Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Baltų vienybės dienos proga

 
2017 09 20 16:28
Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Rugsėjo 22 d. mes su latviais minime Baltų vienybės dieną. Tądien 1236 m. mūšyje ties Šiauliais buvo lietuvių sumuštos jungtinės Kalavijuočių ordino pajėgos, o bėgančius Rygos link ordino kariaunos likučius sėkmingai medžiojo žiemgaliai. Po šio mūšio Kalavijuočių ordinas nustojo egzistavęs ir po metų jo vietoje buvo įsteigtas Prūsijos kryžiuočių ordino Livonijos „filialas“, gavęs Livonijos ordino pavadinimą.

Kai kurie Lietuvos istorikai neigia Vienybės dienos būtinumą, argumentuodami tuo, jog tos baltų vienybės nei Saulės mūšyje, nei apskritai XIII a. nebuvę – baltai grūmęsi ne tik su į šiuos kraštus atsibasčiusiais vokiečiais, bet ir tarpusavyje.

Kai kurie Lietuvos istorikai neigia Vienybės dienos būtinumą, argumentuodami tuo, jog tos baltų vienybės nei Saulės mūšyje, nei apskritai XIII a. nebuvę – baltai grūmęsi ne tik su į šiuos kraštus atsibasčiusiais vokiečiais, bet ir tarpusavyje.

Primenama, kad žiemgaliai 1205–1219 m. buvo kalavijuočių sąjungininkai kovose su lietuviais ir lyviais. 1205 m. patys žiemgaliai prikalbėjo kalavijuočius surengti pasalą iš žygio į estų žemes grįžtantiems lietuviams; tokia bendra pasala buvusi surengta, o joje žuvę ne tik lietuviai, įskaitant didžiūną Žvelgaitį, bet įsismaginę kalavijuočiai užkapojo ir daugelį estų, kuriuos lietuviai varęsi kaip belaisvius.

Galiu tik papildyti tuos argumentus – Saulės mūšyje lietuviai (žemaičiai) ir žiemgaliai grįžtančius iš plėšikavimo kalavijuočius mušė be išankstinio susitarimo ar veiksmų koordinacijos; kalavijuočių kariuomenėje būta ne tik talkininkų Pskovo slavų (iš jų namo grįžo tik kas dešimtas), bet ir latgalių, nes Livonijos vokiečiai į savo kariuomenę imdavę ir pavergtuosius baltus, nepaisydami jų nepatikimumo (ne viename mūšyje baltai yra pasitraukę iš vokiečių kariuomenės, taip nulemdami jos pralaimėjimą).

XIII a. viduryje, vykstant kryžiuočių kovoms su nepasiduodančiais kuršiais ir žiemgaliais, kryžiuočių kariuomenėje kaudavosi pavergtoji rytinė kuršių dalis su etniniais broliais vakarų kuršiais, rytų žiemgaliai su vakarų žiemgaliais.

Baltų vienybės oponentai labai dažnai meta argumentus dar ir apie gausius lietuvių plėšiamuosius žygius į kaimynų baltų žemes.

Ar vieningi patys lietuviai?

Jei imsime siauriau, tai teks pripažinti, kad vienybės dažnai nebūta ir tarp pačių lietuvių – prisiminkim sąmokslą prieš Mindaugą ir stumdymąsi dėl sosto po jo žūties. Nevieningų lietuvių būta Kęstučio ir Vytauto grumtynėse dėl valdžios su Jogaila, kiek vėliau – Švitrigailos kovose dėl Lietuvos savarankiškumo ir nepriklausomybės nuo Lenkijos, dar vėliau – pasidalijimą į dvi stovyklas antrajame Liublino seime, Lietuvą paverčiant sudėtine Lenkijos karalystės dalimi.

Antiunijinė ir unijinė takoskyra tarp lietuvių išliko ir 17 a. viduryje, kai buvo pasirašoma Kėdainių sutartis su švedais, nutraukusi Liublino uniją.

Imant plačiau, dar mažiau vienybės būta ir esama tarp kitų giminaičių.

Niekada vieningi nebuvo ir nėra slavai. Labai dažnai tarp savęs niovėsi germanai, romanai.

Žinoma, tam įtakos turėjo ir tai, kad šių tautų margumynas istoriniais laikais buvo didesnis negu baltų, kurių maždaug nuo XV a. likom tik mes su vokiečių pavergtais latviais, neskaitant vokiškoje aplinkoje sparčiai tirpstančių prūsų ir beveik visiškai išnaikintų jotvingių.

Teks pripažinti, kad vienybės dažnai nebūta ir tarp pačių lietuvių – prisiminkim sąmokslą prieš Mindaugą ir stumdymąsi dėl sosto po jo žūties.

Baltų kilmingųjų santuokos

Dar vienas istorikų metamas argumentas, anot jų, turintis paneigti baltų vienybės idėją bei pateisinti jos stoką, tai Lietuvos valdovų santuokos su slavėmis, ne su baltėmis. Teiginys ir klaidingas, ir kiek ciniškas. Klaidingas todėl, kad iki 13 a. imtinai santuokų su šiaurės baltų kilmingaisiais tikrai būta. Henriko Latvio kronika (13 a. pradžia) keliskart mini latgalio Jersikos valdovo Visvaldžio santuoką su lietuvio didžiūno Daugeručio dukra. Santuoka minima, aiškinant, kodėl Visvaldis padedąs lietuvių kariaunai žygiuose į rusų, lyvių ir estų žemes.

Kitaip sakant, ši santuoka kronikininko minima, turint tam tikrą kontekstą. O kiek tokių santuokų galėję būti nutylėtų, nes nebūta reikiamo konteksto? Egzistuoja ginčytina legenda apie Mindaugienės ir Daumantienės latgališkąją kilmę (nuo Agluonos), tačiau ši legenda irgi rodo, kad tokių santuokų galėta būti ir daugiau. O teigti tokių santuokų nebuvimą yra ciniška todėl, kad per 13 a. karus su vokiečiais buvo sunaikintas šiaurės baltų elitas, patys Livonijos baltai pavergti, tad vėliau Lietuvos diduomenei norom nenorom teko ieškotis savo luomo nuotakų kaimyniniuose slavų kraštuose.

Į kur bėgo karo pabėgėliai?

Vis dėlto akcentuoti, jog nebūta baltų vienybės, yra klaidinga. Niekada vienybė nebūna ištisinė, nenutrūkstanti. Tad svarbu, kas yra akcentuojama – buvęs priešiškumas ar solidarumas.

Istorija žino vakarų kuršių ir žemaičių bendras pilių įgulas Kurše po Durbės mūšio, puikų Traidenio ir žiemgalių vado Nameisio bendradarbiavimą 13 a. antrojoje pusėje. Ne kur kitur, bet būtent į Lietuvą traukėsi kovas su vokiečiais ir lenkais pralaimėję jotvingiai (dainaviai), nuo vokiečių Lietuvon traukėsi dalis prūsų, kuršių, o 1290 m. kritus Sidabrei, paskutinei žiemgalių piliai, į Lietuvą pasitraukė iki keliolikos tūkstančių žiemgalių. Vytenio ir Gedimino laikais lietuviai buvo įsitraukę į rygiečių karą su Livonijos ordinu – miestiečiai net buvo lietuviams pastatę pilį priešais vienus Rygos vartus.

Vėlyvesnė vienybė

Kernavės piliakalnis.
Kernavės piliakalnis.

Lietuvių ir latvių vienybė buvo itin pabrėžiama 20 a. Buvo net keliama bendros valstybės sukūrimo idėja, kuri, tiesa, buvo atmesta dėl lietuvių politikų arogancijos ir dėl latvių tuo metu turėto aukštesnio kultūrinio bei ekonominio lygio. Į vyriausybių santykius pleištą įvarė Lenkija, 1920 m. okupavusi ir 1922 m. aneksavusi dalį Lietuvos.

Į Latviją Lenkija tada žiūrėjo kaip į galimą sąjungininkę ginče su Lietuva, o pati Latvija buvo priversta laviruoti tarp mažos sąjungininkės ir etninės sesės Lietuvos bei didelės sąjungininkės Lenkijos, kuriai taip ir nepavykę išnaudoti Latviją savo tuometinėje antilietuviškojoje politikoje. Lietuvos ir Latvijos vyriausybių santykiai buvę santūroki, tačiau visuomenių požiūris vienos į kitą buvo be galo šiltas, o ryšiai intensyvūs.

Nuo 1924 m. darbavosi Latvių ir lietuvių (Latvijoje) bei Lietuvių ir latvių (Lietuvoje) vienybės draugijos, glaudžiai bendradarbiavo Latvijos ir Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universitetai. 1934 m. buvo įkurta trijų Baltijos šalių diplomatinė sąjunga – Baltijos antantė, kuri darbavosi iki pat bolševikinės okupacijos 1940 m.

Dar vienas akcentas, vienijantis mus su latviais, yra bendras partizaninis karas po antrosios bolševikinės okupacijos. Lietuvos ir Latvijos pasienyje esama partizanų bendrų kapų su antkapiuose iškaltomis lietuvių ir latvių pavardėmis.

Geresnio vienybės įrodymo ir nereikia. Belieka tik pageidauti, kad ji būtų labiau puoselėjama ateityje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"