TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Bernardinų kapines apgynė caras Aleksandras II

2010 10 30 0:00
Petro Malūko nuotrauka

Šiemet Vilniaus Bernardinų kapinėms sukanka 200 metų. Buvo laikai, kai jas kėsintasi sunaikinti. Lietuvos valstybės istorijos archyve neseniai atrastas 1862 metų birželio 26 dieną vilniečių rašytas prašymas carui Aleksandrui II leisti išsaugoti šį mums svarbų nekropolį. Dokumentas spaudoje skelbiamas pirmą kartą.

Ant aukšto Vilnios skardžio įkurtos Bernardinų kapinės visada buvo dėmesio centre. Jas ne kartą kėsintasi sunaikinti, bet visada atsirasdavo žmonių, kurie norėdavo ir pajėgdavo jas išsaugoti.

Didžiausia grėsmė Bernardinų kapinėms pakibo 1861 metų gruodį, kai vilniečius pasiekė Rusijos valdančiojo senato įsakas: nebeleisti plėsti kapinių, o netolimoje ateityje uždaryti.

Liūdniausia tai, kad šiam įsakui pritarė ne tik aukščiausia Vilniaus pasaulietinė, bet ir dvasinė valdžia. Paskutinė viltis grupelei tituluotų valdininkų (21 asmeniui) liko caras. Labai konkrečiai, dalykiškai, be galo mandagiai, bet kartu ir griežtai išdėstytame prašyme, kurio kopija saugoma Lietuvos valstybės istorijos archyve, atsispindi ne tik konflikto eiga, kapinių istorija, bet ir šio nekropolio vertinimas Vilniaus kultūrinėje erdvėje. Nesvarstykime, kiek valdžioje sėdinčių pareigūnų panašų raštą pasirašytų šiandien. Nusikelkime į priešsukiliminį laikotarpį ir kartu su rašiusiaisiais išgyvenkime liūdesio bei vilties akimirkas. Ir džiaugsmo, nes Piteryje vilniečių šauksmas buvo išgirstas, o Bernardinų kapinių takeliai ir šiandien kviečia susimąstyti apie paslaptingą ir trapią gyvenimo bei mirties sąjungą.

1

Maloningiausias Valdove,

žemiau pasirašiusių valdžiai ištikimų Vilniaus Romos katalikų Bernardinų (bažnyčios) parapijiečių nuolankiausias prašymas.

Prašymo esmę sudaro Valdančiojo senato atskiroji nutartis, išdėstyta Vilniaus kariniam gubernatoriui (kartu ir generalgubernatoriui - aut.) 1861 m. gruodžio 21 d. įsake nr. 57523, kuriame uždrausta plėsti mūsų parapines Romos katalikų kapines Vilniaus Bernardinų vienuolynui paskirtoje miesto žemėje, esančioje miesto dykynėje. Tai ir yra priežastis trukdyti komisiją prašymu, kad Jo Didenybė malonėtų leisti šį klausimą peržiūrėti ir išspręsti bendrame Valdančiojo senato departamentų susirinkime.

2

Prašytojai gavo informacijos, jog Valdantysis senatas 1861 m. gruodžio 21 d. įsake nr. 57523 Vilniaus kariniam gubernatoriui pranešė, kad, pritarus p. vidaus reikalų ministrui ir Vilniaus generalgubernatoriui, nuspręsta: "Dėl miesto sklypų, kuriais naudojasi Rudzinskis, Gerasimovičius ir Sarneckis, pripažinimo, remiantis įstatymais (...). Siekiant išvengti skundų ir vietinių Romos katalikų nepasitenkinimo, leisti kaip ir iki šiol laidoti Bernardinų kapinėse, kol ten dar bus pakankamai vietos, o Vilniaus Bernardinų vienuolyno vadovybės prašymą paskirti plotą šioms Bernardinų kapinėms išplėsti atmesti. Todėl gubernijos vadovybė, remdamasi straipsniu nr. 909 ir pasitarusi su Romos katalikų vyskupijos vadovybe, turi rasti patogią vietą naujoms kapinėms už miesto ribų įsteigti." Apie šį Senato nutarimą prašytojams nebuvo pranešta.

3

Prašytojai mano, jog Senato priimtas sprendimas įžeidžia ne tik mus, parapijiečius, bet ir beveik visus Vilniaus miesto gyventojus ir mūsų tikėjimo dvasininkiją. (...) sprendžiant aukščiau išvardytų asmenų Rudzinskio, Gerasimovičiaus ir Sarneckio klausimą neatsižvelgta į nuo seniausių laikų žinomus patikimus faktus, o būtent: a) Bernardinų parapinės kapinės vyriausybės leidimu egzistuoja daugiau kaip pusę šimto metų, tai yra nuo 1810 metų, joms teisėtai paskirtoje miesto žemėje, ne tik už miesto, bet net už Užupio priemiesčio, tam tinkamoje vietoje, tuščiame lauke, už miesto sienos, tarp didžiojo Polocko kelio, per du varstus (apie 2 km) nuo miesto centro (...)

b) Kapinėse nuo seniausių laikų yra mūrinė, beveik kaip cerkvė, koplyčia su paveikslais ir kitais bažnytiniais reikmenimis, su rūsiu ir katakombomis, kuriose už mirusiųjų ramybę beveik kasdien vyksta gedulingos liturgijos ir kitos pamaldos. Be to, šiose kapinėse yra daug prabangių akmeninių ir medinių bei iš ketaus pagamintų paminklų ir kryžių. Šios kapinės iš trijų pusių aptvertos plytine tvora, o iš ketvirtosios, nuo Vilnios pusės, - medine. Šiose kapinėse taip pat yra mūrinis pastatas su varpine virš vartų darbininkams gyventi;

v) Kai aukščiau aprašytos kapinės, kuriose nuolat laidojama nuo 1810 metų, beveik užsipildė kapais, Bernardinų vienuolyno kunigai, stengdamiesi užkirsti kelią neteisėtiems laidojimams, (...) nužiūrėjo šalia kapinių esantį tuščią miestui nepatogų žemės plotą, vadinamą Žvyro kalnu, ir 1857 m. birželio 11 d. kreipėsi į Vilniaus miesto dūmą, prašydami paskirti tą žemės plotą, kaip labiausiai tinkamą kapinėms išplėsti. Dūma, įsitikinusi, jog ši žemė Bernardinų vienuolynui yra būtina, priėmė Bernardinų vadovybės prašymą kaip pagrįstą ir teisingą Vilniaus miesto gyventojams. Gubernijos valdyba (...) 1270 kvadratinių sieksnių miesto žemės sklypą, pagal planą ir teisėtą aktą įgytą iš dvarininko Macejevskio, 1860 m. sausio 20 d. perdavė vienuolynui. Bernardinų vienuolynas, remdamasis teisėtu žemės paskyrimu, dalinai iš skolintų lėšų ir dalinai iš geradarių paaukotų pinigų ėmėsi šį plotą sutvarkyti papildomoms kapinėms įrengti. Pirmiausia išlygino Žvyro kalno paviršių; 2) užpylė žemėmis iš Žvyro kalno apačios didelę purvino ploto dalį; 3) kadangi šioje dalyje pasirodė požeminiai vandenys, jiems nutekėti įrengė akmenimis uždengtą griovį į Vilnelę; 4) tuo metu beveik visą plotą aptvėrė medine tvora ir jam papuošti šalia tvoros pasodino medžių bei kitų augalų, už visa tai sumokėję apie 2000 sidabrinių rublių. Taip sutvarkę šį žemės plotą, kaip reikalaujama kapinėms įrengti, gavo iš vyskupijos vadovybės leidimą jį pašventinti (...). 1861 m. spalio 27 d. gausiai susirinkus gyventojams, dalyvaujant miesto policijai ir dideliam dvasininkijos būriui, po pamaldų šis plotas buvo pašventintas, jo viduryje pastatytas kryžius ir nuo tos dienos jame pradėta laidoti. Apie visa tai vienuolyno vadovybė šių metų vasario mėnesį (...) pranešė Vilniaus Romos katalikų vyskupystės vyskupui.

4

Aukščiau išvardytų asmenų, dvarininku save laikančio Osipo Rudzinskio, miestiečio Vikentijaus Gerasimovičiaus ir iš Lenkijos Karalystės kilusio Pavelo Sarneckio, skundas, kaip mums pavyko išsiaiškinti, yra visai neteisingas dėl to: a) iš jų pirmasis ir antrasis turi medines visai sutriušusias trobelytes, o paskutinis - žeminę, kurie jų skunde pavadinti pastatais; b) šiame žemės plote, kuris dabar paskirtas kapinėms išplėsti, šios trobelytės pastatytos savavališkai, gerokai vėliau po kapinių įsteigimo 1810 metais, ne 1812 metais, kaip jie nurodo savo skunde, o 1822 ar 1823 metais, nes tų trijų trobelyčių medieną Dūma viešuose turguose už 63 sidabrinius rublius pardavė dvarininkui Žmurevičiui (...), tai gali paliudyti Vilniaus miesto dūma ir gubernijos valdyba. Susiklosčius aplinkybėms, kurių nežinojo Valdantysis senatas, patenkinęs Rudzinskio, Gerasimovičiaus ir Sarneckio skundą, mes įteikėme prašymą p. vidaus reikalų ministrui, siekdami atkreipti dėmesį į mūsų teiginius (...). Į mūsų prašymą p. vidaus reikalų ministras praėjusių metų kovo 20 d. atsakė pareiškimu nr. 455, kuriame buvo konstatuota, kad šiuo klausimu paskelbto Valdančiojo senato sprendimo ministerija pakeisti negali (...), todėl mes ryžomės pateikti prašymą dėl Maloningiausiojo leidimo šį reikalą peržiūrėti ir leisti nuspręsti bendrame Valdančiojo senato departamentų susirinkime, ir, atkreipus dėmesį į aukščiau išdėstytas aplinkybes, palikti jau įrengtą papildomą kapinių plotą mirusiesiems laidoti.

Jo Imperatoriškosios didenybės ištikimi pavaldiniai padėjo savo parašus:

Kolegijos sekretorius Bartolomejus Tartyla

Dvarininkas Antanas Domeika

Dvarininkas Vladimiras Zaborovskis

Tituliarinis patarėjas Feliksas Zavadskis

Kolegijos asesorius Antanas Fiorentini

Atsargos kapitonas Ferdinandas Boretti

Gubernijos sekretorius Petras Gruževskis

Kolegijos patarėjas Ignacijus Ceitanas

Dvarininkas Adolfas Rokaševičius

Kolegijos sekretorius Ignacijus Liubanskis

Rūmų patarėjas Teodoras Vyčanovskis

Kolegijos sekretorius Foma Ivickis

Dvarininkas Prosperas Fabzygeris

Kolegijos sekretorius Izakielis Lavickis

Dvarininkas Adolfas Cypevičius

Tituliarinis patarėjas Konstantinas Kudarovskis

Kolegijos registratorius Ferdinandas Pisanko

Kolegijos sekretorius Boleslovas Domanskis

Dvarininkas Vladislovas Puzilovskis

Kolegijos asesorius Julijonas Daunilevičius

Dvarininkas Anuprijus Januševičius

1862 m. birželio 26 d. Vilniaus miesto Užupio priemiesčio gyventojai.

Šį prašymą sukūrė kolegijos sekretorius Bartolomejus Tartyla, Osipo sūnus, gyvenantis Vilniaus Bernardinų vienuolyno pastate, o jį perrašė dvarininkas Eustachijus (...) Rukovičius, gyvenantis 3-iojo kvartalo 3-iojoje dalyje, Vrublevskių name.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"