TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Austrijos-Vengrijos imperija prieš šimtmetį paskelbė karą Serbijai

2014 07 28 16:35
Pirmasis pasaulinis karas wikipedia.org nuotrauka

Naujienų ištroškusių, patriotiškai nusiteikusių žmonių minios kelias valandas būriavosi prie laikraščių redakcijų Vienoje, kai 1914 metų liepos 28-osios vakarą pagaliau buvo paskelbtas Austrijos-Vengrijos imperatoriaus Pranciškaus Juozapo kreipimasis “Mano tautoms!“

Praėjus mėnesiui po to, kai vienas Bosnijos serbų revoliucionierius Sarajeve nužudė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą, daugelis imperijos gyventojų laikėsi nuomonės, kad jau seniai laikas iškaršti kailį apgailėtiniems serbams.

Specialūs laikraščių leidimai buvo graibstomi iš pardavėjų rankų, o bent jau Vienoje nacionalistinės dainos tą vasaros dieną skambėjo iki išnaktų. Buvo sakomos pakilios kalbos, o į gatvės išėjo tūkstančiai žmonių.

„Galbūt žmonės negalvojo, kad viskas bus baigta iki Kalėdų, bet atrodė, kad tai turėtų būti padaryta iki 1915-ųjų vidurio, - Austrijos karo muziejaus (HGM) direktorius istorikas Christianas Ortneris sakė naujienų agentūrai AFP. - Tačiau Viena žaidė itin rizikingą žaidimą.“

Užuot tapęs trumpu karu Balkanuose, kurio tikėjosi Viena, šis konfliktas virto Pirmojo pasaulinio karo pradžia. Ketverius metus užsitęsęs kraujo liejimas įtraukė visas galingąsias valstybes ir pareikalavo apie 9 mln. karių gyvybių.

Kitą dieną po Austrijos-Vengrijos deklaracijos paskelbimo Serbijos sąjungininkė Rusija pradėjo mobilizaciją. Rugpjūčio 1-ąją Vienos sąjungininkė Vokietija paskelbė karą Rusijai, o dviem dienomis vėliau - Prancūzijai. Rugpjūčio 4-ąją, kai vokiečiai įsiveržė į Belgiją, Didžioji Britanija paskelbė karą Vokietijai.

„Viena galvojo, kad Rusija tikriausiai įsitrauks į karą ... tačiau manyta, jog jų sąjungininkė Vokietija - grasinimais arba įsitraukdama į karą - pajėgs sutramdyti Rusiją“, - aiškino Ch.Ortneris.

Vokietijos kaizeris Vilhelmas II, Britanijos karalienės Viktorijos anūkas, liepos pradžioje buvo suteikęs Austrijai-Vengrijai garsųjį „tuščią blanką“, pareiškęs, kad 83 metų imperatorius Pranciškus Juozapas gali tikėtis „šiuo ir visais kitais atvejais visiško Vokietijos palaikymo“.

„Berlynas nesuvokė, į ką veliasi... Jie galvojo, kad tai tebus dar viena Balkanų krizė, kurių jau kelios buvo įvykusios. Tik tuomet, kai tapo aišku, jog Rusija mobilizuojasi, buvo suvokta, kokia dramatiška susiklostė padėtis“, - sakė Ch.Ortneris.

Puikioji epocha

Iki 1914-ųjų Viena buvo tapusi didinga imperijos sostine, turinčia 2 mln. gyventojų - pažangių technologijų miestu, kurios kavinės su krištolinėmis vitrinomis buvo tapusios rojumi intelektualams, avangardo menininkams ir muzikams.

„Tai buvo saugumo aukso amžius, - vėliau rašys austrų rašytojas Stefanas Zweigas. - Grįžimas į barbarybę, į karą tarp Europos tautų buvo toks pats neįsivaizduojamas, kaip raganos ir šmėklos.“

Tačiau įtampa jau buvo juntama imperijoje, turėjusioje 50 mln. gyventojų ir vartojusioje keliolika kalbų. Dar prieš erchercogo Pranciškaus Ferdinando nužudymą buvo baiminamasi, kad mirus jo dėdei imperatoriui gali subyrėti ir pati Austrija-Vengrija.

Kita vertus, pasaulinis konfliktas, kurį nukaršęs Pranciškus Juozapas įžiebė iš savo vasaros rezidencijos Bad Išlio, sudavė imperijai netgi smarkesnį smūgį negu kas nors galėjo tikėtis. Pats imperatorius karo pabaigos nesulaukė - jis mirė 1916 metais.

Invazija į Serbiją virto karine katastrofa, o prieš Rusijos pajėgas Austrija-Vengrija įstengė atsilaikyti tik su Vokietijos pagalba. 1915 metais, į konfliktą įsitraukus Italijai, imperija įstrigo kare trimis frontais, kuriam visiškai nebuvo pasiruošusi.

Kai valstybė patyrė galutinį pralaimėjimą 1918 metais, daugiau negu milijonas jos karių buvo žuvę, o imperija subyrėjo. Vokiškai kalbančią Austriją apėmė sumaištis ir badas, kai šalis buvo atkirsta nuo maistą tiekdavusių provincijų.

Nors kitur savi kariai buvo šlovinami kaip didvyriai, grįžusių į Austriją kovotojų laukė šaltas sutikimas.

Karininkams buvo plėšiami atpažinimo ženklai ir apdovanojimai, o jų kardai - garbės simbolis - buvo laužomi jų akivaizdoje.

Tie įvykiai galiausiai davė pradžią dar tamsesniems istorijos epizodams - nacizmo iškilimui ir Antrajam pasauliniam karui, dėl kurių siaubo Didžiojo karo patirtis liko „šešėlyje“, pažymėjo Ch.Ortneris.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"