TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Birželio sukilimas: neužgesęs laisvės žiburys

2016 06 23 6:00
Degantis Kaunas 1941 metų birželio 24 dieną.
LCVA nuotrauka

Šiandien, minėdami Birželio sukilimo 75-ąsias metines, prisiminkime ryškesnius ir mažiau žinomus jo epizodus bei žmones, kurių vardus dabar saugo tik archyvų lentynos ir bibliotekų rankraštynai.

„Dėmesio! Dėmesio! Kalba Kaunas, laisva ir nepriklausoma Lietuva! Tautiečiai, vokiečių armija raudonuosius grobuonis iš Lietuvos baigia vyti. Lietuvių tauta, išvaduota iš jungo, ryžtasi gyventi vėl laisva ir nepriklausoma. Jau sudaryta Laikinoji vyriausybė perima valstybės vairą ir įstaigas į savo rankas.“ Birželio 23-iąją 10 val. ryto per Kauno radiją vėl nuskamba Lietuvos himnas.

„Tautos herojinis aktas“ – taip Birželio sukilimą pavadino vienas pasipriešinimo nacių ir sovietų režimams veikėjų Adolfas Damušis. Iš tiesų, sukilimas iš svarbus tiek politiniu, tiek moraline atžvilgiu. Raudonųjų okupantų ištisus metus naikinta ir prievartauta Lietuva, į kurią dabar žengė rudieji atėjūnai, aiškiai parodė, jog niekada savo valia neatsisakys 1918 metais atkurto valstybingumo. Parodė, kad įžengdama į jos teritoriją nacių kariuomenė okupuoja ne Sovietų Sąjungos dalį, o suverenią valstybę, kuri šiame kare nedalyvauja, tad su šiuo faktu, karui pasibaigus, teks skaitytis tiek nugalėtojams, tiek nugalėtiesiems.

Tačiau ne mažiau svarbus ir kitas momentas – pradėję kovos veiksmus prieš sovietus anksčiau, nei į Lietuvos miestus ir miestelius įžengė Vermachto daliniai, ir perėmę ten valdžią į savo rankas, lietuviai nuplovė gėdą, kurią 1940-ųjų birželį, nuolankiai įsileidę okupacinę Raudonąją armiją, tautai užtraukė silpnadvasiai politikai ir neryžtingi karo vadai.

Ir dar – būtent Birželio sukilimas, davęs šaliai Laikinąją vyriausybę ir šešias savaites vilties, jog Lietuvai pavyks išsaugoti valstybingumą, davė pradžią ir antinaciniam, ir antisovietiniam pogrindžiui bei tam kompromiso nežinančiam karui, kurį visą dešimtmetį miškuose kariavo narsiausi Lietuvos vyrai ir moterys.

Tačiau apie tai jau esame ne kartą ir išsamiai pasakoję „Lietuvos žinių“ puslapiuose. Kaip pasakojome ir apie sukilimo idėją, jo vadus, organizatorius, pasirengimą sukilti ir triuškinamus smūgius, kuriuos dar gerokai iki sukilimo pradžios patyrė antisovietinis pogrindis. Tad šiandien verčiau pakalbėkime apie paties sukilimo eigą Kaune ir provincijoje, apie žinomus ir pamirštus didvyrius, per tas kelias dienas paaukojusius savo gyvybes ant Tėvynės būsimos laisvės aukuro. Tad čia nebus vientiso siužeto, greičiau prisiminimų, dokumentų ir liudijimų mozaika. Bet iš pradžių turbūt vis dėlto vertėtų bent prabėgomis peržvelgti Birželio sukilimo ištakas ir jo priešistorę.

Sukilimo ištakos

Sumanymas suformuoti alternatyvą sovietų primestai marionetinei „Liaudies vyriausybei“ užsimezgė jau 1940-ųjų birželį, kai Lietuva, nors ir okupuota, formaliai dar tebebuvo nepriklausoma valstybė. Pirmieji mėginimai įgyvendinti šį sumanymą neatsiejami nuo tuomet oficialiai pareigas dar ėjusio Lietuvos pasiuntinio Berlyne Kazio Škirpos. Neoficialiai besiaiškinančiam Vokietijos politinio elito nusiteikimą sovietų atžvilgiu diplomatui buvo leista suprasti, kad Vokietijos ir SSRS karas – tik laiko klausimas. Birželio 25-ąją buvęs karininkas K. Škirpa atvyko į Kauną, kur susitiko su senais, dar nepriklausomybės kovose patikrintais draugais. Iš pokalbių paaiškėjo: galimas sovietų ir vokiečių konfliktas sudarytų puikią proga lietuviams vėl griebtis ginklo.

Rudeniop Vokietijoje ėmė rastis daugybė politinių pabėgėlių iš okupuotos Lietuvos. O ir pačiame krašte susikūrė organizuoto pasipriešinimo sovietams židinys. Spalio 9-ąją laikinojoje sostinėje įvykusiame slaptame pogrindininkų pasitarime nutarta įkurti visą Lietuvą apimančią organizaciją, kurios tikslas – įsiplieskus Vokietijos ir SSRS karui, pradėti ginkluotą sukilimą. Kartu vyko pasirengimas ir Berlyne: lapkričio 17-ąją K. Škirpos bute susirinkę 28 įvairių politinių pažiūrų emigracijos veikėjai nutarė įkurti Lietuvių aktyvistų frontą (LAF), tapsiantį svarbiausiu Birželio sukilimo varikliu.

Gruodžio 15-ąją, užmezgus pirmąjį ryšį, LAF pradėjo veikti ir Lietuvoje. Čia buvo sudaryti du štabai: organizacinis Kaune ir politinis Vilniuje. Vadovauti pastarajam paskirtas buvęs Lietuvos kariuomenės majoras, o tuo metu sovietų įsteigto Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso operacijų skyriaus viršininko padėjėjas Vytautas Bulvičius. Planuota, kad Vilniaus štabo dispozicijoje esantys Raudonosios armijos pajėgos, daliniai, suformuoti iš buvusios Lietuvos kariuomenės, prasidėjus karo veiksmams pasitrauks iš sostinės, užims žiedinę gynybą nuo Raudonosios armijos ir, sulaukę vokiečių kariuomenės, sudarys būsimos Lietuvos kariuomenės branduolį. Deja, nei šis, nei kiti vilniečių planai nebuvo įgyvendinti – iki birželio 10 dienos visi V. Bulvičiaus grupės nariai buvo suimti, o štabas likviduotas.

Birželio 14-ąją jau visoje Lietuvoje prasidėjo masiniai suėmimai – čekistai grūdo į kalėjimus ir vagonus ne tik antisovietinio pogrindžio aktyvistus, bet ir tūkstančius niekuo dėtų lietuvių. Visų jų laukė viena dalia – gyvuliniai vagonai, Sibiras, o kai kurių – ir mirtis. Kitą dieną visi krašte esantys LAF padaliniai įspėti būti pasirengę. Birželio 19-ąją sušauktas skubus provincijos vadų pasitarimas, galutinai sutarta dėl signalų pradėti sukilimą pobūdžio, visiems nurodyta nuolat sekti Vilniaus ir Kauno radijo pranešimus.

Birželio 20-ąją į slaptą pasitarimą susirinko studentų būrių atstovai. Jie nutarė parengti du trumpųjų bangų siųstuvus Aleksote ir Žaliakalnyje. Tam atvejui, jei sukilėliams nepavyktų užimti Kauno radiofono. Taip pat nutarta ginti svarbesnius miesto objektus – tiltus ir gamyklas, kad besitraukdami raudonarmiečiai jų nesusprogdintų. Tuo metu rusų žemiau Kauno per Nemuną pastatytus pontoninius tiltus studentai rengėsi susprogdinti, kad apsunkintų priešo judėjimą, prisimena K. Škirpa. O birželio 22-osios 10 valandą, jau vykstant karo veiksmams, LAF štabas priėmė nutarimą sukilti.

Pasak A. Damušio, LAF nurodė sukilėlių sudarytiems Tautinio darbo apsaugos (TDA) daliniams keletą pirmutinių uždavinių: suimti visus pašte dirbančius nepatikimus asmenis, užimti telefono ir telegrafo centrą, išjungti visus aukšto rango komunistų telefonus ir užtikrinti LAF štabo ryšį su TDA daliniais. Kita TDA grupė turėjo pradėti radijo transliacijas trumposiomis bangomis. Senamiesčio TDA dalinys turėjo užimti rajono policijos nuovadą, dar viena grupė privalėjo užimti Kauno radiofoną.

Pirmosios aukos

Be abejo, visi suprato, jog iš Kauno dar nepasitraukę sovietai padarys viską, kad apsunkintų šių užduočių vykdymą, o pirmojo kraujo praliejimo galima laukti bet kurią minutę. Tačiau pirmoji auka tarp sukilėlių krito ne atvirame susiėmime su priešu. Birželio 23-iąją apie antrą valandą nakties į Senamiesčio TDA dalinį skubėjusį ryšininką studentą Antaną Živatkauską iš pasalų nušovė sovietų kareivis. Tačiau beveik tuo pat metu atėjo ir džiugi žinia – TDA pajėgoms pavyko perimti savo kontrolėn strategiškai svarbų Vilijampolės tiltą.

Tuo metu prie du Nemuno krantus jungiančio Aleksoto tilto įvykiai klostėsi kur kas dramatiškiau ir pareikalavo daugiausia sukilėlių gyvybių. Aleksoto tiltą žūtbūt reikėjo išgelbėti nuo susprogdinimo. Organizuoti svarbaus objekto gynybą ėmėsi aviacijos leitenantas Jonas Dženkaitis, surinkęs apie dvi dešimtis vyrų. Žmonių gynybai lyg ir pakako, tačiau nebuvo nei ginklų, nei šaudmenų. Taigi leitenanto vyrai įsiveržė į raudonarmiečių padegtą ginklų sandėlį ir, rizikuodami gyvybėmis, apsirūpino viskuo, ko reikia. Dabar buvo galima pradėti tilto puolimą, nors juo traukė skaitlingos raudonųjų pajėgos. Sukilėliai sėlino Linksmakalnio šlaitais, priartėjo prie Fizikos instituto ir nuo stataus šlaito pradėjo šaudyti tilto kryptimi.

Apie tai, kaip vyko kautynės, liudija vieno jų dalyvio pasakojimas, išspausdintas laikraščio „Į laisvę“ birželio 28-osios numeryje: „Šaudymas labai sėkmingas. Leitenanto Dženkaičio partizanų būrelį tesudaro 20–30 žmonių, tačiau jų automatinių ginklų ir šautuvų ugnis tokia stipri, kad Veiverių gatvę, Nemuno pakrante einančias gatves partizanų ugnis šluote nušluoja. Sovietų susisiekimas tiltu nutraukiamas. Nuotaika pakili (…). Jau, regis, nebe daug tereikia, kad tiltas būtų išlaikytas ir nuo Veiverių gatvės sovietų puolimas sustabdytas. Bet apie 17–18 val. iš užpakalio leitenanto Dženkaičio partizanų būrį puola tanketėmis ir šarvuočiais ginkluoti sovietai, numuša paliktas nedideles sargybas, nes didesnių sargybų dėl žmonių stokos nebuvo galima pastatyti. Po to, išlipę iš šarvuočių, automatiniais ginklais pradeda šlaite esančių partizanų apšaudymą. Per dešimt partizanų vietoje nukaunama, o pats leitenantas Dženkaitis peršaunamas į dešinįjį plautį ir kairiąją ranką.“ Likusieji kovotojai, patekę į pragarišką raudonarmiečių ugnį, buvo priversti trauktis, keli jų žuvo. Mirė ir sunkiai sužeistas J. Dženkaitis – sukilimo įkarštyje neatsirado nė vieno gydytojo, galinčio suteikti jam pagalbą.

Granatomis prieš šarvuočius

Beje, sukilėliams nuo sunaikinimo teko gelbėti ir Žaliakalnyje įsikūrusį Chemijos institutą. Mat likus geroms trims dienoms iki karo pradžios, švietė visi instituto langai, ko paprastai nebūdavo. Buvo galima spėti, kad rūmuose naktimis, kažko ieškodami, darbavosi enkavėdistai – gal darė kratas, gal ketino išmontuoti ir išvežti didžiulės vertės įrangą, o gal ir užminuoti pačius rūmus. Taigi ankstų birželio 22-osios rytą, dar iki sprendimo pradėti aktyvius sukilimo veiksmus, lietuvių aktyvistai padarė viską, kad apsaugotų pastatą ir jame esantį valstybės turtą. Vieno sukilimo dalyvio rankraštyje šie įvykiai aprašomi gana išsamiai.

Naktį į birželio 23-iąją dalis sukilėlių užėmė postus mieste, o nedidelė jų grupelė įsitaisė pastate. Tuoj pat buvo sulaikyti ar nušalinti nuo pareigų visi įtarimą keliantys instituto darbuotojai, nuodugniai patikrinti tiek instituto rūmai, tiek jų prieigos ir pradėta rengtis pastato gynybai. Mat devintą ryto iš mieste esančių postų institute esančius sukilėlius pasiekė žinia, kad pastatą puls civiliai komjaunuoliai ir sovietiniai aktyvistai, kurių tikslas – sunaikinti rūmų gynėjus, o patį pastatą susprogdinti.

Tačiau kaip ir kuo gintis? Sukilėlių rūmuose tik saujelė, o visa jų ginkluotė – penki pistoletai ir šiek tiek savadarbių granatų. Tuo metu rūmai atrodė apsupti – už jų raudonarmiečiai pastatė tris zenitines baterijas, institutą juosiančiuose Radvilėnų plente ir Baranausko gatvėje zujo sunkvežimiai su gerai ginkluotais raudonarmiečiais. Gynėjų nervai buvo įtempti kaip stygos – puls ar nepuls?

Nervingas laukimas truko iki popietės, kol apie pirmą valandą dienos sukilėliai nuo J. Kraševskio gatvės pusės pirmieji puolė zenitiniu kulkosvaidžiu ginkluotą sovietų sunkvežimį. Po pusvalandžio trukusio susišaudymo, pareikalavusio vieno sukilėlio gyvybės, tuzinas raudonarmiečių šoko iš mašinos ir pasitraukė Zoologijos sodo link. Tačiau tai buvo dar ne pabaiga – po kurio laiko nuo Ąžuolyno pusės pasirodė dar trys dešimtys sovietų kareivių, ir gatvės susišaudymas atsinaujino. Tuo metu savadarbėmis granatomis ginkluoti rūmų gynėjai susitelkė prie įėjimo į rūmus ir pasirengė gynybai. Iš tos vietos buvo puikiai matyti, kaip raudonieji, traukdami Vydūno alėja, plėšia sukilėlių iškabintas Trispalves. Kai kurie karštakošiai rūmų gynėjai veržėsi sutrukdyti barbarams, tačiau blaiviau mąstantys draugai juos nuo tokio žygio atkalbėjo – tokia akcija pareikalautų aukų, o gynėjų gretos ir taip labai jau menkos.

Vakarop sukilėliai patys pradėjo rengtis aktyviems veiksmams. Du iš jų, nepaisydami intensyvios priešo ugnies, Radvilėnų plente įtaisė miną su elektrine kapsule, dar vieną padėjo rūmų prieigose. Tai buvo galingi sprogmenys – raudonarmiečiams priartėjus bent šimto metrų spinduliu jie būtų palikę plynę – čia nebeliktų nei puolančiųjų, nei pačių puolamų pastatų. Laimei, minų neprireikė – birželio 24-osios popietę mieste pasirodžius pirmiesiems vokiečių kareiviams, jas jau buvo galima pašalinti, o instituto tyrimų laboratorijoje įrengti sukilėlių štabą.

Iš prisiminimų matome, kad nakties į birželio 24-ąją būta tikrai audringos: ryte ties tyrimų laboratorija ant plento gulėjo ant šono parvirtęs sovietų sunkvežimis, dvi tanketės, sunaikintas prieštankinis pabūklas su amunicija ir negyvas arklys. Sukilėlių grobiu tapo trys dešimtys rankinių granatų ir kitokios amunicijos bei trys dešimtys tolėliau paliktų sunkvežimių. Dar kartą atkreipsime dėmesį – tuo metu, kai raudonarmiečiai ėmė paniškai trauktis iš Žaliakalnio, jokių vokiečių mieste dar nebuvo – bėgti priešą privertė tik sukilėlių drąsa bei ryžtas.

Kautynės Šančiuose

Tuo metu už šešių kilometrų į pietus nuo minėto instituto esančiuose Šančiuose sukilėlių būrio vadas leitenantas Vytautas Maželis ėmėsi organizuoti „Metalo“ fabriko, kurį besitraukiantys sovietai ketino sunaikinti, gynybą.

Kaip matyti iš paties leitenanto dienoraščio, vieną fabriko gynėjų grupę atsivedė studentas pavarde Nenėnas. Ją sudarė maždaug keturios dešimtys vyrų, ginkluotų iš padegtų Šančių sandėlių paimtais šautuvais. Dalis gynėjų įsitaisė ant kalno, kad apsaugotų užnugarį, likę prisidėjo prie paties fabriko įgulos.

Kautynių būta itin intensyvių, o tam tikru metu padėtis fabrike tapo labai sudėtinga. Pirmas toks kritiškas momentas atėjo tuomet, kai fabriką iš nedidelio pabūklo ir kulkosvaidžio apšaudė sovietų šarvuotis. Kovai su juo gynėjai panaudojo kažką panašaus į Molotovo kokteilį – pasipylė žibalo pilni buteliai su iš anksto padegtomis virvelėmis. Tai nejuokais išgąsdino rusus – šarvuočio vadas spruko, vienas karininkas buvo nukautas, o likusi jo įgula pasidavė į nelaisvę. Pats šarvuotis liko sveikas ir tapo sukilėlių trofėjumi.

Partizanams teko atremti dar ne vieną raudonarmiečių ataką. Smarkiausia jų buvo tuomet, kai į fabriką pasipylė ištisos sovietų šarvuočių voros ugnis. Šarvuočius po intensyvaus susišaudymo ir apmėtymo granatomis pavyko nutildyti, tačiau tai pareikalavo vienos gyvybės – raudonarmiečiai nukovė studentą Antaną Norkūną. Tuo pat metu kitoje gavės pusėje užsiliepsnojo dviejų aukštų namas, ugnis grėsė persimesti ir į patį fabriką. Laimei, gaisrą sukilėliams pavyko lokalizuoti.

„Metalo“ fabriko grupės veikla spontaniškai plito. Aplinkinės grupės „Metalą“ ėmė traktuoti kaip veiksmų centrą, Šančių partizanų štabą. Į fabriką ėjo pasiuntiniai su pranešimais, jie prašė nurodymų ir pagalbos. „Štabo funkcijos, kiek buvo galima, buvo atliekamos, o konkreti pagalba žmonėmis, kulkosvaidžiais, automatiniais ir paprastais šautuvais buvo siunčiama pagal reikalą visur: į Aukš. Šančius – už centrinių ginklų sandėlių, į gelež. stotį, į autogaražą, į grupes, veikiančias Šančių Nemuno pakrantėse. Ypatingai daug turėjome šovinių, kuriais dosniai šelpėme partizanus, reikalingus šovinių. Kadangi amunicijos prigrobta labai daug, ginklyną tvarkyti paskirtas buvo atsakingas pareigūnas – ginklininkas. Naktį kautynės gerokai aprimo. Ta pauzė išnaudota geresniam susiorganizavimui viduje, apvalyta gatvės, sustiprinta fabriko apsauga – sustiprintos sargybos“, – rašoma V. Maželio dienoraštyje. Daugiau kautynės neatsinaujino, nes likus kelioms valandoms iki vokiečių pasirodymo Kaune, raudonarmiečių šiame rajone neliko nė padujų.

Ginklus vežiojo „greitoji“

Reikia pabrėžti, kad Kaune prieš raudonarmiečius kovojo ne tik LAF veikėjai ir TDA aktyvistai, bet ir birželio 23-iąją iš sunkiųjų darbų kalėjimo ištrūkę politiniai kaliniai. Tiesa, jie veikė pavieniui ar nedidelėmis grupelėmis ir savo veiksmų su sukilimo štabu nekoordinavo.

Štai iš Lietuvos ypatingajame archyve esančiuose kalinto buvusio Lietuvos kariuomenės jaunesniojo leitenanto J. Ženausko parodymų matome, kad su pažįstamu „Geležinio Vilko“ organizacijos nariu, vos išėję iš kalėjimo, nuskubėjo ieškoti ginklų. Vyrai prisiminė, kad jų gali būti NKVD sandėlyje. Ir tikrai – išlaužę čekistų palikto pastato duris, vyrai rado ten gausybę šautuvų, kulkosvaidžių, šovinių. Ginklų tiek, kad visų jų panešti neįmanoma.

Perlipęs pastato kiemą juosiančią tvorą, J. Ženauskas pasakė už sukilėlių apginklavimą atsakingam partizanui, kad vyrai skubiai ateitų ir pasiimtų viską, ką gali. Pats tuo metu iškvietė greitąją pagalbą, kuri išvežios ginkluotę į kovotojų telkimosi vietas. Visas šis darbas buvo atliktas per dvi valandas iki birželio 23-iosios vidudienio. Pasak J. Ženausko, būtent nuo to momento Kaune prasidėjo tikras partizaninis karas.

„Bolševikai jau bijojo važiuoti ir eiti Prieplaukos krantu, Kęstučio gatve, Laisvės alėja ir Donelaičio gatve. Bolševikai buvo apšaudomi iš įvairių turimų partizanų ginklų. Daugiausia jų nukentėjo prie geležinkelio stoties, plente, kuris eina per Ąžuolyną Petrašiūnų ir Žaliojo kalno link, ir prie Saugumo departamento, kylant į Parodos gatvę“, – prisimena buvęs kalinys ir sukilėlis.

Kaune sukilimo varomoji jėga buvo gerai organizuoti LAF veikėjai ir TDA kovotojai, o provincijoje, kurioje sovietai užsibuvo keliomis dienomis ilgiau, svarbiausią vaidmenį atliko gerai organizuoti šauliai, dar 1940 metų rudenį užmezgę ryšį LAF Kauno štabu. 1941 metų birželio 14-ąją, prasidėjus pirmiesiems masiniams trėmimams, provincijos šauliai per kurjerius ir pašte bei telefono stotyse dirbusius bendražygius iš Kauno gavo nurodymą: pasitraukti iš namų, ginkluotis ir laukti tolesnių direktyvų.

Dokumentai ir rankraščiai išsaugojo daugybę liudijimų ir prisiminimų apie sukilėlių veiksmus įvairiose Lietuvos vietovėse. Iš jų paminėkime bent vieną atvejį – kaip Telšių apskrities sukilėliai sutrukdė raudonarmiečiams persikelti per Pabiržulio ežero sąsmauką. Telšių sukilėlis A. Jurgelis prisimena pastebėjęs, kad raudonarmiečiai žvalgosi ties 25–30 metrų pločio sąsmauka, greičiausiai ketindami per ją persikelti, ir su grupe bendražygių nutarė jiems sutrukdyti.

Paslėpę prie sąsmaukos buvusius tris didesnius laivus, vyrai netrukus pastebėjo apie 150 raudonarmiečių. Apšaudyti jie pabėgo, bet netrukus pasirodė gal triskart didesnis sovietų karių būrys, bet ir jį pavyko nustumti. „Kadangi pirmą ir antrą kartą pavyko, tada kaujamės ir toliau. Iš kažkur atskubėję varniškiai partizanai Mėčiui vadovaujant paima poziciją iš šono. Rusam visi kaip užgrojijom, ir tie pasitraukė, bet neilgam. Tuojau privirto pilnas paežerys, pasistatė kulkosvaidžius ir nuo kokios 5 p. p. val. pradėjome rimtai kariauti“, – prisimena A. Jurgelis. Toliau rankraštyje skaitome: „Vieni rusų ruošėsi keltis, o kiti pila iš kulkosvaidžių į mus. Kadangi atstumas nedidelis iš granatos pagąsdinam ir laikom rusus.“ Priešą kovotojams pavyko išlaikyti apie 9 valandas, o per tą laiką fronto linija jau spėjo praslinkti pro abu ežero krantus. Kitą rytą šioje vietovėje jau pasirodė vokiečiai.

Tai tik keletas iš gausybės birželio sukilimo epizodų. Baigdami dėlioti mozaiką, paklauskime savęs, ar sukilimas vis dėlto pavyko. Turbūt ir ne, ir taip. Ne, nes nacių okupantai ignoravo, o po šešių savaičių išvaikė sukilėlių sudarytą Lietuvos laikinąją vyriausybę, uždarė LAF, o kai kuriuos jo veikėjus net įkišo į koncentracijos stovyklas. Taip, nes Vermachto daliniai vis dėlto įžengė į bent trumpam nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą. Taip, nes birželio sukilėlių įžiebtas laisvės žiburys neužgeso ir įplieskė 10 metų trukusio pokario ginkluoto pasipriešinimo ugnį. Taip, nes vėliau šią laisvės šviesą nešė gūdaus sovietmečio disidentai, vėliau ji virto Trispalvių jūra per daugiatūkstantinius Sąjūdžio mitingus ir galiausiai atvedė į laisvę, kurios šį kartą iš mūsų niekas nebeatims.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"