TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Branginsi alų – rinkimų nelaimėsi

2011 11 19 12:56

O laimėti siekia visi politikai, todėl Seime vis vyksta šalies biudžeto dalybos galinčios vėl komplikuoti Lietuvos ūkio perspektyvas. Patarimas politikams ir eiliniams piliečiams – pasimokyti iš mūsų pačių istorijos. XX a pradžioje Lietuva sėkmingiau pergyveno „Didžiosios depresijos“ laikus. Įžvalga šiais klausimais su portalu lzinios.lt dalinosi docentas Algirdas Jakubčionis.

„Prie gero greitai priprantama“, - byloja senas posakis. Patyrę ekonomikos augimo metus ir gerokai padidėjusį pragyvenimo lygį, norime gyventi dar geriau, turėti dar daugiau. Žmonės nebenori net pagalvoti apie grįžimą prie tokio gyvenimo, kurį gyvenome prieš 20 metų. Bet mūsų pačių istorijos pavyzdžiai sako, kad vardan ateities verta susiveržti diržus.

„Taupumas ir atsisakymas lįsti į nepamatuotas skolas tarpukario Lietuvą išgelbėjo nuo tuometinės „Didžiosios depresijos“, - portalui lzinios.lt primena istorikas A.Jakubčionis. Tuo metu (panašiai ko siekia Andriaus Kubiliaus vyriausybė) buvo užsibrėžtas tikslas, kad šalies biudžetas nebūtų deficitinis ir šis tikslas buvo pasiektas. Taigi, tuometinė valstybės finansinė politika buvo gerai apgalvota ir sėkminga.

Galima sugretinti šį siekį ir su dabartinės Letuvos vyriausybės veiksmais, tačiau yra vienas esminis skirtumas – tarpukario Lietuvoje tokia taupymo politika, buvo propaguojama dar prieš pasaulinei krizei atsiritant iki mūsų šalies. O priemonių kovoti su krizę anuomet buvo imtąsi gal net išradingesnių, nei šiandien.

Pasak, A.Jakubčionio, Lietuva aišku ir tuomet pajuto pasaulinės krizės poveikį, tačiau jo žalą suvedė iki minimumo. Tai lėmė ne tik sėkminga finansų politika, bet ir tai, kad Lietuva nebuvo pramoninė šalis, todėl mažiau priklausė nuo užsienio rinkų. Bet juk dabartinė Lietuva irgi nėra pramonės gigantas, bet krizė šį kartą smogė skaudžiau. Beje, pastebi pašnekovas, 1935 m. įvykęs Suvalkijos valstiečių streikas taip pat yra geras „pažangos“ trūkumų pavyzdys: būtent šiame krašte buvo turtingiausi ir pažangiausi Lietuvos ūkiai, kurie pirmieji ėmė bankų kreditus, kad plėtotųsi ir tobulėtų. Galiausiai krizė jiems smogė skaudžiau, nei tradicinį ūkį propagavusiems ir iš bankų nesiskolinusiems aukštaičiams.

Tarpukario Lietuvoje krizė, žinoma, labiausiai pasijuto svarbiausioje ekonomikos šakoje – žemės ūkyje: krito produktų kainos, bet jų eksportas į užsienį nesustojo, nes jam skatinti kasmet buvo skiriama maždaug po 17 mln. litų (tais laikais – didžiulė suma). Vyriausybės parama svarbiausiems to meto šalies gamintojams – valstiečiams buvo tokia stipri, kad galima sakyti, produkciją į užsienį eksportuojančiam valstiečiui tereikėjo padengti logistines išlaidas.

Galima pažymėti ir kitas poveikio priemones: pavyzdžiui, gyventojai buvo skatinami pirkti vietos prekes. Prabangos prekės (o tuo metu šiai prekių kategorijai priklausė net apelsinai) buvo apdėtos didžiuliais mokesčiais. Pridėtiniai mokesčiai buvo tokie dideli, kad butelis prancūziško šampano kainavo 150 litų, kai tuo tarpu karvė – tik 90 litų. Taigi, protekcionizmas buvo derinamas su griežta mokesčių politika.

Kuomet krizės poveikis pasijuto stipriau 1931-1932 m., taupymo ir mokesčių politika dar labiau sugriežtėjo. Norėta net įvesti specialų mokestį senberniams. Visiems valdininkams buvo sumažintos šventinės priemokos, tačiau (Lietuvoje taip būta visais laikais) pasitaikydavo išimčių itin „vertingiems“ tarnautojams, - ironizuoja istorikas. Kuomet nacistinė Vokietija nustojo pirkti lietuvišką produkciją, visiems „biudžetininkams“ buvo nurodyta privaloma tvarka nusipirkti mažiausiai po vieną žąsį. Kita, itin nepopuliari taupymo priemonė – dviejų valdininkų šeimoje moteris turėjo išeiti iš darbo.

Gal kai kurie sprendimai ir buvo labai nepopuliarūs, o kai kurie, kaip pavyzdžiui, smarkiai padidinti akcizo mokesčiai alkoholiui, net neveiksmingi (pastarasis mokestis labai paskatino kontrabandos augimą), A.Jakubčionio nuomone, tuometinė šalies vadovybė tvirtai laikėsi savos ekonominės politikos ir įrodė jos veiksmingumą.

Pašnekovo teigimu, nuo romėnų laikų gyvuoja posakis „istorijos nežinantys yra kaip vaikai“, bet šiais laikais labiau derėtų sakyti, kad  iš istorijos nesimokoma. Pastaroji ekonominė krizė nebuvo pirmoji istorijoje, o ir jos priežastys yra labai panašios į kažkada jau patirtas. Prasiskolino masė žmonių ir net valstybės.

Žmonės visada trokšta gyventi geriau ir turtingiau, o valstybės bijo nuvilti savo piliečių lūkesčius gyventi „dar geriau“. A.Jakubčionis primena J.Hašeko herojaus Šveiko žodžius: „Vyriausybė, branginantį alų yra pasmerkta žlugti“. Pasak mūsų pašnekovo, šiandien matome, kad minėto Šveiko postulato paiso ne vienos šalies vyriausybė. Pastarosios krizės išvakarėse daugelis vyriausybių bijojo imtis griežtesnių savalaikių priemonių. Juk tai būtų reiškę – skatinti rinkėjus taupyti tuo metu, kai jie manosi esą vos ne sėkmės viršūnėje. Taip rinkimų nelaimėsi. Todėl nemažai vyriausybių pasirinko variantą „po mūsų nors ir tvanas“. Kaip sako A.Jakubčionis, tokiu atveju, taupyti pradeda tik „pokrizinė“ vyriausybė. Susiformuoja ydingas uždaras ratas – netaupysime, kol nebus visai blogai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"