TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Baimės terapija

2010 03 26 0:00
Grupė Omsko lagerio kalinių. Iš kairės: skulptorius B.Petrauskas, mokytojas A.Irkinas, vertėjas A.Dambrauskas, A.Ajauskas, poetas A.Miškinis. Omskas, 1954 metai.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Kovas - ypatingas mėnuo mūsų istorijoje. Jis gausus pačių įvairiausių datų, gražių ir tragiškų sukakčių.

Kovą gimė nemažai ryškiausių tarpukario asmenybių: nuo Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko iki pokario rezistencijos legendos Adolfo Ramanausko-Vanago. Kovą gedėjome, kai vėliavos su svastikomis užtemdė mūsų puoselėtą vienintelį uostą - Klaipėdą. Kovą netvėrėme džiaugsmu, kai 1990-aisiais ištarėme sau ir pasauliui: mes vėl laisvi.

Keistas tas ledonešio mėnuo - jau ne žiema, bet ir ne pavasaris. Ir jo šešėliai dar ilgi. O vienas jų turbūt ilgai temdys mūsų atmintį. Net ir tų, kurie gimė jau gerokai vėliau, po to košmariško laiko, apie kurį norime pakalbėti. Tai ūsuotojo Kremliaus tirono Josifo Stalino šešėlis. Būtent 1953 metų kovą baigėsi epocha, kurią šiandienos istorikai vadina stalinizmo era. Bet ar ji tikrai baigėsi?

Neišdildomas atspaudas

Net ir dabartinėje Rusijoje bent pusė gyventojų savo tironą tebelaiko didvyriu. Lietuvoje viskas šiek tiek kitaip. Tačiau ta dvasinė prievarta, kurią per antrąją okupaciją patyrė mūsų tauta, paliko neišdildomą atspaudą, ir jam išnaikinti prireiks dar ilgų

dešimtmečių.

Kalbant apie stalininę epochą dažniausiai prisimenamos ginkluotos pokario kovos ar apnykę mūsų tautiečių kapai kur nors amžino įšalo žemėje. Taip, ginkluota rezistencija Lietuvoje kaip ir sutapo su vadinamąja stalinizmo epocha. Taip, sukrešusio kraujo spalvos gyvuliniai vagonai į Rytus irgi dundėjo būtent iki 1953 metų kovo.

Tačiau šiandien nekalbėkime nei apie tuos šimtus tūkstančių, kurie prieš savo valią atsidūrė toli nuo tėvynės, nei apie tuos 20 tūkst. jaunų Lietuvos vyrų, iš pradžių tikėjusių, kad ginklu galima apginti savo krašto laisvę, o paskui supratusių, jog geriau mirti stovint negu klūpant.

Šiandien pašnekėkime apie tuos, kurie vylėsi, kad stalininės prievartos volas tiesiog pravažiuos pro šalį - užteks tik tyliai pasitraukti į šoną ir galbūt patylėti. Deja, tai irgi pavyko nedaugeliui. Prievartos mašina daugumai Lietuvos inteligentų paliko tik vieną alternatyvą: "Kas ne su mumis - tas prieš mus." Taigi dvasinė prievarta tapo viena rafinuočiausių ir iš pirmo žvilgsnio mažiausiai pastebimų tautos naikinimo formų.

"Slaptasis plebiscitas"

Viena ryškiausių tokios prievartos apraiškų - vadinamojo laiško Stalinui istorija. Artėjo 1945 metų liepos 21 diena, pragaištingojo Liaudies Seimo nutarimo likviduoti nepriklausomą Lietuvos valstybę penkerių metų sukaktis. Ta proga Lietuvos komunistų partijos (LKP) vadovybė, norėdama įsiteikti savo šeimininkui, ėmėsi organizuoti padėkos J.Stalinui laišką. Jį turėjo pasirašyti nei daugiau, nei mažiau, o visi pilnamečiai okupuotos respublikos gyventojai.

Šiai propagandinei akcijai įgyvendinti buvo sudaryta speciali vyriausybinė komisija. Jai vadovavo Lietuvos liaudies komisarų tarybos pirmininko pavaduotojas ir vienas svarbiausių to meto LKP(b) ideologų Vladas Niunka. Suprantama, ši akcija nebūtų buvusi sumanyta be Maskvos iniciatyvos. Lietuvių laiškas turėjo tapti svarbiu J.Stalino koziriu liepos 17 dieną numatytoje Potsdamo konferencijoje: iškilus reikalui sovietų diktatorius galėjo panaudoti šį dokumentą kaip "įrodymą", kad lietuviai pritaria sovietinei valdžiai ir santvarkai, tad nesą jokio reikalo kelti klausimo dėl aneksuotos valstybės statuso.

Surinkti tokį skaičių parašų per trumpą laiką buvo ne taip paprasta, tad kampaniją organizavę miestų ir apskričių partijos komitetai pasitelkė rimtus pagalbininkus - enkavėdistus ir stribus. Miestuose ir didesnėse įmonėse į parašų rinkimo vajų buvo įtraukti komunistai, komjaunuoliai ir profsąjungų aktyvistai. Vien Kaune tokių pagalbininkų buvo daugiau kaip 700.

Kaimuose ir mažesnėse gyvenvietėse parašų rinkimas atrodė maždaug taip: į susirinkimą suvarytiems kelių apskrities apylinkių atstovams būdavo perskaitomas pats laiškas. Paskui į apylinkių gyvenvietes rinkti parašų vykdavo specialios agitatorių grupės, sudarytos iš 4-5 asmenų. Kiekviena tokių grupių per dieną turėdavo apeiti po 3-4 apylinkes. Kad būtų paprasčiau įtikinti kaimo gyventojus pasirašyti laišką "mylimam vadui", agitatorius visur lydėdavo ginkluoti enkavėdistai ar stribai. Ir jų būdavo skiriama labai daug. Žinoma, ginkluota palyda turėjo ir kitą uždavinį - užtikrinti, kad laišku Stalinui nešini agitatoriai sugrįžtų į apskritį sveiki ir gyvi, o turint galvoje vis labiau aktyvėjančią ginkluotą rezistenciją, tai darėsi ne taip jau paprasta.

Tačiau net ir varu varomi žmonės visais įmanomais būdais vengė pasirašinėti okupantų ir jų pakalikų peršamą dokumentą. Štai Raseinių apskrityje iš 40 tūkst. suaugusių gyventojų pasirašė vos 21 tūkstantis. Kai kuriose apskrities gyvenvietėse nepavyko prikalbinti ar prigąsdinti nė vieno žmogaus. Vienoje iš ataskaitų sakoma, kad iš valsčiaus susirinkimo demonstratyviai išėjo visi 60 jo dalyvių. Suprantama, nė vienas gyventojas laiško nepasirašė.

Sunkiai agitatoriams sekėsi ir kitose apskrityse, daug kur akcija net atsidūrė ties žlugimo riba. Parašų rinkimo iniciatoriai tokią padėtį dažnai aiškindavo tuo, kad "žmonės bijo banditų", bet neretai vis dėlto pripažindavo: nepasirašantys kaimo gyventojai tiesiog nenori sovietų valdžios. Kaip kitaip paaiškinti nesėkmę dideliuose miestuose, kuriuose ginkluotų rezistentų tuo metu praktiškai neveikė? O juk ten viskas buvo dar prasčiau. Štai Kaune laišką atsisakė pasirašyti absoliuti dauguma įmonių ir įstaigų darbuotojų.

Kadangi akcijos įgyvendinimo terminai artėjo į pabaigą, jos organizatoriai nutarė įtikinėjimus pakeisti, enkavėdistų terminais tariant, "individualaus apdorojimo" bauginimais. Tačiau ir tai nedavė laukiamo efekto - liepos 6-osios vakarą Kaune buvo surinkta vos 13 tūkst. parašų. Maža to, ant stulpų pasirodė ranka ir mašinėle rašytų atsišaukimų, raginančių jokiu būdu nepasirašinėti laiško, o mieste ėmė sklandyti kalbos, kad Anglijos ir JAV spaudžiami sovietai šitaip paprasčiausiai rengia ne viešą plebiscitą, turintį įrodyti lietuvių apsisprendimą visiems laikams įsilieti į SSRS. Apie tai NKVD-NKGB Kauno operatyvinio skyriaus viršininkas liepos 7 dieną informavo SSRS NKGB vadovybę. Grifu "visiškai slaptai" pažymėtame pranešime taip pat sakoma, kad vietos saugumiečiai, pasitelkdami agentūrą, siekia nustatyti parašų rinkimo kampaniją žlugdančius "antisovietinius elementus" ir suimti "aktyviausius nacionalistus".

Po keturių dienų į blogėjančią situaciją sureagavo ir pats SSRS NKVD įgaliotinis Lietuvoje Ivanas Tkačenka. Jis ėmėsi veikti iškart trimis kryptimis: stiprinti represijas prieš nenorinčiuosius pasirašyti laiško, spausti LKP(b) vadovus ir gelbėti savo kailį. Sovietinio saugumo emisaras nurodė NKVD-NKGB operatyvinių sektorių ir sričių viršininkams nedelsiant suimti "visus asmenis, žlugdančius laiško drg. Stalinui svarstymą". Tą pačią dieną I.Tkačenka išsiuntė LKP(b) vadovui Antanui Sniečkui laišką, kuriame ne tik informavo apie blogai vykdomą parašų rinkimo kampaniją, bet ir pabrėžė, kad šio "svarbaus politinio renginio organizavimo sistema tokiu pavidalu, kaip dabar daugelyje vietovių organizuojama, yra garbingo mūsų partijos ir tautų vado vardo įžeidimas". Tačiau tai dar ne viskas. Panašaus turinio raštą I.Tkačenka išsiuntė ir savo viršininkui Lavrentijui Berijai, o šis perdavė jį pačiam J.Stalinui.

Akivaizdu, kad tokiu ėjimu saugumiečiai tiesiog norėjo apsisaugoti nuo Kremliaus tirono nemalonės ir iš anksto permesti atsakomybę LKP(b) vadovybei, prastai organizavusiai "politinį-masinį ir agitacinį darbą". Tačiau nuo tų intrigų nukentėjo ne A.Sniečkus ir jo pakalikai, o daugybė niekuo dėtų žmonių: jau po poros dienų L.Berijai buvo perduotas J.Stalino leidimas pradėti vėl tremti iš Lietuvos rezistentų šeimas.

Tuo metu A.Sniečkus ir jo kompanija ėmėsi karštligiškai ieškoti iešmininkų. Ir, žinoma, rado. Liepos 18 dieną LKP(b) CK biuras priėmė nutarimą "Dėl neatsakingo požiūrio į politinio-masinio darbo organizavimą Utenos apskrityje rengiant laišką draugui Stalinui". Jame, be kitų kaltininkų, nurodomas kažin koks Kaminskis - partijos apskrities įgaliotinis, nederamai elgęsis ir mėginęs naudoti prievartą Vyžuonų miestelyje. Nutarimas, kuriame įvardijamas nenaudėlis, stalu užstūmęs duris ir reikalavęs pasirašyti laišką, buvo išsiuntinėtas LKP apskričių ir miestų komitetams. Tuo organizacinės išvados ir apsiribojo.

Šiaip ar taip, parašų kampanijos rezultatai, palyginti su 1940-aisiais rengtais prievartiniais Liaudies Seimo rinkimais, atrodė liūdnokai. Net oficialiais ir, be abejo, gerokai pagražintais duomenimis, laišką J.Stalinui pasirašė 640 875 iš pusantro milijono balso teisę turinčių gyventojų. "Slaptasis plebiscitas" gėdingai žlugo.

Tylėti draudžiama

Tai buvo vienas ryškiausių pilietinio nepaklusnumo pavyzdžių stalininės epochos metais. Deja, ir vienas paskutinių. Nenugalimos prievartos mašinos baimė vis dėlto ėmė viršų. Praėjo metai kiti ir daugeliui tų, kurie nenuėjo ginkluotos rezistencijos keliu, tapo visiškai aišku, kad pasirinkimas yra nedidelis - nusilenkti ir kolaboruoti, būti sutraiškytiems stalininės prievartos volo arba pamėginti likti nuošalyje. Tačiau pastarojo sprendimo sunkiai sekėsi laikytis. "Kas ne su mumis - tas prieš mus!" - šis visų totalitarinių režimų pamėgtas principas tuomet buvo įgyvendinamas aiškiai, tiksliai ir negailestingai.

Jau minėtas prievartinis parašų rinkimas galėjo būti taikomas visiems be išimties naikinamos valstybės gyventojams - nuo kaimo mažažemių iki gamyklų darbininkų ar studentų, o štai subtilioji baimės terapija visų pirma buvo skirta tiems, kuriuos palaikė vienintelis egzistavimo šaltinis - mokslinė, meninė ar kitokia kūryba. Nesvarbu, ar tu mokslininkas, menininkas, mokytojas, ar koks kitas inteligentas, stalininė mėsmalė reikalavo ne tik paklusti jos ideologijai, bet ir aktyviai įrodinėti, kad tai - vienintelis visų pasaulio tautų kelias į laimę. O ką jau kalbėti apie mažytę Lietuvą, kuriai tiesiog "pasisekė" laiku patekti į plieninį J.Stalino glėbį.

Taigi lietuvių inteligentijos atžvilgiu stalinizmas turėjo aiškią, nors ir dvejopą poziciją. Viena vertus, niekam nebuvo paslaptis, kad 1940 metais dauguma inteligentų pasmerkė sovietinę okupaciją. Jai atvirai pritarė tik tie, kurie buvo apakinti stalininės propagandos, arba tie, kurie jau ne vieną dešimtmetį ėjo išvien su Lietuvos valstybingumo priešais. Kita vertus, būtent inteligentai turėjo tapti laidininkais, kurių prievolė - nešti į "mases" komunistinės santvarkos žadamus stebuklus, be kita ko, menkinant pačios lietuvių tautos gebėjimus tvarkytis nuosavame krašte ir peršant idėją, kad ja gali tinkamai pasirūpinti tik "vyresnieji broliai", t. y. rusai.

Pasiekti šį tikslą turėjo padėti ir nauja kultūrinė doktrina, skelbianti, jog bet kokia kultūra esanti "nacionalinė savo forma ir socialistinė savo turiniu". Ką slepia ši mistinė formuluotė, Lietuvos inteligentai privalėjo susiprasti patys, kitaip jų egzistavimas viešame okupuotos Lietuvos gyvenime buvo tiesiog neįmanomas. Ir tai - geriausiu atveju. Blogiausiu - jiems tiesiog grėsė visų kitų tremtinių ar kalinių dalia.

Tačiau įgyvendinti šiuos dvasinio teroro principus naudojant vien represines struktūras buvo pernelyg paprasta - reikėjo organizuoti tam tikrą savivaldos karikatūrą. Todėl imta steigti susovietintas kūrybines (rašytojų, dailininkų, architektų, kompozitorių ir kt.) sąjungas. Tačiau visas šias "laisvanoriškas" kūrybines sąjungas ir joms priklausančius žmones prižiūrėjo Valstybinė meno reikalų valdyba. Kita režimo letena - Kultūros ir švietimo įstaigų komitetas - akylai stebėjo kiekvieną muziejų, bibliotekų, rajono kultūros namų judesį. Dar viena, ko gero, gyvybiškai svarbi sritis buvo mokyklos. Jas prižiūrėti pavesta Švietimo ministerijai.

Suprantama, visos minėtos organizacijos ir struktūros privalėjo besąlygiškai vadovautis partijos direktyvomis ir represinių struktūrų nurodymais. O tokios direktyvos pasirodė jau pirmąjį pokario mėnesį. Štai 1945 metų gegužės 23 dieną minėtas V.Niunka kreipėsi į NKGB Lietuvos padalinio vadovą Aleksandrą Gudaitį-Guzevičių ir paprašė atidžiai ištirti, ką mąsto ir ką kalba 19 Vilniaus bei Kauno universitetų profesorių. Tai buvo netiesioginis nurodymas žūtbūt sukompromituoti šviesesnius ir savo požiūrio nebijančius reikšti inteligentus. Tarp tokių asmenų atidūrė profesoriai Juozas Bulavas, Ignas Jonynas ir net garsus rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas.

Tiesioginių represijų prieš didžiąją dalį intelektualų tuomet dar nebuvo imtasi. Matyt, turėta šiek tiek kitokių tikslų. Svarbiausia buvo įbauginti žmones, kad jie ne tik nepriešintų krašto sovietizavimui, bet ir taptų "savanoriškais" šio juodo darbo talkininkais. O tam tikslui kaip visuomet reikėjo galingo informacinio parengimo. Jo laukti ilgai neteko. Tais pačiais 1945 metais vykusiame LKP(b) CK plenume dienraščio "Sovetskaja Litva" atsakingasis redaktorius pareiškė: "Laikraščio redakcija per pastaruosius mėnesius, be žodinių prašymų, specialiu laišku kreipėsi į daugiau kaip 30 žymių laikraščio bendradarbių su prašymu parašyti straipsnius prieš lietuviškus-vokiškus buržuazinius nacionalistus, ir iš 30 draugų, į kuriuos kreipėmės, pasistengė kol kas į laikraštį parašyti tik du - rašytojai Petras Cvirka ir Liudas Gira."

Apkaltino ir M.K.Čiurlionį

Tai buvo signalas pradėti naują lietuvių inteligentų spaudimą. Viena svarbiausių šio ideologinio preso dalių turėjo tapti LKP(b) Propagandos ir agitacijos skyrius. Jo vedėjas Kazys Preikšas 1946 metų spalio 1-2 dienomis į visuotinį susirinkimą suvarytiems Lietuvos rašytojams pareiškė, kad būtina tuoj pat "apsivalyti nuo beidėjiškumo šiukšlių, nuo viso to, kas galėtų pakirsti sveiko, doro, patriotiško ir giliai idėjinio tarybinio žmogaus auklėjimą".

Tačiau rašytojus labiausiai pribloškė ne šie sovietinės naujakalbės fontanai, o tai, jog partinis bosas aiškiai leido suprasti, kad bus baudžiama ne tik už "klaidingą" ideologinę poziciją, bet ir už mėginimą patylėti. Būtent per šį susirinkimą už tylėjimą buvo aštriai taršomi poetai ir prozininkai Stasys Anglickis, Juozas Graičiūnas, Antanas Miškinis, Juozas Paukštelis, Balys Sruoga ir daugelis kitų. Nuo tada šios ir kitos pavardės nuolat imtos linksniuoti tiek sovietinėje spaudoje, tiek įvairiuose susirinkimuose ir plenumuose. Dalis kūrėjų netrukus buvo pašalinti iš Rašytojų sąjungos, kiti - tokie kaip A.Miškinis ar J.Graičiūnas - suimti ir ištremti. Apskritai per visus stalinizmo metus vienaip ar kitaip nukentėjo 91 literatas. Kai kuriems jų teko atsisveikinti ne tik su laisve, bet ir su gyvybe.

Žinoma, dvasinė stalinizmo prievarta neapsiribojo vien rašytojais. Štai kompozitoriai taip pat neišvengė persekiojimo arba už tylėjimą, arba už "formalizmą", "dekadentizmą" ir kitokius partinių ideologų išgalvotus "-izmus". Įdomu, kad dekadentinėmis tendencijomis buvo apkaltintas net prieš dešimtmečius miręs Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Stalininės "kultūrinės revoliucijos" kūrėjai ketino ištrinti iš tautos atminties tiek dailininko ir kompozitoriaus kūrybą, tiek patį jo vardą.

1948 metais stalinistai pradėjo puolimą dar vienu frontu: šį kartą mėgindami įbauginti likusią mokslo šviesuomenę. Užtekdavo tik nepaminėti savo darbuose žymiųjų marksizmo-leninizmo klasikų ar - o tai dar blogiau - pacituoti kokį nors Vakarų autorių, ir iš aukštos tribūnos galėjai kaipmat būti apšauktas Vakarų keliaklupsčiautoju arba kokiu "mendelistu-morganistu-veismanistu". Beje, būtent tokios etiketės sudavė milžinišką smūgį Lietuvos genetikos mokslui ir žinoma, jo kūrėjams.

Šiaip ar taip, stalinizmo eros pabaigoje partiniai inkvizitoriai jau džiaugėsi savo darbų rezultatais. Štai 1952 metais vykusiame LKP(b) VII suvažiavime CK aukštųjų mokyklų skyriaus vadovybės ataskaitoje buvo pabrėžta, kad "partinė organizacija sudavė triuškinantį smūgį buržuazinės nacionalistinės ideologijos likučiams, išaiškino ir išvijo iš aukštųjų mokyklų ir Mokslų akademijos šios ideologijos reiškėjus".

Iš tiesų tai reiškė tokių šviesių asmenybių kaip filosofijos profesoriai Vosylius Sezemanas ar Levas Karsavinas, žinomas ekonomistas Domas Cesevičius, architektas Steponas Stulginskis ir daugelio kitų žmonių, kuriuos drąsiai galima priskirti mūsų tautos žiedui, suėmimą, tremtį, o neretai - ir mirtį.

Belieka liūdnai konstatuoti, kad stalinizmo metais vykdyta dvasinė prievarta buvo efektyvesnė už mėginimus palaužti tautą ginklais ar tremtimis. Mūsų inteligentai, išskyrus gal saujelę mokytojų, tuo metu atvirai neragino priešintis komunistiniam režimui ir beveik nedalyvavo pogrindinėje veikloje. Galbūt todėl, kad per tarpukario dešimtmečius taip ir neišsiugdėme ryškaus dvasinio lyderio. O gal dėl to, jog baimės terapija tiesiog labai veiksminga - jos poveikio greičiausiai užtenka kelioms kartoms.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"