TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Birutė - tikrai Vytauto motina

2013 02 26 7:35
Birutė lietuvių kultūroje gyva iki šiol. Baltarusijos archyvuose saugomas toks XIX a. dailininko jos atvaizdas.

Vilniečiai istorikai Inga ir Tomas Baranauskai tvirtina, kad Birutė buvo įtakinga kunigaikštienė, jeigu tauta ėmė ją gerbti ir sukūrė jos asmens kultą. "Tai tikrai yra asmenvardis, o ne dievybės vardas. Birutė - Vytauto motina", - teigė Inga, apie ją rašanti tikrais faktais paremtą istorinį romaną.

Vasario 22 dieną, penktadienį, "Lietuvos žiniose" pasirodžius straipsniui "Jokios Birutės Kęstutis nepažinojo", dienraščio interneto svetainėje www.lzinios.lt kilo aštri skaitytojų diskusija. Vytauto Ališausko teiginiui, kad Birutė nebuvo Vytauto Didžiojo motina, ir apskritai neaišku, koks jo motinos vardas, nepritarė istorikė I.Baranauskienė, parašiusi komentarą prie straipsnio. Faktų ir argumentų ji turi pakankamai, nes jau ne vienus metus rašo istorinį romaną apie Birutę.

"Romano niekaip nebaigiu, nes turiu viską išsiaiškinti nuodugniai. Apskritai į istorinį romaną žvelgiama dvejopai. Aleksandre'as Dumas yra sakęs: "Istorija yra kablys, ant kurio kabinu savo paveikslą." Aš laikausi mėgstamo rašytojo Stefano Zweigo požiūrio, kad istorijoje nereikia nieko išgalvoti, o tik stengtis suprasti, kaip viskas buvo. Kadangi kaskart randu naujų faktų apie Birutę, jos asmenybė atsiskleidžia kitoje šviesoje, vėl viską tenka perrašyti", - sakė I.Baranauskienė.

Ne deivės vardas

Istorikė tvirtina, kad Birutė - tikrai asmenvardis, o ne deivės vardas, kaip teigia V.Ališauskas. "Ir tai turėjusi būti labai charizmatiška to meto asmenybė, jeigu susiklostė savotiškas pagarbos jai kultas. Dabar galime rasti nemažai pavardžių, kilusių iš Birutės vardo - Birmontas, Birvydas, Birulis, Birutis, - sakė ji. - Tais laikais vaikų niekas nevadino dievybių vardais. Dabar tai jau galime sutikti Medeiną, Austėją, Gabiją, bet ne XIV ar XVI amžiuje. Birutė neabejotinai turėjo būti tikra gyva moteris. Lietuvoje, kaip ir Latvijoje, kaip baltų ar slavų tautose, nebuvo tradicijos vaikams duoti dievų vardus."

T.Baranauskas pridūrė, kad Birutės vardas yra užfiksuotas XVI-XVII amžiuje (Augustinas Janulaitis, tarpukariu parašęs monografiją apie Kęstutį, rašo: "Kauno pavieto bajoras Jakas Vežeikonis su žmona Birute turėjo ūkį...").

Pasak istoriko, Birutė - asmenvardis. Šį faktą liudija kur kas daugiau šaltinių nei dievybę. "Dievybės buvimą liudija tik vėlyvas ir labai abejotinas užrašymas. Gerai, jog V.Ališauskas jį rado, yra apie ką kalbėti, tačiau įvertinkime, kad tai XVIII amžiaus, visiškos pagonybės degradacijos laikų šaltinis, - sakė T.Baranauskas. - Ar tokį šaltinį galime laikyti patikimu kalbėdami apie pagonybę? Tai kodėl abejojama XVI amžiuje užrašytu Birutės vardu, kai po jos mirties buvo praėję tik apie 130 metų, jei neabejojama XVIII amžiuje užrašytu prieš daug daugiau metų egzistavusios dievybės vardu?"

Be to, jo manymu, negalima taip interpretuoti legendos - kai kas iš jos atmetama, kai kas paliekama. "Jei Birutė - tik kuršių deivė, kaip teigia V.Ališauskas, tokiu atveju atkrinta visa legenda. Taigi Kęstučio žmona galėjo būti visai ne iš Žemaičių. Tada ji gali būti nors ir iš Rusios ar Lenkijos, - juokavo Tomas. - Birutė kelia daug diskutuotinų klausimų, bet kad ji apskritai būtų neigiama, to dar nebuvo. O juk naujų šaltinių neatsirado. Visi mes remiamės tuo pačiu XVI amžiaus Lietuvos metraščių viduriniu sąvadu. Interpretuoti galima įvairiai. Tačiau kodėl abejojama, kad Birutė - Vytauto motina? Jei metraštyje kalbama apie jos vedybas su Kęstučiu, o paskui apie gimusį sūnų Vytautą, tai ir taip aišku, kas yra motina. Suprantama, specialiai siekiant galima daug kuo abejoti."

Be to, kaip sakė I.Baranauskienė, Lietuva visa tiesiog sėte nusėta Birutės vardo kalnų, gal trys ar keturi piliakalniai jos vardu pavadinti. Istorikės teigimu, tai kulto liekanos, jos ne kokios nors neaiškios dievybės, o Vytauto motinos. "Be to, drįsiu pasakyti, kokių minčių man kelia Trakų pilies didžiosios menės likusių piešinių fragmentai. Manau, kad menė ištapyta pagal pasakojimą apie Kęstutį ir Birutę, - sakė pašnekovė. - Visai tikėtina, kad Vytautas taip galėjo parodyti pagarbą tėvams. Moteris tuose piešiniuose labai išaukštinta, pakylėta ant pjedestalo, gerbiama, ji kažką aiškina su karūna sėdinčiam vyrui. Jokiu būdu tvirtai neperšu šių minčių, tačiau ką gali žinoti."

Netoli Ariogalos, ant Dubysos kranto, stūkso Birutkalnis (XX a. pradžios L.Kšivickio nuotrauka). www.piliakalniai.lt nuotrauka

Dievų tarnaitė

Pasak I.Baranauskienės, be to, kad Birutė buvo pasižadėjusi dievams, daugiau apie ją lyg ir nieko nežinoma. "Tačiau ji tikrai nebuvo paprasta žąsiaganė, nes apie ką su ja Kęstutis būtų kalbėjęs? - sakė istorikė. - Panašiau, kad kunigaikštis, ištiktas vidutinio amžiaus krizės, kreipėsi patarimo į žinomą tų vietovių žynę. O tada ir suprato, kad ji - išmintinga mergina. Taip jie ir susipažino", - svarstė I.Baranauskienė.

Istorikė pritarė V.Ališausko teiginiui, kad Birutės vaidilute vadinti tikrai nereikia, nes Birutės laikais šio žodžio niekas ir nevartojo. "Šį vardą, kaip Dievų tarnaitės sinonimą, XIX amžiuje ar net XX amžiaus pradžioje išpopuliarino rašytojai romantikai. Jei nepatinka žodis "vaidilutė", sakykim - ragana, žynė, žiniuonė, burtininkė, - siūlė I.Baranauskienė. - Bet kad tokio tipo moterų būta, tai neabejotina. Tik nežinome, kaip jos tuo metu vadintos. Tačiau to meto visuomenėje tikrai būta moterų, kurių vaidmuo būtų buvęs kaip pribuvėjos, žolininkės ir šiaip konsultantės visais gyvenimo klausimais. Klaidingai įsivaizduojame, kad jei Birutė buvo pažadėjusi skaistybę dievams, ji būtinai turėjusi gyventi kur nors girioje, šventame miške ir ant akmenėlio kurstyti ugnelę. Juk ji - gyvas žmogus, turėjo po stogu gyventi."

Ką įteigė K.Šimonis

Pašnekovės teigimu, dailininkas Kazys Šimonis savo paveikslais mums į galvas yra įkalęs ne visai tikslų vaidilutės įvaizdį. Pagal jį, baltais drabužiais vilkinčios mergelės kursto ugnį. "Jei paskaitysime, kokie yra liudijimai apie žynes, tai ugnies ritualo visai gal ir nereikia atmesti, tačiau pagrindinės jų veiklos funkcijos visai kitos, - tvirtino I.Baranauskienė. - Pavyzdžiui, pirmasis pasakojimas apie žynes yra užrašytas Petro Duisburgiečio. Jis kalba apie galindų genties (dabartinės Lenkijos teritorija) žynę. Kovų su krikščionimis laikais galindų vyrai nusprendė, kad žudys visas gimusias mergaites, o berniukus augins kariais. Moterys, suprantama, pasipiktino, nuėjo pasitarti su žyne. Ji, suprantama, išbarė vyrus, ir reikalas buvo išspręstas. Taigi žynės, būdamos moraliniu autoritetu, patardavo, kaip elgtis įvairiais genčiai svarbiais atvejais, spręsdavo įvairius konfliktus, užsiimdavo sielovada."

Istorikė siūlo prisiminti Pilėnus. Jų istorijoje kalbama apie seną pagonę (tiesiai nepasakyta, kad ji - žynė), kuri kapoja galvas pilies gynėjams. "Bet juk ji negalėjo būti kokia nors šiaip paprasta kaimo senutė, "išsitreniravusi" malkas skaldyti, ir pas kurią kariai eina maldaudami paskutinės paslaugos - kad galvas jiems nukirstų, - sakė pašnekovė. - Akivaizdu, kad ji turėjo būti dvasiniu lyderiu. Ir tokių moterų istorijoje būta. Birutei aš irgi priskirčiau tokios žynės vaidmenį."

Istorikė dar primena XVI amžiaus vokiečių kronikininko Simono Grunau užrašytą pasakojimą apie tai, kad kiekviename kaime būdavo "vaidila ir vaidilė". Vaidila perduodavo dievų valią vyrams, o vaidilė - moterims. Būdavo ir aukštesnio rango "pareigų" - vaidelotai ir vaidelotės.

"Sutinku su V.Ališausku, kad vaidilutės egzistavo Prūsijoje", - teigė I.Baranauskienė.

Kaip žinoma, Palanga neabejotinai yra kuršių žemė. Tad kaip Kęstutis Palangoje galėjo sutikti žemaičių didiko dukrą? Yra žinoma, kad žemaičiai nuo Varnių užėmė Palangą ir čia atsikraustė gyventi. Šalia Palangos yra Vidmantų miestelis. Kaip istorijoje įprasta, dažniausiai tokie pavadinimai byloja apie čia buvusias didiko valdas. Galima spėti, kad tai didiko Vidmanto žemės. O Vidmantas - Birutės tėvo brolis. Viskas gražiai susisieja.

I. ir T.Baranauskai sūnui Eigintui paskaito ir istorinių pasakų./ Asmeninio albumo nuotrauka

Neatmeskime ir meilės

Istorikės nuomone, teigti, kad tais laikais nebuvo vedybų iš meilės, yra tikra nesąmonė. "Na kodėl Kęstutis negalėjo vesti iš meilės? - klausė ji. - Taip, iš išskaičiavimo tuokėsi daug kas, tarkim, Kęstučio amžininkas Maskvos kunigaikštis Semionas antrąkart skandalingai iš meilės vedė Algirdo žmonos vyresniąją seserį, savo globotinę Mariją Tveriškę. Kęstučio svainio Kazimiero iš Lenkijos pirmos vedybos buvo iš išskaičiavimo, antros irgi, o paskui prasidėjo ne vienas meilės romanas. Anglijoje Kęstučio amžininkas Edvardas Juodasis Joaną Kent vedė iš meilės. Jo brolis pirmąkart vedė iš išskaičiavimo, antrąkart - su didžiausiais skandalais jau iš meilės, visi vaikai - nesantuokiniai, paskui pripažinti. O Jorkų dinastijos istorija? Jaunasis karalius, sutikęs trejais metais vyresnę našlę su dviem vaikais Elžbietą Vudvil, pametė dėl jos galvą ir slapta vedė. O galų gale Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė. Toli net ieškoti nereikia. Jogailos dvejos vedybos - iš išskaičiavimo, trečia santuoka - iš meilės per skandalą, ketvirta - savo malonumui "ant senatvės", bet čia irgi išskaičiavimo nerasi. Vytauto santuoka su Ona buvo nepaprastai darni, be abejonės, pažymėta didžiausia meile. Kita santuoka irgi buvo iš meilės. Teigti, kad meilė valdovų gyvenime nevaidino jokio vaidmens, yra juokinga."

Vardo neminėjo

T.Baranausko įsitikinęs, jog metraštininkas Vytauto motinos vardo galėjo neminėti ne dėl to, kad jo nežinojo, o visai dėl kitų priežasčių. "Vardas skirtas asmeniui identifikuoti. O kai pasakoma "Vytauto motina", tai papildomai įvardyti lyg ir nereikia, jis kitos motinos neturėjo. Kiekvienas mūsų, kalbėdamas apie motiną, tikrai nesako vardo, tai perteklinė informacija. Juk sakome "mano mama" ar "mano motina", bet tikrai nepridedame dar ir jos vardo", - sakė pašnekovas.

I.Baranauskienė siūlo pažvelgti į pradinį metraščio tekstą, kuris paskui tampa visų metraščių branduoliu. "Ten kalbama apie tai, kaip mirdamas Gediminas septyniems sūnums paskirstė žemes. Pasakojimas baigiasi epizodu apie pirmą Vytauto pabėgimą. Pagal pobūdį tai nėra metraštis, tai politinė polemika, memorandumas, siekiantis pateisinti Vytauto pabėgimą pas kryžiuočius. Esą jis neturėjo kitos išeities, buvo priremtas prie sienos, - pasakojo I.Baranauskienė. - Vėliau į šitą tekstą įsiterpia du dalykai - dar viduriniame sąvade atsiranda pasakojimas apie Kęstutį ir Birutę, paskui, jau Bychovco kronikoje, - pasakojimas apie Algirdo žygius į Maskvą."

Istorikės nuomone, metraštyje yra netikslumų, tačiau daug kas turi rimtą pagrindą. "Pavyzdžiui, legendoje apie Podolės nukariavimą, apie Mėlynųjų Vandenų mūšį minimus chanus istorikai iš tiesų atrado, tai nėra visiška romantikų išgalvota legenda", - teigė ji.

"Memorialinės" vietos

I.Baranauskienės teigimu, apie 1427 metus dėl Palangos vyko didelė diplomatinė kova, lietuviai čia pradėjo kurtis, neabejotinai tada atsirado ir Birutės kulto vietų. "Jei vietovėje yra koks nors garsus žmogus, jam dabar įrengiamas memorialinis muziejus. Panašiai buvo ir su Birute. Suprantama, kad Palangos gyventojams rūpi kaip nors paminėti tą žymiausią savo krašto žmogų. Norisi papasakoti, kur Birutė ėjo, maudėsi ar dar ką nors veikė. Taip kalnas ir galėjo būti pavadintas jos vardu", - svarstė I.Baranauskienė.

Ar Birutė buvo Vytauto motina, tiksliausiai į šį klausimą būtų galima atsakyti, jei tikrai žinotume metus, kada Vytautas gimė, kada Kęstutis vedė Birutę.

I.Baranauskienė įsitikinusi, jog Albertas Kojalavičius tikrai suklydo teigdamas, kad Birutė - Vytauto pamotė. "Iš daugelio faktų, požymių esu linkusi daryti išvadą, kad Kęstučio ir Birutės vedybos įvyko 1348 metų pabaigoje. Vadinasi, Vytautas jau jų sūnus", - sakė istorikė.  

T.Baranauskas pridūrė, kad nors tikslių Vytauto gimimo metų nėra užfiksuota, vėlesni jo amžiaus liudijimai leidžia apskaičiuoti, jog Vytautas gimė apie 1350 metus. "Pavyzdžiui, Konradas Byčinas nurodo, kad 1370 metais dvidešimtmetis Vytautas dalyvavo Rūdavos mūšyje, - sakė T.Baranauskas. - J.Dlugošas yra pabrėžęs, kad aštuoniasdešimtmetis Vytautas dalyvavo žygyje į Novgorodą, o tai jau 1428 metai. Vadinasi, jis turėjęs gimti 1348-aisiais."

Įtakinga kunigaikštienė

Kalbant apie Vytauto motiną, iš istoriniuose šaltinuose užfiksuotų faktų, pasak I.Baranauskienės, galima daryti išvadą, kad ji buvusi svarbi ir įtakinga. "Turime tekstą, kuris neabejotinai surašytas remiantis paties Vytauto arba jam artimo žmogaus rašinio pagrindu. Tekstas byloja, kad Vytauto motina gyveno ilgiau už Kęstutį, kad ji gynė Brestą nuo savo žento Mozūrų kunigaikščio Jonušo, - tvirtino I.Baranauskienė. - Dar galime daryti prielaidą, kad ji ne tik gynė, bet ir taiką su juo sudarė. Kitaip Vytautas iš Krėvos nebūtų bėgęs pas tą Mozūrų kunigaikštį, su kuriuo kovojo motina. Vadinasi, taika jau buvo sudaryta."

Paskui, kaip pasakojo pašnekovė, pradeda aiškėti ir daugiau detalių apie Birutę. "Turime Vytauto liudijimą, kad jo motina buvo nužudyta. Vadinasi, ji buvo įtakinga, neįtakingos kunigaikštienės nebūtų reikėję žudyti, - teigė istorikė. - Yra J.Dlugošo keliais variantais užrašytas pasakojimas, kaip kryžiuočių riteris Markvardas fon Zalcbachas per vienas derybas įžeidė Vytautą prikišdamas jam motinos kuklumo stoką, nemoralų elgesį. Žemaičiai, norėdami apginti Birutės garbę, kryžiuočių riterį iškvietė į dvikovą, tačiau Vytautas dvikovą uždraudė. Vėliau, po šešerių metų, per Žalgirio mūšį tas riteris paimtas į nelaisvę. Vytautas liepė atsiprašyti, tačiau kryžiuotis neatsiprašė, todėl jam nukirsdinama galva."

Šis J.Dlugošo pasakojimas leidžia daryti išvadą, kad kažkokių šnekų apie Vytauto motiną, apie jos moralinį veidą būta. Kuo galėjo remtis? "Seksualiniai ar meilės nuotykiai visada yra pretekstas liežuvauti", - sakė pašnekovė. T.Baranausko manymu, įžeidimas nebūtinai turėjo turėti realų pagrindą: "Juk tarp kryžiuočių ir Vytauto vyko įtemptos derybos, galbūt Markvardas, prikišdamas Vytautui, kad jis keletą kartų yra juos išdavęs, galėjo tiesiog iš pykčio kaip nors negražiai pasakyti, kad ir "tu, kalės vaike" ar panašiai."

Ji gyveno ilgai

I.Baranauskienės tvirtinimu, Vytauto motina gyveno ilgai. Istorikė remiasi duomenimis iš Konstancos bažnytinio suvažiavimo. "Kai 1416 metais tarp kryžiuočių ir Vytauto bei Jogailos delegacijos vyko polemika dėl Žemaičių žemės priklausomybės, kryžiuočiai, norėdami pasišaipyti, paklausė, kaip čia nutiko, kad Vytautas dabar draugauja su Jogaila, nors Jogaila nužudė Kęstutį ir nuskandino Vytauto motiną. Delegacija šiam teiginiui paprieštaravo. Lenkai tada pasakė, kad Vytauto motina gyveno ilgai, be to, kaip dera jos statusui, o paskui buvo garbingai palaidota", - pasakojo pašnekovė.

Tad kur galėtų būti palaidota Birutė? "Tikrai ne Palangoje, - tvirtino I.Baranauskienė. - Teodoras Narbutas sukūrė legendą, kad Birutė palaidota Palangoje. Iki tol čia įvardijamas tik Birutės kalnas. Net ir toje garsioje Silvestro Valiūno dainoje "Birutė" nėra jokios užuominos, kad ten Birutė būtų palaidota."

I.Baranauskienės nuomone, yra pagrindo manyti, kad Birutė buvo sudeginta Ariogaloje. "Prie vadinamojo Vilniaus chronografo išlikęs įrašas (nuorašas darytas XVI amžiaus pradžioje), leidžiantis taip spėti. Žinome garsųjį mitą apie Sovijų, jame - komentaras, esą Vytautas savo žmoną sudegino Ariogaloje, o paskui jau Lietuvoje liautasi deginti mirusiuosius", - aiškino ji.

Istorikė atkreipė dėmesį tai, kad čia bus supainiotos moterys. "Žmonos jis sudeginti negalėjo, nes jo pirmoji žmona Ona palaidota Vilniaus katedroje, tai žinomas faktas. Apie antrosios žmonos Julijonos mirtį nieko nežinome, tačiau ji - krikščionė, o krikščionių jau nieks nedegino, - teigė I.Baranauskienė. - Tad Ariogaloje, kaip tik krikščionybės išvakarėse, galėjo būti sudeginta pagonė kunigaikštienė - Vytauto motina. Pasidairykime po Ariogalos apylinkes - Gėluvoje, ant Dubysos kranto, yra Birutkalniu vadinamas piliakalnis. Šalia jo - Birutės pieva, o tolėliau - Birutės šaltinis."

Charizmatiška asmenybė

Pasak I.Baranauskienės, kad atsirastų asmens kultas, turi būti charizmatiška asmenybė. Turi reikšmės ne tik tai, koks yra žmogus, bet ir kaip jį visuomenė priima. "Tik tam tikromis aplinkybėmis galėjo atsirasti tokio likimo moters kaip Birutė asmens kultas", - tvirtino pašnekovė. Ji palygino dvi moteris, kurių kultas buvo susiformavęs - Pajautos ir Birutės. Pajautos kultas aprašytas tame pačiame Lietuvos metraščio viduriniame sąvade. "Su Pajauta viskas lyg ir paprasta: dora moteris, ištekėjusi ir pagimdžiusi sūnų, kuris tapo didžiu karžygiu. Tai tiesiog motinos kultas, - sakė I.Baranauskienė. - Birutės atvejis kitoks. Ji taip pat išauklėjo garbingą sūnų. Tačiau jos vedybos - skandalas. Žynė atsisako visų įžadų dievams ir išteka už kunigaikščio. Jis irgi galvą pametęs. Kad atsirastų tokios moters asmenybės kultas, jį kas nors turi propaguoti. Žvelgiant iš tvirto ortodoksinio pagonio pozicijų, Birutė būtų neigiamas herojus, dievų išdavikė."

Iš krikščioniškųjų pozicijų žvelgiant, istorikės manymu, Birutė jau atrodo kur kas geriau, nors jai niekaip neprikursi legendos, kad kur nors slapta būtų pasikrikštijusi. Tad katalikai lyg irgi neturėjo preteksto daryti iš jos šventosios, formuoti jos garbinimo kulto. "Vytautas - irgi netobulybė, - pridūrė T.Baranauskas. - Nors oficialiai Vytautas save jau laikė krikščionimi, statė bažnyčias, bet šaltiniuose esama nuotrupų, kad jis juokėsi iš kai kurių krikščionybės dogmų, nesilaikė pasninko, netikėjo mirusiųjų prisikėlimu, buvo sunkiai suvaldomas, neįtiko kunigams."

Anot I.Baranauskienės, žvelgiant paprastų žmonių akimis, Birutė tais laikais buvo labai priimtina figūra. "Prisiminkime, koks neramus buvo XIV amžius. Vyravo jausmas, kad karo su kryžiuočių ordinu Lietuva niekaip nelaimės, bent jau negalės jo laimėti likdama pagonišku kraštu, - teigė istorikė. - Visus apėmusi neviltis, psichologinė krizė. Ir štai pasirodo Birutė. Jos gyvenimo istorija tarsi suteikia žmonėms savotišką atsakymą, kaip šiuo metu pasielgti: gal galima kiek nors atsitraukti nuo savo dievų, kai svarbiau apskritai tautai išlikti, gyventi, gimdyti vaikus, tęsti giminę. Įvyksta savotiškas Lietuvos apsisprendimas, persilaužimas."

Į sceną - kelioms akimirkoms

Pašnekovės manymu, visos charizmatiškos asmenybės visais atvejais tarsi duoda visuomenei atsakymą į tuo metu iškylančią problemą. "Jų gyvenimas tampa savotišku pavyzdžiu, asmenybės tarsi parodo sprendimą. Galima sakyti, net pats Vytautas rėmėsi Birutės populiarumu, - tvirtino I.Baranauskienė. - Iš mūsų laikų žvelgiant, tai jis yra Didysis. O kas jis buvo 1382 metais? Visiškas nevykėlis, politinis nulis, susikompromitavęs, žmonos per vargą išvilktas iš Krėvos. Be to, dar pas kryžiuočius pabėgęs. Kaip čia paskui tokį eiti? Ir vis dėlto jis surenka 4 tūkst. žemaičių. Vadinasi, kažkokią aurą turėjo. Neatmestina, kad motinos dėka."

Kęstutis "pagrobia" Birutę. Birutė - įtakinga kunigaikštienė ant žirgo. / Šarūno Škimelio iliustracijų būsimam I.Baranasukienės istoriniam romanui "Žynės išpažintis" eskizai.
DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"