TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Birželio 14-oji: kai liudytojų nebelieka

2015 06 13 6:00
Tremtiniai ir jų vaikai turėjo tapti pigia Sibiro darbo jėga. LGGRTC archyvo nuotrauka

1941 metų birželio 14 dieną Lietuvoje sovietai įvykdė pirmąjį masinį gyventojų trėmimą. Iki 1953-iųjų buvo dar 34 trėmimai. Iš viso į Sibirą išvežta per 126 tūkst. žmonių. Anot istorikų Ryto Narvydo ir Dalios Balkytės, kuriems pastaruoju metu teismuose tenka atstovauti archyvams ir liudyti apie trėmimo organizavimo tvarką, Sovietų Sąjungos vadovybei trėmimai buvo ne vien politinė operacija, bet ir ekonominių problemų sprendimo būdas.

Maskvoje sudarytas žiaurios, prievartinės ir negailestingos akcijos instrukcijas nagrinėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) istorikai. Pastaruoju metu jie kviečiami dalyvauti teismų procesuose, kai teisiami trėmimą vykdę asmenys. Šie specialistai teismuose paaiškina jau istorija tapusias realijas ir aplinkybes. Pasak LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vadovo R. Narvydo, tokie procesai jau eina į pabaigą, nes beveik nebėra gyvų tų įvykių dalyvių, o tie, kurie patenka į teisėsaugos akiratį - seni ir ligoti, tad nuteisus jų net nesodina į kalėjimą. "Laikas daro savo. Tačiau teisingumas įgyvendinamas bent iš dalies", - sakė jis.

Istorikas pastebėjo, kad instrukcijos, kurių tremiant šeimas buvo privalu laikytis, ne visada buvo vykdomos paraidžiui. Vis dėlto bendrųjų nuostatų buvo laikomasi. "Tai atspindi tvarkinga trėmimų bylų dokumentacija, - pasakojo istorikas. - Nagrinėti dokumentai paneigia paplitusią nuomonę, kad užtekdavo kam nors įskųsti, ir žmogus būtinai atsidurdavo tremiamųjų sąraše. Matyti, kad tai buvo planingas, iš dalies ūkinių problemų - Sibiro aprūpinimo pigia darbo jėga - sprendimo būdas. Kadangi Lietuvos kaimuose darbo jėgos buvo daug, sovietų valdžia suplanavo dalį gyventojų išvežti į Sibirą. Mat ten gamtinių turtų - daugybė, o jiems išgauti trūko rankų."

Rytas Narvydas/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Prievartinis Sibiro apgyvendinimas

Rusijoje trėmimas nebuvo naujiena, taip buvo elgiamasi nuo caro laikų - maištaujančių piliečių laukdavo katorga. Ir iš Lietuvos po 1863 metų sukilimo į Sibirą buvo ištremti ištisi kaimai, o Pirmojo pasaulinio karo metais iš pasienio ruožo buvo iškeldinti žydai. Okupavus Baltijos šalis, Maskvoje buvo apsispręsta, kiek žmonių reikia Sibirui apgyvendinti. Buvo sudarytos "kvotos", kiek iš kurios respublikos išvežti. "O ką vežti? Suprantama, nelojalius sovietinei valdžiai. Taip sakant, vienu šūviu - du zuikiai", - teigė pašnekovas. Nors pagal instrukcijas veždavo "darbams", Sibire atsidūrę žmonės gyveno pusbadžiu, niekas jais nesirūpino. Išgyvenimas buvo kiekvieno tremtinio asmeninis reikalas, ypač išvežtųjų 1941 metais, karo metu. Gal kiek lengvesnės sąlygos teko ištremtiesiems 1951 metais.

Tačiau trėmimą, anot R. Narvydo, vien ūkinių problemų sprendimu galima vadinti tik neįsigilinus į kiekvieno žmogaus asmeninę dramą - atskyrimą nuo Tėvynės, artimųjų, atitraukimą nuo įprastų gyvenimo sąlygų, pažeminimą, patirtas skriaudas ir patyčias. "Norėdami apgyvendinti laukinius Vakarus amerikiečiai procesą parėmė privačia iniciatyva. Jie duodavo žemės ir žmonės ten kėlėsi, kol kraštas buvo apgyvendintas. Sovietams toks modelis netiko. Jie prievarta ėmė apgyvendinti pustuštį Sibirą. Žmonės buvo priversti dirbti vergijos sąlygomis, gyveno jiems neįprasto, atšiauraus klimato sąlygomis, turėjo labai menką medicininį aprūpinimą, - pasakojo R. Narvydas. - Lietuviai ir kitų tautų žmonės, perkelti, kaip pradžioje buvo numatyta - visam gyvenimui, Sibire iš esmės turėjo tapti pigia darbo jėga. Tačiau trėmimo sumanytojams buvo neką mažiau svarbu iš sovietizuojamos ir kolchozinamos Lietuvos eliminuoti nelinkusius pasiduoti okupacijai, maištaujančius ir apskritai potencialiai nelojalius asmenis."

Sąrašuose - nelojalūs

"Jei šeimoje buvo partizanų, išveždavo visą šeimą. Taikyta kolektyvinė atsakomybė. Savaime suprantama, kad "biedniokas" ekonomiškai mažai pajėgus remti partizanus. Kas kita - pasiturintys, patriotiškai nusiteikę, save gerbiantys ūkininkai. Jie iš esmės sudarė partizanų rėmimo bazę. Todėl vienas kriterijų šeimai patekti į tremiamųjų sąrašą buvo priklausymas vadinamiesiems buožėms. Juos išvežus ginkluota rezistencija, neturinti jokios paramos iš už Lietuvos sienų, tapo pasmerkta sunaikinti", - sakė R. Narvydas.

Planuojamiesiems išvežti būdavo užvedamos bylos. "Jei trėmimo metu šeimoje buvo jai nepriklausančių, pašalinių asmenų, operatyvinės grupės vyresnysis privalėjo nustatyti, kas jie tokie. Žinoma, kartais pasitaikydavo situacijų, kurių nenumatė instrukcijos. Antai mano giminėje buvo atvejis: dvi mano tėvo seserys, dar vaikai, gyvenančios visai kitame kaime, svečiavosi pas senelius, stambius ūkininkus. Kaip tik tuo metu atvyko operatyvinė grupė iškeldinti tuos žmones. Seneliai, nežinodami, koks likimas laukia mergaičių tėvų, jas pasiėmė kartu. Po ilgų prašymų, susirašinėjimų ir įrodinėjimų joms pavyko grįžti į Lietuvą", - pasakojo R. Narvydas.

Trėmimų istoriniai tyrimai

Didžiausi trėmimai vykdyti: 1941 metų birželio 14 dieną (išvežta apie 18 tūkst.), 1948 metų gegužės 22 dieną operacijos "Vesna"("Pavasaris") metu ištremta apie 40 tūkst., 1949-ųjų kovą - operacija "Priboj" ("Bangų mūša"), tada vėl ištremta apie 40 tūkst., o 1951 metų operacijos "Osen"(Ruduo) metu ištremta apie 20 tūkst. žmonių.

LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vyresnioji specialistė D. Balkytė tyrinėja 1951 metų rudens trėmimus. "Jie vyko dviem etapais - rugsėjo 20 ir 21 dienomis ir spalio mėnesį. Rugsėjį trėmė partizanų ir jų rėmėjų šeimas, o spalį buvo organizuotas stambių ūkininkų šeimų trėmimas. Todėl jis kartais vadinamas "buožių trėmimu", - pasakojo D. Balkytė. - Mes vykdome mokslinio tyrimo programą "Lietuvos gyventojų trėmimai 1951 m.: operacija "Ruduo". Bandysime išsamiai išnagrinėti šios operacijos inicijavimo, pasirengimo jai, suplanavimo ir įvykdymo aspektus."

Kaip pasakojo istorikė, pirmasis SSRS Ministrų tarybos nutarimas "Dėl 4000 buožių ištrėmimo iš Lietuvos" buvo priimtas rugsėjo 5 dieną, o jų trėmimas vyko spalį. "Vadinasi, mėnesį buvo renkami duomenys, sudarinėjami sąrašai, pagal sąrašus užvedamos bylos. Dėl lojalumo ar nelojalumo, turimo turto patikrindavo kiekvieną šeimą. Be to, reikėjo suformuoti operatyvines grupes, vykdysiančias trėmimus", - aiškino D. Balkytė. Istorikė pažymėjo, kad šis trėmimas palietė ne vien lietuvius. "Buvo ištremta ir daug Lietuvos lenkų", - sakė ji.

Abu istorikai mano, kad bene mažiausiai nuo trėmimų kentėjo rusai. "Rusų tarp stribų, milicininkų buvo pastebimai daugiau nei apskritai tarp gyventojų. Be to, jie nesipriešino mobilizacijai į Raudonąją armiją, jiems buvo paprasčiau rasti bendrą kalbą su nauja valdžia", - samprotavo R. Narvydas.

Dalia Balkytė ir Rytas Narvydas vykdo mokslinio tyrimo programą "Lietuvos gyventojų trėmimai 1951 m.: operacija "Ruduo".

Kas organizavo išvežimą

Kruopščiai suplanuotas trėmimo operacijas vykdė valstybės saugumo ir vidaus reikalų pajėgos (operatyviniai darbuotojai, kitas personalas, vidaus kariuomenė, stribų, vadinamųjų liaudies gynėjų būriai), taip pat sovietinis partinis aktyvas. Pasak istorikų, Lietuvos ypatingajame archyve saugomų dokumentų ir istorinių mokslinių darbų analizė leidžia daryti išvadas, kad trėmimai buvo vykdomi Sovietų Sąjungos aukščiausiosios politinės bei su ja kolaboruojančios okupuotos Lietuvos valdžios iniciatyva. Tiesiogiai jų vykdymą planavo ir organizavo valstybės saugumo institucija (NKVD, NKGB, MGB). Konkrečių šeimų trėmimą planavo ir vykdė apskričių, rajonų skyriai, jiems talkino mobilizuoti kitų institucijų atstovai (Vidaus reikalų ministerijos personalas, sovietinis partinis aktyvas).

"1940 metais vyko pirmasis "išbuožinimas", paskui buvo kelios jo bangos. Tačiau stambiųjų ūkininkų liko, tad 1951 metais buvo nutarta ir juos išvežti. Duomenis, kas kokį ūkį valdė, turėjo kiekvienas valsčius, o saugumo tarnybos valdė informaciją, kieno šeimos nariai buvo išėję į miškus. Sudaryti sąrašus, viską sutvarkyti, išrūšiuoti - nemažas darbas. Į tai įtraukdavo tuometinius vykdomuosius komitetus. Už trėmimo operacijų organizavimą ir vykdymą buvo atsakingi apskričių, vėliau rajonų MGB skyriai, - pasakojo R. Narvydas. - Vienai operatyvinei grupei paprastai būdavo pavedama ištremti 1-3 šeimas. Grupės vyresnysis ankstų rytą gaudavo paketus su konkrečių šeimų dokumentais, turėjo užtikrinti jų paėmimą iš gyvenamųjų vietų ir pristatyti į įsodinimo ešeloną."

Pasak D. Balkytės, informacija apie planuojamųjų išvežti sąrašus kartais nutekėdavo, kai kas spėdavo pasislėpti, kai kas galbū tuo metu būdavo išvykęs. Tačiau jų ieškodavo. "Esu radusi ir kitokių duomenų - kai kas iš operatyvinės grupės narių, jau važiuojant išvežti tremiamos šeimos, sugebėjo slapčia įspėti žmones, - pasakojo pašnekovė. - Na, o tiems, kurių nespėjo išvežti pagal planą 1951 metų spalį, 1952 metų sausį buvo organizuota atskira operacija "Operacija plius".

R. Narvydo pastebėjimu, dažniausiai pasakojama, kad žmonėms beveik nieko neleido išsivežti. "Tačiau jei vežė tam, kad žmonės dirbtų Sibire kaip pigi darbo jėga, buvo logiška jiems leisti pasiimti įrankių ar būtiniausių daiktų", - sakė istorikas. "Remiantis sovietinių struktūrų dokumentais, kiekviena šeima galėjo pasiimti 1,5 tonos daiktų. Na, bet, matyt, tiek pasiimti sugebėdavo reta šeima", - pridūrė D. Balkytė.

Kaip aiškėja iš dokumentų, operatyvinėje grupėje, be kelių kareivių, stribų, paprastai būdavo ir keli vietinio partinio aktyvo nariai (tarp jų galėjo būti, pavyzdžiui, ir bibliotekininkų, ir mokytojų). "Kareiviai ir stribai turėjo prižiūrėti, kad šeima neišsibėgiotų, o partinis aktyvas privalėjo perimti išvežamų žmonių turtą, jį surašyti ir perduoti valdžios žinion. Suprantama, surašinėtojai turto pasiimdavo ir sau, - pasakojo R. Narvydas.

Kaip pabrėžė archyvines trėmimo bylas tyrinėjęs istorikas, pagal sovietinį supratimą šeimos iškeldinimas buvo administracinė priemonė, tačiau pabėgusiems iš tremties buvo taikomos baudžiamosios priemonės - treji metai laisvės atėmimo lageryje. Bausmę atlikęs asmuo grįždavo į Sibirą. Beje, tremtis buvo numatyta visam gyvenimui, tačiau po Stalino mirties politiniam klimatui atšilus tremtiniai gavo teisę grįžti į Lietuvą. O čia jų laukė naujos negandos - jie dažnai negalėdavo atsiimti savo namų, darbas kolchoze, ne vienam apskritai uždrausta apsigyventi gimtajame krašte, tad jie įsikurdavo Latvijoje, Baltarusijoje ar Karaliaučiaus srityje.

Paskutiniai teismai - įrodyti sunku

"Teismų posėdžiuose, kai teisiami kaltinamieji vykdę trėmimus, dažnai iškyla klausimas, ar trėmėjai galėjo šaudyti į bėgančius žmones. Taip, instrukcijose buvo numatyta, kad tremiant šeima turėjo būti įspėjama apie galimą ginklo panaudojimą pasipriešinimo arba nepaklusimo atveju. Ir tokių tragiškų atvejų būta, - teigė R. Narvydas. – Juos nagrinėjant neretai ryškėja ir kitokių to laikotarpio dramatiškų žmonių istorijų. Pavyzdžiui, Kauno gete per stebuklą išgyvenęs garsaus Kauno psichiatro Vladimiro Lazersono sūnus atėjus sovietams nuėjo dirbti į miliciją. Jam teko tremti žmones netoli Vilniaus. Tremiant vieną lenkų šeimą jis nušovė bėgantį žmogų."

"Dalyvavau buvusio Vilniaus apskrities milicijos jaunesniojo leitenanto Vaclovo Lučinsko teisme. 1949 metais Juozapinės kaime tremiant Bogdanovičių šeimą teisiamasis nušovė J. Bogdanovičių, kuris iššokęs pro langą bandė pabėgti“, - pasakojo D. Balkytė.

R. Narvydo teigimu, tokiose bylose dabar labai sunku įrodyti konkretaus asmens veiksmus. "Abstrakčiai visiems žinoma, kad stribai, milicininkai trėmė, tačiau kai bandoma įrodyti konkretų atvejį, dažnai pritrūksta įrodymų, - tvirtino jis. – Juk šiandien dar gyvi garbingo amžiaus nukentėjusieji tuomet buvo maži vaikai, niekada nepažinoję savo skriaudikų. Suprantama, jie tegali pasakoti apie asmeninę patirtį, išgyvenimus arba liudyti savo artimųjų pasakojimus. Tokiose bylose svarbiausia įrodymai - archyviniai dokumentai. Kaltinamieji gi dažniausiai išsisukinėja, viską neigia, net savo parašus, kurių autentiškumas nustatomas ekspertizės būdu. Ir nubausti juos gana sudėtinga. Be to, dalyvavusiųjų trėmimuose amžius jau toks, kad jų negalima sodinti į kalėjimą. Bausmės dažniausiai nebūna sunkios, pavyzdžiui, neišėjimas iš namų vakarais. Na, vis dėlto atsiranda teistumo faktas."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"