TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Bastėjos statybininkas pametė batą

2010 11 08 0:00
Drėgme persmelkta bastėja uždaryta prieš trejus metus.
Jūratės Mičiulienės nuotrauka

Baigti keletą metų trukę Vilniaus gynybinės sienos bastėjos archeologiniai tyrimai. Įdomiausi radiniai - bastėją stačiusio statybininko batas ir kartu su šiukšlėmis miestiečių išmestas auksinis pakabukas.

Jau treti metai uždaryta Lietuvos nacionaliniam muziejui priklausanti bastėja, į kurią turistai traukdavo pažiūrėti senosios ginkluotės ekspozicijos ar tikėdamiesi tamsiuose požemių labirintuose sutikti tarpukario metais iš senos legendos "prikeltą" pabaisą.

Kai pastatą kiaurai persmelkė drėgmė, muziejų teko uždaryti. Prasidėję restauravimo darbai dar gali trukti dvejus arba net dvidešimt metų. Tai priklausys nuo to, ar bus finansuojama dalimis, ar iškart. Vilties teikia Europos Sąjungos (ES) pinigai.

Su restauratoriais kartu atėjo pasidairyti ir archeologai. Kaip pasakojo tyrimuose dalyvavęs archeologas Evaldas Vailionis, sovietmečiu atlikta restauracija buvo nekokybiška. Bastėja apmūryta prastomis, drėgmei neatspariomis plytomis, todėl šlapo. Per kelis dešimtmečius plytos aptrupėjo. "Norint nuo drėgmės izoliuoti pasagos formos vidinę pastato dalį, kuri buvo užpilta žemėmis, pirmiausia jas reikėjo atkasti. O kur darbuojamasi kastuvu, būtinai turi žvalgytis ir archeologai", - kalbėjo E.Vailionis.

Aukso niekas nemėtė

"Daug ko ir nesitikėjome rasti, nes jau iš ankstesnių, sovietmečiu darytų tyrimų žinojome, kad visos žemės aplink pastatą yra atvežtos iš kitų miesto vietų ir supiltos, - pasakojo archeologas. - Jokio kultūrinio sluoksnio ten nebuvo, tačiau šiek tiek radinių aptikome. Be to, mūsų tyrimai patvirtino tai, ką anksčiau, 1965-1968 metais, buvo nustačiusi archeologė Irena Jučienė. Jos datavimas sutampa su mūsų - bastėja šalia gynybinės sienos pastatyta XVI amžiaus pabaigoje - XVII amžiaus pradžioje."

400 metų senumo apavas

Bastėjos pamatai mūryti iš didelių, maždaug 0,8 m skersmens, akmenų. "Po vienu jų radome batą, - sakė archeologas. - Spėju, kad tai galėjo būti vieno iš statybininkų apavas. Matyt, įsmuko koja, užspaudė akmuo, tad žmogus džiaugėsi bent koją ištraukęs, bato jau negelbėjo. Jis pakankamai gerai išsilaikęs ir dabar yra restauruotas."

Dar vienas retesnių radinių - tarp šiukšlių aptiktas deformuotas, tačiau buvęs gana nemažas auksinis pakabukas. Kai kam turėjo būti labai apmaudu ir gaila, kad papuošalas netyčia nukeliavo į šiukšlyną. "Apskritai aukso dirbinių labai retai kada aptinkame. Kiek kasinėju, pirmą kartą radau. Tai brangus metalas, žmonės jį saugojo ir nemėtė kur pakliuvo. Daugiausia iškasame keramikos šukių. Jos sudaro apie 90 proc. archeologų radinių", - aiškino E.Vailionis.

Užpylė šiukšlėmis

Iš kur aplink bastėją šiukšlynas? Tai irgi gana įdomi istorija.

Kaip savo knygelėje "Vilniaus artilerijos bastionas" rašo I.Jučienė, po nesėkmingai pasibaigusio Tado Kosciuškos vadovaujamo sukilimo (1794 m.) carinė Rusijos valdžia ėmėsi iniciatyvos nugriauti miesto sieną (esą gadinanti vaizdą, dėl jos oras mieste darosi per daug tvankus ir nešvarus), o visą gynybinį griovį aplink bastėją pavertė šiukšlynu. Miestiečiai čia turėjo versti visokias atliekas. Bet ne už dyką, o susimokėję nemažą mokestį. Valdžiai ir pinigai byrėjo, ir gynybinis objektas buvo palaidotas. Per ilgą laiką jis beveik susilygino su žeme. Šiukšlės buvo išvalytos tik 1965-1968 metais atliekant archeologinius tyrimus. Tada čia rasta daug keramikos - puodų šukių, koklių, čerpių, plytų, taip pat keli olandų XVIII amžiaus auksiniai dukatai. Dar aptikta odos atraižų. Manoma, kad jos buvo suvežtos iš miesto batsiuvių cechų.

Atsparios drėgmei

Dabar bastėja apmūrijama drėgmei atspariomis naujos technologijos plytomis, gamintomis Europoje. Kaip tvirtino pastatą restauruojančios valstybės įmonės "Lietuvos paminklai" direktoriaus pavaduotojas Vladislavas Kutut, jos beveik trigubai brangesnės už įprastas plytas, tačiau drėgmės sugeriamumas beveik nulinis. "Kai gavome pirmą siuntą, savaitei pamerkėme plytą į vandenį. Ištraukę įsitikinome, kad ji visai neprisigėrusi drėgmės. Sovietmečiu, kai vyko pirmieji restauravimo darbai, tokių plytų Lietuvoje nebuvo gaminama. Dabar mes jas naudojame pirmą kartą, - dėstė "Lietuvos paminklų" direktoriaus pavaduotojas. - Kad drėgmė nesiskverbtų per siūles, jos bus hidrofobizuotos. Taip sutvarkytas pastatas stovės ilgai."

Restauruos 2 ar 20 metų?

Dar šiemet visa bastėja bus apmūryta iš išorės ir apsaugota nuo drėgmės. Tačiau tai - ne pabaiga. Kada bus baigti visi restauravimo darbai, kuriems reikia dar 10 mln. litų, V.Kutut negalėjo pasakyti. "Šių metų pinigai jau išleisti. Nacionalinis muziejus, kuriam priklauso bastėja, kreipėsi į Ūkio ministeriją ir pateikė paraišką. Jei iš ES struktūrinių fondų būtų skirta 10 milijonų, per dvejus metus būtų galima atlikti visą pastato restauravimą ir muziejus vėl atvertų duris. Tačiau jei pinigų tik po truputį bus skiriama iš Kultūros paveldo departamento, kuris, kaip matome, per metus gali atrėžti tik apie 300-400 tūkstančių, apskaičiuokite, kiek laiko truks 10 mln. litų kainuojanti restauracija. Praeis mažiausiai dvidešimt metų", - kalbėjo V.Kutut.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"