TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Būti lenku Baltarusijoje – oponuoti režimui

2014 11 01 6:00
A. Zadora Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

Su baltaruse politikos mokslininke dr. Anna Zadora, jau daug metų gyvenančia ir moksline veikla užsiimančia Prancūzijoje, Strasbūro universitete, susitikome giedrą šeštadienio rytą, išsyk po jos apsilankymo Genocido aukų muziejuje.

Istorijos politika besidominčiai specialistei jis paliko didžiulį įspūdį, o ypač sudomino Sąjūdžio periodas, kuriam rekomendavo skirti daugiau dėmesio. A. Zadora į Vilnių atvyko dėl mokslinės konferencijos, skirtos tautinėms mažumoms sovietiniame bloke po 1945 metų, kurios metu skaitė pranešimą apie lenkus Baltarusijoje. Anot jos, šiandienė politika tęsia sovietinę, ir net carinę tradiciją šią mažumą traktuoti neigiamai, kaip priešišką elementą.

Lenkiška kilmė reiškia politinę opoziciją

Pagal oficialią statistiką, lenkai – antra didžiausia Baltarusijos tautinė mažuma, sudaranti 3 proc. visuomenės (t.y. arti 300 tūkst. žmonių kone 10 mln. gyventojų šalyje). Jie gyvena vakarinėje šalies dalyje, daugiausia Gardino srityje, taip pat ir Minske bei kituose pagrindiniuose miestuose. Tačiau A. Zadoros teigimu, lenkų (tų, kurie mokėtų lenkų kalbą, būtų Romos katalikai, turėtų giminių Lenkijoje) Baltarusijoje kur kas daugiau. Pasak jos, deklaruoti lenkišką tautybę vengiamą dėl gana neigiamo visuomenės požiūrio, galimos diskriminacijos. „Deklaruoti lenkišką kilmę Baltarusijoje reiškia deklaruoti politinę opoziciją“, – sakė ji. Būti lenku reiškia būti Europos dalimi, liberalių vertybių šalininku.

Baltarusija – daugiatautė valstybė: per 8 proc. jos gyventojų yra rusai, be lenkų dar esama ukrainiečių, žydų, armėnų, totorių etc. Mokslininkė kalbėjo, jog neretai pakliūvama į dviejų stereotipų spąstus – kad baltarusiai yra surusinti lenkai arba sulenkinti rusai. Jos teigimu, negalima redukuoti Baltarusijos įvairovės į įtampą tarp dviejų tautų. Lygiai taip pat ir konfesinė įvairovė sutraukiama į katalikybę ar stačiatikybę, neretai pamirštami žydai, svariai prisidėję prie Baltarusijos vystymosi. Šalies miestų kūrimasis XX a. pradžioje – nemaža dalimi pastarųjų nuopelnas. „Neretai Baltarusijos istorijoje tai apskritai ignoruojama“, – teigė pašnekovė. Ji pridūrė, jog režimas įtariai žiūri ne tik į lenkišką tautybę, bet ir į katalikybę. Praėjusias metais Baltarusijos KGB suėmė katalikų kunigą Vladislavą Lazarą, pareiškusi jam kaltinimus dėl „šnipinėjimo“. „Tai labai keistas įvykis, nežinome, kodėl ir kaip, tačiau man atrodo, jog tai patvirtina režimo įtarumą lenkų bei Katalikų Bažnyčios atžvilgiu“, – sakė A Zadora.

Anot jos, tikras paradoksas, kad tokioje daugiaetninėje šalyje viena bendruomenė buvo ir yra vertinama ne tik kaip svetima, bet netgi kaip priešas. Dar Rusijos caro generolas Michailas Muravjovas, Korikas, buvęs Gudijos gubernatoriumi, yra sakęs, kad lenkai – priešai, kuriuos reikia kontroliuoti, iš jų reikalauti didesnių mokesčių. Mokslininkė pasakojo, jog lenkų gyvenamas regionas buvo bent penkis kartus skurdesnis už kitas Rusijos imperijos dalis. „Tai buvo apgalvota politika“, – pridūrė ji. Kaip ir tai, jog pirmasis universitetas Baltarusijoje įkurtas tik 1921 metais. Anot A. Zadoros, imperinė valdžia negalėjo leisti, kad kartu su aukštuoju mokslu pasklistų ir demokratiškos idėjos iš Lenkijos.

Priešiškumas – dirbtinis

Sovietmečiu požiūris, kad lenkus Baltarusijoje reikia kontroliuoti, išliko. Maskvoje esančio Etnografijos instituto specialistų buvo paprašyta studijuoti šią mažumą, žinoma, ne dėl mokslinių sumetimų. „Keista, bet šių dienų Baltarusijoje matome, jog tai tęsiasi, – kalbėjo Strasbūre dirbanti politikos mokslininkė. – Formos kitos, tačiau ta pati diskriminacija, tos pačios mentalinės sienos“. [...] Viena yra nubrėžti ribą tarp Europos Sąjungos ir Baltarusijos (Šengeno siena vadinama „naująja Geležine uždanga“), daug problemiškiau – statyti sienas šalies viduje, tarp drauge gyvenančių lenkų ir baltarusių“, – kalbėjo mokslininkė. 2010 metais, Smolenske sudužus Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio lėktuvui, Baltarusija buvo vienintelė valstybė su lenkų mažuma, nepareiškusi oficialios užuojautos. „Mano supratimu, tai nebuvo išmintinga diplomatijos atžvilgiu. O žmonės nešė gėles prie Lenkijos ambasados Minske ar konsulato Gardine. Jie buvo susirūpinę, juk tai mūsų kaimynai, mūsų draugai“, – pasakojo pašnekovė.

Ji užsiminė apie kolegą, tyrusį baltarusišką folklorą – dainas, patarles. Pasirodo, jog XX a. pradžioje tautinės mažumos – lenkai, ukrainiečiai, žydai, lietuviai – nebuvo traktuojami priešiškai. Prasčiausias – rusų įvaizdis. O ryškiausia skirtis apskritai ne tautinė, o socialinė – problemas valstiečiams kėlė engiantys turtuoliai, ponai, o pastarieji buvo ne tik lenkai, bet ir rusai.

Baltarusių kalba vienodai artima tiek lenkų, tiek rusų kalboms, taip pat ir kultūrine prasme lenkai ir baltarusiai labai artimi, tačiau dėl daugiau nei šimtą metų taikomo oficialaus neigiamo diskurso jų atžvilgiu, visuomenė pradėjo įtariai žiūrėti į šią mažumą, kalbėjo A. Zadora. Tuo tarpu pastaruoju metu tokį mentalitetą ėmė keisti paprasta kasdienė apsipirkinėjimo Lenkijoje praktika. Prekių įsigyti nuvykę baltarusiai „atranda“, kad ne taip ir skiriasi nuo lenkų, kad jie – ne priešai. „Šitaip oficialus diskursas dekonstruojamas, delegitimuojamas“, – komentavo pašnekovė.

Atvertus istorijos vadovėlius

Mokslinės konferencijos Vilniuje metu A. Zadora pateikė įžvalgas po atlikto baltarusiškų vadovėlių tyrimo. Pasirodo, jog ATR periodas juose neretai įvardijamas kaip lenkiškas, o pati lenkų mažuma vaizduojama neigiamai. Vienas radikaliausių jos cituotų pavyzdžių – lenkų kaip „išsigimusių išdavikų“ pristatymas. Nors vadovėlių esama įvairių, tonas, kuriuo apie juos rašoma, mokslininkės teigimu, vyraujanti neigiama tendencija akivaizdi. Tuo tarpu kitos tautinės mažumos apskritai per mažai reprezentuojamos vadovėliuose, net negalima pasakyti, ar jų įvaizdis labiau teigiamas ar neigiamas.

Istorija, žinoma, nėra griežtas mokslas ir dėl tam tikrų įvykių vertinimo gali būti diskutuojama, tačiau, kaip pastebi A. Zadora, kaip baltarusiai begalvotų apie 1863 metų sukilimą, nė viename vadovėlyje Konstantinas Kalinauskas nėra pateikiamas kaip baltarusių didvyris. Pagal vadovėlių autorius, tai lenkų sukilimas, o K. Kalinauskas – lenkų herojus. „Jis nepriklauso baltarusių panteonui“, – komentavo pašnekovė.

Panaši situacija ir su LDK paveldu – negalima sakyti, kad jis visiški neprisimenamas, tačiau lieka viešojo diskurso paraštėse. Nuo 1991 iki 1995 metų Baltarusijos herbas, kaip ir Lietuvos, buvo Vytis, tačiau po referendumo pakeistas į dabartinį, kuris yra šiek tiek pataisytas sovietinis. „Žmonės pasirinko grįžti prie sovietinių simbolių, tai – atminties vadybos materializacija, – kalbėjo A. Zadora. – Galėtume didžiuotis turtingu bendros istorijos su Lietuva, Lenkija periodu, tarkime, pirmąją rašytine Konstitucija Europoje, tačiau nelaikome to savu palikimu. Oficialiajame diskurse tai neegzistuoja ir dėl to neturi įtakos visuomenei“.

Svarbiausias istorinis įvykis Baltarusijoje – Antras pasaulinis karas. Nors šalies nepriklausomybė oficialiu dokumentu buvo pripažinta 1990 metų liepos 27-ąją ir iki 1996-ųjų būtent ši diena švęsta kaip Nepriklausomybės, dabar ji minima liepos trečiąją, kai 1944 m. Raudonoji armija išlaisvino Minską. „Tai rodo, kokie mūsų prioritetai. Galima prisiminti ir šiuo metu statomą milžinišką muziejų, skirtą Antrajam pasauliniam karui“, – sakė mokslininkė. Jos teigimu, karas vaizduojamas sovietiniu būdu, pavyzdžiui, ištyrus istorijos vadovėlius buvo rastas tik vienas, kuriame minimas Holokausto terminas. „O juk Vakarų Europos istorinei atminčiai Holokaustas svarbus, kai kurie istorikai net sako, jog Europa gimė Aušvice“, – komentavo A. Zadora. Naujausiuose vadovėliuose, kaip pasakojo mokslininkė, lenkų įvaizdis švelninamas, tačiau jie tikrai nepristatomi kaip tie, su kuriais dalijamasi bendra istorija, kultūra, kalba, valstybe. Jie išlieka svetimi.

Tik dvi lenkiškos mokyklos

Lietuvoje gyvena apie 200 tūkst. lenkų ir esama bent 50 grynai lenkiškų mokyklų, dar kelios dešimtys mišrių, tuo tarpu Baltarusijoje arti 300 tūkst. save lenkais laikantiems piliečiams tenka tik dvi mokyklos – Gardine ir Valkaviske. Politikos mokslininkė pasakojo, jog pastaruoju metu ir jose susiduriama su sunkumais – gali būti prarasta teisė dėstyti dalykus lenkų kalba. Baltarusijos švietimo ministerija siūlo šalies bei pasaulio istoriją, geografiją tautinėms mažumoms dėstyti baltarusiškai arba rusiškai. Į tai reaguoja „Lenkų sąjunga Baltarusijoje“, skatinanti bendrapiliečius pasirašyti peticiją prieš tokį pakeitimą švietimo sistemoje. Tiesa, minėta organizacija nuo 2005 metų dėl vidinių nesutarimų yra skilusi į dvi dalis – viena yra toleruojama Aleksandro Lukašenkos režimo, o kita draudžiama. Iš vienos pusės, sąjunga Baltarusijos valdžios vertinama įtariai, traktuojama kaip penktoji kolona. Iš kitos – dėl vidinių konfliktų Lenkijos vyriausybė taip pat nenori protingai, kaip sakė pašnekovė, jos remti.

Dar vienas režimo įtarumo šaltinis – Lenko korta, kuria ne tik deklaruojama etninė kilmė, bet lengviau tvarkomos administracinės procedūros Šengeno vizai gauti. „Tai tarp tapatybinių ir pragmatinių interesų“, – pastebėjo A. Zadora. Net Lietuvoje Lenko korta kritikuojama kaip nelojalumo Lietuvai pareiškimas, lengva įsivaizduoti, kaip įtariai į ją turėtų žiūrėti paskutinis Europos diktatorius. Baltarusių kilmės mokslininkė pasakojo, jog Lenko kortos turėtojams rengiamasi uždrausti dirbti valstybės administraciniame aparate: „Ji traktuojama kaip antikonstituciška, nes išduodama Lenkijos vyriausybės“. Pasak jos, tikėtina, kad kai kurie aukšto rango valdininkai ją turi, tačiau šį faktą slepia. Tuo tarpu buvimas „Lenkų sąjungos Baltarusijoje“ nariu yra apskritai nesuderinamas su valstybine tarnyba.

Pokalbio pabaigoje baltarusė mokslininkė sakė, jog norėtų, kad šalys savo istorijoje liautųsi akcentuoti vien tik tautinį išskirtinumą, o pripažintų bendrumus su kitomis tautomis. Pasak jos, tai naudinga, sprendžiant konfliktus, siekiant teigiamo požiūrio į kaimynus. „Galime konstruoti savo tautą, pripažindami ryšius su kitais. Tai turtingumo požymis, o ne neigiamas dalykas“, – sakė pašnekovė, pasidžiaugusi Arklių gatvėje matyta memorialine lenta, kurioje nurodoma, kad čia XIX a. antroje pusėje gyveno žymus baltarusių rašytojas Francišakas Bahuševičius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"