TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Birželis, pragaro pradžia

2011 06 17 0:00
Lietuvės tremtinės Kiusiūre, pakeliui iš Trofimovsko į naują tremties vietą - Jakutską. 1946 m. Iš kairės sėdi: Sofija Kazlauskienė, Hilda Tautvaišienė, Audangė Vilkaitytė, Ona Šnirienė, Genovaitė Štarienė, Eugenija Giedrikienė.
Genocido aukų muziejaus nuotrauka

Šią savaitę visoje Lietuvoje vykusiais renginiais paminėtas pirmųjų masinių trėmimo 70-metis. Nuo pat Atgimimo laikų ši data tapo Gedulo ir Vilties diena. 1941 metų birželio 14-18 dienomis Lietuva neteko beveik 20 tūkst. savo piliečių. Kas ketvirtas jų mirė svetimoje žemėje.

1941 metų birželio 14-oji. Trečia nakties. Tyli sekmadienio priešaušrio valanda. Ramiai besiilsintys kaimų, miestų ir miestelių gyventojai nė nenujaučia, kad paskutinės trumpos vasaros nakties akimirkos netrukus virs šiurpiais prisiminimais, kančiomis, prarastos tėvynės ilgesiu. Jie nė nenumano, kad kaip tik šiuo metu valsčiuose ir miesteliuose prie parengtų sunkvežimių jau rikiuojasi ginkluoti sovietų kareiviai, stotyse garvežiai stumdo paruoštus gyvulinius vagonus, kurie netrukus taps septyniolika ešelonų ir per artimiausias keturias dienas toli nuo tėvynės išveš daugybę niekuo dėtų žmonių. Daugelį jų - amžinai.

Taip prasidėjo pirmieji masiniai lietuvių trėmimai, kuriems okupantai ir jų vietiniai talkininkai rengėsi ilgai ir kruopščiai.

Slaptas NKVD planas

Tai nebuvo pirmosios sovietų represijos. Prisiminkime, kad pirmi suėmimai prasidėjo jau 1940-ųjų vasarą, dar iki vadinamojo Liaudies Seimo rinkimų, formaliai nuo sovietų visiškai nepriklausomoje Lietuvoje. Taip 1940 metų birželio 19 dieną Virbalio geležinkelio stotyje buvo areštuotas į Lietuvą grįžtantis buvęs premjeras Augustinas Voldemaras, liepos 16-ąją sovietų pastumdėlio "Respublikos prezidento" Justo Paleckio ir vidaus reikalų ministro Mečislovo Gedvilo nurodymu suimtas buvęs ministras pirmininkas Antanas Merkys ir užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys. Šiek tiek vėliau įkalintas ir dar vienas buvęs kabineto vadovas Leonas Bistras. Nuo 1940 metų birželio 15-osios iki tų pačių metų rugpjūčio 1 dienos (kai Lietuva buvo "priimta" į Sovietų Sąjungą), dar galiojant Lietuvos Konstitucijai ir įstatymams, suimta 1114 Lietuvos piliečių ir išvežta į svetimos valstybės (SSRS) teritorijoje esančius kalėjimus, lagerius bei tremtį. Ar tokio nekaltų aukų skaičiaus nepakanka, kad "prezidentas" J.Paleckis ir pirmasis "liaudies vyriausybės" vidaus reikalų ministras M.Gedvilas bent dabar būtų paskelbti nusikaltę žmoniškumui? Kitaip tariant, karo nusikaltėliais, kurių parašai lėmė, kad jau pirmąją okupacijos vasarą daugelis žymesnių nepriklausomos Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjų, aukštų karininkų bei kitų iškilesnių žmonių atsidūrė Rusijos kalėjimuose, lageriuose, o jų šeimos - moterys, vaikai ir seneliai - Sibiro tremtyje.

Žinoma, šių trėmimų mastas, palyginti su vėlesnėmis deportacijomis, nebuvo didelis, tačiau ir ne toks menkas, kad visuomenė jo nepastebėtų. Tad jau 1940-aisiais tai vienur, tai kitur buvo girdėti šnekant, jog žymesnių veikėjų ištrėmimu represijos nesibaigs. Ir šios kalbos turėjo rimtą pagrindą, nors vargu ar kas nors tuomet nujautė, kad 1940 metų rudenį jau sovietinės Lietuvos vidaus reikalų liaudies komisaras Aleksandras Guzevičius savo slaptame aplanke turėjo SSRS NKVD įsakymą ir jo priedą - instrukciją dėl "antisovietinių, socialiai pavojingų ir kriminalinių elementų apskaitos tvarkos". Atkreipkime dėmesį į tai, jog pats įsakymas buvo parengtas dar 1939 metų spalio 11-ąją - kitą dieną, kai suvereni Lietuva pasirašė su SSRS savitarpio pagalbos sutartį, kuria už tai, kad įsileido į šalies teritoriją 20 tūkst. Raudonosios armijos karių, Lietuvai buvo grąžintas Vilnius, o prezidentas Antanas Smetona tūkstantiniame mitinge širdingai dėkojo geriausiai Lietuvos draugei - Sovietų Sąjungai.

Žinoma, įsakymas nebuvo skirtas specialiai Lietuvai - trėmimai planuoti iš visų kraštų, atitekusių Maskvai po liūdnai pagarsėjusio Molotovo-Ribbentropo pakto: Baltijos valstybių, Vakarų Baltarusijos, Vakarų Ukrainos ir tuometės Moldavijos. Lenkijos kontroliuotas Ukrainos ir Baltarusijos dalis sovietai buvo spėję okupuoti jau 1939-ųjų rudenį. Šis faktas paaiškina, kodėl įsakymas atsirado taip anksti. Jis puikiai tiko ir 1940 metais aneksuotoms Baltijos valstybėms.

Beje, nei įsakyme, nei instrukcijoje apie kokias nors represijas kol kas nekalbama - čia tik smulkiai nurodoma, kokių kategorijų žmonėms būtina pradėti agentūrines ir asmens bylas. Privalėjo būti registruoti visus potencialūs okupantų priešai, nesvarbu, ar turėta "konkrečių duomenų apie jų antisovietinę veiklą", ar ne.

Potencialių Kremliaus nusikaltimų aukų registraciją reikėjo baigti iki 1941 metų vasario 10 dienos. Laiko nedaug, tad A.Guzevičius kaip įmanydamas skubėjo vykdyti savo šeimininkų nurodymus. 1940 metų lapkričio 28 dieną jis išleido įsakymą "Apie apsileidimą antisovietinio ir socialiai svetimo elemento ataskaitoje", kuriuo paragino savo pavaldinius suktis kiek galima sparčiau ir nurodė, kad 14 grupių priklausantys asmenys turi būti registruojami bei sekami. Prie tokių priskirti ne tik buvę Lietuvos politinių partijų nariai, policininkai, karininkai, kalėjimų tarnautojai, bet net filatelistai ir esperantininkai.

Suprantama, vietos enkavėdistams susidoroti su tokia apskaita buvo neįmanoma, tad jiems į pagalbą mesta tūkstančiai saugumiečių iš visos Sovietų Sąjungos. Be to, iki 1941 metų birželio 20 dienos į Lietuvą atvyko 458 komunistai, iš jų net 270 įsidarbino NKVD ir NKGB. Turėdami didelę plataus masto teroro organizavimo ir vykdymo patirtį, šie asmenys tapo pagrindiniais suėmimų ir trėmimų vykdytojais.

Iš pradžių informacija apie būsimus tremtinius buvo renkama iš nepriklausomos Lietuvos valstybės institucijų archyvų. Enkavėdistai, padedami Antano Sniečkaus paskirtų lietuvių komunistų ir komjaunuolių, tūkstančiuose bylų ieškojo duomenų apie buvusius policininkus, teisėjus, prokurorus, kalėjimų tarnautojus, fabrikantus, stambius dvarininkus. Tačiau reikiamam tremtinių "kontingentui" surinkti šios informacijos nepakako.

Tad 1941 metų gegužės 21 dieną prasidėjus baigiamajam pasirengimo etapui buvo pasitelkti sovietinio saugumo informatoriai ir valsčių vykdomuosiuose komitetuose įsitaisę sovietiniai kolaborantai. Būtent iš pastarųjų trėmimų organizatoriai gavo pažymas apie valsčiuose gyvenančių asmenų "socialinę kilmę ir turimą turtą", dalyvavimą Nepriklausomybės kovose ar priklausymą tautinėms organizacijoms. Tokia informacija buvo laikoma "kompromituojančia medžiaga" ir tapo svarbiausiu kriterijumi atrenkant būsimas tremties aukas. Tačiau to nepakako. Vėliau pradėti registruoti ir "socialiai pavojingų elementų" šeimų nariai: moterys, vaikai, be jokios "kompromituojančios medžiagos" taip pat turėję atsidurti tremtinių ešelonuose.

Iki tol "antisovietinių elementų" apskaita buvo vykdoma remiantis tik NKVD ir NKGB direktyvomis, o 1940 metų gegužę prie rengiamo nusikaltimo prisidėjo ir oficiali SSRS valdžia. Gegužės 16 dieną priimtas visiškai slaptas VKP(b) CK ir SSRS Liaudies komisarų tarybos nutarimas "Dėl socialiai svetimo elemento iškeldinimo iš Pabaltijo respublikų, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldavijos". Vyriausiuoju trėmimų vykdytoju paskirtas SSRS vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija.

Visas pasirengimas vyko ypač didelio slaptumo sąlygomis. Likus dešimčiai dienų iki trėmimo pradžios, jo vykdymo grupių nariams, išklausiusiems instruktažą, buvo neleista išeiti iš tarnybinių patalpų, o jiems talkinti paskirti vietiniai sovietiniai ir partiniai aktyvistai apie operacijos pradžią turėjo sužinoti tik šiai prasidėjus.

"Operacijos" išvakarėse L.Berijos pavaduotojo V.Černyšovo į Rygą išsiųstoje telegramoje trėmimų koordinatoriams I.Serovui ir V.Abakumovui nurodoma išvežti iš Lietuvos 21 114 žmonių, iš jų 7498 - į lagerius, o 13 616 - į tremtį. Ši direktyva įvykdyta beveik tiksliai. 1941 metų birželio 14-18 dienomis į lagerius buvo išvežta 7,35 tūkst., į tremtį - 12,33 tūkst. tų, kuriuos sovietiniai okupantai vadino "socialiai svetimais elementais".

Išdraskytos šeimos

Masinio trėmimo akcija visame krašte prasidėjo Šv. Antano naktį (birželio 13-ąją), dar neišaušus sekmadienio, birželio 14-osios, rytui. Visose sodybose, miestelių namuose ar miestų butuose ji vyko pagal vieną schemą: iš miego pakelti žmonės buvo suvaromi į kambario kampą, tada pranešama, kad jie išvežami į kitus Sovietų Sąjungos rajonus. Vėliau namuose baudėjai atlikdavo kruopščią kratą ir nurodydavo skubiai susirinkti būtiniausius daiktus. Kartais jie tam skirdavo porą valandų, o kartais - vos pusvalandį. Daugeliu atveju iš žmonių buvo atimami vertingesni daiktai - laikrodžiai, portsigarai, brangesni stalo įrankiai, net pašto ženklų kolekcijos, nors I.Serovo paskelbta instrukcija plėšti tremiamuosius draudė. Kita vertus, nėra jokių dokumentų, liudijančių, kad po operacijos kuris nors marodierius už tokius veiksmus būtų buvęs griežtai nubausti.

Tačiau pasiklausykime gyvų šių įvykių liudytojų. Štai kaip pirmąsias tremties operacijos valandas prisimena tarpukario Lietuvos mokytojų dukra Dainora Tamošiūnaitė-Urbonienė, kuriai tą nelemtą dieną buvo vos aštuoneri: "1941 metų birželio 13-ąją buvome pasirengę važiuoti arba į Tėvelio, arba į mamos tėviškę. Džiaugiausi būsima vasara. O rytą pabudau nuo mamos verksmo. Išbėgusi iš miegamojo pamačiau ją sėdinčią ir prie jos stovintį žmogų su šautuvu. Tuo metu tėvelis buvo išvažiavęs į paštą laikraščių. Netrukus pamačiau jį stovintį tarpdury su į nugarą įbestu šautuvu. Tai buvo man baisiausias momentas. Žmogus su šautuvu mane stumia, tuo metu pabunda ir pradeda verkti pusantrų metų broliukas Arutis. Imu jį ant rankų, norėdama nuraminti, kitas kareivis bėga paskui mane į jo kambarį ir tuo metu kyla baisiai didelis šurmulys. Vienas liepia dėtis daiktus, kitas kažko barasi rusiškai, mama sutrikusi. Susikrovę daiktus buvome išvaryti į kiemą, kur stovėjo sunkvežimis. Į tėvelį visą laiką buvo nukreiptas šautuvas. Mums neleido su juo kalbėtis."

Iškraustyti iš namų pasmerktieji sunkvežimiais ar arklių traukiamais vežimais buvo gabenami į vadinamąsias pradines surinkimo stotis. Jie nė nenujautė, kad ten laukia dar skaudesnis smūgis. D.Tamošiūnaitės-Urbonienės šeima buvo atvežta į Panevėžio cukraus fabriką ir įgrūsta į gyvulinį vagoną. Kitą rytą prasidėjo košmaras. "Įlipo kareivis, perskaitė sąrašą, visos moterys sukliko. Tėvelis atsisveikino ir buvo išvestas", - pasakoja ji.

Galutinė tremtinių ešelonų formavimo vieta buvo Naujosios Vilnios stotis. Ten atskirtų šeimų nariams kartais per stebuklą pavykdavo pasimatyti. Tačiau šie pasimatymai trukdavo kelias akimirkas ir dažniausiai tapdavo atsisveikinimu - amžiams.

D.Tamošiūnaitė-Urbonienė prisimena, kaip Naujosios Vilnios stotyje šalia tremtinių traukinio atsirado dar vienas sąstatas grotuotais langais, pro kuriuos žiūrėjo vyrai: "Tiesiai priešais mūsų vagoną pamačiau tėvelį. Ir mama pamatė. Mama pribėgo, kalbėjosi, rodė į vagoną, rankas pakėlė ir aš supratau, kad prašo parodyti brolį Arutį. Parodžiau Arutį, tėvelis nusišypsojo. Tada kareivai nuvarė tėvelį nuo lango. Daugiau jo nebemačiau."

Šis epizodas - tipiškas visai nežmoniškai trėmimo akcijai. Mat jau minėtoje NKVD instrukcijoje buvo nurodyta pradinėse surinkimo stotyse visus tremiamuosius padalyti į dvi grupes: A, kuriai priskiriama šeimos galva, ir B - į ją turėjo patekti kiti šeimos nariai. Taigi išvežamų žmonių laukė skirtingi keliai. Moterys ir vaikai keliavo į tremtį, o vyrų laukė lageriai, tarp jų - ir baisieji Rešotai, iš kurių retas sugrįžo gyvas.

Ir štai sąstatai pajuda Rytų kryptimi. Nė vienas tremtinių nežino, kur ir kuo baigsis ši kelionė. Belieka viltis, tad tvankiuose perpildytuose vagonuose skamba giesmės ir maldos. Vėliau paaiškės, kad vienas iš vienuolikos B grupės tremtinių ešelonų pasuks į Komiją. Daugumos kitų tremtinių kelionė maždaug po trijų savaičių baigsis Barnaule, Altajaus krašte.

Stikliniai žmonės

Altajuje atsidūrė 56,8 proc. tų dienų tremtinių. Iš Barnaulo jie buvo paskirstyti į laikinas apgyvendinimo vietas - šaltus barakus prie tolimų miško kirtaviečių. Jau rudenėjant šių būstų sienas iš vidaus ėmė traukti šerkšnas. Vėliau užklupo baisioji 1941-1942 metų žiema. "Šaltis, pūgos, duonos normos nebeatveždavo. Suskaičiavau 63 bulves. Nusprendėm jas valgyti taip, kad užtektų, kol atsiras pirmoji žolė", - prisimena D.Tamošiūnaitė-Urbonienė.

Bulvių, žinoma, neužteko. Porą savaičių visiškai nebebuvo ko valgyti. Vyresnės moterys, kurių nevarė į darbą ir kurios dėl to negaudavo maisto normos, ėmė mirti badu. Toks pat likimas grėsė visoms, turinčioms vaikų, nes į darbus varydavo tik jaunus ir bevaikius žmones. "Labai bijojome, kad ir mūsų mamos gali mirti", - sako D.Tamošiūnaitė-Urbonienė. Tąsyk nuo bado mirties išgelbėjo traktorius, atvežęs šiek tiek duonos. Paskui atėjo ilgai lauktas pavasaris, atsirado žolės, grybų, uogų. Už darbus duodamas šioks toks maisto davinys kuriam laikui nuvijo bado šmėklą. Gyvenimas pasirodė šviesesnis, tačiau neilgam. Nemažos dalies Altajaus tremtinių netrukus laukė naujas pragaras.

1942 metais 2795 tremtiniai iš Altajaus buvo nugabenti į Jakutijos šiaurę ir įkurdinti Lenos deltos salose. Šioje gyventi netinkamoje žemėje moterų laukė itin sunkus darbas - iš sraunios ledinės upės srovės joms tekdavo traukti didžiulį tinklą. Į žvejybos brigadas užsirašydavo ir jauni vaikinai. Jiems buvo pažadėta išmokėti uždarbį maistu. Daugelis lapteviečių prisimena, kad po dvylikos vandenyje praleistų valandų vyrai grįždavo namo padengti storoku sluoksniu ledo ir atrodė kaip stikliniai žmonės.

Sąlygos prie Laptevų jūros buvo nepaprastai sunkios. Akivaizdu, jog žmones ten siųsdavo tam, kad neišgyventų. Neįsivaizduojamas šaltis, poliarinės naktys, neperregimos pūgos, kai, žengęs bent žingsnį į šalį nuo specialiai ištemptos virvės, pasiklysi ir jau nebesugrįši. Ir badas, ligos, nuo kurių ypač kentė vaikai. Viena baisiausių Lenos deltos vietų buvo Trofimovsko sala. Per dvi nepakeliamas bado žiemas vien Trofimovske mirė 64 iš 74 vaikų nuo vienų iki septynerių metų.

Mirusių vaikų žemė

Apie sovietų valdžios priešais paskelbtus vaikus ir kūdikius verta pakalbėti atskirai, mat dviem iš penkių to birželio tremtinių nebuvo nė šešiolikos. Okupantai nesigailėjo net nevaikštančių kūdikių - gyvuliniuose vagonuose atsidūrė 556 vaikai iki vienų metų. Kas trečias jų netrukus mirė nuo šalčio, bado ir ligų, kai kurie - nė nepasiekę tremties vietų. "Laidodavo pakelyje. Sustoja traukinys, matai, kad neša į kažką suvyniotą vaiką, kasa duobę, moterys klykia..." - sako D.Tamošiūnaitė-Urbonienė.

Ne mažiau klaikių kelionės epizodų prisimena kita tremtinė Reda Minetaitė-Tatorienė. Jai buvo lemta atsidurti jau minėtame vieninteliame ešelone, kuris pasuko į Komiją. Į šios tremtinės vagoną buvo įgrūsta nėščia moteris, pavarde Juškevičienė. Kūdikis gimė vagone. "Nebuvo į ką suvynioti to gimusio vaikelio. Davė kažkokių skudurėlių, suvyniojo, o kai išvyniojo jau barake, visas naujagimis buvo nusėtas utėlių. Tas naujagimis dar šiek tiek pagyveno. Ką jis ten čiulpė - ar motinos pieną, ar motinos kraują, bet pagyvenęs iki metų ar pusantrų žiemą mirė. Kapinių nebuvo. Motina savo rankomis prakapstė žemę ir užkasė tą vaikelį Zigmutį", - pasakoja R.Minetaitė-Tatorienė.

Kaip jau minėjome, per pirmąją tremtį mirė 188 iš 556 kūdikių, neturėjusių nė metų. Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento archyvinio vardynų skyriaus duomenimis, iš viso tremtyje atsidūrė 5107 vaikai iki 16 metų, iš jų 607 mirė. Taigi vaikai pasirodė esą kur kas atsparesni už suaugusiuosius. Iš dalies taip galėjo būti dėl to, kad be tėvų likę našlaičiai, ypač Altajaus krašte, pateko į vaikų namus. Iš ten 1946 metais, pasibaigus karui, ne vienas jų Raudonojo Kryžiaus organizacijos iniciatyva buvo parvežtas į Lietuvą ir apgyvendintas pas gimines.

Bendra mirčių statistika kur kas liūdnesnė. Iš maždaug 20 tūkst. išvežtųjų tremtyje ir lageriuose žuvo daugiau kaip 5 tūkstančiai. Neaišku, ar ši statistika tiksli. Vardynų skyriui šiandien žinomos iš Altajaus į Šiaurę perkeltų 2785 lietuvių pavardės. Po 15 metų ir vėliau į Lietuvą grįžo tik 1157 žmonės.

Reikia pažymėti ir tai, kad lageriuose žuvusių lietuvių pusantro karto daugiau negu mirusių tremtyje. Nuo šeimų atskirtų ir į A grupę patekusių vyrų likimas siaubingas. Po vienų ar dvejų lageryje praleistų metų jiems buvo pradėtos kurpti baudžiamosios bylos. Dauguma niekuo dėtų žmonių nuteisti kalėti 8, 10 ar 25 metams, o kai kurie jų - ir mirties bausme.

Likę gyvi tremtiniai ir politiniai kaliniai (išskyrus nedaugelį sėkmingai pabėgusių) sugrįžo į Lietuvą ne anksčiau kaip po 15 metų, jau mirus diktatoriui Josifui Stalinui. Apie tai, kokie sunkumai ir patyčios jų laukė tėvynėje, kalbėta ir rašyta ne kartą. Beje, čia tremtinių irgi laukė dirbtinės kliūtys - A.Sniečkus ir J.Paleckis kreipėsi į Maskvą, kad ši uždraustų Gulago kankiniams grįžti į gimtuosius namus. A.Sniečkus 1942 metais rašytoje ataskaitoje savo šeimininkams Maskvoje apgailestavo, kad iš šalies pavyko ištremti tiek mažai lietuvių. Pasak jo, "masinis revoliucinių elementų išvežimas buvo įvykdytas glaustais terminais, pačiose karo išvakarėse, todėl ir nebuvo užbaigtas".

Už savo nesėkmes okupantai ir jų pakalikai atsigriebs jau pokario metais. Vėl dundės į Rytus ešelonai, kuriais nuo 1941-ųjų birželio į tremtį bus išvežta maždaug 130 tūkst. Lietuvos gyventojų. Iš jų mažiausiai 23 tūkstančiai žus ten nuo ligų, bado ir nepakeliamo darbo. Dar apie 50 tūkstančių ilgai arba visai negalės sugrįžti į tėvynę.

Laimė, sovietų diktatoriaus mirtis ir chruščiovinis atšilimas nutraukė šėtoniško plano įgyvendinimą. Kai kuriais duomenimis, sovietinė vadovybė planavo ištremti iš Lietuvos iki 750 tūkst. gyventojų. Lietuva turėjo likti be lietuvių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"