tuomet suėmė devynis Tauro rinktinės partizanų vadus, įskaitant patį jos vadą Benediktą Kaletką-Kęstutį, štabavietės globėją, rinktinės kapelioną Kirdeikių kunigą Petrą Liutkų-Juodąjį Petrą, o pačioje rinktinėje liko tik apie tris šimtus kovotojų.

Taigi birželio 15-ąją, vykdant naujojo rinktinės vado Jono Kimšto-Dobilo nurodymą, Utenos valsčiaus Biliakiemio kaime buvo sušauktas partizanų vadų posėdis, kuriame įkurta nauja Šarūno rinktinė. Jos vadu buvo paskirtas Vilniaus universiteto studentas, medikas Vladas Mikulėnas-Lubinas.

Rudeniop būsimos Vytauto apygardos teritorijoje iš atskirų besiorganizuojančių kovotojų būrių ėmė formuotis pirmosios partizanų rinktinės - Šarūno ir Gedimino. Tačiau joms gyvuoti ir veikti teko neilgai - 1945 metų pavasarį šiuos junginius išblaškė NKVD pajėgos. Bet tai nesutrukdė ginkluoto Aukštaitijos pogrindžio organizaciniams procesams.

Gruodžio mėnesį Antazavės miškuose jau veikė Lietuvos kariuomenės kapitono Afanasijaus Kazano suformuotos Lokio rinktinės štabas. Švenčionių apskrityje 1944-ųjų spalį susikūrė LLA nario Leono Vilučio-Arūno vadovaujama Tigro rinktinė, veikusi Švenčionių ir Zarasų apskrityse.

Pirmasis šios rinktinės kovotojų susirėmimas su NKVD kariuomene įvyko 1944 metų lapkričio mėnesį ant Ginučių piliakalnio, netoli Ignalinos. Čia įsitvirtinusi leitenanto Jono Gimžausko-Beržo vadovaujama Beržo kuopa gerą pusdienį laikėsi prieš enkavėdistų puolimą, kol jį pagaliau atmušė ir be jokių nuostolių pasitraukė. Dar po dešimties dienų Jono Tumėno vadovaujami rinktinės partizanai užpuolė Utenos apskrities Alantos miestelį, sudegino vykdomojo komiteto pastatą, stribų štabą, nukovė apie 13 sovietų aktyvistų.

Plataus masto atsako iš NKVD kariuomenės partizanai sulaukė 1945 metų pradžioje. Viena stambiausių tokio pobūdžio operacijų vyko Labanoro miške, tačiau apie ten vykusias kautynes pakalbėsime kiek vėliau. O dabar tik pažymėsime, kad NKVD pajėgoms išblaškius Sakalo, Šarūno ir Gedimino rinktines, Šiaurės Rytų partizanams teko organizuotis iš naujo. Pirmiausia tam reikėjo įkurti štabą, kurio uždavinys būtų koordinuoti rinktinių veiksmus ir nustatyti jų veiklos teritoriją. 1945-ųjų rugpjūtį Saldutiškio valsčiaus Sudalaukio kaime susirinkę partizanų vadai nutarė iš enkavėdistų nesunaikintų Liūto, Lokio ir Tigro rinktinių, veikusių Utenos, Zarasų ir Švenčionių apskrityse, įkurti Vytauto apygardą. Vadovauti apygardai buvo paskirtas Jonas Kimštas-Dobilas, žinomas Žalgirio ir Žygūno slapyvardžiais. Tuomet niekas dar nenujautė, kad toks vado pasirinkimas buvo mirtina klaida.

Tiesa, tuo metu J.Kimštas jokių įtarimu nekėlė. 1936 metų Karo mokyklos absolventas iš pradžių tarnavo 1-ojo pėstininkų pulko ryšių kuopos būrio vadu, po trejų metų jau būdamas leitenantas, jis vadovavo mokomosios kuopos būriui. Sovietams okupavus Lietuvą, kaip ir daugelis kitų karininkų, buvo paskirtas būrio vadu - į 29-ąjį Raudonosios armijos šaulių korpusą. Prasidėjus SSSR ir Vokietijos karui, J.Kimštas spruko iš sovietinės kariuomenės, vokiečių okupacijos metais tarnavo savisaugos daliniuose, vėliau ėjo neaukštas valdininko pareigas. 1944 metų vasario 16 dieną būsimas Vytauto apygardos vadas įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus organizuotą Vietinę rinktinę, o vokiečiams pasitraukus įsiliejo į pirmųjų partizanų gretas. Ilgus metus jo pasišventimas kovai už Lietuvos laisvę niekam nekėlė abejonių, kol, atėjus sunkaus sprendimo akimirkai, pirmasis Vytauto apygardos vadas pasuko išdavystės keliu.

Išdavikų pinklėse

Tačiau apie tai - kiek vėliau. O dabar grįžkime į 1945-ųjų vasarą ir pažiūrėkime, kaip Aukštaitijos partizanams sekėsi įgyvendinti sumanymą sukurti didelį vieningą kovotojų junginį. Reikia pabrėžti, kad tolesnis įsteigtos Vytauto apygardos formavimasis nebuvo toks sklandus, kaip norėta. Tiek pradžioje, tiek po 1948-ųjų, kada šis junginys galutinai tapo nebe LLA, o Lietuvos partizanų Vytauto apygarda, jos kovotojai ir vadovybė nuolat jautė milžinišką NKVD spaudimą: iš pradžių karine jėga, o vėliau klasta, pasitelkiant išdavikus ir provokatorius.

Juodžiausiu laikotarpiu apygardos kovotojams tapo 1950-1951 metai. Būtent tuomet prasidėjo skaudžios išdavystės, iš esmės suparalyžiavusios visos apygardos veiklą.

Vieni pirmųjų enkavėdistų ir išdavikų klastos taikiniu tapo tuometis apygardos vadas Bronius Kalytis-Siaubas, drauge su dar dviem partizanais - Liutauru ir Mykolu Urbonu-Liepa buvo įvilioti į susitikimą, kur jų laukė MGB agentai. Nežinia kaip supratę, kad juos į susitikimą lydintys kovotojai nėra partizanai, o jais apsimetę agentai-smogikai, vyrai bandė susisprogdinti turėtomis granatomis, tačiau buvo nuginkluoti ir suimti. Po porą dienų trukusių kankinimų jie išdavė Molėtų miškuose buvusį bunkerį, taip pražudydami šešis savo ginklo brolius. Pats B.Kalytis sutiko bendradarbiauti su priešu ir, tapęs agentu-smogiku, drauge su enkavėdistais naikino savo buvusius kovos draugus.

O kaipgi klostėsi pirmojo apygardos vado J.Kimšto likimas? Šis partizanų judėjime, regis, kilo į vis aukštesnes pareigas. 1947-ųjų sausio 12 dieną Bendrojo Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio (BDPS) vadovybė paskyrė jį Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų srities vadu. Žalgirio slapyvardžiu pasivadinęs J.Kimštas tuomet dar nė nenujautė, kad BDPS vardu jau seniai veikia NKVD provokatorius, vilnietis medikas Juozas Markulis-Erelis, mums jau pažįstamas iš ankstesnių rašinių. Pasinaudodama šiuo gerai užsimaskavusiu agentu, MGB planavo vienu smūgiu sutriuškinti visą pasipriešinimo vadovybę.

Tuo tarpu J.Kimštui jau rengiama pasala. Birželio 4 dieną Šimonių girioje suimama J.Kimšto žmona. Partizanų ryšininkę enkavėdistai verčia įkalbėti vyrą nutraukti kovas, pasiduoti ir ramiai gyventi legalų gyvenimą. Tačiau per tą laiką paaiškėja tikrasis J.Markulio veidas. Liepos 20 dieną J.Kimštas įsako srities partizanams nutraukti bet kokius kontaktus su provokatoriumi ir jo vadovaujamu BDPS. Reikia pažymėti, kad po kurio laiko antisovietinio pogrindžio aktyvistai mėgins J.Markulį likviduoti, tačiau šis sumanymas jiems nepavyks.

Išgelbėjęs srities vadovybę, J.Kimštas, baigiantis 1948-iesiems, miškuose netoli Dūkšto surengtame Vakarų ir Rytų Lietuvos partizanų susitikime išrenkamas Vyriausiosios ginkluotųjų pajėgų vadovybės štabo viršininku, jam suteikiamas Laisvės kovotojų majoro laipsnis. 1950 metų pavasarį Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas paskiria J.Kimštą Tarybos prezidiumo nariu ir Rytų Lietuvos srities vadu, slapyvardžiu Žygūnas, o dar po poros mėnesių, jau būdamas Laisvės kovotojų pulkininkas leitenantas Žygūnas tampa LLKS tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotoju.

Pogrindžio Lietuvos prezidentu tituluojamas J.Žemaitis nė neįtarė, kad netrukus jo pavaduotojas taps išdaviku.

Po 1952-ųjų vasarą įvykdytos reorganizacijos vėl srities vadu paskirtas J.Kimštas štabo viršininku paskiria jau seniai MGB užverbuotą B.Kalytį-Siaubą, o šis su savimi atsitempia dar vieną išdaviką S.Šimkų-Klajūną, kuris kaip mat paskiriamas žvalgybos vadu. Nieko nedelsdami, parsidavėliai pradeda veikti pagal jiems duotas instrukcijas. Rugpjūčio 14 dieną, lydėdami savo vadą į Vytauto apygardos štabe turėjusį įvykti susitikimą, jie J.Kimštą nuginklavo ir perdavė į MGB rankas. (Reikia pridurti, kad saugumiečių rankose tuomet buvo ir visa J.Kimšto šeima). Nepraėjus nė mėnesiui, J.Kimštas ne tik išdavė visų jam žinomų partizanų slėptuvių išdėstymo vietas, bet ir sutiko asmeniškai dalyvauti savo kovos draugų naikinimo operacijose, tuo pražudydamas apie dvi dešimtis laisvės kovotojų. Už šiuos ir kitus "nuopelnus" J.Kimštui buvo leista ramiai sulaukti senatvės sovietų okupuotoje Lietuvoje - jis mirė 1974 metais Vilniuje.

Tiesa, toli gražu ne visi išdavikai sulaukė tokio atlygio. Daugelis jų, nepaisant visų pastangų įtikti priešui ir pastarojo pažadų dovanoti laisvę, vėliau, atlikę savo juodą darbą, buvo nuteisti ir sušaudyti kaip niekam nebereikalingi.

Kita vertus, dauguma laisvės kovotojų liko ištikimi savo priesaikai. Vienas ryškiausių pavyzdžių - nenugalimasis Vytauto apygardos partizanas Antanas Kraujalis-Siaubūnas, išsilaikęs Aukštaitijoje iki 1965 metų. Susektas ir apsuptas vienoje sodyboje, partizanas įvykdė prieš du dešimtmečius duotą priesaiką ir gyvas priešui nepasidavė. Paminėtinas ir dar vienas to krašto kovotojas - Stasys Guiga-Tarzanas, kuris, sovietams nuslopinus ginkluotą pasipriešinimą, 33 metus slėpėsi viename Švenčionių rajono kaime esančioje klėtelėje ir mirė 1986-aiais, likos vos ketveriems metams iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Tačiau šių legendinių Lietuvos vyrų gyvenimas ir kova reikalauja atskiro pasakojimo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"