TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Baugina senkanti istorinė atmintis

2008 01 15 0:00
Jaunieji Pagėgių krašto šauliai, vadovaujami A.Soročkos, prisimena istorijai svarbias datas.
Autoriaus nuotrauka

Prieš 85-erius metus Klaipėdos kraštas prijungtas prie Lietuvos. Istorikai įvairiai vertina šią datą, tačiau akivaizdu viena - Lietuva atsiėmė dalį istorinių baltų žemių. Praeities teisėjas - laikas - kiekvienai kartai pasiūlo perkainoti istorinių ir politinių įvykių svarbą. Sudėtinga Mažosios Lietuvos istorija ne tik įvairiai interpretuojama, bet kartais net panaudojama politinei savireklamai.

Kas mums yra tie žmogiškosios būties bangavimai, paženklinti karų datomis, taikos sutartimis, pasaulio žemėlapio dalybomis, po to sekusiais tarptautinės teisės aktais, neretai prisidėjusiais prie tautų išnykimo. Kiekvienas amžius, kiekviena karta, ieškodama tiesos, savaip interpretuoja istorijos vyksmo scenas į senų įvykių audinį įpindama savo sampratą, priklausomą nuo tuo metu visuomenėje vyraujančio skonio ir mados. Gyvendami postmodernistinės kultūros erdvėje, jau regime šiai kultūros raiškai būdingų istorijos pataisų, kurios virsta istoriniu diletantizmu.

Vieniša motina?

Laikui bėgant istoriniai įvykiai sulaukia ir meninio įprasminimo. Gerai, jei tas įprasminimas pavyksta ir atsiduria talentingų menininkų bei nuovokių politikų dėmesio centre. Sumaniai ir kūrybiškai atliktas darbas vis tiek vienaip ar kitaip atliepia, primena, kelia aliuzijų su įvykio, kuriam kūrinys skirtas, istoriniu fonu. Pagėgių centre (Šilutės r.) stovinti skulptūra, nors ir dedikuojama "Didžiosios ir Mažosios Lietuvos susijungimui", savo meniniu sprendimu visiškai neperteikia ano meto dramatiškų įvykių.

Tenka sutikti su Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorės, istorikės dr. Silvos Pocytės spaudoje išsakytomis mintimis dėl skulptūros pavadinimo pretenzingumo. Tačiau į pastabas politikai nekreipia dėmesio. Paminklo statybos iniciatorius, Pagėgių savivaldybės meras Kęstas Komskis laiko gero tono ženklu šį, prie skulptūros semantine prasme visiškai netinkantį, pavadinimą nuolat kartoti. Matyt, tas pavadinimas jam labai mielas, nes paminklo statybą pavyko prastumti be konkurso, be meno tarybos, maketu kaip špygele pamojamus keliems kultūros darbuotojams. Tarsi kūrinys būtų skirtas ne viešai miestelio erdvei, o privačiam vaikų darželiui. Visuomenė iki šiol nežino, kiek toji "vieniša motina" kainavo Pagėgių savivaldybės biudžetui. Motinystės džiaugsmu nelabai spinduliuojantis akmuo kelia painų klausimą: kas ir su kuo čia jungiasi, kurią Lietuvą simbolizuoja prie moters besiglaudžiantis vaikas? Jeigu Mažoji Lietuva aprengta belyčio kūdikėlio drabužėliais, tuomet tegu skulptūros autoriui Steponui Juškai, paraidžiui perskaičiusiam šio krašto atminimą, atleidžia lietuviškosios raštijos pradininkai. Minties nelankstumas kalto smūgiais nubraukė į jų knygas sudėtą išmintį, kuri išmaitino Didžiąją Lietuvą.

Nuritina nuo širdies pareigą

Prie "babutės"(taip vietiniai išminčiai vadina skulptūrą) organizuojamas renginys "Marš marš, kareivėli", kuris kelinti metai vyksta lapkričio pabaigoje minint Tilžės aktą, Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos. Šauniai marširuojant šauliams ir iš Sakalinės atvežtiems kareiviams, supinamos dvi Mažajai Lietuvai svarbios datos ir dar atšvenčiama Lietuvos kariuomenės diena. Tiesiog kaip prekybos centre - trys viename. Senkant istorinei atminčiai į jaunosios kartos galvas brukamas dar vienas neaiškumas. Kas tas Tilžės aktas? Kas ta kariuomenės diena? Kas tas Klaipėdos krašto sukilimas, apie kurį taip vaizdžiai kalbama prie kareiviškos košės? Valdžios vyrai pastovi, pažvairakiuoja į sužvarbusias mergaičiukes tautiniai rūbais, padeda gėlių ir nuritinę nuo širdies pareigą nueina.

Jiems taip patogiau, net nebereikia važiuoti į Bitėnus, kur guli Tilžės akto signataro, Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmininko Martyno Jankaus palaikai. Tilžės akto signatarų atminimą pagėgiškiams vertėtų atidžiau ir pagarbiau saugoti, nes iš 24 Tilžės aktą pasirašiusių asmenų, net šeši yra gimę dabartinės Pagėgių savivaldybės teritorijoje. Tai Enzys Jagomastas, Mikelis Mačiulis, Viktoras Gailius, Mikelis Deivikas (gal ir L.Deivikas?), Jurgis Margys, M.Jankus. Nors ir kuklus šių žmonių atminimo įamžinimas paskatintų kraštotyros veiklą, o pati Pagėgių savivaldybė sulauktų didesnio buvusių krašto gyventojų dėmesio ir pagarbos.

Priešrinkiminis jubiliejus

Mero pradėtas istorijos postmodernizavimas įgijo pagreitį. 2003 metais pasirodžius Vytenio ir Junonos Almonaičių knygai "Šiaurės Skalva. Keliautojo po Pagėgių kraštą žinynas" tapo akivaizdu, kad tarybinėse enciklopedijose minima Pagėgių įkūrimo (1281 m.) data neparemta jokiais istoriniais šaltiniais. Po ilgų atidėliojimų vis dėlto Pagėgių savivaldybės administracija V.Almonaičiui užsakė ir iš dalies finansavo mokslinius tyrimus. Istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas dr. V.Almonaitis, remdamasis Berlyno archyvuose esančiais šaltiniais, padarė moksliškai pagristą išvadą, kad rašytiniuose šaltiniuose Pagėgių vietovardis pirmą kartą paminėtas 1307 metais. Tyrimų rezultatai 2005 metų rudenį buvo viešai paskelbti visuomenei Pagėgių savivaldybės salėje, kurioje buvo ir meras. 2006 metų tyrimų rezultatai buvo publikuoti mokslo žurnale "Darbai ir dienos". Šis straipsnis V.Almonaičio iniciatyva buvo išleistas atskira knygele. Turėdami šią informaciją, Pagėgių savivaldybės administracija ir meras atvirai ignoravo mokslininko tyrimus ir, siekdami politinių tikslų per artėjančius savivaldos rinkimus, naudodamiesi viešaisiais ryšiais, mėgino klaidinti visuomenę, kurdami įvaizdį, kad "kiek metų Pagėgiams, dar nėra aišku, nes istorikai dėl to dar nesutaria", tačiau jokių pagrįstų argumentų nepateikė. Taip 2006 metais apmulkintiems Pagėgių miestelėnams buvo įbruktas priešrinkiminis 725 metų jubiliejus, atnešęs moralinę ir materialinę žalą miestui bei gyventojų savigarbai.

Niekas nepaneigė

V.Almonaičio tyrimų niekas iki šiol neužginčijo. 2007 metais išleistame "Mažosios Lietuvos enciklopedijos" trečiame tome pripažįstamas mokslininko tyrimų pagrįstumas, nes teigiama, kad Pagėgiai pirmą kartą paminėti 1307 metais. Šį leidinį redaguoja žinomi Mažosios Lietuvos istorijos specialistai: prof. Zigmas Zenkevičius, doc. Martynas Purvinas, doc. Albertas Juška, doc. Vaclovas Bagdonavičius, doc. Valdemaras Šimėnas ir kiti. Kyla nerimą keliantis klausimas - dėl kieno užgaidų ar ambicijų Pagėgių miestas liko be 700 metų jubiliejaus? Apie kokią jaunosios kartos istorinę savimonę, pagarbą tradicijoms ar gerbtinoms datoms galima svarstyti, kai matome, kad pakėlus vieną rankos pirštą galima pakeisti miesto gimtadienio datą.

Iš žemėlapio dingsta mokyklos

Todėl nieko nestebina, kad iš Pagėgių savivaldybės istorinio žemėlapio ir viešos erdvės dingsta šimtmečiams statytos mokyklos. Kaip kuriai pasiseka. Raudonplytį Lumpėnų pradžios mokyklos pastatą už keliasdešimt dolerių padėjo privatizuoti vienas tuometis, dabar jau buvęs, Šilutės rajono kultūros skyriaus veikėjas. Tarsi su kojomis į nebūtį išėjo Natkiškių seniūnijos Ropkojų kaimo pradinė mokykla. 2002 metais pastato savininkė Bronė Lingienė mokyklos griovimo darbus kažkodėl įgaliojo atlikti tuometį verslininką, dabar Pagėgių savivaldybės vicemerą Remigijų Špečkauską, kuruojantį švietimą, kultūrą, taip pat ir paveldą. Naują šeimininką turi Panemunės mokykla, reikia manyti, irgi nesvetimą žmogų. Dalis į plastikinius langus iškeistos Bardėnų mokyklos privatizuota, parduota kitiems asmenims ir jau alsuoja naujakurystės džiaugsmais. Iš pirštais suskaičiuoto sąrašo liko nepaminėtos Plaškių, Žukų, Vilkyškių, Kulmenų, Piktupėnų ir kitų kaimų mokyklos, į kurias irgi kas nors nusitaikys. Duok Dieve, gal nenugriaus, gal leis ant slenksčio pasėdėti iš Vokietijos ar kitos šalies atvykusiam žilam mokinukui. Ne sieksniais matuojamas naujai įkurtos savivaldybės veiklos tarpas rodo, kad mokyklų, kaip istorinių objektų, buvo neskubama įtraukti į Valstybės ar savivaldos saugomų paminklų registrą. Tuo labiau juos pritaikyti visuomenės reikmėms, įsteigti kokį nors Mažosios Lietuvos mokyklų muziejėlį, kuriame kabėtų buvusios Pagėgių apskrities žemėlapis su tankiai išdėstytų mokyklų tinklu. Niekas neprieštarauja, kad modernėjančioje visuomenėje senose, vaikų nebesulaukiančiose, mokyklose kuriasi kaimo turizmo sodybos ar rengiasi gyventi prakutę ūkininkai, bet kažkada žibėjęs šviesos ženklas nors vienoje iš jų galėtų išlikti.

Per barzdą nevarvėjo

Tačiau tokios vizijos kelia abejonių. Pavydėdamas prisimeni patriarcho Jono Basanavičiaus gimtinę Ožkabaliuose, kažkaip išvengusią privatizacijos. Susimąstai, ar suvalkietiška valdžia nėra platesnių visuomeninių interesų? Mažosios Lietuvos patriarchui M.Jankui nepasisekė. Jo kiemas suraikytas rėžiais. Šiemet rugpjūčio 8 dieną atvažiavęs į 150-ojo gimtadienio paminėjimą gali būti nuvarytas nuo kiemo, jeigu nebūsi lojalus į buvusį M.Jankaus turtą įsikibusiam šeimininkui. Jau archyvuose ilsisi arba sumalti į dulkes M.Jankaus vaikaitės Ievos Jankutės laiškai, rašyti buvusiam premjerui Algirdui Brazauskui, prezidentui Valdui Adamkui. Neminėkime I.Jankutės vardo be reikalo. Ne ji kalta, kad nė per nago juodymą nepasistūmėjo vieningo ir darnaus Mažosios Lietuvos spaudos įamžinimo komplekso idėja. Ar Pagėgių savivaldybei ir merui tai rūpi? Jeigu taip būtų, tai ir I.Jankutė jau seniai būtų tituluota Pagėgių krašto žmogumi, bent jau už tuos eksponatus, kuriuos dovanojo senelio muziejui Bitėnuose. Bet tvirtą dvasios stuburą turinti moteris nepasiduoda istorijos postmodernizavimui, nelabai vertina politizuotas sueigas M.Jankaus sodybos kieme ir tirpstančius šamus kviestinių burnose. Tokios prabangos ji neprisimena, nors pas M.Jankų žmonių visuomet buvo daug, bet per barzdą taukai nevarvėjo. Reikia džiaugtis jos ištverme ir kantrybe, altruizmu kultūros paveldo srityje dirbantiems žmonėms. Jau dvejus metus iš jos asmeninių santaupų teikiama M.Jankaus premija už geriausius Mažosios Lietuvos kultūros paveldui nuveiktus darbus. Tiesiog gaila, kad likimas tiek jai, tiek broliui Endriui Jankui pašykštėjo būti arčiau Lietuvos. Argi būtų leidę vaikaičiai vėjais paleisti iki graudulio kuklų M.Jankaus kiemą. Endriui lengviau, po Tasmanijos saule ir su žydinčiais rožių kerais pasaulis atrodo taikus ir teisingas. Ieva taip pasakyti negali.

Gal neprivatizuos atminties

Šiandien Seimo galerijoje įvyks Klaipėdos krašto dienos minėjimas. Kvietimuose įrašytos organizatorių liberaldemokratų Seimo nario V.Mazuronio ir Pagėgių mero K. Komskio pavardės. Paskaitai ir pasidaro įdomu, ar partija "Tvarka ir teisingumas" dar neprivatizavo tavo atminties. Pagal tradiciją iš Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos į Seimą būdavo atnešama čia saugoma "Amžinoji Rambyno kalno knyga". Po Pagėgių miesto 725 metų jubiliejaus galima tikėtis bet kokio rinkiminio triuko. Net performanso su "Amžinąja Rambyno kalno knyga", kai vietoj knygos originalo į Seimo galeriją bus įnešta iš Bitėnų atvežta jos kopija.

Drąsiausias tarpukario žingsnis

Prieš 85 metus, 1923 metų sausio 9-16 dienomis, Klaipėdos kraštas prijungtas prie Lietuvos. Istorikai įvairiai vertina šią datą, kartais ją vadindami Klaipėdos krašto sukilimu, kartais - Klaipėdos krašto aneksija. Akivaizdu viena: Lietuva jėga atsiėmė dalį istorinių baltų žemių, kurias kadaise užgrobė kryžiuočiai ir kurios 700 metų buvo Vokietijos dalis. Po pirmojo pasaulinio karo 1919 metais Versalio taikos sutartimi Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir laikinai perduotas kontroliuoti Prancūzijai, Didžiajai Britanijai, Italijai ir Japonijai. Klaipėdos krašto valdymas buvo patikėtas prancūzams, kurie karinę įgulą įkurdino Klaipėdoje, beje, ir Pagėgiuose. Nuo 1923 metų kraštą, įvardytą "laisvąja valstybe", 10-15 metų turėjo administruoti Prancūzija.

1918 metais lapkričio 30 dieną pasirašyto Tilžės akto įkvėpta, 1923 metais Lietuvos vyriausybė pasiryžo veikti. Sausio 6 dieną Kaune šauliai savanoriai ir kariai sėdo į traukinį, vežusį Klaipėdos link. Pasienyje kariai buvo perrengti civiliais drabužiais. Oficialiai "sukilėliais" vadinamų šaulių ir kariuomenės įžengimas į Klaipėdą buvo pridengtas sausio 1 dienos kreipimusi, kurį paskelbė Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas. Dokumentas, kurį pasirašė ir šio komiteto pirmininkas, bitėniškis spaustuvininkas, Tilžės akto signataras Martynas Jankus kvietė "apsaugoti krašto lietuvius nuo persekiojimo".

Sausio 9 dieną "sukilėliai" įžengė į Klaipėdą. Istorinių šaltinių teigimu, lietuvių pajėgas sudarė 40 karininkų, 584 (kitais duomenimis - 624) reguliariosios kariuomenės kareiviai, 455 šauliai ir apie 300 Klaipėdos krašto gyventojų. Per mūšius žuvo 12 lietuvių, 2 karių neteko prancūzai. Po neilgai trukusių karo veiksmų buvo sudarytos paliaubos. Prancūzijos vyriausybė iškėlė Lietuvai ultimatumą, reikalaudama per penkias dienas palikti Klaipėdos kraštą. Sukilėliai ultimatumo nepaisė, o Lietuvos vyriausybė tvirtino, kad esą sukilėliai veikia nepriklausomai nuo centrinės valdžios. 1923 metų vasario 16 dieną ambasadorių konferencija paskelbė Antantės ir Lietuvos susitarimą, kuriuo remiantis Klaipėdos kraštas buvo perduotas Lietuvai. 1924 metų gegužės 8 dieną Paryžiuje pasirašius Klaipėdos konvenciją, Klaipėdos kraštas atiteko Lietuvos Respublikai autonomijos teisėmis. Amerikiečių istoriko A.E.Seno nuomone, 1923 metų lietuvių žygis į Klaipėdą buvo "drąsiausias tarpukario Lietuvos užsienio politikos žingsnis". Ryžtingai pasielgusi Lietuva atgavo dalį istorinių žemių ir ekonominei raidai labai reikšmingą Klaipėdos uostą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"