TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Budri saugumo akis sekė ir elito medžiotojus

2012 01 12 18:30

Prieškario Lietuvos šviesuolių Vileišių palikuoniui biologui Gediminui Tursai daug metų teko rengti medžiokles mūsų šalies vadovams ir jų svečiams. 

Tarp medžiotojų sklando legendos apie G.Tursą: esą jis taiklumu nenusileidžia garsiajam šauliui Viliui Teliui, o iššauti sugeba tuo pat metu, kai šautuvo nuleistuką paspaudžia kitas medžiotojas - nesuprasi, kas šovė. 

G.Tursai kaip "buržuazinių nacionalistų" įpėdiniui, turinčiam įtakingų giminių Vakaruose, buvo uždrausta stoti į komunistų partiją ir daryti karjerą, tačiau be jo paslaugų neapsieidavo sovietmečio Lietuvos vadovai ir jų svečiai per medžiokles. 

Sovietinis saugumas (KGB) G.Tursa nepasitikėjo, tačiau jam teko sutikti, kad šis žmogus būtų greta labiausiai saugomų valstybės veikėjų, kai šie užsimanydavo pramogauti miške. 

Mamos pamokos

G.Tursos senelis - Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, teisininkas, prieškario visuomenės ir politikos veikėjas bei "Lietuvos žinių" dienraščio įkūrėjas ir redaktorius Jonas Vileišis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę jis buvo vidaus reikalų, vėliau - finansų ministras, Lietuvos atstovas JAV, 10 metų ėjo Lietuvos laikinosios sostinės Kauno burmistro pareigas. 

1940 metais SSRS okupavus Lietuvą, netrukus iš Vileišių giminės buvo represuota apie 20 žmonių, tarp jų ir vyriausioji J.Vileišio duktė, Paryžiuje aukštąjį išsilavinimą įgijusi Vytauto Didžiojo universiteto skaityklos vedėja ir rektoriaus prof. Mykolo Biržiškos padėjėja Birutė Vileišytė-Tursienė bei jos vyras inžinierius Karolis Tursa. 

Pastarasis buvo atskirtas nuo šeimos ir įkalintas lageryje, o B.Vileišytė-Tursienė su vaikais - septynerių Gediminu ir vienerių metų Reda buvo ištremti į Altajaus kraštą. Sukrėstas šių įvykių J.Vileišis netrukus mirė.  

Tad G.Tursos didžioji vaikystės dalis prabėgo Sibiro tremtyje. "Atsisveikindama su namais Vilniuje, mama pasiėmė Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslą. Jį išsaugojome per visus negandų metus, saugau jį savo bute ir dabar. Gali būti, kad jis padėjo mums išsaugoti gyvybę, ir nuo tada aš tikiu aukštesnėmis jėgomis. Pavyzdžiui, kai mus, tremtinius, plukdė barža Obės upe, aš, vaikas, įkritau į vandenį. Mama, nepaisydama, kad pati gali nuskęsti, puolė į vandenį ir mane išgelbėjo. Kitas stebuklas atsitiko vėliau, kai mano sesutė susirgo kokliušu. Reda taip smarkiai kosėjo, kad net duso, atrodė - numirs. O gydytojo arti nebuvo. Tada mudu su mama stipriai pririšome ją prie rogučių, mama įsikinkė į jas ir per pūgą išbrido į Barnaulą, iki kurio buvo 40 kilometrų. Šiaip taip pasiekė ligoninę, perdavė Redą medikams, o pati nualpo. Kai atsigavo, teko keliauti atgal", - sunkias dienas prisiminė G.Tursa. 

Tą kelią per taigą iki Barnaulo ne kartą su mama teko įveikti ir jam. "Prisimenu: einame ir mama man pasakoja, koks tolerantiškas buvo mano senelis. Tame kaime, kur mus ištrėmė, darbams buvo atvežta vokiečių belaisvių. Rusai jų nekentė, nes daug kaimo vyrų žuvo fronte. Vaikai vadindavo tuos belaisvius fašistais, net mėtydavo į juos akmenis. 

O mama apie tuos vokiečius tada taip kalbėjo: "Nelaimingi žmonės, nekalti, kad kariauti juos išvarė. Ir mūsų senelį norėjo sušaudyti, bet jis pabėgo", - pasakojo G.Tursa. - Barnaule gavome šiek tiek maisto. Kai grįžome, mama liepė man nunešti keletą bulvių tiems belaisviams. Kai pribėgęs padaviau, vokiečio akyse pasirodė ašaros..."

Tado Ivanausko globoje

Po šešerių metų vargo Sibire B.Vileišytė-Tursienė nusprendė su vaikais bėgti iš tremties atgal į Lietuvą, Kauną, kur ligi tol gyveno. Su savimi pasiėmė tą patį Marijos paveikslą. Kelionė į gimtinę buvo ilga ir pavojinga, tačiau - vėl pasisekė. Kaune juos priglaudė geri žmonės - Julija Matijošaitienė su dukterimi Meile Lukšiene, kuri vėliau tapo garsia pedagoge.  

Tačiau netrukus B.Tursienė pajuto, kad jau seka KGB. Kaip išgelbėti bent vaikus? Gediminą sutiko priglausti Vileišių pažįstamas gamtininkas profesorius Tadas Ivanauskas, o dukrai rasti globėjų jau nespėjo. Mama vos nuvežė ją į vaikų namus, kai pasibeldė į duris saugumiečiai. B.Vileišytė-Tursienė atsidūrė kalėjime.

Gediminas pas Ivanauskus augo beveik trejus metus. "Profesoriaus žmona Honorata Ivanauskienė, labai aukštos kultūros moteris, išmokė  mane lietuviškai skaityti ir rašyti, nes Sibire mama neturėjo laiko mūsų mokyti, rusai ten net norėjo mano pavardę pakeisti į Genadijaus Tursenino, - pasakojo G.Tursa. - Iš profesoriaus T.Ivanausko išmokau mylėti gamtą ir medžioti. Įsliuogdavau į medžius parodyti jam paukščių lizdų, kurių buvo daug aplinkiniuose šlaituose, o profesorius daug apie šiuos paukščius pasakodavo. Jis mane nusivežė į ančių medžioklę Žuvinto rezervate. Tai buvo pirmoji mano medžioklė su profesoriumi." 

Gediminui tekdavo saugoti didelį Obelynės sodą - dendroparką, kurį įkūrė Ivanauskai. Profesoriaus paskatintas susitaupė pinigų šautuvui ir dar labai jaunas būdamas tapo medžiotoju. 

Gamtosaugininko gudrybės

1949 metais B.Vileišytė-Tursienė buvo išleista iš kalėjimo prižiūrėti sergančią poeto Liudo Giros žmoną. Ji pasiėmė į sostinę ir savo vaikus. Gediminas čia baigė vidurinę mokyklą ir biologijos studijas Vilniaus universitete, paskui T.Ivanausko rekomenduotas įsidarbino Valstybiniame gamtos apsaugos komitete (GAK). (Vėliau ši institucija tapo Aplinkos ministerija.) 

"Prisimenu vieną pirmųjų savo medžioklių su komiteto kolektyvu 1961 metais. Medžiojome Šunskų miške. Išlindo netoli manęs šernų būrys. Priėjo visai arti, gal kokie 5 metrai. Nušoviau į sprandą vieną. 

GAK pirmininkas Viktoras Bergas buvo netoliese ir viską matė. Per kitą varymą vėl išbėgo prie manęs šernų būrys. Bet nešoviau, nes dar studijuodamas medžiojau su Vilniaus universiteto dėstytojais ir išmokau iš jų kultūros - jie buvo drausmingi medžiotojai, nemedžiodavo daugiau negu reikia.  

Medžioklei pasibaigus, V.Bergas paklausė: "Kodėl nešovei?" "Vieną sumedžiojau, užteks", - atsakiau. O tada tik kiškių medžioklė buvo apribota. V.Bergui atsakymas, matyt, patiko - nuo tada jis mane dažnai kviesdavo į medžiokles", - prisimena G.Tursa. 

Po vienos medžioklės vyrai sumanė parungtyniauti, kuris taiklesnis - išmeta sniego gniūžtę ir šauna į ją. "Kolegos pastebėjo, kad man sekasi pataikyti, ir pakvietė į sportinio šaudymo būrelį. Ten man labai patiko. Po intensyvių treniruočių gavau šaudymo sporto meistro kvalifikaciją", - sakė G.Tursa. 

Viena jo pareigų GAK buvo parašyti leidimus medžioti. "Tais laikais buvo 149 medžioklės draustiniai ir 5 ar 6 specialūs medžioklės ūkiai. Pastaruosiuose medžiodavo tik valdžia - Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas Kazys Preikšas, "Tiesos" redaktorius Genrikas Zimanas ir kiti. Jie ateidavo pas V.Bergą, o šis paliepdavo man: "Gediminai, parašyk leidimą medžioti" ir nurodydavo, kokiame miške. 

Po savaitės ateina kitas valdžios atstovas, o V.Bergas pasiunčia jį į tą patį mišką, kur jau buvo kiti. Tas sugrįžta piktas ir skambina: "Kodėl tą vietą nurodei - ten jau išmedžiota, žvėrių nebėra." O V.Bergas apsimesdavo, kad nežinojo", - prisimena G.Tursa.   

KGB taikiklyje

Dėl "buržuazinės", kaip tada buvo sakoma, savo giminės praeities G.Tursa negalėjo įstoti į komunistų partiją, kaip sovietiniais laikais taip darė daugelis, kas norėjo padaryti karjerą. Be to, JAV gyvenanti jo teta Alena Vileišytė-Devenienė buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininkė, vėliau šias pareigas ėjo jos žentas Kazys Bobelis. Tad daugiausia, ką galėjo pagal to meto nustatytą hierarchiją pasiekti G.Tursa, - skyriaus viršininko pareigos. 

Tačiau likimas jam lėmė artimai bendrauti su šaliai tada vadovavusiais LKP lyderiais Antanu Sniečkumi, Petru Griškevičiumi, Ringaudu Songaila, Algirdu Brazausku ir kitais aukščiausio rango Lietuvos veikėjais.

"1962 metais V.Bergas pakvietė mane ir sako: "Nuvažiuok į Joniškio rajoną, Daunoravos mišką. Ten atvažiuos A.Sniečkus ir kiti valdžios žmonės. Organizuok jiems medžioklę. Kai atvažiuos, prisistatyk, kas esi, - pasakojo G.Tursa. - Nuvažiavau, su vietiniu girininku Andrašiūnu nuėjome į mišką. Medžiodamas su Vilniaus universiteto vyrais jau buvau išmokęs atpažinti žvėrių pėdsakus ir kitus jų paliktus ženklus. Plane pasižymėjau, kur lankosi šernai, kur elniai. Vietinio tarybinio ūkio direktorius parūpino varovų. 

Atvažiavo keletas juodų ZIM'ų - man net baugu pasidarė... Bet turiu V.Bergo klausyti. Prieinu prie A.Sniečkaus ir sakau: "Aš iš Gamtos apsaugos komiteto, V.Bergas man pavedė padėti organizuoti šią medžioklę." A.Sniečkus pažiūrėjo skersom, bet padavė ranką. O Mokslų Akademijos prezidentas Juozas Matulis paplekšnojo per mano petį: "Vaikeli, tau dar ne medžiokles organizuoti, o varnų lizdus draskyti." Žinoma - jaunas tada buvau, gyvenome vargingai, todėl mano paltukas buvo prastas, batai guminiai... 

Tačiau medžioklė pasisekė - vadai nušovė 6 šernus, A.Sniečkus - didžiausią. Su juo medžiojo ir Latvijos komunistų partijos pirmasis sekretorius, tas taip pat šerną nukovė. O dar 30 kiškių buvo sumedžiota. 

Po medžioklės sukūrėme keletą laužų - didžiausią jiems, o mes, patarnautojai, susibūrėme atskirai prie mažesnio. Užkandžiaujame. Netrukus prie manęs priėjo A.Sniečkaus adjutantas ir sako: "Valdžia kviečia." Nuėjau. "Kaip atvažiavai čia iš Vilniaus?" - klausia A.Sniečkus. - "Autobusu." - "Mes tave parvešime." Išgėrė jie dar po taurelę, kažką pasitarė ir vėl pamojo, kad prieičiau arčiau: "Norime, kad ir ateityje padėtum mums medžiokles organizuoti." Na, ką galėjau atsakyti?" - prisiminė savo "užverbavimą" G.Tursa. 

Kai jis netrukus apie tai papasakojo profesoriui T.Ivanauskui, šis pagyrė: "Gerai, kad sutikai. Geriau tu, saviškis lietuvis, prižiūrėsi valdžios medžiokles, negu koks nors "kacapas". 

Netrukus G.Tursa buvo iškviestas pas KGB pirmininką generolą majorą Alfonsą Randakevičių, kuris vadovavo pirmųjų asmenų medžioklėms. "Klausinėjo ilgai. Supratau, kad jiems viskas apie mane ir mūsų giminę puikiai žinoma", - teigė G.Tursa. 

Pasak jo, KGB niekada juo nepasitikėjo. "Neretai būdavo taip: gaunu užduotį organizuoti medžioklę A.Sniečkui, pavyzdžiui, Širvintų rajone. Pasikviečia KGB pirmininkas, su juo detaliai aptariame, kaip kas bus. Su Širvintų gamtos apsaugos darbuotojais paruošiame medžioklę, sukviečiame varovus. Ir staiga man praneša, kad medžioklė bus Lazdijų rajone", - pasakojo G.Tursa. 

Ne kartą jis pastebėjo, kad saugumiečiai tikrindavo jo kabinetą, jam nesant šniukštinėdavo ir namuose. "Teko priprasti prie tvarkos: nelaikiau dokumentų ant stalo, net ir stalčiuose neturėjo būti popierių su garsiomis pavardėmis. Atsikračiau įpročio rašyti dienoraštį, nors ligi tol mėgau tai daryti. Nekaupiau jokios medžiagos. Jau po Nepriklausomybės atkūrimo vienas buvęs partinis veikėjas man pasiūlė perimti jo medžioklių archyvą. Sakė - imk, čia yra daug įdomios medžiagos. Atsisakiau, ir jis ją sudegino", - sakė G.Tursa. 

E.Honeckerio trimitas

Su saugumiečiais kildavo ir daugiau nesusipratimų. "Ne kartą būdavo taip: išsiaiškinu, kur yra žvėrių, parengiu medžioklę, o laimikių - mažai. Ir kaip jų bus, jeigu vidaus kariuomenė mišką iššukavo skersai išilgai ir žvėris išbaidė? 

Sykį pasiuntė mane vadai į Palangą, sako, atvažiuos VDR vadovas Erichas Honeckeris, paruošk jam medžioklę. Nuvažiavęs dar tą patį vakarą apžiūrėjau plotus. Vienur pastebėjau šernų, kitur briedžių. Kaip įpratęs, pasižiūriu į laikrodį, kada briedžius pamačiau: be penkių devynios vakaro. 

Rytojaus rytą jau pasikviečia E.Honeckeris: - "Noriu šįvakar pamedžioti." "Ne, - sakau, - šiandien dar negalima, o rytoj jau bus paruošta." Vėl pasekiau briedžius - jie išėjo tuo pat laiku. Sukalėme su vyrais mano parinktoje vietoje geras kopėčias ir bokštelį. Grįžtu iš miško - saugumiečiai reikalauja: "Parodyk, kur ta vieta, mes apsupsime." "Nerodysiu, - sakau, - jeigu jūs lįsite į mišką, tai medžioklės nedarau, nes žvėrys neišeis." Šiaip taip pavyko perkalbėti. 

Nuėjęs pas E.Honeckerį pranešiau - medžioklė paruošta. Nuvykome į vietą, jis įlipo į bokštelį. Paaiškinau: "Be penkių minučių devynios štai ten pasirodys trys briedžiai. Tačiau jūsų šautuvas per silpnas." "Kaip tai silpnas? Negali būti. Geras mano šautuvas", - atrėžė svečias. Na, negi ginčysiuos. 

Vienas saugumietis įsitaisė bokštelio apačioje, aš užsimaskavau toliau - laukiame. Be dviejų minučių devynios išėjo tie trys briedžiai - patinas, patelė ir jauniklis. E.Honeckeris prisidėjo prie peties šautuvą - pokšt! O briedžiai stovi. Svečias antrą kartą šovė - vis tiek žvėrys stovi. Tik po trečio šūvio patinas susmuko. Pasveikinau E.Honeckerį, jis laimingas, bet sako: "Teisus buvai dėl mano šautuvo."

Po sėkmingo šūvio svečią pakvietėme prie vaišių stalo. Bet pagal vokiečių tradicijas žvėrį dar reikėjo pagerbti trimitu. E.Honeckeris paprašė jį paduoti, o aš neturiu... Pamelavau, kad liko mašinoje. Bet VDR vadovas suprato apgaulę. Išgėręs keletą stikliukų padėkojo, o po trijų dienų iš Vokietijos man buvo atsiųstas sidabrinis trimitas, kurį saugau ir dabar." 

Lydeka už tris milijonus

Lietuvoje medžiojo ir SSRS ministrų tarybos pirmininkas Aleksejus Kosyginas. "Šiam vizitui pasiruošėme pagal A.Kosygino padėjėjų patarimą: įmerkėme Kuršių mariose keletą tinklų žuvims, svečiui parengėme gražią valtį antims medžioti. A.Kosygino žentas išvažiavo su kita palyda medžioti prie Krokų Lankos ežero, o mes medžiojome Kniaupo įlankoje. 

A.Kosyginas tąsyk nušovė 13 ančių, 3 iš jų - vienu šūviu. "Kaip galėjo taip būti?" - stebėjosi jis, kai pasveikinau su tokiu laimėjimu. Tylėjau, o viskas buvo paprasta: aš buvau išmokęs dubliuoti kito medžiotojo šūvį - iššauti tuo pačiu metu. Juk buvau įvaldęs sportinį šaudymą", - prisimena G.Tursa. 

Paklaustas, ar dažnai per elitines medžiokles tekdavo griebtis šios gudrybės, pašnekovas patylėjo, paskui pakraipė galvą: "Tekdavo." - "Ir niekas nesuprasdavo?" - "Reikia mokėti šauti."

O ar būdavo, kaip žmonės pasakoja, per elito medžiokles žvėrys pririšami prie medžių? "Prie medžių nerišdavo, bet iš anksto nušautų žvėrių pasitaikydavo. Sumedžiodavo ir paslėpdavo, o svečiui iššovus atvilkdavo kaip neva jo sumedžiotą. Dažniausiai vietiniai vadukai taip persistengdavo. Aš priešindavausi, tai jie sakydavo - "Nesikišk, nes iš darbo išlėksi." Iš tiesų porą kartų vos taip neatsitiko", - sakė G.Tursa. 

Tačiau negi medžiotojas nesuprasdavo, kad "laimikis" jau atšalęs? "Keista, bet dauguma nesuprasdavo, - pats tuo stebėdavausi. Šitaip nebūtum apgavęs tik A.Brazausko ir Valstybinio plano komiteto pirmininko Aleksandro Drobnio - jie buvo patyrę medžiotojai", - teigė pašnekovas. Pasak jo, dėl tokių medžioklių neretai pavykdavo išpešti Lietuvai naudos. "A.Drobnys paprašė suorganizuoti Nemuno žemupyje žūklę Centrinio banko Maskvoje valdytojui. Nuvežiau jį į Krokų Lankos ežerą - sugavo 13 kg lydeką ir dar keletą mažesnių, buvo tiesiog sužavėtas, - prisiminė G.Tursa. - Praėjo kiek laiko, susitikau A.Drobnį, šis klausia: "Ar žinai, kiek toji žūklė kainavo? 3 mln. rublių Maskva mūsų šaliai papildomai paskyrė."

L.Brežnevo giminaičiui - briedis

Kai Lietuvoje pamedžiojo SSRS komunistų partijos generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo giminaitis, sąjunginis paruošų ministras, briedį su puikiais ragais taip pat "suorganizavo" G.Tursa. Po sėkmingos medžioklės į Lietuvą buvo atsiųsta keliolika vagonų kombinuotųjų pašarų. "Taigi - "tolkačiai" ("stūmikai") buvome", - šypsojosi G.Tursa. 

Ar lengva būti vyriausiuoju Lietuvos jėgeriu, kaip kartais buvo vadinamas G.Tursa? Kad medžioklė būtų sėkminga, reikia jai kruopščiai pasiruošti - aptikti vietas, kur yra žvėrių, labai gerai pažinti jų įpročius, gyvenimą, puikiai orientuotis miške. Ne veltui G.Tursa yra biologas. Tokiam darbui reikia ir išskirtinio mokėjimo bendrauti, kantrybės, tolerancijos, diplomatiškumo ir lankstumo.

Z.Bzezinskis Pašilių miške      

Teko G.Tursai pasidarbuoti ir kai Lietuvoje, prezidento A.Brazausko pakviesti, medžiojo Suomijos prezidentas Martti Ahtisaari, JAV prezidento patarėjas profesorius Zbigniewas Brzezinskis ir kiti aukšti Vakarų šalių asmenys. 

"Z.Brzezinskis medžiojo mūsų šalyje ne kartą, jam Lietuva labai patinka. Maždaug prieš dešimtį metu kartu su Z.Brzezinskiu ir A.Brazausku medžiojo ir Latvijos prezidentas Guntis Ulmanis, - sakė G.Tursa. - Pasiūliau jiems Panevėžio rajono Pašilių mišką. Ten   pavyko nušauti keletą šernų. Laimingųjų medžiotojų skrybėles papuošėme eglės šakele. Taip nuo seno pagerbiami taiklūs šauliai." 

Pasak pašnekovo, grįžęs į JAV Z.Brzezinskis žiniasklaidai pasakodavo, kad Lietuva - gražus kraštas, o jo žmonės neblogai gyvena, gražiai medžioja, yra svetingi. 

Suomijos vadovas M.Ahtisaari taip pat sumedžiojo Lietuvoje šerną. "Žinojau, kad jis sirguliuoja, todėl padarėme jam specialų medžioklės bokštelį, padėjau garbingajam svečiui įlipti, nes jis sunkiai vaikščiojo. Labai malonus, geros nuotaikos žmogus. Po šios medžioklės prezidentas A.Brazauskas ir keletas kitų medžiotojų buvo pakviesti pamedžioti Suomijoje", - sakė G.Tursa. 

Ar pastebėjęs skirtumų tarp sovietinių vadovų ir vakariečių? "Be abejo, - patvirtino G.Tursa. - Nors jie ir pirmieji asmenys, valstybių vadovai, bet skirtumas vis tiek yra - kitokie drabužiai, elgesys, kultūra, ginklai. Sovietiniai vadovai neretai neatsispirdavo aistrai nušauti kuo daugiau žvėrių, o vakariečiai santūresni, nesitaiko, pavyzdžiui, į vaikingą šerno patelę ar elnią su neišdygusiais ragais."

Dabartiniai Lietuvos vadovai - ne medžiotojai. Tiesa, medžiotojų netrūksta tarp Seimo narių, ministrų ir kitų politikų, bet juos, pasak G.Tursos, į medžiokles mielai kviečia medžiotojų klubai, būreliai. Dauguma Lietuvoje buvusių reprezentacinių medžioklės plotų jau tapo komerciniais, kuriuose už didelius pinigus medžioja užsieniečiai. 

G.Tursai jau 77 metai, tačiau jis vis dar dažną savaitę važiuoja į savo pamėgtą Žaliąją girią Širvintų rajone ar kitus miškus. "Jei nemedžioju, tai bent pasivaikštau - negaliu ilgai ištverti nepabuvęs miške, - prisipažįsta jis ir primena populiarų tarp jo kolegų posakį: - Dievas į gyvenimą neįskaičiuoja dienų, praleistų medžioklėse." 

Vis dėlto, pašnekovo nuomone, tradicinių medžioklių era baigiasi. Ilgainiui jos užleis vietą "žaliosioms", kai į mišką bus einama ne žvėrių mėsos, o tik įspūdžių, adrenalino. "Bus medžiojama šautuvais ar švirkštais su migdomaisiais preparatais. Kai sumedžiotas žvėris užmigs, medžiotojai laimikį išmatuos, nusifotografuos su juo. Paskui žvėris pabus ir nueis savo keliais. Tikriausiai daug kas juoksis iš šios mano pranašystės, bet taip tikrai bus, kai kuriose šalyse "žaliąsias" medžiokles jau pradėta rengti. Nes elnią su gražiais ragais, o ir kitą žvėrį, nušauti gaila", - tikino biologas ir medžiotojas G.Tursa.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"