TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Chakasija - tautos praradimų ir stiprybės veidrodis (II)

2012 08 13 7:45
Misionierių kasdienybė/Labdaros ir paramos fondo "Jauniems" nuotraukos

Dvi savaites Chakasijoje tautiečių kapines tvarkiusi ekspedicijos "Misija Sibiras'12" komanda gali didžiuotis gerokai viršijusi išankstinius lūkesčius, įnešusi savo indėlį į krašto istoriją ir neįkainojamą patirtį galėsianti perteikti jaunajai kartai.

Fizikos tėvas Albertas Einschteinas yra pasakęs, kad žmonės, kurie tiki fizika, žino, kad skirtumas tarp praeities, dabarties ir ateities yra tik niekaip neišsisklaidanti iliuzija. Išaiškinęs, kad energija niekur nedingsta ir iš niekur neatsiranda, jis leidžia perfrazuoti ir didįjį šios ekspedicijos tikslą. Už tūkstančių kilometrų nuo gimtinės išvežtų ir iš ten negrįžusių tautiečių auka nebuvo beprasmė. Jų neužgesęs Tėvynės ilgesys į tolimąją Chakasiją atvedė 15 jaunų žmonių, ieškojusių ir tvarkiusių tremtinių kapinaites, o žinias apie tėvynainių gyvenimą ir išbandymus pasirengusių perduoti jaunajai kartai.

"Lietuvos žinių" skaitytojams siūlome antrąją išskirtinio reportažų ciklo dalį iš pirmų lūpų.

Saraloje gyvenantis lietuvis Juozas džiaugėsi jį aplankiusiais svečiais ir ekspedicijos komandai rodė išskirtinį dėmesį. "Iž" modelio motociklu važinėjantis Sibire gyvenantis lietuvis Juozas pavėžėjo ir ekspedicijos dalyvius.

Akistata su taiga

Miziugolas - dar vienas nuo žemės paviršiaus beveik be pėdsakų išnykęs miško kirtėjų kaimelis, į kurį prieš pusę amžiaus buvo atvežta beveik 20 lietuvių šeimų. Prieš vykstant kilo rimtų abejonių, ar bus įmanoma pasiekti 12 kilometrų nuo artimiausios gyvenvietės nutolusią vietovę, į kurią praktiškai nebeveda joks kelias.

Į rusiškąja amfibija pramintą "UAZ 452" markės automobilį sutilpę pusė ekspedicijos narių šios kelionės ilgai nepamirš ne tik dėl didžiulių griovių, pelkynų ir kalnų upių, bet ir dėl to, kad taigoje tik per plauką išvengė akistatos su lokiu. Apie šio kaimelio kapinaites tebuvo žinoma, kad jose gali būti nuo 2 iki 10 lietuviškų kapų ir apytikslė jų buvimo vieta.

Ilgai skynęsi kelią porą metrų siekiančioje augmenijoje aptikome vienintelę brastą - ją buvo palikęs prieš keletą valandų pralingavęs lokys. Žvėries kelyje pasipainiojęs rąstigalis gulėjo sutraiškytas į skutelius.

Klaidžioję beveik valandą kapines radome ant gretimo kalnelio. Pusę kapų aptikome išverstus, o milžiniškus maumedžio kryžius suvirtusius į paliktus griovius. Vieno kryžiaus aukštis siekė daugiau kaip aštuonis metrus. Ten darbo buvo pusei dienos, per tą laiką pastatėme ir į Vakarus atsukome trejetą kryžių, kurių vienas buvo bene įmantriausios konstrukcijos, kokią tik kada nors teko matyti.

Nuo žemės paviršiaus jau išnykusias Cibulos gyvenvietės kapines, kuriose yra aštuoni lietuvių kapai, greičiausiai pasiglemžė ugnis.

Pagaliau atvažiavote!

Išskirtinį dėmesį ekspedicijai rodę vietos valdžios atstovai, mums grįžus į Taštypą, buvo parengę neplanuotą muzikinę programą, tad per valandėlę išgirdome visų nacionalinių chakasų liaudies instrumentų muzikavimą. Po to išskubėjome į vaizdingoje kalnų vietovėje esančią kitą mūsų ekspedicijos stotelę.

Mažųjų Arbatų kaimelyje ne tik aptikome ir sutvarkėme trimis eilėmis išsidėsčiusius lietuvių kapus, bet ir radome galimybę pabendrauti su Sibire gyvenančiu lietuviu Eduardu Zagolskiu. Jį sutikome trumpam stabtelėję vietos parduotuvėje, kurioje dirba ir bandeles kepa jo dukra Ramutė. Nors sentimentų Lietuvai dėl ypač sunkios senuko jaunystės nebelikę, tačiau noras kalbėti gimtąja kalba anaiptol nebuvo išblėsęs. Interviu su juo jau galėjote perskaityti "Lietuvos žinių" rugpjūčio 8 dienos numeryje.

Po šios dienos mūsų maršrutas pasuko į Chakasijos pietus. Įspūdžių lūkesčiai, nors ir kitaip nei planavome, išsipildė su kaupu. Beje, įsitikinome, kad planuoti Sibire nieko negalima, tačiau nuo to ši kelionė į praeitį mums tapo tik dar įdomesnė.

Sibirietis ir neatrasti kapai

Iš vakaro ant ežero kranto įkūrę stovyklavietę užmigome su mintimi keltis kuo anksčiau ir vykti į už keleto dešimčių kilometrų esančias Tanzibėjaus kapinaites. Paryčiui, dar per sapnus, išgirdome pokšėjimą, keiksmus, o netrukus ir žemė ėmė drebėti...

"Iš palapinių iššokęs į lauką akis į akį susidūriau su šlapiu karvės snukiu. Iškart už gyvulio ant arklio sėdėjo vietinis sibirietis ir botagu vijo galvijus tiesiai per mūsų stovyklavietę. Į rusišką "Labas rytas" atsakė "Labas rytas" ir nujojo", - tądien parašiau dienoraštyje. Vakare karvės grįžo tuo pačiu keliu, per mūsų stovyklą, tik su dar didesniu trenksmu. Sugužėjusios į ežerą jos užstojo kelią keliems besiprausiantiems mūsų ekspedicijos dalyviams.

Tanzibėjaus kapinaitėse sutvarkėme bent dešimtį lietuviškų kapų, ten teko patirti ir šiurpokų įspūdžių - begrėbdami senus lapus aptikome žmogaus kaukolę.

Papildomo adrenalino kelionei įnešė visą kelią mus lydėję didžiulio lokio pėdsakai.

Vairuotojas pakeitė planus

Po to atėjo laikas grįžti į Abakaną ir apsispręsti dėl judėjimo krypties, mat kapinaitės su lietuvių kapais buvo išsimėčiusios po visą Chakasiją. Iki mūsų misionieriškos kelionės pabaigos buvo likusios vos kelios dienos.

Ilgai ieškoję radome autobusiuką ir sukirtome rankomis dėl kelionės į greta esantį Ust Abakano miestelį. Jį aplankyti buvome planavę dar Lietuvoje, kai prieš ekspediciją Šilutėje susitikę su lietuvių tremtiniais išgirdome, kad vienas jų Sibire palaidojo du savo sūnus, o pačiame miestelyje tikrai turėtų būti likę lietuvių. "Užsukite ir ant mano vaikų kapų, galėtumėt ir kaulelius parvežti..." - išgirdęs ekspedicijos planus aplankyti kai kurias vietoves apmaudžiai ištarė šilutiškis Bronius Buržius.

Tačiau stimulu visai komandai tapusios istorijos atomazgos rasti nepavyko. Greta galingojo Jenisiejaus esančiose didžiulėse kapinėse ilgai ieškojome lietuviškų kapų, bet taip ir neradome, o grįžę prie autobusiuko sulaukėme dar vienos nemalonios staigmenos. Mūsų laukdamas vairuotojas apsigalvojo ir nusprendė į pačią gyvenvietę nebevažiuoti.

Dar kartą grįžome į Abakaną, o vėlyvą popietę apsisprendėme vykti kelis šimtus kilometrų į Saralos gyvenvietę. Jau žinojome, kad bus nelengva, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, būtent ši kelionė tapo įspūdingiausia misijos kulminacija, kokią tik galėjome įsivaizduoti.

Kalnų apsuptame Saralos kaimelyje pavyko rasti net du čia tebegyvenančius lietuvius.

Neatrasta Cibula

Beveik 40 kilometrų pėsčiomis leistis į neįžengiamus Sibiro taigos brūzgynus ir ieškoti be ženklo nuo žemės paviršiaus dingusio, nors kažkada nemažo buvusio Cibulos kaimo kapinaičių - tokia užduotis ekspedicijos dalyvių laukė priešpaskutinę mūsų kelionės dieną.

Iš stovyklavietės nešėmės tik kapinėms tvarkyti reikalingus, tačiau anaiptol ne geriausius įrankius. Karščiui lenkiant prie žemės ir žliaugiant prakaitui po poros valandų išėjome į proskyną, kurioje, anot turimų duomenų, kažkada išilgai kelio stovėjo didžiulis kaimas. Į jį buvo atitremtos 54 lietuvių šeimos. Jų dėka čia buvo pastatytos kontoros, pirtis, kalvė, parduotuvė.

Tačiau suvešėjusių krūmynų ir už žmogų aukštesnių žolių neaprėpiami plotai jau paslėpė bet kokį ženklą apie kažkada čia virusį gyvenimą. Daugiau kaip dvi valandas skersai išilgai išmaišę teritoriją neradome jokio kapinaičių, kuriose turėtų būti aštuonių lietuvių kapai, ženklo. Vėliau gretimame Saralos kaimelyje sutiktas lietuvis Juozas tvirtino, esą greičiausiai jas bus pasiglemžęs prieš keletą metų ten siautėjęs gaisras. Dėl kartkartėmis užmintų nuodėgulių tokią prielaidą buvome padarę dar būdami taigoje.

Tiesa, papildomo adrenalino kelionei suteikė visą kelią mus lydėję didžiulio lokio pėdsakai. Ekspedicijos vadovo tvirtinimu, beveik nebuvo abejonių, kad smalsus milžiniškas gyvūnas mus sekė visą buvimo toje vietoje laiką. Vis dėlto, net ir būdami itin smalsūs, lokiai paprastai nuo nekviestų svečių laikosi apie 100 metrų atstumu. Nenoromis kiekvienas ekspedicijos dalyvis nejučiomis jau buvo pasvėręs savo galimybes, ypač dėl to, kad rankose turėjo vien kapinėms tvarkyti įsigytus įrankius.

Tremtinio Juozo anūkas Saša.

Šiltas sutikimas

Sarala - paskutinis ekspedicijos taškas ir gyvenvietė, į kurią lietuvių ūkininkai, gydytojai, inžinieriai, mokytojai jau šeštojo dešimtmečio pradžioje dėl retėjančių miškų atsikėlė iš už 12 kilometrų esančios Cibulos ir Juziakų gyvenviečių.

Šis kaimas ir šiandien pulsuoja gyvybe. Čia stovi mūrinė mokykla, poliklinika, net trys parduotuvės. Ant aplink kaimelį apsupusių kalnų iš akmenų ir berželių sudėlioti įvairūs ženklai, žodžiai. Sibiro gyvenvietėms retas vaizdas - beveik prie kiekvieno namelio yra daržas, jame auginamos bulvės. Tradiciškai neatskiriamą kaimelių namų eksterjerą - ryškias langines - čia papildo įmantriai išdažyti varteliai.

Kaip ir visą mūsų kelionės laiką, vietos gyventojai smalsiai stebėjo grupę atvykėlių ir netruko išsiaiškinti, kur įsikūrusi mūsų stovyklavietė. Grėbti šieno į gretimus laukus vykstantis traktorininkas, sovietmečiu tarnavęs Estijoje, tvirtino negalėjęs nesustoti ir neišsiaiškinti, iš kur mes atvykome.

Vietos kapinaitėse aptikome daugiau kaip dešimt bene geriausiai išsilaikiusių iš visų mūsų regėtų lietuviškų kapų. Būtent šiame kaimelyje sutikome ir du lietuvius.

Deja, sklandžia lietuvių kalba kalbanti ir dėl atklydusių noru bendrauti spinduliuojančių svečių nudžiugusi beveik visą savo gyvenimą čia gyvenanti tremtinė Valerija dėl sveikatos problemų kitą dieną mums vartelių nebeatkėlė.

Tuo metu vos kelis lietuviškus žodžius beprisimenantis nuo penkerių metukų Saraloje gyvenantis Juozas mums rodė išskirtinį dėmesį. Iš pradžių nepatikliai į mus žiūrėjęs į septintąją dešimtį jau įkopęs lietuvis vėliau į stovyklavietę atvežė kibirą bulvių, žirnių, agurkų ir kitokių savo daržo gėrybių. Kur buvęs, kur nebuvęs, tai su anūku Saša, tai su žentu mus nuolat lankęs Juozas pasakojo lietuvių kalbą primiršęs, nes ja niekas Saraloje nekalba. Tačiau vyras labai nudžiugo dovanų gavęs knygą apie Lietuvą, išverstą į jam suprantamą rusų kalbą.

Karvių bandai nebuvo kliūtis net jų kelyje pasitaikiusi ekspedicijos dalyvių stovyklavietė.
DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"