TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Balsas, šaukiantis tiesos

2011 05 06 0:00
Kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas savo darbo kabinete. Kaunas, XX a. 4 deš.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Prieš 78 metus, pirmosiomis 1933 metų gegužės dienomis, Lietuva atsisveikino su Juozu Tumu-Vaižgantu - kunigu, rašytoju, publicistu, literatūros istoriku, visuomenės veikėju, ryškia ir įvairiaspalve asmenybe. Neatsitiktinai jis daugelio buvo vadinamas lietuvių dvasios vadu ir gyva legenda.

Pranešimai apie tai, kad 1933 metų balandžio 29-osios vakarą mirė J.Tumas-Vaižgantas, atsiliepimai apie šią iškilią asmenybę ir reportažai iš laidotuvių tiesiog užtvindė visą 1933 metų gegužės pradžios spaudą.

"Šia mirtimi lietuvių tauta neteko vieno savo didžiausių dvasios vadų, - žurnalo "Naujoji Romuva" redakcijos skiltyje rašė jo vyriausiasis redaktorius Juozas Keliuotis. - Su juo yra susijusi visa mūsų tautiško atgimimo epocha. Jis buvo tautos trimitas, kuris garsiai ir nuolatos visus šaukė į idėjos žygius. Nors daug vargo, daug darbo, daug kliūčių sutiko, bet niekad nepavargo ir nenusiminė. Visad pasiliks energiškas, šviesus ir veiklus. Iškilo, išaugo iš tautos gelmės, patekėjo kaip saulė. Jis visiems švietė ir visus šildė, gaivino. Kiti mūsų veteranai, atėjus naujai generacijai, kažkaip pasiliko gyvenimo nuošaly, o Tumas tartum nepaseno, neliko paribiuos: jis draugiškai sugyveno su naujais, jaunais žmonėmis, alsavo moderniojo gyvenimo ritmu. Tad jis, rodos, buvo gimęs būti amžinai jaunu. Ir todėl jo mirtis tokia netikėta ir klaiki", - rašoma J.Tumo mirčiai skirtame straipsnyje.

"Jo raudojo maži ir dideli (rango prasme), savi ir svetimi (politine bei pasaulėžiūrine prasme), nes visi juto, kad mirė gyva legenda. Jo mirtis dezorientavo minią. Vaižgantas buvo minios (visuomenės) žmogus, jos žaislas, jos tarnas ir vergas, kaip jis pats yra ne kartą sakęs. Jį matė visur ir visi. Nedideliam atsistačiusios nepriklausomos Lietuvos pasaulėlyje jis buvo devynių amatų žmogus: kunigas, politikas, rašytojas ir, reikalui esant, savotiška tautos sąžinė ir balsas, šaukiantis tiesos", - taip praėjus dvidešimčiai metų po J.Tumo mirties šį žmogų prisimins rašytojas Alfonsas Nyka-Nyliūnas.

Iš tiesų, J.Tumo gyvenimas, veikla ir įtaka lietuvių sąmonei bei savimonei tokia didelė ir įvairialypė, jog sutalpinti visa tai į vieną pasakojimą tiesiog neįmanoma. Tad šį kartą prisiminkime vieną jo kelio dalį - nuo spaudos draudimo laikų į nepriklausomą Lietuvą.

"Varpo" pažadintas

Gimė J.Tumas 1869 metų rugsėjo 20 dieną (senuoju stiliumi - rugsėjo 8-ąją) Svėdasų valsčiaus Maleišių kaime, dabartiniame Anykščių rajone. Jis buvo jauniausias iš dešimties vaikų prasigyvenusio ūkininko šeimoje. Dėdami į paskutinįjį savo vaiką daugybę vilčių jau pagyvenę tėvai nutarė išleisti jį į mokslus - tikėjosi, kad jis taps kunigu. Taigi, eidamas dešimtuosius, Tumų atžala pradėjo lankyti dviklasę mokyklą Kunigiškiuose, maždaug už kilometro nuo namų. Tipiška rusiškos dvasios carinė mokykla vaikui davė nedaug žinių, tačiau, būdamas guvaus proto ir puikios atminties, Juozukas išėjo jos kursą per dvi žiemas ir net sugebėjo gauti pagyrimo lapą. Vėliau šis dokumentas jam labai padės stojant į Dinaburgo realinę gimnaziją Kurše.

Baigusį keturias klases J.Tumą tėvai ėmė raginti stoti į kunigų seminariją, nors pats jaunuolis, ketindamas tęsti mokslus Peterburgo veterinarijos institute, tokį sprendimą atidėliojo. Tai buvo nelengva, nes materialiai remti kitokių jo studijų tėvai neišgalėjo - teko suktis pačiam, verstis privačiomis pamokomis. Regis, tai jaunuoliui buvo sunki našta. Mokytis pačiam ir dar mokyti kitus per dieną prireikdavo ir dvylikos valandų. "Pasidariau anemingas ir linkęs prie plaučių ligos", - paskutines mokslų Dinaburge dienas vėliau prisimins pats J.Tumas. Galbūt silpnėjanti sveikata, o greičiau nenoras įskaudinti tėvus galiausiai privertė jį apsispręsti - 1888 metais, išlaikęs baigiamuosius gimnazijos egzaminus, jis įstojo į Kauno kunigų seminariją.

Ar kunigystė buvo tikrasis J.Tumo pašaukimas? Į šį klausimą vienareikšmio atsakymo nepateikia net mūsų rašinio herojus. "Ar aš paklydau savo gyvenimo kelyje, nesisakysiu", - vėliau juokaus Vaižgantas. Šiaip ar taip, sprendimas buvo lemtingas ir kitais požiūriais. Būtent seminarijoje J.Tumas suartėjo su lietuvių tautinio atgimimo judėjime dalyvaujančiais kunigais. Būtent čia jį pasiekė ir tuomet dar draudžiama lietuviška spauda, visų pirma - 1889 metais pradėjęs eiti "Varpas", į kurį, kaip teigia kai kurie J.Tumo biografai, jis parašė ir pirmąją savo korespondenciją apie Svėdasų valsčiaus gydytojus. Tiesa, kiti tyrinėtojai tvirtina, kad "Juozapo iš Popšutės" slapyvardžiu pasirašytas rašinys taip ir nebuvo išspausdintas, tad tikrasis J.Tumo kaip publicisto kelias prasidėjo 1890 metais laikraštyje "Žemaičių ir Lietuvos apžvalga". Kad ir kaip būtų, "Varpo" atsiradimas lėmė daugelio jaunų klierikų apsisprendimą dalyvauti ano meto lietuviškoje spaudoje ir net įkurti organizaciją - Lietuvos mylėtojų draugiją, kurios nariu tapo ir J.Tumas. Draugijos nariai aukodami savo laiką ir pinigus vertė ir spausdino lietuviškas religines knygas.

Tuo pat metu J.Tumo gyvenime pradėjo reikštis pirmieji lemties ženklai. Susirgęs plaučių liga, jis priverstas nutraukti mokslus seminarijoje. Prie jų būsimas dvasininkas sugrįš tik po pusantrų metų, visą tą laiką išgyvenęs tėviškėje ir rengdamas apylinkių vaikus stoti į vidurinę mokyklą.

Įdomu, kad tiek sovietinių laikų, tiek išeivijoje gyvenę Vaižganto biografai teigia, jog seminarijoje praleisti metai nebuvo itin palankūs tokiai į rėmus nesutalpinamai asmenybei. Kaip 1955 metais Čikagoje išleistoje monografijoje, remdamasis Vincu Mykolaičiu-Putinu, sako J.Tumo biografas Antanas Merkelis, "seminarijos griežtai apribota lektūra, pedagogiškai moralizuojamos tendencijos bei pamokslininkiškasis patosas dažnai gadina ir įgimtąjį talentą".

1893 metų lapkričio 28 dieną J.Tumas įšventinamas kunigu ir jau pirmaisiais metais skiriamas vikaru į Mintaują (dabar - Jelgava). Savo vėlesniuose prisiminimuose jaunasis kunigas pavadins tokį vyresnybės sprendimą tremtimi. Kita vertus, būtent ten prasidės Vaižganto, kaip literato, kelias ir būtent ten jo lauks svarbi pažintis su garsiu kalbininku Jonu Jablonskiu. Šis kalbininkas tapo pirmojo J.Tumo literatūrinio darbo "krikštatėviu". Jo paskatintas jaunas kunigas išvertė Henryko Sienkiewicziaus legendą "Būk palaiminta". Kaip tik tuo metu prasidėjo ir J.Tumo originalios kūrybos laikotarpis - pirmieji scenos vaizdeliai. "Ten aš daug ką esu pradėjęs, ką paskui šiokioje ar tokioje formoje spauda paleidau", - jau gerokai vėliau prisimins rašytojas.

Žandarų akiratyje

1895 metais J.Tumas pateikia Kauno kurijai prašymą perkelti jį į Lietuvą ir tų pačių metų rugpjūtį skiriamas kunigauti į Mosėdį. Čia, atkampiame Žemaitijos miestelyje, prasideda J.Tumo posūkis į visuomenės veikėjo kelią. Būtent čia su dar keliais kunigais jis imasi leisti laikraštį "Tėvynės sargas", kurio redaktoriumi išbus iki 1902 metų.

Mosėdyje prasideda ir J.Tumo konfliktai su carine valdžia. 1896 metų rudenį, gabendamas uždraustą spaudą, suimamas kunigo brolis Jonas. Kadangi 600 uždraustojo "Tėvynės sargo" egzempliorių Jonas gavo Mosėdyje, į kurį buvo atvykęs pas brolį pasiskolinti pinigų, byla iškelta ir J.Tumui. Po metų ji buvo nutraukta "dėl įrodymų stokos" (pusantrų metų kalėjimo ir dvejiems metams tremties buvo nuteistas tik Jonas). Tačiau J.Tumas ir toliau liko žandarų akiratyje. Nenorėdama didesnių problemų, bažnytinė vyresnybė nutarė kunigą iš Mosėdžio iškelti. Nuo to laiko prasideda J.Tumo klajonės iš parapijos į parapiją. Ir ne vien dėl perdėto žandarų dėmesio, bet ir dėl to, kad be bažnytinės valdžios leidimo plėtoja visuomeninę veiklą, steigia lietuviškas organizacijas, tuo užsitraukdamas prolenkiškai nusiteikusių kunigų nemalonę. Dėl pastarųjų skundų J.Tumas keliamas vikaru į Kulius, po trejeto metų - į Micaičius, dar po 10 mėnesių - į Vadaktėlius. Bažnytinės vyresnybės draudimas dalyvauti spaudoje, nuolatinis policijos sekimas ir pagaliau mėtymas iš vietos į vietą varo veiklųjį kunigą į depresiją.

"Kelintą kartą vis turiu pradėti gyventi, nes vos tik įsikabinu, jau likimo ranka ir išardo. Ant mano karaktoriaus padarė tai ardančią įtekmę. Vis tankiau pasiseka man kiaurą dieną krasėje (krėsle - aut.) prasėdėti arba po kambarį pravaikščioti", - 1902 metų spalį laiške kunigui Aleksandrui Dambrauskui skundžiasi J.Tumas. Tais pat metais jis pasitraukia iš "Tėvynės sargo" ir labai rimtai svarsto galimybę išvykti iš Lietuvos - į Rygą, Petrapilį ar net į Ameriką. Vis dėlto, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Jono Mačiulio-Maironio atkalbėtas, kunigas nutaria pasilikti. Vėliau dėl tokio sprendimo jis niekada nesigailės.

Po poros metų Lietuvoje padvelkia gaivesni vėjai: 1904-aisiais panaikinamas lietuviškos spaudos draudimas, o dar po metų Rusijoje praūžusi revoliucija sukelia galingą tautinio išsivadavimo bangą. J.Tumui visa tai tarsi gaivaus oro gurkšnis. Jis aktyviai ruošiasi dalyvauti dr. Jono Basanavičiaus iniciatyva šaukiamame Didžiajame Vilniaus Seime. Priminsime, kad 1905 metų rudenį susirinkusiame Seime dalyvavo daugiau nei 2000 delegatų - ne tik iš įvairių Lietuvos valsčių, parapijų, seniūnijų ir kaimų - čia buvo atstovaujami ir Lenkijoje, Rusijoje, Ukrainoje bei Latvijoje gyvenantys lietuviai. Viename iš šio Seimo priimtų dokumentų nedviprasmiškai sakoma, kad "dabartinė caro vyriausybė yra pikčiausiu mūsų priešu". Tiesa, apie nepriklausomą Lietuvos valstybę tuomet niekas dar neužsiminė, tačiau delegatai nutarė reikalauti "Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje".

Didžiojo Vilniaus Seimo priimtos programos įgyvendinimo organizatoriumi tapo pirmasis legalus lietuviškas dienraštis ir "Lietuvos žinių" pirmtakas "Vilniaus žinios", suvaidinsiantis svarbų vaidmenį J.Tumo gyvenime. Nuo šiol gyvenimas nuošaliose parapijose bus baigtas - 1906 metais, Seime dalyvavusių kunigų įgaliotas, jis vyksta į Vilnių padėti Petrui Vileišiui, kurio vadovaujamos "Vilniaus žinios� ima patirti finansinių ir organizacinių sunkumų. Tiesa, pats leidėjas kurį laiką abejojo tokio bendradarbiavimo perspektyvomis. Vis dėlto nuogąstavimus, kad J.Tumas mėgins paversti "Vilniaus žinias� klerikaliniu leidiniu, netrukus išsklaidė paties J.Tumo parengtas laikraščio manifestas, kuriame, be kita ko, sakoma: "Vilniaus Žinios� nebuvo ir nebus dvasišku laikraščiu, t. y. neturės ypatingo uždavinio tarnauti tikėjimui. Bet bus laikraščiu, kur ne tik nepalies tikėjimiškų Lietuvių jausmų, bet ir dargi aršiai gins nuo pasikėsinimų ant kat. tikėjimo kaipo žymiausio tvarkos ir doros pamato." Reikia pastebėti, kad J.Tumo manifestas nepatiko nei socialistams, nei aukštiesiems dvasininkams: pirmieji įžvelgė jame per daug klerikalizmo, antrieji - per daug liberalizmo. Vis dėlto, vyskupui neprieštaraujant, J.Tumas tęsė redaktoriaus pavaduotojo darbą "Vilniaus žiniose" iki pat 1907-ųjų balandžio, kol dėl neišsprendžiamų finansinių problemų P.Vileišis buvo priverstas laikraščio leidimą nutraukti.

J.Tumas nenuleidžia rankų ir nieko nelaukdamas imasi organizuoti naują laikraštį. Jis steigia bendrovę "Viltis", ši per trumpą laiką pritraukia 179 dalininkus. 1907 metų liepos 30 dieną susirinkę akcininkai laikraščio leidybos bendrovę nutaria pavadinti "Smetona, Tumas ir K-ja". Toks pavadinimas užfiksuojamas rugpjūčio 21 dieną notaro patvirtintuose bendrovės įstatuose ir steigimo sutartyje.

Taip savaitraštyje "Viltis" susitiko J.Tumo ir būsimo pirmojo ir paskutinio tarpukario Lietuvos prezidento Antano Smetonos keliai. Būsimasis prezidentas, tuomet dirbęs banke ir laikraščiui galėjęs skirti tik laisvalaikį, buvo paskirtas atsakinguoju "Vilties" redaktoriumi ir tapo svarbiausiu leidinio ideologu. Tačiau faktinis "Vilties" redaktorius buvo J.Tumas. Šių dviejų vyrų tandemo vairuojama "Viltis", nors ir ne itin palankiai sutikta kitos spaudos, tapo visuomenės numylėtine, į Lietuvą sugrįžusių modernių tautos intelektualų (Mikalojaus Kanstantino Čiurlionio, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės, Juozapo Herbačiausko ir kt.) tribūna. Kaip rašo J.Tumo biografas A.Merkelis, "Viltis" buvo lietuvių visuomeninio, politinio ir kultūrinio gyvenimo kelrodis" bei "ruošė mūsų tautą nepriklausomam gyvenimui".

Nepriklausomybės priešaušryje

Deja, po ketverių metų J.Tumui teks ne savo noru atsisveikinti ir su savo paties įkurtos "Vilties" redakcija, ir su Vilniumi. Arkivyskupijos valdytojas prelatas Kazimieras Michalkevičius, nepatenkintas aktyvia lietuviška kunigo veikla, nurodo jam išvykti iš Vilniaus vyskupijos. J.Tumas vėl atsiduria gilioje provincijoje, Laižuvoje, kur iki 1914 metų eina klebono pareigas.

Pirmąjį pasaulinį karą J.Tumas praleidžia Rygoje, o vėliau Petrapilyje, kur aktyviai darbuojasi komitete tremtiniams ir karo pabėgėliams remti. 1917-ųjų rudenį jis dalyvauja pirmojoje lietuvių konferencijoje Stokholme. Prisiminkime, kad ši konferencija, kurioje dalyvavo lietuviai iš visų karo metu okupuotų kraštų, priėmė rezoliuciją, reikalaujančią, kad kariaujančios šalys pripažintų Lietuvą nepriklausoma valstybe, o aukščiausiu lietuvių tautos valdymo organu įvardijo Lietuvos Tarybą.

Darbas Komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti ir dalyvavimas Stokholmo konferencijoje daugeliui tapo tiesiu keliu į Lietuvos Tarybą, o vėliau, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, - ir į politikos aukštumas. Tokią išvadą galima daryti, susipažinus su daugelio žymių tarpukario Lietuvos politikų ar diplomatų biografijomis. Tačiau J.Tumo atveju viskas buvo kiek kitaip. 1918 metais grįžusį į Vilnių, drauge su Petru Klimu redagavusį "Lietuvos aidą", keliaujantį po Lietuvą ir nuolat apie padėtį krašte informuojantį kunigą jau norėta kooptuoti į Lietuvos Tarybą. Tačiau tam sutrukdė jo partinė priklausomybė - tautininkų Taryboje ir taip buvo gana daug, tad Tarybos nariams pasirodė, jog J.Tumas bus kur kas naudingesnis, dirbdamas žurnalisto ir redaktoriaus darbą. Vis dėlto, nors ir nebūdamas Tarybos narys, J.Tumas kartais lankydavosi jos posėdžiuose ir net sutikdavo sekretoriauti, nekalbant jau apie tai, kad kunigo nuomonės apie rengiamus sprendimus ne kartą būdavo atsiklausiama kuluaruose.

Reikia pastebėti, kad politika prie J.Tumo kažkaip nelipo. Tiesa, daugiau nei pusantrų metų išgyvenęs bolševikų, o vėliau lenkų okupuotame Vilniuje, jis pasijunta stovįs nuošalyje ir veržiasi ten, kur darbo daug, o darbininkų maža. Juo labiau kad senas bičiulis A.Smetona kviečia jį atvykti į Kauną redaguoti "Tautos" laikraščio. 1920 metais nuvykęs apsidairyti, J.Tumas pamatė, kaip nuo pamatų statoma nepriklausoma valstybė: organizuojama kariuomenė, steigiamos administracijos, mokslo, kultūros įstaigos. "Lietuvoje gyvenimas verda, kunkuliuoja, jos likimas ruošiamasi spręsti, o aš, jos patriotas, mylėtojas ir garbintojas, liksiu nuošalyje? Ak, ak, greičiau į tą bendrą sūkurį", - vėliau atsiminimuose rašys J.Tumas.

Laisvoje Lietuvoje

Nuo šios akimirkos prasideda aktyviausias Vaižganto gyvenimo tarpsnis. Artėjant Steigiamojo Seimo rinkimams jis nutaria pamėginti nerti į politiką ir kandidatuoja Tautos pažangos partijos sąraše. Tapęs kandidatu, J.Tumas važinėja po Lietuvą, dalyvaudamas rinkimų agitacijoje ir debatuose, kurie diena po dienos darosi vis karštesni. "Juo arčiau rinkimai, juo karščiau žmonės ėmė domėtis. Agitatoriai įsiutino žmones "raudonai", - vėliau prisimins kunigas ir rašytojas.

Deja, Steigiamojo Seimo atstovu J.Tumas netapo, kaip prieš porą metų netapo ir Valstybės Tarybos nariu. Efektingai agitavusi, tačiau mažai žinoma Tautos pažangos partija negavo nė vieno mandato. Toks rezultatas J.Tumą gal ir nuvylė, tačiau asmeninis dalyvavimas politikoje jam, matyt, buvo ne tiek svarbus: Vaižgantas neslėpė džiaugsmo, kad išsirinkusi tikrą parlamentą, atstovaujantį visiems gyventojų sluoksniams, Lietuva žengė didelį žingsnį demokratijos keliu. "Per rinkimus visur esti netvarkos, net labai kultūringose šalyse. Tai pas mus - tik ačiū Dievui, kad be blogo apsiėjo: be papirkimų, be muštynių, gal ir gyvybės prikišimo", - skaitome jo prisiminimuose, kuriuose dar rašoma, jog "lietuviai pasirodė nei apkerpėję, nei prisimerkėliai, o sparčiai vijosi Europos gyvenimo priemones".

Nuo to laiko J.Tumas ima vengti atviros partinės politikos, skirdamas pirmenybę visuomeninei ir kultūrinei veiklai. Šis trylika metų - iki pat mirties - trukęs jo gyvenimo laikotarpis prašyte prašosi atskiro pasakojimo. Tad dabar tik paminėkime, kad per tą laiką jis, pasak kai kurių amžininkų, tapo populiariausiu Kauno žmogumi. J.Tumo buvo pilna visur - jis dalyvavo daugelio visuomeninių organizacijų veikloje (Vlado Putvinskio prikalbintas net įstojo į Šaulių sąjungą, nors sutaną nešiojančiam žmogui tai nelabai pritiko). Kad buvo labai jau netipiškas tiems laikams dvasininkas, pas kurį tuoktis ar krikštyti vaikus garbe laikė dauguma to meto inteligentų. Kad tuo metu gimė iškiliausi jo grožiniai kūriniai. Kad, skaitydamas paskaitas Kauno universitete, jis padarė daugybę naujų atradimų literatūros istorijos srityje. Kad, nors ir būdamas kunigas, kartais nevengdavo drastiškų demaršų, kaip nutiko Valstybės teatre, kai J.Tumas viešu kreipimusi į publiką mėgino apginti už publikaciją spaudoje įkalintą pirmąjį šalies prezidentą A.Smetoną ir už tai vėliau pats buvo nuteistas.

Verta prisiminti ir tai, kad aktyvus visuomenės veikėjas, žinomas rašytojas ir mokslininkas, visų gerbiamas ir mylimas Vytauto bažnyčios rektorius ne tik savęs nesureikšmino, bet priešingai - bėgant metams ėmė vis skeptiškiau vertinti savo darbus ir gyvenimą, daugelio amžininkų žodžiais tariant - palūžo. Galbūt įtakos tam turėjo ir taip jau nestipri, o vyresniame amžiuje visai pašlijusi sveikata.

Ir būdamas gyvas, ir po mirties J.Tumas-Vaižgantas buvo ne tik legenda, bet ir tam tikra paslaptis. Kaip minėjome, prie jo vėlyvesnių gyvenimo metų mes dar sugrįšime. O kol kas tiesiog paklausykime patarimo, kurį jis pats užrašė savo testamente: "Lietuvą ir lietuvius mylėjau, bet sentimentus jiems jau iškalbėjau savo raštuose - prašom pasiskaityti ir bus vis tiek, ar dar esu, ar nebesu."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"