TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Borodino mūšis – šlovė be pergalės (I dalis)

2013 09 07 15:55
Imperatorius Napoleonas su štabo karininkais. Horacijaus Verneto paveikslas

Rugsėjo 7 d. sukako 201 metai nuo vieno įžymiausių Napoleono epochos mūšių – rusų vadinamo Borodino, o prancūzų – Maskvos. Tai buvo kruviniausias istorijoje vieną dieną trukęs mūšis, kurio taip ir nesugebėjo laimėti nei vienas iš priešininkų. Karo baigtį nulėmė ne generalinės kautynės, kurių taip laukė Napoleonas, o gudri rusų strategija, privertusi nenugalimąjį imperatorių kautis su Rusijos platybėmis.

Trapi taika

Po rusų armijos pralaimėjimo Frydlando mūšyje 1807 m. liepos 8 d., imperatoriai Napoleonas ir Aleksandras I pasirašė Tilžės taiką, keliems metams eliminavusią Rusija iš prieš Napoleoną nukreiptų koalicijų. Vienintele Napoleono priešininke liko Didžioji Britanija, kurią Prancūzijos imperatorius mėgino ekonomiškai palaužti, įvesdamas „Kontinentinę blokadą“ – draudimą Europos šalims prekiauti su britais. Rusija taip pat įsipareigojo laikytis blokados reikalavimų, tačiau jau 1810 m. rado būdą vengti įsipareigojimų – ėmė laisvai prekiauti su neutraliomis valstybėmis ir per jas – su Didžiąja Britanija.

Imperatorius Aleksandras I/voiceofrussia.com iliustracija

Taika buvo trapi ir nesutarimų tarp Prancūzijos ir Rusijos vis daugėjo. Vienas svarbiausių ginčų objektų – Varšuvos Hercogystės statusas. Aleksandras I čia matė tiesioginę grėsmę Rusijai ir 1810 m. pareikalavo, kad Napoleonas panaikintų neseniai atkurtą lenkų valstybę. Tais pačiais metais abiejų šalių pasiuntiniai, laiškuose savo valdovams, ėmė atvirai kalbėti apie karo neišvengiamybę.

Imperatorius Napoleonas/historygeek.blogspot iliustracija

1812 m. pradžioje Rusijai pavyko laimėti dvi itin svarbias diplomatines pergales: buvo pasirašyta taikos sutartis su Osmanų Imperija (taip apsaugant pietines Rusijos sienas karo su prancūzais atveju) ir kitas, nemažiau svarbus laimėjimas – sąjunga su Švedija (nors švedų kariuomenė ir nedalyvavo 1812 m. kare, sąjunga leido Rusijai atitraukti 42 000 kareivių iš Švedijos pasienio). Abi imperijos pasiruošė karui.

Išmintingasis škotas

1811 metais, Napoleonas ėmė (ne be pagrindo) baimintis rusų invazijos į Varšuvos Hercogystę ir ėmė skubiai ruoštis karui, norėdamas pats suduoti staigų, galingą ir lemiamą smūgį, kaip kad nenugalimasis imperatorius buvo pratęs daryti visose ankstesnėse kampanijose.

Generolas Barclay

Pradėdamas 1812 m. Rusijos kampaniją, Napoleonas ketino atimti iš Aleksandro I ženklias teritorijas, kuriose atkurtų jam pavaldžią lenkų valstybę, sustiprinti ekonominę blokadą prieš Didžiąją Britaniją ir priversti Rusiją bendromis jėgomis surengti žygį į Indiją. Šiuos tikslus jis ketino pasiekti jam įprastu būdu – viename ar dviejuose generaliniuose mūšiuose sutriuškinti rusų armiją buvusios Lenkijos arba Lietuvos teritorijoje. Šiems planams nebuvo lemta išsipildyti.

O to kaltininkas – škotų kilmės Rusijos kariuomenės vadas, infanterijos generolas Barclay‘us de Tolly. Rusiškoje istoriografijoje jo vaidmuo ilgą laiką buvo nepelnytai sumenkinamas, akcentuojant tikro ruso – Michailo Kutuzovo vaidmenį, tačiau būtent Barclay‘aus de Tolly 1811 m. pasiūlytas karo su Napoleonu planas ir nulėmė galutinę rusų pergalę. Išmintingasis škotas įtikino Aleksandrą I pasirašyti jo parengta planą, pagal kurį priešo kariuomenė turėjo būti įviliota kiek įmanoma toliau į Rusijos gilumą. Kaip parodė vėlesni įvykiai, Barclay‘aus de Tolly planas padarė Napoleono armijai didesnių nuostolių, nei ji patyrė visuose Rusijos kampanijos mūšiuose.

Didžioji armija

Vieni iš Napoleono sąjungininkų - Bavarijos kariuomenė taip pat dalyvavo žygyje į Rusiją./weaponsandwarfare.com iliustracija

1812 m. birželio 24 d. Napoleono „Didžioji armija“ forsavo Nemuną ties Kaunu ir pradėjo žygį į Rusija. Bendrai priimta manyti, kad „Didžiąją armiją“ sudarė apie 600 000 kareivių, tačiau vis dar aktyviai ginčijamasi dėl to, kiek kareivių įžengė į Rusijos teritoriją - nuo 450 000 iki 550 000 tūkstančių kareivių ir apie pusantro tūkstančio pabūklų. Verta pažymėti, kad daugiatautėje Napoleono armijoje prancūzų, t.y. kareivių, kuriais labiausiai ir kliovėsi imperatorius buvo ne daugiau nei 250 000. Likusią armijos dalį sudarė sąjungininkai, dauguma kurių nejautė šiai kampanijai jokio entuziazmo. Pavyzdžiui, žygyje į Rusiją (kaip sąjungininkai) dalyvavo visai neseniai prancūzų priešais buvusių prūsų ir austrų daliniai, kuriais imperatorius nepasitikėjo ir jų veikla apsiribojo mažiausiai reikšmingais fronto ruožais.

Be abejo išskirti reikia ištikimiausius Napoleono sąjungininkus lenkus, kurie kampanijoje prieš Rusiją dalyvavo degdami viltimi atkurti savo valstybę. Kartu su Napoleonu žygiavo apie 90 000 lenkų kareivių (duomenys varijuoja).

Lietuviai

Lietuvos totorių raiteliai Napoleono kariuomenėje./commons.wikimedia.org iliustracija

Tuo tarpu lietuviai Napoleonui neparodė tokios meilės. Įžengęs į Lietuvą, Napoleonas tuoj pat ėmėsi formuoti lietuvišką legioną, kuris buvo renkamas 4-e mobilizacijos centruose: Vilniuje, Minske, Gardine ir Balstogėje. Būta lietuvių bajorų (pvz. Ignotas Moniuška ir Rudolfas Tyzenhauzas), kurie pasisiūlė suformuoti lietuviškus pulkus savo lėšomis, tačiau apskritai lietuvių mobilizacija vyko vangiai. Pavyzdžiui, įsakius suformuoti Vilniaus nacionalinę gvardiją (2 bataljonus, 1450 kareivių iš viso), iki 1812 m. lapkričio į ją tesurinkti 826 kareiviai. Tuo pačiu pavyzdžiu turėję sekti kiti mobilizacijos centrai surinko dar mažiau žmonių, arba nesurinko jų visai. Ne ką geriau sekėsi formuoti ir žandarmerijos bataljonus.

Iš viso lietuviai suformavo 18 pėstininkų bataljonų, 15 kavalerijos eskadronų ir 1 artilerijos batarėją, viso – apie 16 000 kareivių (neskaitant gvardijos kavalerijos ir totorių eskadrono). Šių dalinių formavimas ir apmokymas vyko lėtai ir žygyje į Maskvą lietuvių daliniai nedalyvavo, nebuvo jų ir Borodino mūšyje. Tačiau lietuviški daliniai kovėsi su Rusijos armija Napoleonui traukiantis per Baltarusiją. Lietuvių ulonai pasižymėjo tragiškame Berezinos mūšyje ir ginant Vilnių. Kai kurie lietuviški daliniai vėliau kovėsi ir Lenkijos teritorijoje bei Vokietijoje.

3 rusų armijos

„Didžiąją armiją“ Rusijoje pasitiko 3 gerokai mažesnės priešininko armijos: 1-oji Barclay‘aus de Tolly, stojusi pagrindinio prancūzų smūgio kelyje ir dvi labiau nutolusios į pietus – 2-oji Bagrationo ir 3-oji Tormasovo. Visose trijose armijose buvo apie 175 000 kareivių (neskaitant maždaug 15 000 kazokų) ir beveik 1 000 pabūklų. Rygos kryptį dengė dar maždaug 20 000 iš Švedijos pasienio atvykusių kareivių.

Gvardijos Preobražensko pulko grenadieriai./expatio.com nuotrauka

Turint omenyje, kad šių armijų užduotis buvo ne sustabdyti Napoleoną, o vilioti jį gilyn į Rusijos teritoriją, jų dydis neturėjo lemiamos reikšmės. Be to, užnugaryje jų laukė pastiprinimai ir gausūs kazokų ir milicijos (vadintos opolčenije) būriai. Taigi, iš viso, įvairiais etapais, su „Didžiąja armija“ kovėsi daugiau nei 400 000 rusų.

Sunkus žygis

Taip laukto generalinio mūšio Napoleonas nepatyrė nei Lenkijoje, nei Lietuvoje ir puolė įnirtingai vytis „bailius“ rusus, kurių ariergardas tik retkarčiais sueidavo į trumpą kontaktą su prancūzų pajėgomis. Tačiau netrukus „Didžioji armija“ susidūrė su kitu rimtu priešu – Rusijos keliais. Pasak kai kurių šaltinių, studijuodamas būsimos kampanijos maršrutą žemėlapiuose Napoleonas tikėjosi, kad Lenkijoje keliai bus kiek blogesni, nei Vakarų Europoje, o giliau Rusijoje – šiek tiek prastesni, nei Lenkijoje. Tikrovė pasirodė visai kitokia – jau Lenkijoje ir Lietuvoje keliai buvo labai prastos formos, o toliau jie pasirodė besą europiečiui nesuvokiami ir neperžengiami takai.

Tai apsunkino armijos aprūpinimą daug labiau, nei prancūzai to tikėjosi planuodami kampaniją. Be to, pasirodė, kad Lietuvoje, o tuo labiau – toliau rytuose, nepavyksta surinkti ir pakankamai atsargų armijai maitinti.

"Didžioji armija" pradeda žygį į Rusiją./napolun.com iliustracija

Tuo pačiu metu prasidėjusios liūtys ne tik kliudė armijai žygiuoti, bet netrukus pelkėse priverstiems stovyklauti „Didžiosios armijos“ kareiviams smogė dar viena pragaištingą smūgį – armijoje ėmė plisti ligos (įskaitant dizenteriją ir gripą), guldžiusios po velėna tiek arklius, tiek žmones. Jau pačioje invazijos pradžioje pasirodė, kad didžiausius nuostolius „Didžiąjai armijai“ daro ne rusų kulkos, o atšiaurios žygio sąlygos. Dar tik pasiekus Vilnių ir Minską „Didžioji armija“ neteko kelių tūkstančių kareivių ir beveik 10 000 arklių – vienintelės tuo metu transporto priemonės.

Greitai kareiviai ėmė dezertyruoti ir plėšikauti apylinkėse. Tai dar labiau siutino ir šiaip Napoleono išskėstomis rankomis nesutinkančius vietos gyventojus. Prie tiekimo keliuose siautėjančių kazokų prisidėjo nauja, „civilizuoto europietiško“ karo neatitinkanti bėda – partizanai. Apie tai, kaip „negarbingai“ elgiasi kazokai ir partizanai, Napoleonas net skundėsi laiškuose Aleksandrui I.

Iš viso, dar prieš pirmąjį rimtą susidūrimą su Rusijos armija Smolenske, Napoleonas prarado beveik 100 000 kareivių. „Didžioji armija“ tirpo ir dėl to, kad nuolat tekdavo skirti pajėgas užnugario ir flangų gynybai.

Kutuzovas imasi vadovauti

Nors buvo akivaizdu, kad Barclay‘aus de Tolly planas puikiai veikia, nuolatinis atsitraukimas nedarė garbės nei Rusijos armijai, nei pačiai imperijai ir jos valdovui. Škotų generolas buvo nuolat raginamas susikauti su priešininku. Ir keletą kartų jis tai bandė padaryti vis sustodamas ir mėgindamas įsitvirtinti gynybinėse pozicijose. Jo nelaimei, priešakiniai prancūzų daliniai nuolat pasirodydavo per greitai ir rusai nespėdavo „įsikasti“ pasirinktoje pozicijoje.

Generolas Kutuzovas/voiceofrussia.com iliustracija

Pirmasis rimtas susidūrimas įvyko Smolenske, kai rusai ėmėsi ginti gerai įtvirtintą miestą, tačiau ir iš jo Barclay‘us de Tolly nusprendė atsitraukti. Tai galutinai įtikino juo nepatenkintą rusų aristokratiją pareikalauti generolo atstatydinimo. Vadovauti rusų pajėgoms buvo paskirtas Michailas Kutuzovas, kuris kaip „tikras patriotas“ gyrėsi tuoj stosiantis prieš prancūzus ir juos sumušiantis. Netrukus pasirodė, kad Kutuzovas tik svaidosi imperatoriaus ausiai skirtomis skambiomis frazėmis, tačiau pats ketina toliau laikytis gerai veikiančios škoto strategijos. Visgi jam netrukus teko keisti planus – prancūzai jau buvo prie pat Maskvos.

Pamaskvėje, netoli Borodino kaimo, Kutuzovui galiausiai pavyko laiku įsirengti gerai įtvirtintas gynybines pozicijas. Toliau laikytis atsitraukimo taktikos buvo neįmanoma. Atiduoti Maskvą be mūšio būtų reiškę visišką rusų kovinės dvasios sugniuždymą. Maždaug 150 000 rusų kareivių su daugiau nei 600 pabūklų pasirengė sutikti dabar jau geriausiu atveju tokio paties dydžio „Didžiąją armija“, tikrai nusileidžiančia rusams pabūklų skaičiumi, tačiau vis dar likusia kokybiškai pačia galingiausia kariuomene Europoje.

Parengė Aidanas Praleika

Bus tęsinys.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"