TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Chakasija - tautos praradimų ir stiprybės veidrodis (I)

2012 08 10 4:49
Per dvi savaites "Misijos Sibiras'12" komanda aplankė 11 kapinių, kuriose ilsisi lietuvių tremtiniai. /Labdaros ir paramos fondo "Jauniems" nuotraukos

Ant paršelių jodinėjantys vaikai, laisvai klajojančios karvių ir arklių bandos, akyse griūvantys kaimai, gausybė sovietmečio reliktų, neįžengiama Sibiro taiga ir horizontą užstojantys kalnai - Chakasija, į kurią buvo ištremti šimtai ar net tūkstančiai lietuvių ir kur tautiečių kapinaičių tvarkyti vyko ekspedicijos "Misija Sibiras'12" dalyviai.

Kai prieš daugiau nei dvi savaites iš Vilniaus geležinkelio stoties Rytų kryptimi pajudėjo 15 jaunų 11-osios ekspedicijos "Misija Sibiras'12" dalyvių, kiekvienas turėjo savų ambicijų ir lūkesčių. Tačiau prisilietę prie vis dar gyvo istorijos liudijimo kiekvienas atskirai ir visi kartu pajuto pagarbą tiems, kurie, atvežti į nepažįstamą kraštą, neįžengiamą Sibiro taigą, sugebėjo gyventi, džiaugtis, mylėti, kentėti, o svarbiausia - sugrįžti namo.

Dar neišblėsus emocijoms, su kelionės įspūdžiais ir ekspedicijos prisiminimais skubame supažindinti ir "Lietuvos žinių" skaitytojus, pateikdami išskirtinį dviejų ciklų reportažą iš pirmų lūpų.

Svilinant 40 laipsnių karščiui ir puolant vabzdžiams "Misija Sibiras'12" dalyviai dvi savaites ieškojo ir tvarkė tautiečių kapinaites.  

Kalnai už kalnų

Chakasija - Rusijos Federacijos sudėtyje esanti respublika, beveik Lietuvos dydžio kraštas Sibiro pietryčiuose, atsirėmusi į Sajanų kalnus ir skalaujama galingo Jenisiėjaus. Leisdamiesi tarp stepių ir kalnų vingiuojančiu greitkeliu dar mūsų pirmosios stotelės - Chakasijos sostinės Abakano - link, visi prilipę prie langų akimis rijome Pietų Sibiro kraštovaizdį. Kai pirmąkart pro šalį prašvilpė "šeštas" žiguliukas, o šalikelėje raita ant arklio moteriškė bandė suginti į vieną vietą karvių bandą, jau pajutome atsidūrę visai pasaulio krašte. Tarpusavyje juokavome, kad kelių ereliams sparnus čia apkarpo karvės! Žmonių ir mašinų nesibaidantys gyvuliai laisvai klajoja stepėmis, neretai keliautojams pridarydami keblumų.

Chakasijos šalikelės nusėtos didžiulėmis, padrikai stepėse išsibarsčiusiomis uolomis. Vietinių pasakojimu, taip buvo laidojami senieji Chakasijos gyventojai. Žmogų palaidojus plyname lauke, greta kapo buvo pastatomas akmuo, o ant jo išraižomi dangaus kūnų ar gyvulių kontūrai. Čia vis dar gajus mistikos persmelktas šamanizmo kultas. Pakelėse raudonomis, baltomis ir mėlynomis juostelėmis apipinti stulpai žymi šventas šio tikėjimo vietas.

Viso krašto horizontas išraižytas dangų remiančių kalnų ir kalnagūbrių. Ant daugumos jų vešinti nedidelė žolė - vienintelis augalas, sugebėjęs įleisti šaknis į plynos uolos kalnus. Papėdėse kai kur matyti druskingi ežerai ir vingiuojantys upeliukai. 

Įvairiaspalvėmis juostelėmis apipinti stulpai pakelėse žymi iki šiol labai gajų šamanizmo kultą.

   

Spalvų ir kontrastų miestas

Lėktuvu iš Maskvos Krasnojarską pasiekėme per 5 valandas. Tačiau skrisdami virš žaibais besispjaudančio Sibiro kirtome net keturias laiko juostas, tad formaliai kelionė truko vos pusvalandį. Iš Krasnojarsko autobusu iki Abakano - dar 8 valandos. Po tokios kelionės tesinorėjo nusiprausti, pagaliau pavalgyti ir griūti į lovą.

Apgyvendinti buvome viename iš dviejų svečių namų, už jo lango stūkso brūzgynais apaugęs vietinis "Eifelio" bokštas. Tiesa, keletą minučių užgaišome, kol išsiaiškinome, kad dušas ir kriauklė - čia, galima sakyti, tas pats. "Rūkyti turit?" - išgirdau ruso ištartus žodžius sau už nugaros. Vien apatinėmis kelnaitėmis pro atviras balkono duris vidun įėjęs į mus grėsmingai žvelgė viešbučio gyventojas. Išgirdęs neigiamą atsakymą jis atsiprašė ir patraukė laimės bandyti į kitus kambarius.

Tuo metu pats miestas, kurį per dvi savaites aplankėme dukart, kaip juokavome, nukėlė keliasdešimt metų atgal.

Jo gatvėmis vis dar gausiai važinėja retenybe Lietuvoje tapusių įvairiausių modifikacijų lados ir volgos. Ant gatvės kampo už 20 rublių galima nusipirkti šaltutėlės giros iš cisternos, o miesto parke už penkis rublius atsigaivinti iš gazuoto vandens automato.

Tame pačiame parke vaikystę ekspedicijos dalyviams šiek tiek priminė ne pirmą dešimtį metų veikiančios karuselės, fontanai, įmantrios metalinės skulptūros ir riebius plombyrinius ledus siūlančios ledainės. Abakano gatvės tvarkingos, o jose stoviniuojantys miestiečiai mąsliais žvilgsniais lydėjo grupelę atvykėlių.

"Eik to plaukuoto paklausk, iš kur jie čia atvažiavo", - dviem merginoms paliepė įtariai mus stebintis vyriškis. Kadangi ekspedicija sulaukė išskirtinio vietinės žiniasklaidos dėmesio, užklydę į bet kurį Sibiro kaimelį netrukdavome tapti sensacija. Pirmiausia žmonėms rūpėjo, ar nesame amerikiečiai ar vokiečiai, o išgirdę, kad atvykome iš Lietuvos, beveik visada sulaukdavome malonių šypsenų ir pagyrimų lietuviams. Mūsų tautiečius tiek miestuose, tiek kaimuose visi prisimena kaip nuoširdžius, padėti visada pasirengusius ir išskirtinai darbščius žmones.

Nuo alinančio karščio gyvuliai ginasi autobusų stotelėse.

   

Karvės laisvai ganosi net miestelių centruose.  

Provincija ir kapinaitės

Puikiai suvokėme, kokiu tikslu atvykome, ko tikisi Lietuvoje likę ir mūsų darbus bei maršrutą sekantys žmonės, todėl antra diena mieste būtų ėmusi varyti iš proto. 

Pirmąją tikrosios ekspedicijos dieną aplankėme Askizo, Charojaus ir pirmojo Imeko (anksčiau vadinto I Ferma) vietovių kapinaites. Tądien pirmą kartą iš arti pamatėme Sibiro provincijos veidą.

"Kelionė į krašto gilumą, net ir galvai ūžiant nuo įvairiausių minčių, yra tai, apie ką neparašyti neįmanoma. Akivaizdu, kad prieš keliasdešimt metų čia virė gyvenimas. Dabar leidžiamės žvyru nupiltu takeliu, o už nugaros likusios dulkės sėda ant kiaurų stogų. Kadaise čia buvo paštas, parduotuvės, gamyklos, mokyklos, o dabar aplink - vien griūvantys namai, kiauri langai, lakstančios kiaulės, klajojančios karvių ir arklių bandos. Ant greta bėgančio upelio šlaito sumesti šlapi skudurai - tarsi įrodymas, kad čia vis dar gyvenama", - užrašiau kelionės dienoraštyje ketvirtos ekspedicijos dienos vakarą. Toks yrančių kaimų vaizdas lydėjo visos kelionės metu.

Plyname lauke plytinčiose Askizo kapinaitėse toje vietoje, kur turėtų būti šeštasis lietuvių kapas, iš išdžiūvusios žemės keletą valandų plėšėme dygias žoles, kirtome sausus krūmokšnius ir į dangų atrėmėme ant žemės gulėjusį 4 metrų ilgio medinį kryžių. Medžių paunksnėje esančiose Charojaus kapinėse sutvarkėme dar penketą lietuviškų kapų. "Apsuptas dar stovinčios metalinės tvorelės savo storu kamienu išsikerojęs auga medis, o greta jo guli sutrūnijęs kryžius. "D.P." - mirusiojo inicialai, greta kurių parašyta ir mirties data - 1956 m. Tai kapas, apie kurį dar likusi blunkanti skurdi informacija. O kur kiti keturi kapai? Aišku tik tiek, kad jie čia, netoliese. Aplink žolės, nuspirtas degtinės butelis ir šiukšlių krūva", - rašiau tą pačią dieną.

Pirmojoje Imeko gyvenvietėje stačiatikių kryžių tankumyne lietuviškų kapų neradome.

   

Sabonis ir dar kartą Sabonis

Išvakarėse išplėstomis akimis iki soties grožėjomės išgirtu žvaigždėtu Sibiro dangumi ir kapsinčiu meteoritų lietumi, o iš pat ankstyvo ryto, svilinant 40 laipsnių karščiui, keletą kilometrų lipome į kalną, kur šalimais antrojo Imeko, arba II Fermos, yra likę apie 12 lietuviškų kapų. Čia ant žemės sugulę milžiniški kryžiai jau trupėjo rankose, tačiau bent simboliškai, juos dar kartą atsargiai įstatėme į vietą. Per pusdienį ir šią vietą padarėme šviesesnę... 

Viename Sibiro kaimelyje prie parduotuvės sutiktas vyriškis guodėsi, kad vietiniai žmonės savo artimųjų kapų netvarko, o mes atvykome iš Lietuvos, per visą Sibirą, vien tam, kad palengvintume žemę čia mirusiems tautiečiams.

Po keleto valandų jau leidomės didžiojo ekspedicijos tikslo link. Tiesa, prieš tai Taštypo miestelyje buvome pakviesti į susitikimą su vietos administracijos vadovu. "Koks tavo ūgis? Ar Sabonis už tave mažesnis?" - iškart atkreipė dėmesį jis. Tuo, kad mūsų krepšinio legendą čia visi žino geriau nei sostinę Vilnių, netrukom įsitikinti. Vėliau, kai sakydavome, iš kur atvykome, vienas ar kitas vietinis gyventojas atšaudavo: "Aaaa lietuviai, Sabonis!"

Taštype aktyviai klausinėjome apie čia gyvenusius, o galbūt ir tebegyvenančius lietuvius. Kai kurie prisiminė Stonį, Valatkevičių, dar vieną lietuvę, gyvenančią miškuose. Tačiau visi iki vieno žinojo, kad lietuviškus kapus žymi milžiniški kryžiai.

Didysis tikslas

Balachtašas - nuo žemės paviršiaus išnykęs kaimelis, į kurį iš Lietuvos buvo atvežta beveik 300 tremtinių. Po pusės amžiaus vienintelis ženklas apie čia kitados klestėjusią gyvenvietę - miško tankumyne, ant kalnelio, įrengtos kapinaitės, kuriose amžinojo poilsio dėl ligų ir bado atgulė per 30 lietuvių. Tai didžiausios Chakasijos kapinės su lietuviškais kapais.

Paskutinį kartą čia prieš 22 metus apsilankiusi lietuvių ekspedicija rado stovinčius per 10 kryžių, o mes - dar tris, tik pasvirusius ir galinčius nugriūti bet kurią sekundę. Pusdienį genėję šakas ir krūmynus, valę samanas ir plėšę už save aukštesnę žolę, atidengėme keliasdešimties metrų ploto kapinaites. Aptvarkę vietovę pamatėme išverstus kapus, iš kurių tremtinių artimieji pervežė palaikus į Lietuvą. Vis dėlto dauguma tremtinių čia tebesiilsi, o išraustos ir paliktos duobės ir dėl jų išgriuvę kryžiai anaiptol nepuošia jų amžinojo poilsio vietos...

Per pusantros dienos nenutrūkstamo darbo akys raibo nuo kontrasto. Pastatėme, į Vakarus, į Lietuvą, atsukome devynis kryžius, sulyginome išraustas vietas. Tapo švaru ir šviesu. Toje vietoje į žemę įbetonavome ir pastatėme iš Lietuvos atvežtą trijų metrų aukščio lietuviško ąžuolo kryžių, kaip atminties ir pagarbos simbolį tremtiniams. Su vietos valdžia, pastatėme kryžių, šitaip atsidėkodami už lietuvių darbštumą ir indėlį į krašto gyvenimą.

Iš Lietuvos atvežtą trijų metrų aukščio ąžuolinį kryžių misijos dalyviai pastatė Balachtašo kapinaitėse.  
DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"