TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Barbora Žiliūtė – Medomiškių kaimo gailestingoji globėja

Nuotrauka, daryta Palangoje, 1957–1958 metais: (iš kairės) I. Šatelis su sūnumi Leonidu, E. Jašinskienė, B. Žiliūtė, V. Jašinskas su sūnumi Romualdu. „Pajūrio naujienų“ nuotraukos

Darbėnų miestelio žydų bendruomenė, pasauliui davusi vieną garsiausių sionizmo veikėjų Dovydą Volfsoną (1856–1914), 1941 metų birželio 22 dieną, Lietuvą okupavus nacistinės Vokietijos armijai, nacių ir jų vietinių talkininkų pastangomis, kaip ir dauguma Lietuvos miestų bei miestelių žydų bendruomenių, buvo sunaikinta per keletą mėnesių.

Iš 600 vietinių žydų pavyko išsigelbėti tik nedaugeliui. Vieni spėjo pasitraukti į TSRS gilumą, kitus išgelbėjo Darbėnų ir aplinkinių kaimų paprasti žmonės. Viena išgelbėtųjų buvo Riva Šatelienė, kurios 1945 m. balandžio 11 d. Kretingos NKVD tardytojo užfiksuoti parodymai apie žydų žudynes Darbėnuose, jų eigą ir vykdytojus, tapo svarbiu istorijos liudijimu.

Gimusi 1917 m. netoli Šiluvos įsikūrusiame Lyduvėnų miestelyje, garsėjančiame jo apylinkėse 1916 m. pastatytu ilgiausiu ir aukščiausiu Lietuvoje geležinkelio tiltu per Dubysą, baigusi Raseinių žydų gimnazijos 4 klases, ji į Darbėnus atvyko prieš karą, norėdama pas vietos ūkininkus pramokti žemės ūkio darbų, nes žydams, keliantis gyventi į Palestiną, tokia patirtis buvo būtina. Darbėnuose ji ištekėjo už vietinio žydo Jehudos Šatelio, gimusio 1912 m. Deja, išvykti gyventi į Palestiną jauna Šatelių šeima nespėjo, 1940 m. Lietuvą okupavus sovietinei kariuomenei.

Represijos Darbėnuose prasidėjo jau pačią pirmąją karo dieną – 1941 m. birželio 22 d., kai naciai vietiniams žydams įsakė susirinkti miestelio aikštėje, vertė dirbti įvairius darbus. Įsakę prie drabužių prisisiųti geltonus lopus, dirbančius žmones mušė lazdomis ir šautuvų buožėmis. 1941 m. birželio 27 d. jie padegė vieno iš žydų Raizmano namus, po to į gaisro vietą suvarė visus vietos žydus. Iš minios nacių karininkai išvedė ir čia pat sušaudė Mordechajų Blochą, o rabinas Vaisbordas buvo užmuštas lazdomis ir šautuvų buožėmis. Po egzekucijų visi žydai buvo išrikiuoti kolona ir varomi į Kretingą. Norėdami kuo labiau juos pažeminti, naciai iš vieno vežimo iškinkė arklį ir vietoje jo vežimą turėjo traukti 5 vyrai, kurie tai daryti buvo raginami lazdomis ir šautuvais.

Kretingoje žmonės buvo atvaryti prie žydų kapų, ten nufotografuoti ir vėl kolona sugrąžinti į Darbėnus, naktį praleidus pakelyje lauke. Taip be maisto ir poilsio laikomi žmonės sulaukė birželio 29 d., kai nacių karininkai, surinkę apie 150 vyrų, tarp jų – ir R. Šatelienės vyrą, nuvedę gatve Lazdininkų link iki artimiausio miško iš kulkosvaidžių juos sušaudė. Kartu su žydais buvo sušaudyti ir keturi į nelaisvę patekę raudonarmiečiai. Likusieji žydai buvo uždaryti sinagogoje. Iš čia po trijų savaičių apie 60 vyrų ir moterų darbams pasiėmė vietiniai ūkininkai. Taip R. Šatelienė atsidūrė Būtingės ūkininko Beniaus Bagdonavičiaus ūkyje, kur dirbo įvairius žemės ūkio darbus.

Darbėnų žydai 1928 m. švenčia Lietuvos nepriklausomybės 10-metį.

Lietuvos centriniame valstybiniame archyve saugomas 1941 m. rugpjūčio 15 d. Darbėnų nuovados viršininko Simonaičio rašytas raportas Kretingos apskrities policijos vadui dėl lėšų algoms skyrimo laisvai samdomiems pagalbiniams policininkams, saugantiems per 400 sinagogoje uždarytų žydų: daugiausiai – moterų ir vaikų, nes esą niekas veltui nenori dirbti. Netrukus šie žmonės keliomis grupėmis buvo žvėriškai nužudyti Baltojo kalno miške.

Rugsėjo mėnesį dirbusiems pas vietos ūkininkus žydams buvo įsakyta grįžti į Darbėnus. Parvykusi atgal R. Šatelienė sužinojo, kad kitą dieną visi likusieji žydai bus nužudyti, todėl tą pačią naktį kartu su kita likimo drauge Asia Šubicaite iš sinagogos, kur buvo saugomi žydai, sugebėjo pabėgti. Dauguma paprastų Darbėnų apylinkių kaimo žmonių smerkė nacistinius žudikus ir užjautė savo kaimynus žydus, tad, nepaisydami jiems gresiančio pavojaus, tiesė pagalbos ranką. Taip pabėgėlės atsidūrė Medomiškių kaimo gyventojos Barboros Žiliūtės, turėjusios gerą ir tyrą širdį bei garsėjusios savo pamaldumu, sodyboje ir jos globoje.

Barbora Žiliūtė gyveno nuošaliau nuo kelio pamiškėje įsikūrusioje sodyboje.

Gimusi 1887 m. sausio 4 d. tame pačiame Medomiškių kaime, valstiečių šeimoje. Šiek tiek pramokusi skaityti ir rašyti, nuo pat mažens savo tėvams padėdavo dirbti įvairius žemės ūkio darbus. Šeimoje augo dar du broliai. Gyvenimas taip susiklostė, kad ji liko netekėjusi ir gyveno tėvų ūkelyje, įsikūrusiame atokiau nuo kaimo, pamiškėje. Turėdama apie 5 ha žemės, augino gyvulius, turėjo kiaulių, karvę, arklį, avių, dirbo žemę. Pati mokėjo dirbti įvairius žemės ūkio darbus, buvo labai savarankiška. Būdama uoli katalikė, lankė Laukžemės bažnyčią, giedodavo per laidotuves.

Kaip pasakojo netoli gyvenusi Zita Aldona Lukošiūtė-Danielienė, kurios šeima taip pat slėpė darbėniškį žydą Mošę Blochą, moterys žydės konspiracijos sumetimais buvo vadinamos lietuviškais vardais – Maryte ir Stase. Matyt, buvo sukurta legenda, kad jos yra lietuvės, gal tolimos giminaitės, ir iš kur bei kaip jos čia atsirado. Dieną, kai nebūdavo pavojaus, jos dirbdavo laukuose ar darže. Iš tolo pastebėjusios per laukus ateinančius svetimus žmones, slėpdavosi namuose įrengtoje slėptuvėje, užsirakindavo iš vidaus duris. B. Žiliūtės brolis Juozas Žilius, gyvenęs kaime šalia Laukžemės, mėgdavo žaisti kortomis, buvo pramokęs vokiškai. Leisdamas laiką Darbėnuose prie kortų stalo su okupacinės valdžios ir vietos policijos pareigūnais, sužinodavo apie rengiamas besislapstančiųjų žydų paieškas, apie tai pranešdavo ir kiti geros valios žmonės, todėl Medomiškių ir Pelėkių kaimuose besislapstantys žydai laiku būdavo paslepiami miške ar išvežami, kol praeis pavojus, laikinai pabūti pas kitus žmones.

Tikėtina, kad uoli katalikė B. Žiliūtė, kuriai likimas pagailėjo savo šeimos ir vaikų, dviejų moterų gyvybių išsaugojimą priėmė kaip Dievo siųstą išbandymą ir tuo pačiu Jo dovaną, įprasminančius jos gyvenimą. Juk Evangelijoje pasakyta: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25,31). Taip B. Žiliūtė, Lukošių šeima ir šalia Pelėkių kaime gyvenę Bronė bei Viktoras Skripkauskai, išsaugoję darbėniškės Ciporos Zimanaitės gyvybę, trejus metus su slepiamais žydais dalijosi duona ir savo namais, nuolat jausdami pavojų savo bei šeimos narių gyvybėms, bet jiems niekada nekilo mintis, kad turėtų pasielgti kitaip. Paprastas žmoniškumas, atjauta kitam, kuris gali būti nužudytas vien tik dėl savo tautybės, nugalėdavo savisaugos jausmą ir baimę.

Nuotrauka, daryta 1956–1957 metais Šatelių bute: (iš kairės) Benas Šatelis, Riva Šatelienė, Barbora Žiliūtė, Elžbieta Jašinskienė, Viktoras Jašinskas su sūnumi Vladu.

Juk ir žmonės sako, kad tyra širdis baimės nejaučia. Nors dalis vietinių gyventojų žinojo ar bent nujautė apie slepiamus žmones, niekas jų naciams neišdavė. Taip atėjo ir 1944 m. spalio 10 d., kai iš Kretingos rajono nacistinės Vokietijos kariuomenė buvo išvyta ir slepiami žydai pagaliau tapo laisvi. B. Žiliūtės išgelbėtos moterys apsigyveno Klaipėdoje, kur taip pat įsikūrė sovietinės kariuomenės Lietuviškojoje 16-oje divizijoje kariavę darbėniškiai žydai – Icikas Šatelis ir Lipa Blochas, kurio brolį M. Blochą išsaugojo Lukošių šeima. Kadangi R. Šatelienės vyras buvo nužudytas, ji ištekėjo už jo brolio, o jai gyvybę išgelbėjusi B. Žiliūtė tapo jos antrąja mama. Barbora ir toliau garsėjo savo gerumu bei užuojauta, pas save priglaudusi savo giminaitį Viktorą Jašinską ir nuo trėmimo į Sibirą pabėgusius Elžbietą bei Justiną Petreikius, kai jų tėvai tremties neišvengė. Ilgainiui Šatelių ir Blochų šeimų galvos tapo Klaipėdos uoste įsikūrusių parduotuvių vedėjais, tuo pačiu susikurdami savo šeimoms lengvesnį gyvenimą ir buitį. Laikydami B. Žiliūtę savo antrąja mama, Šateliai ją visapusiškai rėmė, nes ji, triūsdama tik savo ūkelyje, kitų pajamų neturėjo. Savaitgaliais jų kelias iš Klaipėdos dažnai vedė į Medomiškių kaimą, pas Barborą, kur jie kartu leisdavo laiką, padėdavo jai ūkio darbuose. I. Šatelis parduotuvėje, kuriai jis vadovavo, įdarbino ir V. Jašinską, jo žmona tapusią E. Petreikytę ir jos brolį Justiną. Šateliams ir Jašinskams susilaukus vaikų (kiekviena šeima turėjo po du sūnus), šių šeimų vizitai pas Barborą dar padažnėjo. Paūgėję vaikai vasaras leisdavo jos sodyboje, kur buvo laukiami bei mylimi, o taip pat turėjo visišką laisvę, kurios trūkdavo namie. Vasaras Šateliai ir Blochai dažnai leisdavo Palangoje, ten atsiveždavo ir Barborą. Taip Šatelių šeima B. Žiliūtę globojo ir ja rūpinosi iki pat mirties 1972 m. lapkričio 27 d. Šių žmonių nuoširdus bendravimas tapo puikiu nesavanaudiško gyvenimo pavyzdžiu, kai už gera atsilyginama geru. Netrukus, po B. Žiliūtės mirties, 1973 m. Šatelių ir Blochų šeimos išvyko gyventi į Izraelį. Kaip šių eilučių autoriui papasakojo dabar Izraelyje gyvenantis Benas Šatelis, jo mama mirė 2011 m., sulaukusi garbingo amžiaus ir iki pat mirties neužmiršusi savo gelbėtojos. Gi Lipa Blochas, gim. 1924 m., sulaukęs garbaus amžiaus, dar ir šiandien tebegyvena Izraelyje.

„Aš tik gelbėjau žmones“, – atsisveikindamas su savo artimaisiais prieš mirtį laiške rašė už žydų gelbėjimą Vilniuje 1942 metais nacių sušaudytas Vokietijos armijos Vermachto seržantas austras Antonas Šmidas. Šie jo žodžiai užrašyti ir ant jo antkapio Vilniaus Antakalnio kapinėse. Manau, kad šie žodžiai geriausiai įprasmina B. Žiliūtės bei daugybės kitų žinomų ir nežinomų tyliųjų didvyrių – žydų gelbėtojų – herojišką gyvenimą, kovojant prieš nacių okupacinį režimą, naikinusį nekaltus Lietuvos žmones.

„Pajūrio naujienos“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"