TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Bėgikas ir jo finišai

2012 01 14 19:00

1936 metų olimpiadoje imponavo Hitleriui. Per karą 46 dienas išgyveno dreifuodamas ant plausto Ramiajame vandenyne. Paskui kentėjo baisiausiose Japonijos belaisvių stovyklose. Šiandien 94-erių Louisas Zamperini padeda kitiems kovoti su stresu ir savo silpnybėmis.

1936 metų rugpjūčio septintoji. Olimpinis stadionas Berlyne. Tūkstančiai žiūrovų - tarp jų ir fiureris - skatina bėgikus, kovojančius dėl medalių 5000 metrų distancijos rungtyje. Priešakyje suomiai, tada ilgai nieko ir... likusieji bėgikai. Drauge su jais ir sunkiai kvapą gaudantis L.Zamperini. Kai jau atrodė, kad grius, jaunas amerikietis "įjungė" šeštą bėgį. Sportininkui nė motais, jog visas stadionas stebi jo finišą...

Louisas nelaimėjo, užėmė aštuntąją vietą, bet bėgdamas paskutinį ratą "užvarė" 46 metrus! Palenkė vokiečių ir fiurerio širdis. Po varžybų Louisas atsisėdo tribūnose netoli jo ložės. Lengvaatletis norėjo atminimui gauti vado nuotrauką. Padavė savo fotoaparatą Josephui Goebbelsui. Propagandos šefas išklausinėjo bėgiko personalijų ir nuėjo prie fiurerio. Po akimirkos grįžo. "Hitleris nori tave matyti", - informavo jis. "Net išsižiojau", - prisiminė autobiografijoje L.Zamperini. Hitleris padavė bėgikui ranką ir nusišypsojęs tarė: "Ak, tai tu esi tas jaunuolis, kuris finišuodamas spurtavo." Tą akimirką Louisui negalėjo kilti net minties, kad priešais stovintis diktatorius sutrukdys jam rengtis naujai olimpiadai.

Miestelio tornadas

Dar šešeriais metais anksčiau Kalifornijos Toranso miestelio gyventojai pranašavo vaikinui ne sportininko, o nusikaltėlio karjerą. Paauglys L.Zamperini valkiojosi po miestą ir tik ieškojo progos ką nors apsukti arba pavogti. Persilaužimas jo gyvenime įvyko 1931 metais. Už eilinį nusižengimą licėjaus vadovas pašalino keturiolikmetį Louisą iš popaskaitinių užsiėmimų. Vyresnysis jo brolis Pete įtikino direktorių, kad privertus neklaužadą bėgioti būtų galima tikėtis pozityvių rezultatų. Tačiau ne brolis įkalbėjo Louisą sportuoti, o... klasės merginos. 600 jardų (maždaug 548 metrų) bėgimą Louisas gėdingai pralaimėjo, ir tai užgavo jo savigarbą. Vaikinukas pradėjo treniruotis su broliu - šis važiuodavo paskui jį dviračiu ir ragindavo... lazda. Kitais metais L.Zamperini nusprendė siekti rekordų bėgdamas vienos mylios (1609 metrų) nuotolį. Vietos laikraščiai praminė jį Tornadu iš Toranso.

Netrukus buvęs vagilius ėmė svajoti apie olimpines žaidynes. Tačiau konkurencija beveik mylios (1600 metrų) bėgimo varžybose buvo labai didelė. Louisas, visai neseniai pradėjęs treniruotis ir 1935 metų gruodį baigęs licėjų, neturėjo šansų įveikti vyresnių sportininkų. Broliams kilo, atrodytų, absurdiška mintis. O jeigu imti ir išmėginti jėgas 5000 metrų bėgimo rungtyje, kur konkurencija ne tokia didelė?

Sumanymas buvo kaip šūvis į dešimtuką. 1936 metų liepą Louisas nusprendė bėgti 5000 metrų nuotolį. Nors prieš tai vaikinas tik kelis kartus buvo išbandęs šią distanciją, jis gavo olimpinę kvalifikaciją ir užėmė antrąją vietą Niujorke vykusiame finale.

Lakūnas, kuriam skrendant "negera"

"Kai atvykome į Berlyną, miestas atrodė iščiustytas, - pasakojo dabar 94 metų Louisas. - Visa šalis buvo militarizuota. Spėliojome, kad Hitleris galbūt kėsinsis į kurią nors valstybę, bet nė nekilo minties, jog galėtų užsimoti ant viso pasaulio. Vyrą, kuris nešiojo ūsiukus a la Charlie Chaplino ir nenatūraliai gestikuliavo, laikėme nepavojingu komediantu." Tačiau Berlyne komediją pradėjo vaidinti be brolio kontrolės likęs Louisas. Vaikštinėdamas miesto gatvėmis lengvaatletis netoli įėjimo į reicho kanceliariją pastebėjo nedidelę nacių vėliavą. Pamanė, kad tai būtų idealus suvenyras iš kelionės. Sargybiniams nusisukus amerikietis pribėgo ir mėgino ją nuplėšti. Tačiau vėliava kabėjo aukščiau negu atrodė. "Kai sargybiniai atsisuko, pamatė mane ir pradėjo šaukti, - prisiminė Louisas autobiografijoje. - Pasistiebiau, sugriebiau vėliavą ir pasileidau bėgti. Išgirdau pokštelėjimą, kuris nuskambėjo kaip šūvis iš karabino, ir riksmą: "Halten Sie! Halten Sie!" L.Zamperini klusniai sustojo ir palaukė sargybinių. Kai vokiečiai pamatė jo olimpinę aprangą, iškvietė karininką iš kanceliarijos. Tai buvo generolas Werneris von Fritschas, sausumos kariuomenės štabo viršininkas. Amerikietis paaiškino, kad norėjo turėti suvenyrą, kuris primintų "laimingas akimirkas, praleistas Vokietijoje..." Generolas padovanojo jam vėliavą.

Grįžęs iš Berlyno Louisas pradėjo studijuoti Pietų Kalifornijos universitete, kuris didžiavosi puikia lengvaatlečių komanda. Kadangi troško dalyvauti būsimoje olimpiadoje, pradėjo įnirtingai treniruotis. Deja, jo svajonės išsisklaidė. Europoje kilęs karas tapo pasaulinis, žaidynes teko atšaukti. 1941 metų rugpjūtį bėgikas buvo mobilizuotas. Niekam nerūpėjo, kad būsimam bombarduotojui "darosi negera" bombonešio kabinoje. 1942-ųjų spalį jaunesnysis leitenantas L.Zamperinis, B-24D "Superman" įgulos narys, atvyko į Kahuku bazę Havajams priklausančioje Oahu saloje.

Nuo Velykų L.Zamperini ir jo kolegos sėkmingai bombardavo japonų pozicijas. Jų sėkmė baigėsi birželį šturmuojant Nauru salą. Numetus bombas amerikiečius apniko japonų naikintuvai. "Superman" pilotas Russelas Alenas Phillipsas (Philas) sukosi kaip įmanydamas, bet japonai suvarpė bombonešį tarsi šveicarišką sūrį. Tai buvo paskutinis "Superman" skrydis - vėliau lėktuve suskaičiuotos 594 skylės. Likusius sveikus įgulos narius - tarp jų Philą ir Louisą - vadovybė perkėlė į Kualoą.

1943 metų gegužės 27-ąją Louisas ir Philas ketino pasitrainioti po salą, bet staiga gavo įsakymą skristi ieškoti dingusios B-25 įgulos. Jie išskrido vieninteliu laisvu lėktuvu "Green Hornet", kuris iki tol buvo... atsarginių dalių sandėlis ir garsėjo kaip neprognozuojamas ore.

"Pasiruoškite smūgiui!"

"Į vietas! Pasiruoškite smūgiui!" - suriko Philas, desperatiškai stengdamasis gelbėti lėktuvą. Louisas susigūžė ir laukė mirties. Orlaiviui susiduriant su vandeniu kūną baisi jėga sviedė į priekį. Pajuto jį užliejantį vandenį. Lėktuvas iš lėto pradėjo skęsti. L.Zamperini bandė išplaukti iš jo, bet įsipainiojo į laidus. Vienas kabelis apsisuko aplink kaklą.

Louisas duso. Apalpo. Ir tada nutiko kai kas nepaprasta. Jis atsipeikėjo skęstančiame lėktuve. Aplink laidų nebebuvo. "Nežinau, kaip tai atsitiko. Buvau šimtu procentų įsitikinęs, kad mirsiu. Nebent koks angelas mane globojo", - vėliau sakė jis.

L.Zamperini iškilo ir pamatė dvi figūras, įsikibusias į atsarginį degalų baką. Be jo, per katastrofą dar liko gyvi Philas ir lėktuvo uodegos šaulys Franciskas McNamara (Makas). Louisui pavyko sugriebti du guminius drobe aptrauktus gelbėjimo plaustus (1x2 metrų). Vaikinas padėjo draugams užsiropšti ant jų. Beliko laukti gelbėtojų.

Tačiau per katastrofą dingo atsargų dėžutė, kurią turėjo laikyti Makas. Lakūnams liko tik tai, ką rado plaustuose: kelios plytelės šokolado ir kelios maždaug 240 miligramų skardinės vandens. Dar jie aptiko veidrodėlį, raketinį pistoletą, vandens pigmento, vąšelių, vielos, dvi mažas pompas plaustams pripūsti, žnyples ir suktuvą. Nebuvo nei peilio, nei kompaso!

"Pražuvome!" - netrukus pradėjo vaitoti Makas. Nutilo tada, kai Louisas šėrė jam per veidą. Bet tai buvo tik problemų su F.McNamara pradžia. Jis palūžo. Kai atėjo naktis, šaulys suvalgė atsargas. Tada lakūnams teko kliautis tuo, ką patys "susiorganizuos". Du kartus jiems virš galvų praskrido lėktuvai, žadindami viltį. Abu sykius vyrai iššovė raketas ir laukė. Bergždžiai.

Kuklios vandens atsargos greitai baigėsi. Laimė, po trijų dienų prapliupo lietus. Lakūnai gaudė vandenį į pompų futliarus. Paskui imdavo skystį į burną ir išspjaudavo į skardines. Tik šitaip galėjo apsaugoti vandenį nuo tyškančių sūrių bangų. Gamta kelis sykius gelbėjo vyrus nuo troškulio mirties, nors kartą jie turėjo tverti be vandens net septynias paras. Troškulį dar labiau kėlė badas. Lakūnai sugavo kelis albatrosus, kurie palaikė juos uolos gabalais ir nutūpė ant galvos. Žalia mėsa, nuslopinusi alkį, buvo jaukas žuvims. Baugino dar viena problema - aplink plaustą tykantys rykliai. Kai kurie, nesulaukdami maisto, iššokdavo iš vandens ir mėgindavo sugriebti sau pietus.

Dvidešimt septintą dieną lakūnai išvydo lėktuvą. Iškart iššovė jo kryptimi raketą ir apmirė laukdami. Ūmai įvyko stebuklas. Lėktuvas apsisuko ir pradėjo leistis. Džiaugsmo protrūkį ant plausto atšaldė kulkosvaidžio serija. Į juos šaudė! Vyrai sušoko į vandenį ir pasislėpė po plaustu, nebekreipdami dėmesio į aplink ratus sukančius ryklius. Po akimirkos Louisui teko padėti nusilpusiems kolegoms vėl užsiropšti ant plausto. Japonų bombonešis neatlyžo. Grįžo dar keturis kartus - kiekvieną sykį Louisas šokdavo į vandenį, o jo draugai, apsimesdami, kad yra negyvi, likdavo ant plausto, nes neturėjo jėgų slėptis. Tiesiog stebuklas - niekas, išskyrus plaustą, nenukentėjo. Paskui amerikiečiai kelias dienas jį lopė.

"Buvau per daug užsiėmęs mintimis, kaip ištverti, kad sieločiausi dėl mirties", - rašė Louisas. Jis beveik iš karto pradėjo linksminti kolegas pokalbiais. Philas ir L.Zamperini ėmė pasakoti apie savo gyvenimą, apie... mėgstamus patiekalus. Netrukus vyrai mokėjo receptus mintinai. "Studijuodamas universitete lankiau daktaro Websterio paskaitas. Jis aiškino, kad smegenys yra toks raumuo, kuris nenaudojamas atrofuojasi. Tiesiog verčiau mus dirbti smegenimis, naudodamas mąstymo pratimus", - kalbėjo L.Zamperini. Tai buvo išgyvenimo raktas.

"Tai, ką jis padarė, buvo genialu! - pabrėžė amerikiečių psichologas daktaras Robertas Scottas, gydantis trauminius išgyvenimus. - Gebėjimas įtraukti vaizduotę ir L.Zamperini humoro pojūtis stulbina." Makas šių bruožų neturėjo... Po 33 parų jis mirė.

Dar po trylikos dienų plaustui smogė taifūnas. Kai padangė prašviesėjo, Philas ir Louisas išvydo krantą. Netrukus juos suėmė japonų motorlaivio įgula.

Dvikova

"Kamera buvo labai nehigieniška. Teko miegoti padėjus galvą šalia duobės, kuria naudojomės kaip tualetu. Tačiau blogiausia buvo viduriavimas", - pasakojo Louisas. Sargybiniai nuolat tyčiodavosi iš belaisvių ir nedviprasmiškais gestais rodydavo, kad netrukus jiems bus kertamos galvos.

Kaip olimpinis bėgikas L.Zamperini turėjo japonams propagandinę vertę. Jam buvo pasiūlyta dalyvauti specialioje laidoje, transliuojamoje į JAV "Postman Calls". Belaisviui reikėjo pačiam parašyti tekstą ir kaip nors informuoti šeimą, kad yra gyvas. Pasitaręs su vyresniuoju karininku Louisas sutiko. Kai prodiuseriai tekstą "pataisė", jis atsisakė dalyvauti laidoje. Tada buvo perkeltas į "baudžiamąją stovyklą". Kraudamas baržą anglių patyrė kontūziją, todėl pasiprašė kito darbo, kad gautų maisto davinį. Buvo paskirtas kiauliaganiu, bet negalėjo naudotis jokiais įrankiais. Louisas, pakvaišęs dėl higienos, turėjo rinkti kiaulių mėšlą plikomis rankomis. Nuo mirties jį išgelbėjo atominės bombos, numestos ant Japonijos...

Epilogas

Po kelių mėnesių L.Zamperini grįžo namo. Tapo žiniasklaidos žvaigžde ir pradėjo be atodairos girtuokliauti. "Louisui, kuris puikiai laikėsi nelaisvėje, pasireiškė sukrečianti potrauminė reakcija: košmarai, miego sutrikimai, depresija, baimės priepuoliai, - aiškino daktaras R.Scottas. - Jis priklauso tai grupei žmonių, kuriems potrauminė reakcija kyla pavėluotai."

Louisas mėgino treniruotis, kad susigrąžintų olimpinę formą, bet forsuojant pratimus atsinaujino Japonijoje patirta kontūzija. Jo karjera baigėsi. Vyras vedė, tačiau tai negelbėjo. Iššvaistė santaupas, o alkoholis darėsi vis grėsmingesne problema. Vieną rytą Louisas pabudo smaugdamas žmoną. Manė, kad ji - prižiūrėtojas. Potrauminio streso kompleksas tada nebuvo laikomas liga. L.Zamperini negalėjo tikėtis specialistų pagalbos.

"Louisas rado atramą religijoje", - taip daktaras R.Scottas paaiškino staigų lakūno atsivertimą. Po kelerių metų L.Zamperini, kuriam labai didelę įtaką darė pamokslininkas Billas Grahamas, pats nusprendė skelbti Dievo žodį. Net nuvyko į japonų karo nusikaltėlių lagerį Sugamo, kad atleistų jiems.

"Kartais sukrečianti patirtis gali išeiti žmonėms į gera. Jei atkreipsime dėmesį į tai, kaip tapo stipresnėmis asmenybėmis, kaip subrendo, ne vienas tikriausiai tartų: "Tapau geresnis dėl to, ką patyriau", - pasakojo L.Zamperini.

Kaip teigia garsi sentencija: "Kas tavęs nepražudo, tas tave sustiprina."

Parengė OSVALDAS ALEKSA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"