TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Birželio sukilimas: Vilniaus štabo žūtis

Prieš Kalėdas Vilniaus karininkų ramovėje buvo paminėtos Lietuvių aktyvistų fronto Vilniaus štabo vadovo majoro Vytauto Bulvičiaus žūties 70-osios metinės. Primename, kad šiuos besibaigiančius metus 19 pilietinių nevyriausybinių organizacijų yra paskelbusios 1941 metų Birželio sukilimo 70-aisiais jubiliejiniais metais. Rengiant sukilimą buvo numatyta, kad būtent Vilniaus grupė taps svarbiausiu koviniu sukilėlių centru. Tačiau sovietiniam saugumui dar iki karo pradžios likvidavus Vilniaus štabą, įvykiai ėmė klostytis kitaip. Šia publikacija LŽ baigia Birželio sukilimo jubiliejinius metus. 

Kaip jau ne kartą LŽ rašė, Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), kurio tikslas - atkurti sovietų sutryptą Lietuvos nepriklausomybę - buvo įsteigtas 1940 metų rudenį Berlyne buvusio Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje Kazio Škirpos iniciatyva. Didžiausios Lietuvos išlaisvinimo viltys tuomet sietos su laukiamu Vokietijos ir SSRS karu. Taigi jau 1941 metų sausio 25 dieną LAF turėjo parengtą planą, kaip vos prasidėjus karo veiksmams organizuoti Lietuvoje sukilimą, suformuoti šalies vyriausybę ir taip "pastatyti vokiečius prieš faktą", kad jie okupuoja ne Sovietų Sąjungos teritorijos dalį, o suverenią Lietuvos Respubliką. 

Sukilimo centras - Vilnius

Tą patį 1940-ųjų rudenį LAF pradėjo veikti ir okupuotoje Lietuvoje. Jo štabai buvo įkurti Kaune ir Vilniuje. Šio miesto štabo vadovu tapo buvęs Lietuvos kariuomenės majoras V.Bulvičius. Sovietams likvidavus Lietuvos kariuomenę ir jos dalį pertvarkius į Raudonosios armijos 29-ąjį šaulių teritorinį korpusą, V.Bulvičius buvo paskirtas Vilniuje dislokuoto 179-osios šaulių divizijos štabo operacijų skyriaus viršininko padėjėju. Į šią diviziją eiti įvairių pareigų paskirta ir nemažai kitų buvusių Lietuvos kariuomenės karininkų, nepamiršusių savo valstybei duotos priesaikos. Taip susiformavo V.Bulvičiaus vadovaujamas antisovietinio pasipriešinimo centras, kurį sudarė 22 asmenys - tiek kariškiai, tiek civiliai. 

1941-ųjų pavasarį LAF veikė Lietuvoje atskiromis grupelėmis: dalis organizacijos priklausė tiesiogiai Berlyno, dalis - Vilniaus, dalis - Kauno štabams. Vis dėlto, kai kurių šaltinių teigimu, vyriausiuoju vieningo vadovavimo antisovietinei rezistencijai centru bent jau 1941 metų pavasarį laikytas Vilniaus štabas. Juk sostinėje ir aplink ją buvo sukoncentruotos Raudonosios armijos pajėgos, daliniai, suformuoti iš buvusios Lietuvos kariuomenės. Jie ir turėjo pradėti sukilimą Vilniuje. 

1941-aisiais svarstyti keli būsimo sukilimo scenarijai. Vienas jų - pasitraukti iš miesto, užimti žiedinę gynybą nuo Raudonosios armijos ir, sulaukus vokiečių kariuomenės, sudaryti būsimos Lietuvos kariuomenės branduolį. Pats V.Bulvičius šį planą vertino skeptiškai. Jis manė, kad turint tik nedidelę grupę patikimų žmonių vargu ar įmanoma pakelti visą korpusą. Dėl to Vilniaus grupės vadas su patikimais kariais turėjo pasitraukti į Valkininkų miškus. Tačiau šis scenarijus netrukus neteko prasmės: iš Vokietijos gautos žinios, kad karas turėtų prasidėti gegužės 1-10 dienomis, nepasitvirtino. Tuo metu 179-ąją šaulių diviziją pradėta perkelti į Pabradėje įsikūrusį vasaros poligoną. Planus teko keisti. Tada manyta, kad geriausia karo pradžios sulaukti mažomis grupelėmis slapta pasitraukus iš poligono ir veikiant miškuose partizaniniais metodais. Nei V.Bulvičius, nei jo kovos draugai tuomet dar neįtarė, kad sulaukti karo pradžios laisvėje jiems nebus lemta. 

Kas atvedė V.Bulvičiaus grupę prie žūties? Tokią baigtį greičiausiai lėmė keli veiksniai. Tiek Kauno, tiek Vilniaus štabai nuolat palaikė glaudžius ryšius su LAF padaliniu Berlyne, kur buvo rengiami organizacijos dokumentai, slapta keliavę į Lietuvą. Pasak tuo metu Berlyne veikusio K.Škirpos, nuo 1940-ųjų rudens iki karo pradžios Vokietijos ir okupuotos Lietuvos sieną perėjo mažiausiai 120 tuos dokumentus gabenusių ryšininkų. Nemažai jų žuvo. 

Vienas tokių ryšininkų - pogrindžio vadovybės įgaliotinis ryšiams su LAF Berlyne Mykolas Naujokaitis, slapyvardžiu Kumpis 24. Jis buvo  patekęs į enkavėdistų rankas ir tik per stebuklą liko gyvas. 1993 metais žurnale "Kardas" išspausdintuose prisiminimuose buvęs ryšininkas pasakoja, kad kovo pradžioje K.Škirpa jį skubiai išsikvietė į savo butą. "Vos man įėjus ministras pagriebė mane lyg ir į glėbį, lyg už pečių ir tyliai tarė: "Mykolai, atėjo laikas mums skubiai ir pilnu tempu veikti. Vokiečiai padarė sprendimą pilnu tempu pulti rusus!" - skaitome M.Naujokaičio prisiminimuose. Deja, skubias instrukcijas į okupuotą Lietuvą gabenęs ryšininkas balandžio 11-osios naktį pasienyje buvo peršautas. Nei pasislėpti, nei sugrįžti atgal jam nepavyko. Sąmonės netekusį M.Naujokaitį paryčiais aptiko sovietų pasieniečiai.

Kaip vėliau knygoje "Vienui vieni" pasakos Laikinosios Lietuvos vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius (Brazaitis), ligoninėje "Kumpis 24 atgavo sąmonę ir jį slaugančiai gailestingai seselei suspėjo perduoti dalį iš Škirpos atneštų žinių". Tarp jų buvo ir galima vokiečių puolimo data - tarp gegužės 1 ir 10 dienos, nurodymas LAF nariams per sukilimą nešioti ant rankovės baltus raiščius su užrašu TDA (Tautinė darbo apsauga) ir užsienio LAF štabo pageidavimai dėl kai kurių asmenų įtraukimo į Laikinąją vyriausybę. "Po šių informacijų Kumpis 24 vėl neteko sąmonės. O paskui prie jo prieiti seselei ryšininkei jau nepavyko", - rašo J.Brazaitis. 

Iš tiesų M.Naujokaitis netrukus buvo išvežtas į Kauną, tardomas saugume, o vėliau uždarytas į sunkiųjų darbų kalėjimą. Gyvybę jam išgelbėjo prasidėjęs Birželio sukilimas. "Širdyje buvo džiaugsmas, kad laimingai pavyko ištrūkti iš rusų nagų, neišdavus nė vieno draugo, nė vienos pogrindžio veiklos paslapties", - vėliau prisimins ryšininkas. 

Vargu ar M.Naujokaičio džiaugsmas būtų buvęs toks didelis, jei jis jau tuomet būtų žinojęs, kad pats to nenorėdamas tapo siūlo galu, atvedusiu čekistus į LAF Vilniaus štabą. 1945-1947 metais sovietinės Lietuvos NKGB vadovavęs Jonas Vildžiūnas sovietmečiu išleistoje memuarų knygoje "Kova be atvangos" rašo: "Gulėdamas Tauragės ligoninėje Naujokaitis buvo apylaisvis, todėl naivu buvo tikėtis, kad jis nepasinaudos atsiradusia proga perspėti savo sėbrus... Ir tikrai balandžio antroje pusėje, gavęs iš Naujokaičio įpareigojimus per vieną medicinos seserį, kažkoks Leonas Prapuolenis skubiai išvyko į Vilnių. Sostinėje, niekur nesustojęs, jis nuėjo tiesiai į Lenino gatvę Nr. 29 pas Vytautą Bulvičių." 

Čia reikia pažymėti, kad saugumiečio minimas "kažkoks Leonas Prapuolenis" buvo ne kas kitas, o vienas iš LAF Kauno štabo vadovų. Būtent jis 1941 metų birželio 23 dieną per sukilėlių užimtą Kauno radiofoną praneš apie Laikinosios vyriausybės sudarymą. Būtent jis, vokiečiams šią vyriausybę išvaikius, bus tarp LAF aktyvistų, paskelbusių rugsėjo 15-osios memorandumą, kuriame okupantams siūloma pripažinti tolesnį Lietuvos valstybės egzistavimą. Būtent jis, kaip tuometis faktinis LAF vadovas, dėl to netrukus atsidurs Dachau koncentracijos stovykloje. Būtent jis, po karo gyvendamas Vokietijoje, bus vienas iš tų septynių lietuvių aktyvistų, kuriuos net J.Stalinui mirus mėgins nužudyti sovietų žvalgyba. 

Rudojo lagamino pėdsakais

Tačiau grįžkime į 1941-ųjų pavasarį. Tuomet saugumiečiai, sekdami L.Prapuolenio pėdomis, galutinai įsitikino, kad jau senokai įtarimų kėlęs Raudonosios armijos lietuvių korpuso kapitonas V.Bulvičius turi ryšių su jų ieškoma antisovietinio pogrindžio organizacija. Kaip rašoma jau minėto čekisto J.Vildžiūno memuaruose, "su Bulvičiumi dažnai susitikinėjo Leonas Žemkalnis. Abejonių kėlė tik šių žmonių santykiai. Kur baigiasi jų giminystės ryšiai (abu buvo vedę seseris Danilevičiūtes) ir kur prasideda pogrindiniai? Prapuolenio apsilankymas tas abejones galutinai išblaškė. Vytautas Bulvičius buvo ne tik antitarybinės nacionalistinės organizacijos narys, bet ir tikriausiai net vienas jos vadovų, palaikęs ryšius su Vokietija, su ten esančia Lietuvos aktyvistų fronto vadovybe".  

Kodėl enkavėdistai jau tuomet nesuėmė dviejų čia minimų vyrų, nesunku paaiškinti. Saugumiečiai norėjo sužinoti tiek jų vaidmenį pogrindinėje organizacijoje, tiek visus ryšius. Juolab kad tam tikros informacijos jie turėjo ir anksčiau. Kovo pabaigoje, dar prieš 

pasirodant Lietuvoje M.Naujokaičiui, Kretingos apskrities čekistai suėmė pogrindžio dalyvį Jokūbavo mokyklos mokytoją Petrą Bortkevičių. Kaip knygoje "1941 m. birželio antisovietinis sukilimas" tvirtina jos autorė Amfibija Stepanianienė, tardomas mokytojas nurodė savo pogrindinius ryšius ne tik Kretingos apskrityje, bet ir Kaune bei Vilniuje. Netrukus saugumiečiai ėmė sekti P.Bortkevičiaus pažįstamą Vilniaus universiteto studentą Adolfą Armalį. Greitai pavyko nustatyti ir jo ryšį su jau minėtu buvusiu karo lakūnu L.Žemkalniu. Maža to, stebėdami tuometės Uosto (dabar Pamėnkalnio) gatvės 20 namo 22-ąjį butą, saugumiečiai pamatė iš jo išeinančią merginą, nešiną rudu lagaminu. "Rudasis lagaminas mums tapo savotišku vedliu per visas "šaulių mirties bataliono" - taip vadinosi Vilniuje veikianti pogrindinė nacionalistinė organizacija - grandis", - vėliau memuaruose gyrėsi čekistas J.Vildžiūnas. 

Iš tikrųjų lagaminas atkeliavo į A.Armalio draugo studento Moskalenkos butą. Netrukus jame pasirodė ir buto Uosto gatvėje šeimininkas - Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso ryšių būrio vadas leitenantas Jonas Valkiūnas. Jau tuomet, sekdami iš namo Uosto gatvėje išeinančią merginą, saugumiečiai įtarė, kad lagamine gali būti portatyvinis radijo siųstuvas, konspiracijos sumetimais nuolat pernešamas iš vienos vietos į kitą. Šie įtarimai pasitvirtino, kai karinė kontržvalgyba susekė jo transliuojamą šaukinį KHA. Taip rudasis lagaminas tapo viena svarbiausių sukilėlių Vilniaus štabo žūties priežasčių. 

Nešiojamąjį siųstuvą Vilniaus štabas gavo iš Abvero - Vokietijos karinės žvalgybos. Lagaminėlyje taip pat buvo šifras ir kodai, leidžiantys susisiekti su Štetene esančiu Abvero ryšių punktu, o per jį - su Berlyne veikiančia LAF vadovybe. Radisto pareigos buvo patikėtos V.Bulvičiaus svainiui L.Žemkalniui. 

Pirmą kartą siųstuvo šaukinys KHA eteryje nuskambėjo kovo 30 dieną. Saugumo sumetimais prietaisas buvo nugabentas toliau nuo miesto centro, į Pavilnyje esantį LAF nario Vilniaus geležinkelio stoties prižiūrėtojo Jurgio Gobio butą. Iš čia L.Žemkalnis ir jau minėtas leitenantas J.Valkiūnas nusiuntė į Vokietiją V.Bulvičiaus užšifruotą radiogramą. Joje buvo klausiama, ar vokiečiai gavo per ryšininką siųstą žemėlapį su nurodytomis 77 vietomis, kuriose turėtų būti išmesti ginklai sukilėliams. Dar dvi radiogramos iš Vilniaus išsiųstos balandžio 6 dieną. Pirmojoje informuojama, kam ir kada Vokietijoje perduotas jau anksčiau minėtas žemėlapis, antrojoje - apie Rygoje vykusį Raudonosios armijos divizijų vadų pasitarimą. Tai buvo paskutinis Vilniaus štabo narių radijo seansas. Išsiųsti ketvirtos radiogramos, kurioje pranešama, kad sovietinės kariuomenės daliniai pradedami telkti prie Vokietijos sienos, nebepavyko. Balandžio 16-17 dienomis čekistai suėmė pogrindinės organizacijos "Šaulių mirties batalionas" narius Joną Markūną, Balį Puodžiūną ir Antaną Petkelį, gegužės 23 dieną - Stasį Mockaitį. Pastarasis buvo ne tik susijęs su V.Bulvičiaus grupe, bet ir žinojo apie siųstuvą, todėl naudotis radijo ryšiu tapo pernelyg pavojinga. 

Tačiau buvo jau per vėlu. Pogrindininkai nė nenumanė, kad sovietų karinė kontržvalgyba paskutinių seansų metu užpelengavo siųstuvo signalą. "Birželio pirmosiomis dienomis rudasis lagaminas jau buvo atlikęs savo funkcijas. Tada areštavome mokytoją Antaną Skripkauską, o birželio 7 d. padarėme kratą pas Birutę Tijūnaitytę ir čia surastą siųstuvą paėmėme", - savo memuaruose prisimena saugumietis J.Vildžiūnas. Per kitas dešimt dienų visi su šiuo siųstuvu susiję V.Bulvičiaus grupės nariai buvo suimti. 

Pats V.Bulvičius tuo metu drauge su lietuvių korpuso 179-ąja divizija buvo perkeltas į vasaros poligoną Pabradėje ir apie prasidėjusius savo bendražygių suėmimus nieko nežinojo. Tačiau žinojo Vilniuje likęs L.Žemkalnis. Supratęs, kad likti sostinėje nesaugu, buvęs karo lakūnas skubiai išvyko į Kauną, tikėdamasis ten pasislėpti. Bet kaip apie gresiantį pavojų įspėti V.Bulvičių? 

Vienintelis likęs ryšio kanalas - svainio žmona Marija. Nieko nelaukdama moteris skuba į Pabradę susitikti su vyru. "Sužinojusi apie kratas ir suėmimus, Vytauto tėvų raginama, važiavau į Pabradę jo aplankyti. Jis raitas atvyko į stotelę su manim pasimatyti. Jis mane baugino, kad yra labai pavojingas laikas, kad reikia viską, kas yra nereikalinga, likviduoti ir apsirūpinti maistu", - taip apie šį susitikimą knygos "1941 m. Birželio sukilimas" autoriui Juozui Jankauskui 2008 metais pasakojo M.Bulvičienė. Parvykusi į Kauną moteris perdavė L.Žemkalniui savo vyro patarimą - grįžti į Vilnių ir imtis įprasto darbo, kad neatkreiptų čekistų dėmesio. M.Bulvičienė tuomet nė nenumanė, jog tądien vyrą ji mato priešpaskutinį kartą. 

Naktį iš birželio 9-osios į 10-ąją V.Bulvičius buvo skubiai iškviestas į Varėnoje esantį korpuso štabą ir pakeliui suimtas. Būtent šią datą po kelių dienų nurodė tardomas 179 šaulių divizijos štabo operacijų skyriaus viršininko padėjėju dirbęs V.Bulvičiaus bendražygis Juozas Kilius. Tačiau minėtos knygos "1941 m. Birželio sukilimas" autorius J.Jankauskas teigia, jog išlikusiuose bylos dokumentuose rašoma, kad V.Bulvičių 29 šaulių teritorinio korpuso Ypatingojo skyriaus darbuotojai (kariuomenėje paprastai vadinti "osobistais") suėmė birželio 13-ąją. Toks nesutapimas aiškinamas tuo, kad V.Bulvičiaus suėmimą "osobistai" kelias dienas laikė paslaptyje, nenorėdami viešinti itin slaptos operacijos, ir tik po kurio laiko perdavė jį Vilniaus NKVD-NKGB.

"Paskutinį kartą vyrą mačiau, kai pasibeldus į duris jis įėjo į kambarį, kažką pasiėmė ir vos pamojęs ranka buvo išvestas dviejų apsiginklavusių rusų. Buvo labai išvargęs ir smarkiai pasikeitęs. Tai toks buvo mūsų atsisveikinimas. Vokiečiams atėjus sužinojau, kad jis buvo išvežtas iš Lietuvos į Rytus", - taip paskutinį pasimatymą su jau suimtu vyru po 67 metų prisimins M.Bulvičienė. 

Tarp išsigelbėjimo ir pražūties

Prie V.Bulvičiaus ir dar penkiolikos jo grupės narių likimo netrukus sugrįšime. Tačiau prieš tai turime paminėti, kad sukilimas sostinėje, nors enkavėdistai ir sudavė triuškinamą smūgį, vis dėlto įvyko. Jis prasidėjo birželio 23-iosios pavakarę. Vilniaus sukilėlių ryšininkas Vytautas Rimkus savo prisiminimų knygoje "Lietuvių sukilimas Vilniuje 1941 metais" pasakoja, kad pasitarti dėl sukilimo pradžios pogrindininkai susirinko Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanate. "Po užtrukusių svarstymų buvo nuspręsta sukilimą Vilniuje pradėti 1941 m. birželio 23 d. 19 val. Buvo numatyta užimti milicijos nuovadas, geležinkelio stotį, radiją, aerodromą, tiltus, išlaisvinti politinius kalinius iš Lukiškių kalėjimo ir traukinių Naujojoje Vilnioje, kontroliuoti pagrindines miesto gatves ir kelius iš miesto. Laikina sukilimo vadaviete buvo numatyta palikti VU Teisės mokslų fakulteto dekanatą", - rašo autorius. 

Sunku buvo numatyti, kuo baigsis sukilėlių veiksmai - mieste tuo metu dar buvo nemažai sovietų kariuomenės būrių. Jie, nors ir pakrikę, likę be daugelio evakuotis spėjusių viršininkų, turėjo daug ginklų. Sprendžiant iš 1941-1942 metų spaudoje skelbtų sukilėlių prisiminimų nuotrupų, tarp sukilėlių ir sovietų kareivių būta įnirtingų susišaudymų. Kautynės vyko prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios bei dabartinio Kalnų parko rajone, senamiestyje, Pylimo gatvėje ir daugelyje kitų vietų. Sukilime dalyvavo ne tik civiliai, bet ir Raudonojoje armijoje tarnavę lietuviai kariai, nors bendro veiksmų plano jie neturėjo.

Šiaip ar taip, prasidėjus susišaudymams sovietų kariuomenė ėmė sparčiai trauktis iš miesto. Netrukus iš sukilėlių užimtos radijo stoties nuskambėjo Lietuvos himnas, o Gedimino pilies bokšte suplevėsavo Trispalvė.

Kitos dienos pavakarę į sukilėlių kontroliuojamą sostinę įžengę vokiečių daliniai rado čia jau suformuotą administraciją - Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetą. Deja, nepraeis nė mėnuo, kai jis okupantų bus išvaikytas, o Vilniaus LAF štabo sukilėlių būriai nuginkluoti ir išformuoti. 

O dabar vėl grįžkime į birželio 23-iosios rytą ir prisiminkime, kad Vilniaus sukilėliai planavo išlaisvinti politinius kalinius - tiek uždarytus Lukiškėse, tiek tuos, kuriuos sovietai jau buvo sugrūdę į vagonus ir pasirengę išvežti į Rusijos gilumą. Tačiau sukilėliams nepavyko išgelbėti nei V.Bulvičiaus grupės, nei birželio 14-15 dienomis suimtų dar daugiau kaip dviejų šimtų 29-ojo teritorinio šaulių korpuso karininkų. Vos prasidėjus karui jie drauge su 1700 saugumo rūsiuose ir Lukiškių kalėjime laikytų politinių kalinių buvo sugrūsti į Vilniaus prekių stotyje skubiai suformuotą geležinkelio sąstatą.

"Prekių stotyje baisu. Vokiečių lėktuvai bombarduoja, o mes išlaipinami iš mašinų ir už pažastų pakabinti vedami į prekinį vagoną. (...) Tvanku. Vagono langai užkalti lentomis. Trūksta oro. Mat birželio 23-iosios saulė kepina kaip reikiant, įkaito stogas ir visas vagonas, kuriame trokšta daugiau kaip pusšimtis kalinių. Visi jie sėdi ant grindų, nes jokių suolų nei lentynų nėra", - taip šį epizodą vėliau prisimins kartu su V.Bulvičiumi ir jo bendražygiais išvežtas žurnalistas Kazimieras Umbražiūnas. 

Vieną akimirką atrodė, kad pasmerktiesiems vis dėlto pavyks išsigelbėti. Vokiečių aviacijai surengus antskrydį stoties rajone, o mieste pradėjus veikti sukilėliams dalis sąstatą saugojusių NKVD kareivių išsibėgiojo kas sau. Dingo ir ešelono viršininkas. Deja... Kažin kokio seržanto vadovaujami trys sargybiniai jėga įtempė į garvežį stoties budėtoją ir liepė jam sėsti į mašinisto vietą. Tuo pačiu metu prie sąstato atskubėjo beginkliai sukilėliai geležinkelininkai. Tada viską jau lėmė net ne minutės, o sekundės. Sąstatui prieš pat pajudant sukilėliams pavyko atkabinti keletą vagonų su maždaug penkiais šimtais kalinių. Tačiau V.Bulvičiaus ir jo draugų tarp išgelbėtųjų nebuvo. Auštant birželio 24-osios rytui jie atsisveikino su Vilniumi, pro užkaltus vagonų langus taip ir nepamatę ant Gedimino kalno besiplaikstančios Trispalvės. 

Liepos 3 dieną kaliniai buvo atgabenti į Gorkį (dabar Nižnij Novgorodas) ir uždaryti į NKVD kalėjimą. Tardymai truko beveik keturis mėnesius. Paskui V.Bulvičiui ir dar penkiolikai jo bendražygių buvo pateikti kaltinimai priklausius "kontrrevoliucinei karinei-sukilimo lietuvių nacionalistinei organizacijai, kurios tikslas - ginklu pašalinti sovietų valdžią ir atstatyti Lietuvoje fašistinę santvarką".

Pačiam V.Bulvičiui spalio 21 dieną surašytoje kaltinamojoje išvadoje teigiama, jog jis, kaip "lietuvių šaulių 29 korpuso kontrrevoliucinės karinės sukilėlių organizacijos vadovas, kontrrevoliucinių lietuvių nacionalistinių organizacijų vadovaujančio centro iniciatorius, per specialius kurjerius ir nelegalią trumpų bangų radijo stotį organizavo ryšį su lietuvių nacionalistinių organizacijų centru užsienyje, o per jį - su vokiečių armijos vadovybe, kuriai siųsdavo karines-politines špionažo žinias, Lietuvos SSR topografinius karinius žemėlapius su planu, nurodančiu vokiečių lėktuvams ginklų išmetimo Lietuvos teritorijoje vietas kariniams sukilimo tikslams, vadovavo 29 lietuvių šaulių korpuso sukilimo plano paruošimui". 

Lapkričio 26-28 dienomis Gorkyje vykusiame uždarame Maskvos karo apygardos Karo tribunolo posėdyje aštuoni kaltinamieji, tarp jų ir V.Bulvičius, buvo nuteisti sušaudyti, dar septyni - įvairų laiką kalėti lageriuose. Vienintelis Aleksas Vainoris, kaltintas tuo, kad saugojo slaptus topografinius žemėlapius, pritrūkus įrodymų buvo išteisintas, tačiau laisvės taip ir neišvydo - praėjus aštuoniems mėnesiams po teismo jis mirė Gorkio kalėjimo ligoninėje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"