TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Baltų Atlantidos paieškos: kodėl klesti pasakos

2016 07 06 6:00
Darius Baronas: "Mindaugo Lietuva man visų pirma simbolizuoja krikščionišką Lietuvos karalystę – valstybingumo idėjos ištakas, kurios svarbios ir mūsų dienomis." Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Kodėl iki šiol reikia „įrodymų“, kad X-XIII amžių baltai buvo galingi ir reikšmingi, nors būta priešingai? Tragiškas Mindaugo likimas primena, kad kartais patys sau tampame didžiausiais priešais. Pramanus apie didingą pagonių civilizaciją iš knygynų lentynų šluojančius lietuvius, regis, iki šiol kamuoja nevisavertiškumo kompleksas.

Apie tai, kodėl daliai lietuvių tebereikia romantinės istorijos, „Lietuvos žinios“ kalbėjosi su Lietuvos istorijos institute dirbančiu istoriku dr. Dariumi Baronu. Jis svarstė, kad svaigimas dėl didžios praeities liudija nepasitenkinimą dabartimi. Todėl kai kam tereikia gražių, jaudinančių ir įkvepiančių pasakojimų, o ne tokios istorijos, kokia buvo.

– Iš kur ateina ir kodėl tebeklesti pasakojimai apie kadaise buvusią didžią pagonių civilizaciją? Kas juos stiprina? Atrodytų, kad kaip tik šalies istoriją turėtume žinoti vis geriau: vadovėliai įdomesni, internetas atveria plačias šaltinių pažinimo galimybes, bet senosios Lietuvos istoriją įsivaizduojame romantizuotai.

– Pasakojimus apie kadaise egzistavusią didžią pagonių civilizaciją, kažin kur nugarmėjusią, bet kažkaip vis dar pulsuojančią Baltų Atlantidą stiprina visų pirma nevisavertiškumo kompleksas, kurį siekiant užgniaužti atsiranda į tolimą praeitį projektuojami didybės, galybės ir didžio dvasingumo vaizdiniai. Ir tai vyksta, kai įprasto istorijos pažinimo sąlygos yra geros kaip niekada anksčiau. Jei tik nori, turi laiko ir sugebi prasimanyti lėšų, gali įsigyti geriausios literatūros, nuvykti į kokius tik nori archyvus, rasti įdomiausios medžiagos, naujų nežinomų šaltinių. Tiesa, dauguma jų bus XVI amžiaus ir vėlesnių laikų. Iš tų šaltinių galėsi pažinti konkrečius žmones, savo gimines, savo kaimo, miestelio ar miesto istoriją.

Baltų Atlantidos paieškos – vienas veiksmingiausių būdų prarasti ryšį su realiai apčiuopiama tikrove ir pasinerti į vaizduotės, abstraktaus dvasingumo ir neaiškių jausmų sritį. Iš čia ir kyla tai, ką vadinate romantizuotu požiūriu į istoriją.

Visuomenė mitologizavosi

– Knygynuose – jau šeštas Jūratės Statkutės de Rosales knygos „Europos šaknys“ tiražas. Lietuvius, regis, tebedomina pasakos apie baltus, neva sukūrusius seniausią Europos valstybę. Kodėl tautai vis dar reikia tokių pramanų?

– Tai tik dar kartą patvirtina jau gana seniai baltų kultūros tyrėjo Prano Vildžiūno išsakytą mintį – šiuolaikinė Lietuvos visuomenė mitologizavosi. Tai reiškia, kad net ir suaugusiems žmonėms reikia tokių pasakų, kokias kuria J. Statkutė de Rosales ir kiti panašūs rašytojai. Jeigu jie rašytų istorinius romanus be pretenzijų į mokslinį istorijos pažinimą, tai būtų sveikintinas reiškinys, apie kurį visų pirma turėtų kalbėti literatūros kritikai ir romanų skaitytojai. Dabar turime reikalą su rašytojos vaizduotės padariniu, kurį norima pateikti kaip istorinę tiesą, grindžiamą pseudoistoriniais ir pseudofilologiniais išvedžiojimais. Kadangi stebėtinai daug žmonių tiesiog nesugeba atskirti grožinės literatūros nuo mokslinės, jie ten dėstomus paistalus apie tai, pavyzdžiui, kad gotai buvo baltai, priima kaip mokslinę tiesą.

– Kaip manote, kodėl taip atsitiko?

– Manau, pagrindinė priežastis ta, kad sovietmečiu žmonės mokyklose ir universitetuose nebuvo mokomi kritiškai galvoti ir ieškoti tiesos. Kita vertus, jiems buvo kalte kalama kone kultinė pagarba mokslui. Tie dalykai išliko: naivumas ir nereflektuojama pagarba mokslui. Tai ir yra komercinės sėkmės receptas pseudomokslinių veikalų leidėjams.

Mokslininkais naudojasi politikai

– Bet į tokių kaip J. Statkutės de Rosales pasakojimų tiražavimą įsitraukė ir dalis akademinės bendruomenės atstovų, taip tarsi pridėdami reikšmės tokiems veikalams. Mokslininkai neskiria mokslo nuo pseudomokslo?

– Paramokslinių pasakojimų tiražavimas – problema, liečianti ne vien vadinamąjį žmogų iš gatvės, bet ir kai kuriuos akademinės bendruomenės narius. Manęs toks dalykas nebestebina. Šiais laikais buvimas mokslininku savaime nereiškia nei moralinio pranašumo, nei aukštesnių etinių standartų paisymo, palyginti su kitais išsilavinusiais ir viešajame ar privačiame sektoriuje dirbančiais žmonėmis.

Tačiau mokslininkas turi vieną pranašumą. Jis gali būti naudingas tam tikrai politinei srovei ar interesų grupei. Juk dabar įvairiausios politinės iniciatyvos ir socialinės inžinerijos projektai grindžiami mokslininkų ar tiesiog mokslo autoritetu. Manau, kad dalis mokslininkų yra mokslininkai tik todėl, kad galėtų lengviau patekti į politiką.

Mokslininkas, kuriam nesuinteresuotos tiesos paieškos nėra svarbiausias dalykas, gali sau leisti nepaisyti tarptautiniame akademiniame pasaulyje pripažintų tiriamojo darbo standartų. Jis sugebės suplakti tiesos nuotrupas su savo ar kitų pramanais, juos perteikti moksliniu žargonu ir paskelbti, kad čia pati teisingiausia, pati tikriausia ir geriausiai tautos dvasią atskleidžianti ir valstybės interesus veiksmingiausiai atitinkanti praeities versija. Jeigu toks mokslininkas dar turės ir stiprų nomenklatūrinį užnugarį, jo tiesa gali tapti beveik oficialia ortodoksija.

Antilietuviškiausias veikalas

– Sudėjus Česlovo Gedgaudo, Charles'io Pichelio ir J. Statkutės de Rosales knygų tiražus, išeitų įspūdingas skaičius. Ką siūlo, kuo vilioja šie autoriai, kad taip gausiai vartojami? Kokią schemą jie pasitelkia pasakodami apie lietuvių didybę?

– Jūsų minėti rašytojai gana skirtingi. Kaip jau minėjau, tam tikrai daliai tautos vis dar reikia paliatyviosios terapijos paslaugų, kurias teikia Č. Gedgaudas ir J. Statkutė de Rosales. Juk malonu įsivaizduoti esant visuose žemynuose savo pėdsakus palikusios aisčių superrasės atstovais ar Romos imperiją drebinusių gotų palikuonimis. Na, ir kas, kad dabartyje mūsų laimėjimai labai jau kuklūs – juk kadaise buvome pranašesni už visus kitus.

Esu įsitikinęs, kad svaigimas dėl praeities didybės tik trukdo kurti geresnę, šviesesnę dabartį, nes jis atleidžia nuo priedermės panaudoti savo gebėjimus sprendžiant dabarties problemas. Kam stengtis kurti ir gyventi dabartyje, jei mūsų praeitis tokia didinga? Tai veikia kaip narkotikas. Tariamas malonumas, ilgalaikė priklausomybė, galutinis rezultatas – šnipštas. Apie Ch. Pichelį išvis nenoriu išsamiau kalbėti. Ruošdamasis 2013 metais Šiauliuose vykusiam Lietuvos istorikų suvažiavimui, patyrinėjau jo rašliavą apie Žemaitiją. Kenksmingesnio ir labiau antilietuviško veikalo man dar nėra tekę skaityti.

– Su kolega Dangiru Mačiuliu išleidę studiją apie Pilėnus ir Margirį sulaukėte apdovanojimų. Tačiau pasakę, kad Pilėnų įvykius, kai save savanoriškai leido nužudyti (ar nusižudė) dauguma pilyje buvusių lietuvių, reikia traktuoti ne kaip begalinės narsos ir ištikimybės apraiškas, bet kaip sutrikimo, masinio panikos ir baimės priepuolio išraišką, supykdėte neopagonybės šalininkus. Iš kur ateina tas etnokultūrinis romantizuotas vaizdinys apie vien herojišką praeitį ir kodėl jis turi nemažai rėmėjų?

– Tai, ką jūs vadinate etnokultūriniu romantizuotu vaizdiniu, ateina iš Teodoro Narbuto, Simono Daukanto, Jono Basanavičiaus ir kitų XIX-XX amžių romantikų raštų. Kadaise toks suliteratūrintas požiūris į savo praeitį buvo tam tikru mastu naudingas, nes tautai iš tikrųjų reikėjo atsibusti ir pradėti iš naujo mokytis kalbėti ir rašyti.

Per pastaruosius šimtą metų ir ypač Pirmosios Respublikos laikotarpiu (1918–1940 metais) buvo pasiekta stebėtina pažanga kuriant modernią Lietuvos kultūrą. Deja, per sovietmetį tauta vėl buvo nublokšta atgal, nemaža jos dalis tapo liaudimi, iš kurios atstovų suburiama didžioji dalis neopagonybės adeptų. Jie gyvena pasakų pasaulyje. Kai viena tų pasakų buvo išnagrinėta ir padarytos logiškai nuoseklios išvados, susilaukta tam tikros reakcijos iš Pilėnų mito gynėjų. Šiuo konkrečiu atveju kuo aiškiausiai matyti, kad tiems asmenims iš tikrųjų nereikalinga tokia istorija, kokia buvo, jiems reikia gražių, jaudinančių, įkvepiančių pasakų. Tai iš dalies paaiškina, kodėl tokie žmonės taip noriai metasi į tas epochas, kurioms pažinti nėra jokių ar beveik jokių rašytinių šaltinių. Čia jų fantazijos gali lietis laisvai, nes jiems tiesiog nereikia susidurti su rašytinių šaltinių interpretavimo sunkumais.

– Vyrauja įvaizdis, kad „didžios senovės laikais“ lietuviai garsėjo kovingumu. Sociologai svarsto, kad dėl tokio įvaizdžio ir dabar elgiamės, tarsi būtume pasirengę pulti.

– Netenka abejoti, kad senovės lietuviai buvo karingi, kitaip jie nebūtų galėję išlikti ano meto sąlygomis. „Karių tauta“ – jau seniai dar Zenono Ivinskio pastebėtas senovės lietuvių bruožas. Kita vertus, reikia pabrėžti, kad militarinis senosios Lietuvos kultūros pobūdis lėmė tai, kad ji buvo gana vienpusiška. Dėl palyginti ilgai užsilikusios pagonybės Senoji Lietuva XIII-XIV amžiais neturėjo išsilavinusių, raštingų vietinės kilmės žmonių, kurie būtų galėję kurti artikuliuotą politinę kultūrą ir brandinti tautinę savimonę. Priešingai mūsų šalyje gajiems stereotipams, būtent krikščionybės priėmimas suteikdavo lemiamą postūmį kurti brandžią tautinę kultūrą – tai galime nesunkiai pamatyti iš armėnų, gruzinų, vengrų, čekų ar lenkų ir kitų Europos tautų istorijos.

Maginis mąstymas politikoje

– Prieš kurį laiką keli apžvalgininkai ir buvęs užsienio reikalų ministras pradėjo diskusijas, kad gal grąžinkime Lietuvai karalystės vardą – neva istorikai po Mindaugo mirties ją pervadino kunigaikštyste. Kunigaikštystė, karalystė – koks dabar skirtumas?

– Kylantys politikų bandymai kovoti dėl lietuvių tautos garbės praeityje rodo, kad jie prastai atlieka savo tiesiogines pareigas. Jie turi spręsti dabarties problemas ir rasti būdų užtikrinti Lietuvos valstybės augimą ir stiprėjimą vis menkiau prognozuojamame pasaulyje. Jeigu tauta klestėtų dabartyje, ji netrokštų tiek pasakų apie garbingą praeitį.

Čia susiduriame su simpatinės magijos apraiškomis politikos srityje, kai šventai tikima, kad pageidaujamos praeities susikūrimas stebuklingai išspręs dabarties problemas. Susirūpinimas tautos praeities didybe tokiems politikams ir visuomenės veikėjams leidžia jaustis svarbiems ir taip užmaskuoti savo bejėgiškumą ką nors pozityvaus nuveikti dabartyje.

Tas keistas ginčas dėl „Karalystės“ ir „Didžiosios Kunigaikštystės“ kaip tik ir yra viena maginio mąstymo politikoje apraiškų šiuolaikinėje Lietuvoje. Jau tarpukario istorikai tą ginčą buvo išsprendę, parodę, kad tuometėje Europoje karaliais tarptautiniu mastu buvo pripažįstami tie valdovai, kurie karaliaus karūną gaudavo iš popiežiaus arba imperatoriaus. Faktas, kad tik Mindaugas tenkina šį kriterijų, kuris ano meto Europoje buvo visuotinai pripažįstamas. Ano meto realijas ignoruojančias paskalas dažnai skleidžia neopagonybės entuziastai, kuriems atrodo, kad Lietuvos pagonims valdovams neturėjo galioti tai, ką nustatinėjo vienas krikščionių pasaulio lyderių – popiežius ar imperatorius. Tai klaidingas įsivaizdavimas. Esmė čia ne perskyra tarp pagonybės ir krikščionybės, o iš Romos imperijos tradicijos einantis universalios valdžios teisėtumo principas, kurio niekas rimtai nekvestionavo nei Rytų, nei Vakarų kraštuose.

– Pagoniškos Lietuvos valdovams nelabai rūpėjo tarptautinis pripažinimas, ar ne?

– Vengrijos ar Čekijos karalių siūlymai parūpinti Lietuvos valdovams karalių karūnas, jei tik šie priimtų krikštą, kaip tik ir rodo, kad jie nebuvo laikomi lygiaverčiais vadinamosios valdovų šeimos nariais. Kita vertus, pagoniškos Lietuvos valdovai nesirūpino tarptautiniu Lietuvos pripažinimu, jie neturėjo nuoseklios valstybinės ideologijos ir niekam niekada taip ir nepasakė nė žodžio apie tai, kad jie valdo „Lietuvos karalystę“.

Jeigu pagonys valdovai nepasirūpino savo valstybės paskelbti karalyste, nesuprantu, kam reikia tai daryti dabar, gyvenant visai kitoje epochoje. Taip pat reikia pabrėžti, kad maištas prieš Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LKD), kaip per mažai garbingą tokiai didingai tautai kaip mes, – dar viena šiuo metu didėjančios protų sumaišties apraiškų. Tačiau keisčiausia, kad tie „Karalystės“ entuziastai elgiasi taip, lyg visiškai nesuvoktų, kad išmesdami lauk realų LDK paveldą dėl pagoniškos karalystės fikcijos jie visų pirma pagelbės baltarusių nacionalistams, kurie ir taip nepraleidžia progos pasiglemžti visą LDK.

Kariaunų kraštas

– Kalbant apie karalystę mėginama manipuliuoti terminais. Metamas argumentas, kad štai to meto kronikose lietuvių ir kitų baltų genčių „karalių“ yra nemažai. Bet kas iš to?

– Visada esama tam tikro atotrūkio tarp šaltinių sąvokų ir istoriografijos terminų. Ar iš fakto, jog lietuviams XIII-XV amžiais nebuvo žinomas valstybės terminas, plaukia išvada, kad jų valstybės nebuvo? Ar iš to, kad koks nors vokiečių kronikininkas kokį nors Lietuvos valdovą pavadino lietuvių karaliumi, plaukia išvada, kad gyvavo Lietuvos karalystė? Ar iš fakto, jog popiežius totorių chaną pavadino „imperatorių imperatoriumi“, plaukia išvada, kad popiežius jam nusilenkė ir pripažino, jog chano skelbiama dangiškoji priedermė savo valdžiai pajungti visą pasaulį ir yra tikroji bei universaliai galiojanti politinė ideologija? Tokius retorinius klausimus galima tęsti. Esmė ta, kad reikia žiūrėti faktų visumos ir juos interpretuoti konkretaus istorinio laikotarpio politinės kultūros kontekste.

Jūsų minimi baltų genčių „karaliai“ anuomečiame pasaulyje buvo tokie pat karaliai tarp kitų šalių karalių, koks mūsų laikais tarp civilizuotų šalių vadovų buvo Centrinės Afrikos Imperijos imperatorius Jeanas Bédelis Bokassa (1976–1979). Skambus titulas, bet iš tikrųjų tai buvo eilinis, tik labiau egzotiškas karinis diktatorius, nuverstas perversmo metu. Baltų visuomenės buvo įdomios tiek, kiek kiekvienam smalsiam tyrėjui yra įdomi kiekviena žmonių grupė.

Vis dėlto, palyginti su kitais kaimynų kraštais X-XIII amžiais, baltai buvo to meto Europos Afrika. Šiuo metu, kai turime visas sąlygas būti normalia Europos tauta, randasi judėjimų, kurie nori mus sugrąžinti atgal į mano minėtą Afriką. Vis dėlto tikiu, kad ir kiek jie būtų rėksmingi ir politiškai angažuoti, sveikajai lietuvių tautos daliai pavyks toliau sėkmingai kurti civilizuotą europietišką Lietuvą.

– Kaip trumpai apibūdintumėte ikimindauginę ir Mindaugo Lietuvą? Ko mus moko šis istorinis laikotarpis?

– Man ikimindauginė Lietuva imponuoja tuo, kad tai buvo kariaunų kraštas. Pritariu filologo a. a. Simo Karaliūno nuomonei, kad ir pats Lietuvos vardas kilęs nuo kariaunos instituto pavadinimo. Tokia Lietuvos vardo kilmė rodo, kad vietinės baltų gentys, kurios galėjo tarpusavyje susikalbėti, ėmė jungtis ir priešintis slavų, o nuo X-XI amžių – Kijevo Rusios ekspansijai. Mindaugo Lietuva man visų pirma simbolizuoja krikščionišką Lietuvos karalystę – valstybingumo idėjos ištakas, kurios svarbios ir mūsų dienomis. Antra vertus, tragiškas Mindaugo likimas primena, kad kartais mes patys tampame didžiausiais priešais sau.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"