TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

"Bangų mūšos" nublokšti

2011 03 25 0:00
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

1949 metų kovo 25 dieną SSRS vidaus kariuomenė, saugumiečiai ir vietiniai jų parankiniai pradėjo antrą pagal dydį masinių trėmimų operaciją "Priboj" ("Bangų mūša"). Tąkart okupuota Lietuva neteko dar 30 tūkst. savo piliečių, o likę kaimo žmonės netrukus buvo prievarta suvaryti į stalininius "kolchozus".

1949 metų kovo 25-oji buvo penktadienis. Kaip ir šiandien. Ne sekma diena, bet vis dėlto didelė krikščioniška šventė - Viešpaties Apreiškimas švč. Mergelei Marijai. Daugelis kaimo žmonių nuo pat ryto ruošėsi į bažnyčią. Tą pačią dieną minimos Gandrinės, žyminčios šaltojo metų laiko pabaigą ir primenančios apie artėjančius pavasario darbus, taip pat žadėjo gražią dieną. Po žvarbokų savaičių smarkiai atšilo ir buvusius rogių kelius išraižė polaidžio apnuogintos juodos žemės dryžiai.

Bundantis Lietuvos kaimas kovo 25-osios rytą nė nenujautė, kad daugiau kaip 30 tūkst. jo žmonių tądien laukia daug tolimesnė kelionė negu iki artimiausios bažnyčios. Niekas, išskyrus mažą partinių ir sovietinių vadovų, saugumo (MGB) ir Vidaus reikalų ministerijos funkcionierių būrelį bei tiesioginius jų nurodymų vykdytojus, nežinojo ir negalėjo žinoti, kad dar prieš šešias dienas sovietinės Lietuvos Ministrų Tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas pasirašė visiškai slaptą vyriausybės nutarimą, kurio pirmasis punktas nurodė "iškeldinti iš Lietuvos SSR teritorijos šešis tūkstančius buožių su šeimomis į tolimus Sovietų Sąjungos rajonus specialiajai tremčiai". Juodo rašalo

parašas, kurį po nutarimu suraitė sovietų kolaborantas M.Gedvilas, akimirksniu perbraukė tūkstančių žmonių likimus. Taip buvo duotas signalas pradėti sovietinių okupantų suplanuotą masinių trėmimų operaciją romantišku pavadinimu "Priboj" ("Bangų mūša").

Slapta "kovinė" užduotis

Šiek tiek užbėgdami įvykiams už akių paminėsime, kad operacija "Priboj" savo mastu neprilygs 1948-ųjų gegužę vykusiai didžiausiai pokario istorijoje trėmimų bangai kodiniu pavadinimu "Vesna" ("Pavasaris"). Tuomet, remiantis pačių okupantų ataskaitomis, iš Lietuvos į įvairius Krasnojarsko krašto rajonus ir Buriatijos-Mongolijos ASSR buvo išvežta mažiausiai 40 tūkst. žmonių.

Kovo 25-osios trėmimų tikslai ir "kontingentas" iš esmės nesiskyrė - kitaip nei 1945-1946 metais, kai masinė deportacija buvo nutaikyta į, priešo terminais kalbant, "veikiančiose gaujose esančių banditų ir jų pagalbininkų" šeimas, operacijų "Vesna" ir "Priboj" smūgiai turėjo kristi ir ant jau žuvusių ar nuteistų rezistentų šeimų narių. Tačiau, sprendžiant iš išsamių trėmimų planų, svarbiausias 1948-1949 metais organizuotų operacijų taikinys vis dėlto buvo nieko bendra su rezistencija neturėję pasiturintys ūkininkai, tapę didžiausia Josifo Stalino forsuojamos Lietuvos kaimo kolektyvizacijos kliūtimi.

Operacija "Bangų mūša", palyginti su 1948 metų vežimais, turėjo savų ypatybių. Pirma, pagrindinis jos smūgis buvo nukreiptas į Lietuvą, tačiau trėmimai tuo pat metu vyko ir Latvijoje bei Estijoje. Latvijos istoriko Heinricho Strodo darbe pateikiamais duomenimis, tai buvo didžiausia Baltijos šalyse tarprespublikinė komunistinio genocido operacija. Tąkart iš visų trijų Baltijos valstybių išvežta beveik 100 tūkst. gyventojų. Antra, siekiant, kad operacijos "Pavasaris" baisumus jau patyrę žmonės iki paskutinės akimirkos nesužinotų apie jiems parengtą likimą, "Bangų mūša" buvo rengiama itin kruopščiai ir ypač slaptai.

Apie tai, kokių slaptumo priemonių nurodė imtis specialios instrukcijos, pakalbėsime kiek vėliau. O dabar prisiminkime įvykius, kuriais buvo pradėtas šis didžiulio masto nusikaltimas. Pirmuoju nuosprendžiu daugiau kaip 30 tūkst. taikių Lietuvos ūkininkų tapo sausio 29 dieną priimtas SSRS Ministrų Tarybos nutarimas "Dėl buožių su šeimomis, nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, legalizuotų banditų, tebetęsiančių priešišką veiklą, ir jų šeimų, taip pat represuotų banditų talkininkų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijos". Kaip matome, tokie atrankos kriterijai galėjo būti taikomi kone kas antram kaimo žmogui.

Po mėnesio, vasario 28-ąją, SSRS vidaus reikalų ministerija (MVD) jau turėjo patvirtintą detalų pasirengimo trėmimams planą, kuriame buvo numatyta viskas - nuo įsakymų paruošti "naujojo kontingento" įkurdinimo vietas tolimuose Sibiro rajonuose iki išsamių instrukcijų vykdytojams ar net duomenų apie meteorologines sąlygas iškeldinimo rajonuose parengimo. Plane nurodoma, kad tarnybinis pranešimas apie pasirengimą priimti iškeldintuosius turi būti pateiktas kovo 15 dieną.

Taigi pats trėmimo organizavimas buvo patikėtas MVD struktūroms. Tuo metu jo slaptumu rūpinosi kita žinyba - MGB. Slaptumui užtikrinti kovo 7 dieną buvo patvirtintas planas. H.Strodo straipsnyje cituojamas pagal šį planą parengtas įsakymas, nurodantis nei vidaus kariuomenės kariškiams, pasiųstiems į operaciją "Priboj" iš Maskvos, Saratovo, Leningrado ir Minsko, nei jų šeimoms nepranešti paskirties stoties. Dalių vadai gavo paketus asmeniškai likus visai nedaug laiko iki išsilaipinimo.

"Siekiant dezinformuoti gyventojus, Estijoje ir Latvijoje inscenizuoti kariuomenės pavasario mokymus, - sakoma plane. - Uždrausti dalių vadams rašant kokius nors dokumentus vartoti sąvoką "operacija". Visokie nurodymai ir skaičiavimai, telefono pokalbiai ir kita plane apibendrinami žodžiu "mokymas". Be to, buvo numatyta "MGB kariuomenės dalims parengti specialius nurodymus, kad pagamintų ir išsiųstų į ešelonus mokymams reikalingus elementarius prietaisus (barškalus, tuščiuosius šovinius, granatų ruošinius ir pan.)". Taigi SSRS saugumiečių sumanymu MGB kariai iki operacijos vykdymo neturėjo žinoti būsimos jos vietos ir pobūdžio tikriausiai dėl to, kad būtų išvengta gandų apie dar vieną genocido priemonę ir kad tie gandai nepasiektų "kapitalistinės stovyklos". Tokią išvadą apie slaptumo būtinybę daro H.Strodas.

1949 metų trėmimams būdinga dar viena ypatybė: žmones iš tėvynės buvo numatyta išvežti neribotam laikui, o tai reiškė - iki gyvenimo pabaigos. Neatsitiktinai dar 1948 metais SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas priėmė įsaką, numatantį už pabėgimą iš tremties vietos bausti 20 metų lagerio, nors iki tol už tai grėsė tik 3-5 metai pataisos darbų, vėliau ištremiant į ankstesnę apgyvendinimo vietą. Sovietinė valdžia, atrodo, ne tik rengė spartesnio "kolchozų" kūrimo sąlygas, bet ir ruošė erdvę galimam krašto apgyvendinimui kolonistais.

Kovo 15 dieną į Vilnių pradėta siųsti MVD konvojaus kariuomenės dalinius ir operatyvinius darbuotojus. Vilniuje įkurdintiems sovietų kareiviams ir karininkams buvo draudžiama išeiti iš jiems skirtų patalpų - taip norėta užtikrinti visišką operacijos slaptumą. Dar po dienos visiems periferijoje esantiems Lietuvos MVD padaliniams buvo perduota slapta MVD ir MGB vadovybės telegrama, kurioje nurodoma "aktyviai dalyvauti visose MGB vietinių organų vykdomose priemonėse ir paskirti jų žinion kiek galima daugiau operatyvinių darbuotojų tiek iš MVD ir milicijos apskričių, tiek iš valsčių skyrių, taip pat turimą autotransportą ir mašininkes."

Atkreipkime dėmesį į tai, kad pasirengimas trėmimams tada dar vyko nedalyvaujant marionetinei sovietinės Lietuvos vadovybei. Vis dėlto formalumai reikalavo, kad patys trėmimai turi būti pradėti remiantis ne direktyvomis iš Maskvos, o LSSR vyriausybės sprendimu. Taigi kovo viduryje sovietų kolaborantai, gavę slaptas SSRS vadovybės direktyvas, ėmėsi uoliai vykdyti savo šeimininkų nurodymus. Kovo 19-ąją M.Gedvilas pasirašė jau minėtą LSSR Ministrų Tarybos nutarimą, o dar po trijų dienų po nutarimu dėl iškeldinamųjų turto konfiskavimo tvarkos atsirado ir svarbiausio kolaboranto - Lietuvos komunistų partijos (LKP) Centro komiteto sekretoriaus Antano Sniečkaus - parašas.

Kovo 22-ąją sovietinės Lietuvos vadovybė jau žinojo daugelį operacijos detalių. Ar jai buvo žinoma kodu D-1 užšifruota trėmimų pradžios data, sunku pasakyti. Gal ir ne, tačiau kovo 25 dieną A.Sniečkus ir LSSR valstybės saugumo ministras Nikolajus Gorlinskis (beje, turintis didelę 1939-1941 metų trėmimų Vakarų Ukrainoje patirtį) išsiuntė LKP(b) apskričių komitetams ir LSSR MGB apskričių skyriams instrukciją, informuojančią apie būsimus trėmimus, taip pat nurodymą, laikantis griežčiausios konspiracijos, mobilizuoti trėmimams "partinį tarybinį aktyvą" bei visų rūšių transporto priemones. Nors minėta direktyva išsiųsta likus vos kelioms valandoms iki operacijos pradžios, joje sakoma: "Apie darbų pradžią, terminus ir kitus reikalus Jums bus nurodyta atskirai."

Negailėjo nei seno, nei mažo

Komanda pradėti veiksmus greičiausiai buvo perduota ne raštu, o aukšto dažnio vyriausybiniu telefono ryšiu ar atitinkamais MGB kanalais. Operacija "Priboj" visame krašte prasidėjo ankstų kovo 25-osios rytą, 6 valandą, kai dauguma pasmerktųjų dar buvo namie. Netikėtai užklupti žmonės dažniausiai tegalėjo susirinkti labai nedidelę mantą, nors oficialiai kiekvienai šeimai buvo leista pasiimti iki pusantros tonos krovinį. Jame galėjo būti maisto atsargų, drabužių, smulkaus namų ūkio inventoriaus, pinigų ir kitų vertybių. Deja, praktiškai įgyvendinti tokio "humaniško" M.Gedvilo nutarimo nebuvo nei laiko, nei fizinių galimybių.

Štai kaip trėmimo pradžią savo dienoraštyje aprašo Lietuvos partizanų Dainavos apygardos vadas (tuomet dar buvęs apygardos štabo adjutantu) Lionginas Baliukevičius-Dzūkas: "Trėmimas vyksta "demokratiškiausiomis" aplinkybėmis. Ar daug gyventojų palietė ši nelaimė, sunku dabar pasakyti, tačiau kulkosvaidžių kalenimas įvairiose miško pusėse rodo, jog bolševikai ir šį kartą plačiai užsimojo." Partizanų vadas pažymi, kad ne visi tremiamieji nuolankiai sutinka savo likimą - kai kurie bando gelbėtis, tačiau šios desperatiškos pastangos greičiau primena paniką. "Nuo trėmimo žmonės stengiasi gelbėtis kaip įmanydami. Pamiškės gyventojai sulindo su visa manta į mišką. Visi kaip apkvaišę: nežino, nei kur eiti, nei ką

daryti. Kaimuose žmonės iš vienų namų eina į kitus, kad tik namie neliktų, nors "kitur" irgi tas pats. Ir taip per visą dieną Jonas eina pas Petrą, o Petras - pas Joną. Sunku žiūrėti į žmones - taip jie nusiminę. Daugelio akyse matau ašaras. Juk jų brolius, seseris, gimines tremia", - pasakoja L.Baliukevičius-Dzūkas.

Lietuvos kaimo žmonės, jau išgyvenę 1948-ųjų operaciją "Vesna", puikiai suprato, koks likimas jų laukia. Kai kurie iš tremiamųjų vietoj Sibiro geriau būtų pasirinkę mirtį. Tai liudija LKP(b) Trakų apskrities komiteto inspektoriaus M.Petrovo slaptas tarnybinis pranešimas A.Sniečkui. Jame, be informacijos apie 75 šeimas, pasislėpusias nuo tremties, ir 161 pabėgusį tremiamą asmenį, minimas ir toks atvejis: "Iškeldinamas Kalesninkų valsčiaus buožė Vaisiatas du kartus mėgino pabėgti, po to, kai jam nepavyko, apliejęs benzinu savo tvartą pats puolė į ugnį, bet buvo iš ugnies ištrauktas su lengvais nudegimais. Jo žmona mėgino šokti į šulinį ir įžeidžiamai kalbėjo apie sovietų valdžią."

Grįžtant prie L.Baliukevičiaus-Dzūko prisiminimų gali kilti klausimas, kodėl Lietuvos partizanai šioje istorijoje liko tik stebėtojai ir nesiėmė jokių veiksmų, kad sutrukdytų trėmimus. Juk tokių pavienių mėginimų antrosios sovietų okupacijos pradžioje yra buvę. Tačiau 1949-aisiais situacija iš esmės jau buvo visiškai kitokia. Miškuose tada tebuvo likę ne daugiau kaip 2,5 tūkst. kovotojų, tuo metu prieš tremiamus Lietuvos žmones buvo mesta kelių dešimčių tūkstančių vidaus kariuomenės karių, saugumiečių ir sovietinių aktyvistų armija. Sovietinės Lietuvos vidaus reikalų ministras Juozas Bartašiūnas tarnybiniame pranešime SSRS vidaus reikalų ministrui S.Kruglovui vėliau tvirtino, kad "operacija iš esmės vyko ramiai, rimtesnių gaujų pasireiškimų ar teroristinių aktų operacijos laikotarpiu neužregistruota".

Minėta ataskaita bus pateikta balandžio 11 dieną. O kol kas tremiamieji vežami į artimiausias geležinkelio stotis, MVD dokumentuose vadinamas "pakrovimo punktais", kurių visame krašte buvo keturios dešimtys. Jose iš viso suformuotas 21, o vėliau - dar trys papildomi gyvulinių vagonų ešelonai. Pirmieji sąstatai Rytų kryptimi pajudėjo kovo 27 dieną.

Štai kaip tremtinių išgabenimą iš Papilės geležinkelio stoties atsiminimuose aprašo Akmenės krašto gyventoja Zonė Mituzaitė, kuri tomis tragiškomis dienomis buvo dar vaikas: "Stotyje klyksmas, verksmas, triukšmas. Visur vaikšto ginkluoti kareiviai, pasiruošę bet kuriuo momentu nušauti bandantįjį pabėgti. Visus mus suvarė į vagonus, pritaikytus gyvuliams vežti. Vagone įsikūrėme ant narų, "antrame aukšte". Mudu su broliu apsidžiaugėme galėsią viską stebėti pro mažytį langelį, per kurį mudu vis dėlto galėjome iškišti savo galveles. Kažin kokia moteris, gal palydėjusi į tolimą kelią savo giminaitę ar kaimynę, toldama nuo vagonų šaukė atsisveikindama: "Sudiev, Jackiene, laikykis, Jackiene!" Tas susijaudinimas, matyt, persidavė mano trejų metukų broliui, tad jis visa gerkle ėmė rėkti: "Sudiev, Kleckiene, laikykis, Kleckiene!"

Saugumiečiai, kareiviai ir partiniai aktyvistai jiems duotus įsakymus vykdė itin uoliai - vėliau įsitikinsime, kad trėmimų planas buvo gerokai viršytas. Ir tai nenuostabu, nes trėmėjai nesigailėjo nei mažo, nei seno, nei sunkaus ligonio. Apie tai, kodėl sovietinių

okupantų pakalikai vėliau galėjo siųsti į Maskvą tokias džiugias ataskaitas, liudija ir jau minėtos Z.Mituzaitės prisiminimų epizodas, kuriame pasakojama, kad Kruopių valsčiaus Dulbių kaime kareiviai, atėję išvežti šeimos, namie rado tik tris vaikus nuo devynerių iki keturiolikos metų. Jų tėvas našlys, pakirstas sunkios plaučių ligos, tuo metu gulėjo ligoninėje. Tačiau baudėjams tai nepadarė įspūdžio. Užuot palikę vos gyvą šeimos galvą ir jo atžalas ramybėje, kareiviai drauge su vaikais nuvyko į ligoninę ir, išvertę iš lovos nusilpusį, nebepaeinantį P.Pučinską, nuvežė į geležinkelio stotį, įkėlė į vagoną ir paguldė prie sienos palei duris.

Savaime suprantama, šio žmogaus laukė kelias, vedantis daug toliau negu patys tolimiausi Sibiro užkampiai. Kelionėje jam darėsi vis blogiau ir blogiau. Po savaitės likimo draugams kažin kurioje stotelėje pavyko išmainyti gražų lietuvišką rankšluostį į litrą pieno - jie tikėjosi, kad ligonis nors kiek atsigaus. Deja, P.Pučinskas nebeturėjo jėgų nuryti nė gurkšnio ir po kelių valandų mirė. "Tyliai, kad neišgirstų sargybiniai, likimo broliai pagiedojo ir pasimeldė. Lavoną padėjo ant paklodės, ją apsiuvo. Taip buvo paruoštas "karstas" pirmajam likimo broliui, nepakėlusiam tremties žiaurumų. Apie lavoną pranešė sargybai. Traukiniui sustojus įlipo du kareiviai su neštuvais. Lavonas buvo išneštas iš vagono ir padėtas ant akmens anglių krūvos, supiltos geležinkelio stotyje", - prisimena Z.Mituzaitė.

Pergalė prieš beginklius

Kiek tremtinių 1949-ųjų pavasarį nepasiekė jiems paskirtos galutinės stoties? Tokios statistikos nei MGB, nei Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai, nei sovietinės Lietuvos partiniai vadovai savo viršininkams neteikė. Tačiau, sprendžiant iš tremtinių prisiminimų, nepasiekusiųjų tremties vietos buvo ne vienas ir ne du. Tiesa, yra išlikusi ataskaita, kurioje pranešama apie vieną sąstatą ištikusią katastrofą. Per ją žuvo ir buvo sužeista dešimtys žmonių, taip pat minimi penki atvejai, kai tremiamieji dar Lietuvoje nušauti, nes bandė bėgti. Bet šie skaičiai vargu ar atspindi visas kelionės į tremtį netektis.

1953 metų balandžio 14 diena datuotoje SSRS vidaus reikalų ministerijos 1-osios valdybos 8-ojo skyriaus viršininko generolo leitenanto Žukovo pažymoje "Dėl iškeldintųjų iš Lietuvos SSR 1945-1951 m. kontingento" tik nurodoma, jog 1949-aisiais ištremtos 9633 šeimos, arba 32 735 žmonės. Prisiminkime, kad 1949 metų sausio mėnesį priimtame SSRS Ministrų Tarybos nutarime buvo numatyta ištremti iš Lietuvos 8500 šeimų, arba 22,5 tūkst. gyventojų. Taigi Maskvos sukurptas planas įvykdytas 128 procentais. Iš kur toks uolumas? Pasirodo, vasario 7 dieną, baigus ruoštis trėmimams, sovietinės Lietuvos saugumo vadovybė kaime buvo priskaičiavusi 8506 "buožių" ir 2978 "buržuazinių nacionalistų" šeimas, kitaip sakant, trečdaliu daugiau nei Lietuvai numatyta nelaimingųjų "kvota". Todėl kovo 18 dienos rašte SSRS valstybės saugumo ministrui generolui leitenantui S.Ogolcovui LSSR MGB įgaliotinis generolas leitenantas J.Jedunovas ir LSSR valstybės saugumo ministras generolas leitenantas N.Gorlinskis pranešė sudarę potencialių tremtinių rezervą - 2506 "buožių" ir 478 "buržuazinių nacionalistų" šeimas, kuriose iš viso yra 10 742 asmenys. Kaip matome, numatytiems planams viršyti buvo panaudota gerokai daugiau negu trečdalis šio "rezervo".

Pagal planą operacija "Priboj" turėjo būti baigta per dvi dienas, tačiau paskutiniai ešelonai iš Lietuvos pajudėjo tik kovo 30-osios vakarą. Tokią gaišatį J.Bartašiūnas savo vadovybei aiškino tuo, kad kovo 25-ąją minėta religinė šventė, todėl nemaža dalis ištremti numatytų žmonių (sovietinio funkcionieriaus ataskaitoje vadinamų "objektais") buvo išvykę į bažnyčias. Kaip antrą priežastį Lietuvos MVD vadovas nurodė staiga prasidėjusį polaidį, dėl kurio prie sodybų negalėję privažiuoti iš anksto parengti sunkvežimiai, tad pasmerktuosius į geležinkelio stotis tekę gabenti iš ūkininkų paskubomis konfiskuotais vežimais.

Nuo balandžio iki gegužės mėnesio aktyviai ieškota tų, kuriems operacijos "Priboj" dienomis pavyko pabėgti ir pasislėpti. Dauguma jų taip pat neišvengė tremties. Dar maždaug 20 tūkst. žmonių, tarp kurių buvo net ir "savanoriškai" įstojusiųjų į stalininius "kolchozus", per tris kartus išvežta 1951-aisiais.

Visi 1948-1949 metais ištremti lietuviai ir kitų Baltijos šalių gyventojai buvo pasmerkti daugiau niekada nepamatyti savo tėvynės. Ir tik mirus SSRS tironui J.Stalinui bei prasidėjus chruščioviniam atšilimui, daugumai tremtinių leista sugrįžti namo. Deja, lietuvių dalia buvo sunkiausia - užkietėjęs stalinietis A.Sniečkus ir jo uolus bestuburis parankinis Justas Paleckis, nepaisydami centrinės valdžios sprendimų, dėjo visas pastangas, kad didelė dalis tremtinių negalėtų apsigyventi Lietuvoje, o sugrįžusiesiems būtų sudaromos nepakeliamos gyvenimo sąlygas. Tačiau erškėčiuotas lietuvių kelias namo ir jų tolesnis likimas laukia atskiro pasakojimo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"