TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Bevardžiuose kapuose nutylima istorija

2016 04 26 6:00
Priešais apleistą 11-ąjį kvartalą - puikiai sutvarkyti ir prižiūrimi Lenkijos karių kapai. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Įėjus pro pagrindinius Antakalnio kapinių vartus ir per kalveles pasukus į kairę plyti vien karių kapinės: vokiečių, rusų, Lietuvos totorių, kritusių Pirmojo pasaulinio karo metais, taip pat 1919–1921 metais žuvusių Lenkijos karių. Tačiau lietuvių karių įamžinimo nematyti – tarsi jų visai nebuvo. Įsitikinti, ar tikrai elgiamės nedovanotinai gėdingai – negerbiame savo karių kapų, į šias kapines atvedė „Lietuvos žinių“ skaitytojos laiškas.

1991 metų Lietuvos savanorė dimisijos vyresnioji leitenantė Marija Jakimavičienė 11-ajame kapinių kvartale rodo dar žymius, lygiomis eilėmis išrikiuotus kapų kauburėlius. Anot jos, čia palaidoti 1919–1921 metais už Lietuvos nepriklausomybę kovęsi Lietuvos kariai. „Prieš aštuonerius metus miręs mano vyras, taip pat savanoris nuo nepriklausomybės atkūrimo, visada man sakydavo, kad čia guli Lietuvos kariai. Dar yra žmonių, pamenančių, kad apie 1950 metus ten stovėjo mediniai kryžiai su žuvusių lietuvių karių pavardėmis“, – sakė M. Jakimavičienė.

Kitoje takelio pusėje, 12-ajame kvartale, – šimtai 1919–1921 metais žuvusių Lenkijos karių kapų. Visi jie tvarkingai nužymėti cementiniais kryžiais, su vardais ir pavardėmis, apjuosti Lenkijos vėliavos spalvų juostelėmis. „Tiesiog širdį skauda, kad savo karių kapų nesugebame sutvarkyti. Kapai tiesiog akyse nyksta, – apgailestavo M. Jakimavičienė. – Ypač liūdna, kai per Vėlines ant lenkų karių kapų nuvilnija žvakučių jūra, o ant lietuvių – vos viena kita. Daug kas ir nežino, kieno čia kapai, praeidami vieni kitų klausinėja. Jokios lentelės, jokio paminkliuko nėra.“

"Ar mums ne gėda, kad neišsiaiškiname, kas palaidota 11-ajame kvartale? Manau, kad čia - Lietuvos karių savanorių kapai", - įsitikinęs Stanislovas Urbonas./Jūratės Mičiulienės (LŽ) nuotrauka

Lenkai savo kapus gerbia. O mes?

„Vaikščiodama mačiau, kaip lenkų karių kapus tvarkė Vilniaus Vladislovo Sirokomlės mokyklos pradinukai su mokytoja – nurinkinėjo sudegusias žvakeles, nuvytusias gėles, – pasakojo M. Jakimavičienė. – Galima nemėgti Józefo Piłsudskio, Lucjano Żeligowskio, bet reikia nulenkti galvą matant, kaip patriotiškai auklėjami lenkų tautybės vaikai. O mes? Juk šalia – Karo akademija. Nejaugi už Tėvynės laisvę žuvusiųjų kapai nerūpi Krašto apsaugos ministerijai? Nuostabu, kad jaunimas važiuoja už tūkstančių kilometrų į Sibirą tvarkyti tremtinių kapų. Tačiau gėda, kad čia, sostinėje, Antakalnio kapinėse, esame užmiršę savo karių kapus.“

Kapų istoriją tyrinėjančios Vidos Girininkienės teigimu, šioje vietoje „gali būti masiškai palaidota daugiau kaip 200 lietuvių savanorių, 1919–1921 metais patekusių į nelaisvę lenkams“. Anot jos, apie tikslias šių palaidojimų aplinkybes nežinome, pavardžių – taip pat, o „kapinių inventorizacijos plane tokių duomenų nėra, nors kapai, kaip bevardžiai, plane sužymėti“. Apie tai V. Girininkienė yra rašiusi 1990 metais.

Rimos Dičiuvienės istorinėje pažymoje, rašytoje 1994 metais, pažymima, kad 1809 metais Sapiegų rūmuose Antakalnyje atidarius laikiną karo ligoninę greta buvo skirtas sklypas ligoninėje mirusiems stačiatikių tikėjimo kariams laidoti. Vėliau sklypas nuo 4 ha išsiplėtė iki beveik 7 hektarų. 1914 metais kapinėse buvo išrinkta vieta ir Pirmajame pasauliniame kare žuvusių vokiečių bei rusų karių kapams. 1918 metais pagal vokiečių architekto ir skulptoriaus projektą buvo pastatytas iki šiol stovintis paminklas. Šios kapinės vėliau plėtėsi stichiškai, virto bendromis kapinėmis, kuriose amžino poilsio atgulė įvairių konfesijų piliečiai – ir civiliai, ir kariškiai. „Piečiau nuo šių kapų 1919–1921 metais buvo laidojami lenkų legionieriai ir kariai. Ir vėliau, per Vilniaus krašto okupaciją, čia buvo laidojami Lenkijos kariškiai. Ne visai aiški Lietuvos kariuomenės savanorių, žuvusių 1940–1941 metais, palaidojimo vieta“, – rašoma R. Dikčiuvienės pažymoje.

Akivaizdu, kad tokiame dideliame plote negali būti ištisai vien bevardžiai civilių kapai. Netoliese (6-ajame kvartale) yra tik vienas cementiniu kryželiu pažymėtas Lietuvos kario Jurgio Potiejaus, patekusio į lenkų nelaisvę ir mirusio joje 1920 metų gruodžio 3 dieną, kapas.

Bevardžiai kapai – per apsileidimą

Kai 1999 metais vyko kapų atnaujinimo darbai, architektė Živilė Mačionienė restauravo 1918 metais pastatytą bendrą paminklą Pirmajame pasauliniame kare žuvusiems vokiečių ir rusų kariams, pastatė tipinį kryžių ir ant J. Potiejaus kapo, taip pat daug kryžių ant lenkų karių kapų, kurie tuomet jau buvo sunykę. „Tada gavome planą ir sąrašą su lenkiškomis pavardėmis – kam kur statyti tipinius paminklus. Darbų užsakovas buvo VĮ „Komunalinis ūkis“. Tačiau tada negavome užsakymo įamžinti ir kryžiais nužymėti kauburėlius 11-ajame kvartale“, – prisiminė Ž. Mačionienė.

Lenkų karių kapų sutvarkymo darbai tuomet buvo inicijuoti Lenkijos Respublikos Kovų ir kančių atminties apsaugos tarybos prašymu. Nauji kryžiai su pavardėmis atsirado remiantis kapinių inventorizacijos knyga.

Dabar vaikštant po kapines susidaro vaizdas, tarsi 1918–1921 metais nebuvo jokių kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę, tarsi lietuviai nesikovė su tuo metu puolusiais bolševikais, bermontininkais, o vėliau – su Armija Krajova. Su tuo negali sutikti Stanislovas Urbonas, jau dešimt metų siekiantis, kad būtų išaiškinti per mūsų apsileidimą bevardžiai iki šiol likę kapai. „Paminklai ant kapų yra visoms tuo metu kariavusioms tautoms, tik ne lietuviams. Ką tuo norima pasakyti? Kad lietuviai tuo metu tik ant krosnies sėdėjo?“ – klausia jis. S. Urbonas jau kreipėsi į daugybę valstybinių instancijų, klausdamas, kodėl negerbiame savo tautos, savo karių kapų.

Daugelis jam sakė, kad tai – kova su vėjo malūnais. „Valdininkai į mano, dabar jau pensininko, raštus tik numoja ranka. Tačiau esu užsispyręs žemaitis. Na, nejaugi nerasiu nė vienos nuotraukos, kuri įrodytų, kad ten buvo lietuvių karių kapai“, – teigė buvęs istorijos mokytojas. Ir „Lietuvos žinių“ redakcija turi vilčių, kad skaitytojai savo albumuose ras tai įrodančių nuotraukų.

Liudininkai mena lietuvių kapus

S. Urbonas turi užrašęs kelių liudininkų pasakojimus, kuriuose jie prisimena apie 1950 metus ant tų kauburėlių dar matę medinius kryželius su lietuvių karių vardais, pavardėmis, datomis. Pasak pašnekovo, studijų metais jam dėsčiusi garsioji etnologė prof. Pranė Dundulienė taip pat yra sakiusi, kad ten palaidoti Lietuvos kariai, žuvę kovose už Vilnių.

„Štai ir garbingo amžiaus chemiko daktaro Petro Kaikario liudijimas“, – sako S. Urbonas ir rodo prisiminimus su parašu. P. Kaikaris rašo, kad šalia gražiai sutvarkytų kovose už Vilnių žuvusių lenkų karių kapų yra neprižiūrimi, samanomis apaugę ginant Vilnių kritusių lietuvių karių kapai: „1950 metais, aš, Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto studentas, vaikščiojau po šias kapines. Gerai atsimenu tuos lietuvių karių kapus. Prie kiekvieno kapo buvo vienodo dydžio medinis kryžius su prikalta lentele, ant kurios lietuviškai užrašytas žuvusiojo kareivio vardas, pavardė, gimimo ir žūties data.“

S. Urbonas pamini ir užrašą po 2005 metais pastatytu dideliu kryžiumi „Lenkijos kariuomenės kariams, žuvusiems ir mirusiems nuo žaizdų kovose su bolševikais 1919–1921 metais“. Pasirašo Lenkijos vyriausybė. Pažeidžiant valstybinės lietuvių kalbos įstatymą, užrašas pirmiausia lenkų kalba, o paskui – lietuvių.

„1962 metų kapų inventorizacijos plane tas 12-ojo kvartalo galas, trikampiukas, kur dabar stovi šis paminklas, dar iki 2003 metų buvo tuščias, jokie kapai ten nebuvo pažymėti, – pasakojo situaciją kapinėse nuolat stebintis pašnekovas. – Cementiniai kryžiai su lenkiškomis pavardėmis arba užrašu „neznany“ („nežinomas“) atsirado tik 2003 metais. Spėju, kad toje vietoje galėjo būti palaidoti lietuviai ir vokiečiai, bet kai jų kryželiai sunyko, lenkai galėjo įrodyti, kad ir ten – jų karių kapavietės. Tik mes niekaip negalime patys sau įrodyti, kad šimtai kauburėlių kalno šlaite priešingoje tako pusėje – mūsų karių. Man keisčiausia, kad Krašto apsaugos ministerija nesusirūpino tais bevardžiais kapais, kad niekam nekilo mintis išsiaiškinti, kaip yra iš tikrųjų.“

Apie tikrai čia buvusius kryžius su lietuviškomis pavardėmis S. Urbonui raštu yra paliudijęs ir fotografas Stanislovas Žvirgždas. „Apie 1957–1958 metus ne kartą teko lankytis Antakalnio kapinėse, – rašo S. Žvirgždas. – Prisimenu, kad maždaug toje vietoje, kur 2005 metais buvo įrengta lenkų karių kapavietė ir dabar stovi cementiniai kryžiai su lenkiškais užrašais, mačiau apie 200 vienodų medinių kryžių, ant kurių buvo lietuviški užrašai. Nemažai kryžių stovėjo ir priešingame kalno šlaite. Toje vietoje buvo laidojami kovose žuvę Lietuvos kariai ar savanoriai. Regis, apie 1959 metus tvarkant Antakalnio kapines, tie kryžiai su lietuviškais užrašais buvo sunaikinti.“

Kauburėlių kasmet mažėja

Suprantama, sovietmečiu valdžia galėjo siekti, kad Lietuvos karių niekas neprisimintų. „Tačiau dabar? Visi, į ką kreipčiausi, tik atsirašinėja, esą nėra jokių archyvinių dokumentų, kad ten būtų buvę laidoti Lietuvos kariai. O be dokumentų esą negalima kasinėti, – stebėjosi S. Urbonas. – Dokumentai gali būti tik Lenkijoje. Tačiau neturint ar negalint gauti dokumentų, į klausimus gali atsakyti archeologai, antropologai. Taip daroma visame pasaulyje. Organizuokime rimtus tyrimus ir išsiaiškinkime, kas ten palaidota. Galbūt lietuviai, o gal vokiečiai. Kauburėliai dar gana žymūs, tik jų kasmet vis mažėja.“

S. Urbonas net kelia klausimą, ar jie ne specialiai naikinami, lyginami su žeme, kad paskui merija galėtų brangiai parduoti vietas naujiems kapams prestižinėse kapinėse. „Kas galėtų paneigti tokius įtarimus? Pavasarį, kai nuo drėgmės žemė būna išbrinkusi, užtenka kelis kartus pereiti per kapą, ir jis sukrenta. Stebiu aplinką, ir ne kartą mačiau didelio kerzinio bato pėdsakus. Iš buvusių ne tik prie tako, bet ir kalno šlaite 500 kapų 2006 metais jau buvo likę tik 204, o šiemet jau vos 168, – teigė jis. – Gal kam norisi tokiu būdu ištrinti dalį istorijos – esą 1919–1921 metų kovose jokie lietuviai nedalyvavo?“

"Liūdna, kad Lietuvos karių kapai nyksta", - apgailestavo Marija Jakimavičienė./Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Kas bijo įvardyti kapus?

Nenorą įamžinti Lietuvos karių kapus S. Urbonas bando aiškinti neaišku kieno pastangomis ištrinti istorinius laikotarpius, kai Lenkijos armijos daliniai siautėjo Vilniaus krašte. 1920 metų spalį Lenkijos generolui L. Żeligowskiui užėmus Vilnių, konfrontacija tarp lenkų ir lietuvių išliko iki 1945 metų. „Yra žinoma, kad 1920 metais ties Širvintomis apie 60 Lietuvos karių pateko į lenkų nelaisvę. O kur jie palaidoti? Vis neaptinku pėdsakų, bet juk jie negalėjo tiesiog išnykti, – sakė S. Urbonas. – Gal palaidoti tuose neįvardytuose kapuose?“

Kad lietuvių aukų būta daug daugiau, vardijama ir 1995 metais Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos sudarytoje ir išleistoje knygoje „Armija Krajova Lietuvoje“. Pavyzdžiui, kai Vilniaus krašte pasirodė Povilo Plechavičiaus Vietinės rinktinės batalionai, 1944 metų gegužę vieną kuopą netoli Turgelių užpuolė gausios Armijos Krajovos pajėgos. Tuomet mūšiuose žuvo apie 150 Vietinės rinktinės karių. Kaip knygoje cituojamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro istorikas Arūnas Bubnys, Vietinę rinktinę baigė likviduoti vokiečiai, pareiškę, kad nepasitiki lietuviais. Gegužės 17 ir 21 dienomis Vilniuje buvo sušaudyti 84 lietuvių kariai, o apie 3,5 tūkst. išvežta į Vokietiją.

S. Urbono manymu, dabar dėl politinio „korektiškumo“ kažkam labai norisi sušvelninti ir dangstyti Lenkijos armijos žiaurumus, todėl geriau esą pirštu nebaksnoti ir nerodyti, kur palaidotos jų aukos. „Tačiau nesiekdami to išsiaiškinti mes atrodome tarsi veršių tauta“, – LŽ sakė kietu žemaičiu prisistatantis S. Urbonas. Jis priminė tradiciją, įsigalėjusią po Prancūzijos revoliucijos: skirtingose barikadų pusėse kovoję žuvusieji tampa lygūs, jie laidojami greta. „Taip buvo laidojama Paryžiuje, vienoje Eliziejaus laukų vietoje – vienoje pusėje suguldyti kovojusieji už revoliuciją, kitoje – prieš revoliuciją. Taip palaidota ir čia: vienoje takelio pusėje – lenkai, kitoje – lietuviai. Tad kodėl dabar savų nenorime prisiminti, pagerbti, įamžinti?“ – klausė jis.

Trūksta dokumentų

Prašydamas sutvarkyti Antakalnio kapinių 11-ajame kvartale nykstančias kapavietes, S. Urbonas šiemet kreipėsi į kultūros ministrą, Kultūros paveldo departamento (KPD) direktorę, Vilniaus miesto merą. KPD direktoriaus pavaduotojas Algimantas Degutis informavo, kad departamente buvo organizuotas pasitarimas šiam klausimui aptarti. Tačiau, „kad būtų priimti sprendimai, susiję su minėtų kapaviečių registravimu Kultūros vertybių registre, trūksta istorinių duomenų. KPD neturi galimybės atlikti istorinių tyrimų, todėl prašome Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, kaip objekto valdytojos, organizuoti istorinių tyrimų apie galimus palaidojimus Antakalnio kapinių 11 kvartalo kapavietėse atlikimą“.

Kaip matyti iš sostinės savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento direktoriaus Virginijaus Paužos atsakymo, objekto valdytojas neplanuoja organizuoti tyrimų. „Norint sutvarkyti ir įamžinti nykstančias kapavietes reikia atlikti istorinius, antropologinius tyrimus. Kaip mus telefonu informavo KPD vyriausioji inspektorė Audronė Vyšniauskienė, nėra jokių išlikusių istorinių dokumentų, atliktų tyrimų išvadų, kad tose kapavietėse buvo laidojami Lietuvos kariai. Neturėdami jokių istorinių duomenų, galime tik minimaliai prižiūrėti išlikusias kapavietes: šienauti teritoriją, nugrėbti ir išvežti lapus, surinkti atsitiktines šiukšles. Dėkojame už neabejingą požiūrį ir rūpinimąsi senosiomis Vilniaus miesto kapinėmis“, – S. Urbonui parašė V. Pauža.

„Manęs toks atsakymas netenkina, – piktinosi S. Urbonas. – Jei nėra popierių, nereiškia, kad toje vietoje palaidoti ne mūsų kariai. Darykime rimtus tyrimus ir pagaliau įsitikinkime, kas ten palaidotas.“

Nenuleis rankų

Daug išsamesniu KPD direktorės Dianos Varnaitės raštu šių metų balandžio 1 dieną S. Urbonas informuotas, kad iš Antakalnio kapinių apie 100 kapų yra įrašyti į Kultūros vertybių registrą (KVR), o šiuo metu ir parengta nauja dokumentacija dėl Antakalnio kapinių įrašymo į KVR. Tačiau, pasak D. Varnaitės, 1962 metų kapinių inventorizacijos knygoje nėra įrašų apie Lietuvos karių kapus Antakalnio kapinėse. „Vien dėl to nuleisti rankų tikrai neverta“, – sakė S. Urbonas, nepatenkintas KPD direktorės atsakymu. Pasak jo, inventorizacija vykdyta sovietmečiu (1962 metais), prieš tai (apie 1959 metus) surinkus ir sunaikinus supuvusius medinius kryžius su pavardėmis. Akivaizdu, kad tuomet niekas nesuko galvos dėl be kryžių likusių kauburėlių.

D. Varnaitės rašte teigiama, kad „liudininkų parodymai apie Lietuvos karių kapus yra prieštaringi: vieni nurodo juos buvus 14-ajame kvartale, kiti – 5-ajame, treti liudija matę kryžius su įrašais lietuvių kalba 11-ajame kvartale. Apie 1990 metus Karių kapų bendrija šiame kvartale darė (neoficialiai) žvalgomąją perkasą. Palaidotų asmenų palaikai buvo jaunų, suaugusių vyrų, be jokių įkapių ar kitų radinių, leidžiančių nustatyti jų kilmę.“

„Gal žvalgomoji perkasa nėra tiksli? Tai tik dar kartą įrodo, kad reikia rimtų mokslinių tyrimų“, – vis nerimo S. Urbonas. Jį ypač nuliūdino paskutinės D. Varnaitės rašto eilutės: „Departamentas nepritartų Jūsų siūlymui atlikti „antropologinius tyrimus, siekiant nustatyti, ar čia palaidoti Lietuvos kariai savanoriai ir partizanai, žuvę už Lietuvos laisvę“, neturint istorinių duomenų, patvirtinančių šį faktą, nes tai prieštarautų galiojantiems teisės aktams.“

A. Vyšniauskienė LŽ teigė, kad jai nė vienas istorikas šimtu procentų negalėjo patvirtinti, kad kauburėliai – Lietuvos savanorių kapų: „Dalis savanorių yra palaidota Naujųjų Rasų kapinėse. Buvo laidota ir Antakalnyje, bet tie kapai neišlikę. Žmonės kelia versiją, gal tuose bevardžiuose palaidoti į lenkų nelaisvę patekę kariai, tačiau istorikai man yra teigę, kad belaisviais Lietuva ir Lenkija apsikeitė, todėl tokios masinės belaisvių kapavietės negalėtų būti. Kiek man teko domėtis, istorikai kelia versiją, kad ten palaidoti Sapiegos ligoninėje mirę caro kariuomenės kariai. 1990 metais karių kapų bendrija darė nelegalius atkasimus. Jokių dokumentų jie neišlaikė. Mes net nežinojome apie tuos kasinėjimus. Tačiau kalbėjausi su dalyvavusiu antropologu Rimantu Jankausku, jo teigimu, rasti tik kaulai, laidota – keliomis eilėmis.“

Pasireiravus, kodėl ant Pirmajame pasauliniame kare žuvusių (carinės Rusijos armijoje tarnavusių) totorių karių kapų užrašai lenkų kalba, A. Vyšniauskienė aiškino: „Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą lenkai tvarkė karių kapus, statė paminklus ir kitų tautybių kariams. Lenkų kalba jie tada užrašė ir ant vokiečių, ir ant carinės Rusijos kariuomenėje tuo metu tarnavusių totorių kapų. Mano žiniomis, prieš keletą metų Rusijos ambasados lėšomis juos atnaujino UAB „Eurotrestas“. Kadangi kapai neįrašyti į kultūros vertybių registrą, tai dėl užrašų mes nelabai galėjome ir kištis.“ Pasak A. Vyšniauskienės, paminklą J. Potiejui lenkai taip pat buvo užrašę lenkų kalbą, tačiau KPD iniciatyva 1999 metais jis buvo pakeistas į lietuvišką.

„Kiek žinau, tuose totorių kapuose tik vienas Lietuvos totorius, kiti kapai – Rusijos kariuomenėje tarnavusių totorių nuo Volgos, Kazanės. Mes net galvojome, kad reikėtų pagal pavardes paieškoti jų giminių Rusijoje, – sakė Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas Adas Jakubauskas. – O kokia kalba užrašyta ant paminklų, manęs nešokiravo. Galima tik padėkoti lenkams, kad apskritai kapai buvo įamžinti, užrašytos pavardės. Tik, kiek žinau, jie stovi ne tose vietose, kur tikrieji kapai. Kai prieš keletą metų šitie paminklai buvo rasti kažkur sumesti garaže, kažkada nuimti nuo kapų, jau nebuvo galima atsekti, kur jų tikrosios vietos“.

Aplink matydamas įvardytus kitų tautų karių kapus, tačiau įsitikinęs, kad vienam sunku inicijuoti rimtus nykstančių bevardžių kapų tyrimus, S. Urbonas kreipėsi į Vilniaus karininkų ramovę. Čia rado bendraminčių. „Kreipsimės į visas reikiamas instancijas, kad pagaliau būtų organizuoti rimti tyrimai ir išaiškinta, kas suguldyta tuose dabar bevardžiuose tapusiuose kapuose“, – pažadėjo Krašto apsaugos bičiulių klubo pirmininkas Antanas Burokas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"