TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Be teisės išlikti

2012 09 28 7:02
Senamiesčio dalis Antrojo pasaulinio karo metais. Priekyje - buvusio Didžiojo Vilniaus geto vieta. 1944 metai./ LCVA ir LŽ archyvo nuotraukos

Praėjusį sekmadienį aštuonioliktą kartą oficialiai minėjome Lietuvos žydų genocido dieną. O rugsėjo 25-ąją sukako 25 metai, kai savo žemiškąją kelionę baigė legendinis Vilniaus geto žydų pogrindžio vadovas poetas Abba Kovneris.

Diskusijos dėl A.Kovnerio asmenybės prasidėjo iš karto po karo ir nenutyla iki šių dienų. Šie ginčai daugiausia vyksta tarp pačių žydų, tad Lietuvos skaitytojams apie juos mažai žinoma. Tuo tarpu atsakymai į klausimus, kuriuos kelia A.Kovnerio figūra, gali padėti suvokti Antrojo pasaulinio karo esmę. Juo labiau tai aktualu šiandien, kai vis garsiau skamba kalbos apie būtinybę "apginti nuo falsifikacijų" stalininę, kitaip sakant, labiausiai falsifikuotą istorijos versiją.

A.Kovneris gimė 1918 metų kovo 14 dieną Sevastopolyje vaistininko šeimoje. Po poros mėnesių Odesoje visos Ukrainos rabinų suvažiavimas paskelbė cheremą (atskyrimą nuo sinagogos) visiems bolševikams ir kai kuriems žydų kilmės revoliucionieriams, tarp jų - Levui Trockiui ir Grigorijui Zinovjevui. Abbos tėvų sovietų valdžia, atrodo, taip pat nežavėjo, tad 1926 metais šeima persikėlė į Vilnių. Čia būsimas poetas baigė žydų gimnaziją ir įstojo į kairiosios pakraipos sionistų organizaciją "Hashomer Hatzair". Šis judėjimas deklaravo socialistinio sionizmo principą, vienijantį sionizmą ir socialdemokratiją. Dalis šios organizacijos grupių laikėsi marksistinės ideologijos ir šliejosi prie kairiųjų radikalų grupuočių.

Transformacijos iš kairiojo sionizmo į komunizmą pavyzdys gali būti A.Kovnerio pusbrolio likimas. 1918 metų spalio 23 dieną Vilniuje gimęs Beras Kovneris politinę veiklą pradėjo toje pačioje "Hashomer Hatzair" organizacijoje. Vėliau, nusivylęs sionizmo idėjomis, jis įstojo į komunistų partiją ir gavo Mejerio Vilnerio slapyvardį. (Čia reikia paaiškinti, kad "vilner" jidiš kalba reiškia "vilnietis", o "kovner" - "kaunietis"). Įdomu tai, kad šis sionizmu nusivylęs komunistas 1938-aisiais išvyko į Pažadėtąją žemę. Vykdydamas Maskvoje gautą užduotį jis ten turėjo "kovoti su britų imperializmu" ir "įkurti sovietų valdžią". Vyresni skaitytojai galbūt prisimena jo ditirambus "brangiajam Leonidui Iljičiui Brežnevui" SSKP suvažiavimuose, kuriuose M.Vilneris lankydavosi kaip Izraelio komunistų partijos vadovas. Jo istorija puikiai iliustruoja kai kurių kairiųjų sionistų suartėjimą su komunistais. Šis pažiūrų artumas leis suprasti kai kuriuos tolesnius įvykius.

Vilniaus geto žydų pogrindžio vadovas poetas A.Kovneris.

Trauktis ar pasilikti?

O įvykiai klostėsi žaibiškai: netikėta sovietų ir nacių draugystė, Molotovo-Ribbentropo paktas, karo pradžia, pirmoji sovietinė Vilniaus okupacija, pirmosios NKVD represijos prieš žydų aktyvistus - tiek sionistus, tiek ir jiems neprijaučiančius. Pavyzdžiui, dešiniosios sionistų organizacijos "Beitar" lyderis, būsimasis Izraelio ministras pirmininkas Menachemas Beginas atsiduria Lukiškėse, o prosovietinio laikraščio "Der Tog" redaktorius - sušaudomas, mat jam nepatiko, kad 1939 metų spalio 10 dienos sutartimi sovietai Vilniaus kraštą perduoda Lietuvai. Išgirdę šią žinią, sovietų ir nacių okupuotose teritorijose gyvenantys žydai plūsteli į atgautą mūsų sostinę. Dar iki spalio 28-osios, kai į Vilnių įžengė Lietuvos kariuomenė, mieste jau buvo apie 15 tūkst. žydų pabėgėlių. Tarp jų atsidūrė ir dauguma žydų organizacijų vadovų, pasitraukusių iš hitlerininkų užgrobtos Varšuvos. Turintieji imigracijos į britų valdomą Palestiną dokumentus ar kurios nors kitos šalies vizą manė, kad išvykti iš Vilniaus bus paprasčiau. Kiti tikėjosi reikiamus dokumentus gauti Lietuvoje.

Iš Varšuvos į Vilnių persikėlusi "Hashomer Hatzair" vadovybė svarstydama šios organizacijos likimą nutarė, kad kol vokiečių okupuotoje Lenkijoje yra žydų, ten turi veikti ir sionistų kuopelės, tad nuspręsta tolesnę jos vadovų evakuaciją iš šios šalies nutraukti.

Buvęs Izraelio gynybos bei užsienio reikalų ministras ir buvęs kaunietis Mošė Arensas rašo: "Judėjimo lyderiai suprato, kad dėl sovietų vykdomos politikos nei "Hashomer Hatzair", nei kitų sionistų organizacijų veikla SSRS valdomose teritorijose nebus įmanoma. Tuo metu vokiečių okupuotose srityse, nepaisant ten prasidėjusių antisemitinių represijų ir itin sunkios žydų bendruomenės padėties, organizacija galės toliau veikti. Todėl Vilniuje prieglobstį radusius "Hashomer Hatzair" aktyvistus nutarta grąžinti į Varšuvą." Atkreipkime dėmesį: kairiųjų sionistų vadovai nutarė, kad SSRS joks žydų visuomeninis gyvenimas neįmanomas, ir grįžo į hitlerininkų okupuotą Lenkiją!

1940 metų liepos 15 dieną į Vilnių vėl įžengia sovietų daliniai. Vietos kairieji sionistai Ichakas Cukermanas ir jo būsima žmona Civija Liubetkin nuo komunistų bėga į nacių okupuotą Varšuvą. Ten jie vėliau tapo Varšuvos geto sukilimo didvyriais. Kairysis sionistas Aba Kovneris lieka Vilniuje.

Vilniaus geto žydų pogrindžio aktyvistas N.Ringas, kurį vėliau nužudė komunistiniai žydų partizanai.

Praregėjimas

1941-ųjų vasarą užėmę Vilnių hitlerininkai jau pirmosiomis dienomis pradeda masiškai naikinti žydus. Šiose akcijose aktyviai dalyvauja ir vietiniai nacių talkininkai (ne tik lietuviai - Ypatingojo būrio narių sąraše nemažai rusiškų pavardžių).

O kaip patys žydai? Izraelio ir JAV rašytojas, publicistas, leidėjas ir visuomenės veikėjas Michaelis Dorfmanas tuometinę padėtį aprašo taip: "Kairieji ir dešinieji sionistai negalėjo susitarti tiek tarpusavyje, tiek su nesionistinėmis organizacijomis. "Bundo" (nesionistų socialdemokratų - aut.) aktyvistai atsisakė kurti žydų pogrindį manydami, kad reikia vienytis su lenkais. Jie netikėjo, kad vokiečių veiksmai prieš žydus yra genocidas, nes tuo pat metu į mirtį buvo masiškai siunčiami ir lenkų inteligentai. Vilniuje buvo tikima, jog vokiečiai siautėja tik todėl, kad čia liko daug sovietus rėmusių komunistų. Tik pasislėpęs vienuolyne A.Kovneris suprato siaubingą tiesą."

Prasidėjus masinėms žydų žudynėms, 17 "Hashomer Hatzair" narių tarp Vilniaus ir Naujosios Vilnios įsikūrusiame Dominikonų vienuolyne paslėpė jo vyresnioji Anna Borkowska. Nors būta didžiulių pasaulėžiūros skirtumų, tarp krikščionių vienuolių ir pasauliečių žydų susiklostė draugiški santykiai. Radę patikimą prieglobstį už vienuolyno sienų, žydai tęsė pogrindinę veiklą, o savo geradarę meiliai vadino Ima (hebrajiškai - mama).

Po daugelio metų A.Kovneris pasakojo, kad būtent vienuolyne jam kilo mintis surengti gete sukilimą. "Hitleris ketina sunaikinti visus Europos žydus. Lietuvos žydams lemta būti pirmiesiems jo kelyje. Nebūkime avinai, nuolankiai vedami po peiliu! Tiesa, mes silpni ir bejėgiai, tačiau pasipriešinimas turi tapti vieninteliu atsaku priešui! Broliai! Geriau mirti laisvais kovotojais, nei išgyventi per žmogžudžių malonę. Priešinkitės! Iki paskutinio atodūsio!" Šis 1941 metų gruodžio 31 dieną A.Kovnerio parengtas manifestas buvo išspausdintas vienuolyne ir išplatintas gete. Neįtikėtina, bet vilnietis poetas perprato holokausto esmę likus dvidešimčiai dienų iki Vanzė konferencijos, kurioje naciai nutarė "galutinai išspręsti žydų klausimą!"

Pačioje 1942-ųjų pradžioje A.Kovneris su draugais nutarė palikti vienuolyną, sugrįžti į getą ir organizuoti ten pasipriešinimą. Veltui A.Borkowska mėgino juos atkalbėti. Po kelių savaičių A.Kovneriui buvo pranešta, kad prie geto vartų jo laukia kažkokia moteris. Tai buvo A.Borkowska. Vienuolė pareiškė norinti prisidėti prie geto žydų. "Dievas yra gete", - sakė ji. A.Kovneriui atkalbėjus vienuolę nuo tokio žingsnio, ši paklausė, kuo galinti padėti pasipriešinimui. A.Kovneris atsakė, kad reikia ginklų. Nuo to laiko būtent A.Borkowska - vienuolė, davusi dvasingumo ir nesipriešinimo prievartai įžadus - tapo ginklų tiekėja geto žydų pogrindžiui. Dabar liko išspręsti svarbiausią uždavinį - kaip suvienyti tai, ko suvienyti neįmanoma.

1943 metų rugsėjį A.Borkowska, kurią naciai jau senokai įtarė ryšiais su pogrindžiu, buvo suimta, o vienuolės išvaikytos. Sionistinio pogrindžio nariai, po karo emigravę į Izraelį, nepamiršo jos žygdarbio, tačiau užmegzti ryšį su savo pagalbininke jie sugebėjo tik 1984 metais. Tuo metu vieniša 84 metų moteris gyveno nedideliame savo butuke Varšuvoje. Taip pačiais metais A.Borkowskai ir dar šešioms vienuolėms buvo suteikti Pasaulio teisuolių vardai, o A.Kovneris jos garbei pasodino medį Jeruzalės Teisuolių alėjoje. A.Kovneris pats nuvyko į Varšuvą įteikti A.Borkowskai medalio. "Kuo nusipelniau tokios garbės?" - paklausė A.Borkowska. A.Kovneris atsakė: "Jūs - angelų Anna", o ceremonijos dalyviams paaiškino: "Tomis dienomis, kai angelai paslėpė nuo mūsų savo veidus, ta moteris mums buvo angelų Anna. Ne tų angelų, kuriuos mes sukūrėme savo širdyse, o tų, kurie amžinai saugo mus."

Sukilimui nepritaręs, tačiau naciams pasipriešinęs J.Šeinboimas, žuvęs gete nuo vokiečių snaiperio kulkos.

Po vienu stogu

1942 metų sausio 21 dieną grupė jaunų žydų susirinko Vilniaus geto viršininko pavaduotojo, ikikarinės dešiniosios sionistų organizacijos "Beitar" Lietuvos skyriaus vadovo Josefo Glazmano bute. Šiame slaptame susitikime dalyvavo komunistai Icikas Vittenbergas ir China Borovskaja bei sionistinės jaunimo organizacijos "Hanoar Hatzioni" atstovai A.Kovneris ir Nisanas Reznikas. Nutarta steigti "Jungtinę partizanų organizaciją" (jidiš kalba - "Fareinikte Partisaner Organizatzie", arba FPO). Į organizacijos štabą išrinkti trys atstovai - I.Vittenbergas, A.Kovneris ir J.Glazmanas. Pirmasis atstovavo komunistams, kiti du - kairiojo ir dešiniojo sparno sionistams. Organizacijos vadu išrinktas I.Vittenbergas.

Kairiųjų ir dešiniųjų vienijimasis patiko toli gražu ne visiems. M.Dorfmanas rašo: "Bialystoko geto pogrindžio vadovas komunistas Mordechajus Tannenboimas nenorėjo patikėti iš Vilniaus atvykusios ryšininkės Bronės Klebanski žodžiais, kad ten komunistai sudarė koaliciją su sionistais." O pačiame Vilniuje grupė "Beitar" narių, kurių daugelis tarnavo geto policijoje, buvo labai nepatenkinti J.Glazmanu, kad jis sutiko dirbti drauge su komunistais ir "Hashomer Hatzair" nariais. Tarp nepatenkintųjų atsidūrė ir buvusi J.Glazmano meilužė Estera Jaffė. Dar vienos sionistų jaunimo organizacijos - "Dror Hehalutz" aktyvistas Jechielis Šeinboimas su savo žmonėmis įsitraukė į policijos karininko Natano Ringo ir E.Jaffės grupes. N.Ringas buvo paskirtas organizacijos, kuri vėliau pavadinta "Jechielio kovine grupe", vadu. Kitaip nei A.Kovneris ir FPO, J.Šeinboimas ir jo grupė kategoriškai pasisakė prieš sukilimą gete ir reikalavo išvesti žmones į miškus.

FPO į naująją organizaciją nežiūrėjo rimtai ir nesileido su ja į diskusijas, kol nesužinojo, kad prie jos prisidėjo ir daugelis "Dror Hehalutz", ir net kairuoliškos "Poalei Tzion" narių. Tuomet paties J.Glazmano reikalavimu FPO štabas paskelbė E.Jaffei mirties nuosprendį. Tačiau jo vykdymas buvo atidėtas baiminantis geto bendruomenės reakcijos. Vis dėlto J.Šeinboimas pradėjo derybas dėl susivienijimo su FPO. Tiesa, su viena sąlyga: Jechielis reikalavo priimti visą jo grupę kaip atskirą padalinį. Tuo tarpu komunistai laikėsi nuostatos, kad kiekvienas kovotojas į FPO stotų individualiai. Komunistai apskritai bijojo jų nekontroliuojamų žydų organizacijų ir laukė palankaus momento susidoroti su nekenčiamais sionistais. Tokia proga pasitaikys kiek vėliau. O kol kas J.Šeinboimo grupė įstoja į FPO kaip atskiras būrys.

1943 metų birželio mėnesį, įkliuvus vienam pogrindininkui, vokiečiai pareikalavo, kad geto gyventojai išduotų jiems FPO vadovą I.Vittenbergą. Šis paskelbė organizacijos narių mobilizaciją ir pradėjo dalyti jiems ginklus. Tačiau sukilimas neįvyko. Hitlerininkai pateikė ultimatumą: jei iki trečios valandos nakties I.Vittenbergas nebus perduotas, jie sunaikins visą getą. Geto gyventojai užsipuolė I.Vittenbergo šalininkus ir reikalavo išduoti savo vadą vokiečiams. Tuomet I.Vittenbergas nutarė pasiduoti pats. Atidavęs pistoletą A.Kovneriui ir paskyręs jį organizacijos vadovu, I.Vittenbergas išėjo pro geto vartus. Liepos 16 dieną kalėjimo kameroje jis nusinuodijo kalio cianidu, kurį jam, kaip manoma, davė geto viršininkas Jakobas Gensas.

Pirmą kartą likviduoti getą naciai pamėgino rugsėjo 1 dieną. Tačiau Strašuno (dabar - Žemaitijos) gatvės 12-ame name jų laukė pasala. Paradoksalu, bet vokiečius apšaudė ne kas kitas, o sukilimui gete priešinęsis J.Šeinboimas. Tą pačią dieną namas ir dar du gretimi pastatai buvo susprogdinti, po jų griuvėsiais žuvo dešimtys žmonių. Patį Jechielį dar iki tol nušovė vokiečių snaiperis.

Nuo to momento geto ir jo gyventojų likimas buvo nulemtas. Nepaisydami A.Kovnerio romantizmo visi suprato: jokio sukilimo gete būti negali - labai jau nelygios priešininkų jėgos. Per susišaudymą žuvęs J.Šeinboimas buvo teisus - reikia trauktis į miškus naudojantis miesto kanalizacijos kanalais.

"Beitar" aktyvistas Chaimas Lazaras-Litaji knygoje "Griovimas ir pasipriešinimas" kaltina A.Kovnerį pažeidus FPO statuto 22 straipsnį, kuriame teigiama: "Mes išeisime į mišką tik kovodami. Mes pasiimsime su savimi kiek įmanoma daugiau žydų, mes veršimės į mišką, kad tęstume kovą su mirtinu priešu."

Ch.Lazaro-Litaji aprašoma realybė siaubinga: "Iš tikrųjų Kovneris žada išvesti tik 50 savo draugų - "Hashomer Hatzair" narių. Nepaisant visų atsargumo priemonių, gete vis dėlto pasklido žinia, kad pogrindininkai ruošiasi išeiti. Dešimtys jaunų, sveikų ir stiprių žmonių susirinkę kieme maldauja Kovnerio leisti jiems prisidėti prie išeinančiųjų. Tačiau kietaširdis Kovneris grasina jiems revolveriu ir veja šalin. Kanalizacijos liukų dangčius saugo Kovnerio žmonės, kad ten nepatektų "nelegalai". Ir dar viena citata iš to paties šaltinio: "Žydai ima liežuvauti apie Kovnerį: kuo jis geresnis už geto policiją? Ji sprendžia, kas mirs, o šis renkasi, kas gyvens."

Ch.Lazaru-Litaji galima tikėti. Visų pirma todėl, kad šie prisiminimai buvo paskelbti A.Kovneriui dar esant gyvam, ir šis nepadavė autoriaus į teismą. Antra, būtent Ch.Lazaras-Litaji papasakojo pasauliui tiesą apie sukilimą Varšuvos gete, o jį, kitaip nei tvirtino tuometinės komunistinės Lenkijos propaganda ir kairioji Izraelio spauda, organizavo ne komunistai ir kairieji sionistai, o jų nekenčiami dešinieji iš organizacijos "Beitar". Bet tai, kaip sakoma, atskira tema...

J. Šeinboimo laidotuvės. Centre prieš karstą eina A.Kovneris.

Tamsus miškas

Partizanė pogrindininkė Ružka Korčak-Marla prisiminimų knygoje "Liepsna po pelenais" rašo: "Pažeminimas, panieka, neslepiamas antisemitizmas, o galiausiai ir žmonių aukos - toks buvo žydų partizanų likimas lietuviškuose būriuose." Patikslinkime - šie būriai buvo ne lietuviški, o sovietiniai. Ir tai buvo ne partizanai, o į priešo užnugarį permestos diversantų grupės. Išėję iš geto žydai buvo tikri partizanai jau vien todėl, kad norėjo su ginklu rankoje kovoti prieš nacius.

Tuo tarpu komunistai su naciais nekariauja. Su vokiečiais - taip. Už pasaulinį viešpatavimą - taip! O su nacizmu - ne! Juk sovietų užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas dar 1939 metų spalio 31 dieną vykusioje neeilinėje SSRS Aukščiausiosios tarybos sesijoje visam pasauliui pareiškė: "Tokio pobūdžio karas visiškai nepateisinamas. Hitlerizmo ideologiją, kaip ir bet kokią kitą ideologinę sistemą, galima pripažinti arba atmesti - tai politinių pažiūrų reikalas. Tačiau kiekvienas žmogus supras, kad ideologijos negalima sunaikinti jėga, negalima jos sunaikinti karu. Todėl ne tik beprasmiška, bet ir nusikalstama kariauti tokį karą kaip karas dėl "hitlerizmo sunaikinimo", pridengiamas apgaulinga kovos už "demokratiją" vėliava".

Kremliaus įkvėptiems "istorijos gynėjams" į šią V.Molotovo mintį vertėtų itin atkreipti dėmesį: kova už hitlerizmo sunaikinimą - nusikaltimas. Taip, šie žodžiai buvo ištarti dar prieš draugui Adolfui užpuolant draugą Josifą. Tačiau ar prasidėjus karui draugas Molotovas jau sušaudytas už talkininkavimą priešui? Ne, jis gyvas, sveikas ir tebėra draugo Stalino dešinioji ranka.

Tuo tarpu žydų partizanams tiesiog nėra kur dėtis. Lenkai nepriima (žinomi tik pavieniai atvejai, iš jų tik vienas - Vilniuje), lietuvių partizanų, deja, dar nėra. Štai ir eina, nepaisydami "pažeminimo, paniekos, neslepiamo antisemitizmo, o galiausiai ir žmonių aukų" pas sovietinius diversantus. Juo labiau kad tiems diversantams dažnai vadovauja žydai komunistai. Tiesa, daugelis jaučia, kad žydų antikomunistų čia laukia liūdnas likimas.

"Vilniaus būrio komisaras buvo Iseris Šmidtas. Kartą mes su juo kalbamės, o jis sako: "Štai baigsis karas, viskas bus gerai, bet tavo vyras negrįš." (Jis tuomet buvo išvykęs į užduotį.) Aš sakau: "Tuomet ir aš visai nenoriu likti gyva." Jis klausia: "Kodėl? Juk tu tokia jauna!" - "Aš praradau visus, likau visiškai viena. Ir jei po 25 sovietų valdžios metų dar liko toks antisemitizmas, nėra ko gyventi." - "Ką tu kalbi?" - "Bet, drauge komisare, jūs juk pats nemėgstate žydų." Jis sutriko: "Na ką tu, ką tu..." - skaitome buvusios partizanės Simos Jašunski-Faitelson prisiminimuose.

Tas pats I.Šmidtas aktyviai dalyvavo istorijoje, su kuria tiesiogiai susijęs ir A.Kovneris. Izraelio rašytojas Abas Miše taip aprašo Natano Ringo (mes jį jau minėjome pasakodami apie "Jechielio kovos būrį") likimą: "Būtent jis vedė į Rūdiškių miškus septyniasdešimt geto pogrindininkų. Vadovaudamas jiems sėkmingai kovėsi, bet greitai prie būrio prisidėjo dar septyniasdešimt žmonių iš geto, juos atvedė kairysis sionistas A.Kovneris ir komunistė Ch.Borovskaja, artimesni sovietinių partizanų vadams nei buvęs policininkas N.Ringas, - ir šis nuo vadovavimo buvo nušalintas.

R.Korčak: "Vyriausiosios vadovybės ypatingasis skyrius miške atliko slaptą tyrimą buvusių geto policininkų byloje. Kai kurie iš jų buvo nuteisti ir sušaudyti, tarp jų - N.Ringas. A.Kovnerio įsikišimas sustabdė tyrimą, pradėtą nesuderinus jo su žydų kovotojų vadovybe."

Buvęs partizanas Abramas Meščanskis: "Iseris buvo nepridengta galva, kai išvedė Nataną į mišką. Du šūviai - ir paukščiai liovėsi čiulbėję. Iseris grįžo vienas, tačiau su kailine kepure ir naujais auliniais batais. Drauge su Natanu buvo sušaudyti dar keli geto žydų policininkai."

Ir galiausiai Icchakas Aradas, vėliau tapęs Izraelio armijos brigados generolu: "Sušaudytasis Natanas Ringas ir jo draugai anksčiau buvo antikomunistinės organizacijos "Beitar" nariai. Juos šiaip sušaudė: drauge su kitais kovotojais jie gavo kovinę užduoti, ir draugai juos nušovė pakeliui. Kovinėse operacijose pasižymėjusio ir žydų partizanų pagarbą pelniusio N.Ringo sušaudymas sukėlė audringą reakciją: daugelis bausmę laikė neteisinga. Kalbėdamas būrio kovotojams A.Kovneris pateisino tokį nuosprendį: "Nėra pasigailėjimo tiems, kas bendradarbiavo su priešu jo nusikaltimuose žydų tautai."

Štai tokia buvo A.Kovnerio metamorfozė - nuo aistringo raginimo nebūti "avinais, nuolankiai einančiais po peiliu" iki komunistų antisemitų vykdytų žydų žudynių pateisinimo. Jo kelias nesibaigė Rūdiškių miške: dar buvo trumpas laikotarpis sovietiniame Vilniuje, dalyvavimas kovose už Izraelio nepriklausomybę... Buvo mėginimų tapti didžiausiu žmonijos istorijoje teroristu... Bet apie visa tai - kada nors kitą kartą.

A.Kovneris gyvenimo saulėlydyje Izraelyje.
DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"