TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Dabar, kai nebėra Vytauto Pociūno

2008 08 22 0:00
Lž archyvo nuotrauka

Šiuos unikalius M.Romerio universiteto profesoriaus, Vilniaus savivaldybės tarybos nario Kęstučio Masiulio užrašus, darytus 2006 metų rugsėjo mėnesį, LŽ redakcijai perdavė Vytauto Pociūno šeima.

Bandau prisiminti ir popieriuje suguldyti mūsų paskutinio susitikimo faktus.

Priešistorė (1). Maždaug 2005 metų rugpjūčio pabaiga-rugsėjo pradžia. Vytas paskambino ir pasiūlė susitikti. Nuvykau pas jį į namus. Sodelyje vaišino arbata. Buvo susinervinęs. Jis pasakojo, kad jį veja lauk iš Saugumo komiteto. Veja kuo toliau - siūlo diplomatinį darbą Gruzijoje.

Vytas klausė, ar yra įmanoma kaip nors tai pakreipti kitaip. Prašė padėti susitikti su A.Kubiliumi. Paskambinęs sutariau dėl jų susitikimo. Tačiau jam sakiau, kad vargu ar kas pavyks, nes kas atsižvelgs į A.Kubiliaus nuomonę?

Vytas išgyveno, kad už gerą darbą yra ne giriamas, bet ištremiamas. Įvardijo tokio susidorojimo iniciatorius - visų pirma Albiną Janušką, kuris į VSD atsiuntė savo statytinį Jurgelevičių, o vėliau Pocių.

Jis tuo metu manė, kad tapo dėl kažko neparankus, o gal ir dėl to, kad kartu su šiais žmonėmis nevažinėja pas mergas ir negirtuokliauja (rašau stengdamasis kuo tiksliau perteikti jo nuomonę).

Priešistorė (2). Su Vytu Pociūnu kartu studijavome VU Fizikos fakultete. Suartino bendras požiūris į vertybes. Aš buvau visiškas abstinentas, antitarybiškas. Jis - taip pat nemėgo rusų. Vėliau (po studijų) mūsų ryšiai buvo nutrūkę, kol vėl atsinaujino 1999 metais, kai aš įsidarbinau VSD. Bendravome iki pat jo mirties.

Paskutinis susitikimas

Maždaug dešimt dienų iki žūties man paskambino Vytas ir paklausė, ar negalėčiau susitikti. Tuo metu buvau namuose ir dirbau ties vadovėlio tekstu, todėl nenorėjau niekur vykti, pasiūliau jam atvažiuoti pas mane.

Atvyko kaip visada pasitempęs, bet kažkuo susirūpinęs. Žmona jau buvo

paruošusi sūrio ir kitokių smulkių vaišių, norėjo vaišinti vynu. Tačiau jis nusišypsojęs pageidavo arbatos ir paprašė jos, kad leistų mums pasikalbėti dviese, galbūt sode.

Pokalbis truko apie dvi valandas. Ir man atrodo, kad jis norėjo išsipasakoti. Išsipasakoti norėjo visų pirma apie savo išvarymo iš VSD istoriją ir ją inicijavusius asmenis.

Ši tema man neatrodė įdomi, maniau, kad jam visa dar ir dabar skauda dėl atleidimo, bet draugiškai klausiau, nors ne viską įdėmiai.

Dabar, kai Vyto nebėra, jo išsipasakojimas atrodo kaip jo tikslingai man papasakotas dalykas, kad galėčiau paliudyti apie tai, ką jis galvojo apie kai kuriuos faktus ir asmenis.

Vytas dar kartą apgailestavo, kad yra išguitas iš darbo, kurį mėgo ir kurį dirbdamas jautėsi naudingas. Ypač jis jautėsi pažemintas, kad yra išvytas po to, kai dėl jo nuopelnų visus laurus nusiskainiojo vadovybė ir vien dėl to nepelnytai gavo vadovavimą.

Tačiau jam dėl to dabar jau mažiau skaudėjo širdį. Jis praėjus metams dar kartą pasakojo apie tai, kaip tie patys asmenys, kurie jį išvijo, vieną po kitos užvaldo svarbias valstybės institucijas.

Kaip centrinę šio sambūrio figūrą jis minėjo Albiną Janušką. Tai jis bendraudamas su Laurinkumi ėmė daryti šiam įtaką. Vėliau pasinaudojęs šia įtaka į VSD pavaduotojus įpiršo A.Pocių, kuris, kol buvo Laurinkus, niekuo nepasižymėjo.

Vytas minėjo, kad ypač sunku pasidarė dirbti, kai Januškos deleguotas į VSD įsidarbino Jurgelevičius. Būtent jis iš karto ėmė iš darbo Vytą guiti. Tačiau Vytas manė, kad ten yra ne jo paties, bet Januškos iniciatyva. (Vytas dar pasakojo apie kažkokius ankstesnius Januškos darbus, bet aš, deja, tai praleidau pro ausis.)

Tada jis kalbėjo apie tai, kad Januška yra subūręs savotišką grupę asmenų... važiuoja į "viešnamius" (vartojo jis stipresnį žodį), girtuokliauja ir kuria "strateginius žaidimus", o vėliau juos ir įgyvendina. Tos grupės žmonėmis jis vadino Lopatą, Jurgelevičių, Valionį. Jis manė, kad šių žmonių įtaka reiškiasi priimant svarbius sprendimus ir teikiant politinius paskyrimus. URM (Užsienio reikalų ministerija, - red. pastaba) Januškos pastangomis tapo savotiška "specialistų" kalve, kuri deleguoja Januškai tinkamus žmones. Toks žmogus buvo Motuza, deleguotas į Švietimo ministeriją.

Šio pokalbio metu jis apgailestavo dėl nepakankamo liustracijos įstatymo, kuris net žinomiems KGB bendradarbiams leidžia dirbti, nelaikant jų bendradarbiais. Tai jis adresavo Valioniui ir Pociui.

Kalbėdamas apie Pocių laikė jį negabiu vadovu, esančiu gera širma darbuotis Januškos proteguojamam Jurgelevičiui. Jis manė, kad VSD tikruoju vadovu tapo Januška.

Taip pat Vytas kalbėjo ir apie verslo grupę šioje neformalioje strateginėje grupėje. Konkrečiai jis minėjo R.Dargį ir jo "meilužę" Miliūtę, kuriai skirtas vaidmuo - perimti Valstybinio radijo ir televizijos vadovavimą.

Apie jo būseną

Vytas buvo stiprus žmogus. Jo darbas buvo labai įtemptas, tačiau beveik visada jį matydavau susikaupusį, kaip ir šį kartą. Tądien kartu jis buvo kažkaip įsitempęs, lyg nervingesnis, lyg norėjęs išsipasakoti.

Tai pastebėjo ir mano žmona, kuri kartkartėmis prieidavo, nes ilgai kalbantis reikėjo papildomos arbatos. Vytui pakilus eiti mes pasiūlėme neskubėti. Jis su kažkuo susiskambino ir pasilikęs vėl pasakojo apie tuos pačius asmenis.

Atleidimo istorija

Dabar daug šia tema yra prifantazuota. Vytas visomis išgalėmis stengėsi pasipriešinti savo ištrėmimui iš Lietuvos. Jis dėkojo likimui, kad buvo ištremtas į Gardiną, o ne į kokią Gruziją. Jis manė, kad Januškos noras jį nusiųsti kuo toliau buvo didžiulis, tačiau šį norą nugalėjo noras tai padaryti kuo greičiau. Todėl jis ir sutiko būti ištremiamas, jei tai nebus Gruzija, Moldova, bet bus gretima Lietuvai valstybė.

Vytas pasakojo, kad visi jo išsiuntimo dokumentai buvo įforminti per kelias valandas (jis sakė, kad per tris). Minėjo, kad paprastai toks įforminimas užtrunka kelias savaites, jei ne mėnesius. Toks buvo didelis noras juo atsikratyti kuo skubiau. Jis manė, kad šiam procesui vadovavo A.Januška. VSD tai įgyvendino uolus jo atstovas - Jurgelevičius.

Įvertinimas

Apie Vyto mirtį sužinojau būdamas VFR. Man iš karto kilo mintis, kad jo vizitas nebuvo atsitiktinis. Tai liudija mūsų bendravimo istorija. Tokio susitikimo darbine tema, be žmonos, mūsų namuose nėra buvę. Jis pasakojo nesustodamas. Išsiliedamas. Su kažkokiu nervingumu.

Jis nevartojo kokios nors sąvokos šiai Januškos grupei įvardyti. Vadino ją "strateguotojais", kompanija, grupe. Tačiau apie kai kuriuos asmenis kalbėjo kaip apie KGB paveldą.

Savo vertinimais jis kaip visada buvo atsargus. Tačiau bendras kontekstas, kuriame jis pateikė šią informaciją, man pasirodė kaip valstybės užvaldymo fragmentas.

Jo nusivylimą aš supratau kaip tam tikrą beviltiškumą, kad ši grupuotė sudaužė ne tik jį, bet apvaldo Lietuvą, ir to niekas nežino, niekas tam nebando atsispirti.

Apie savo buvimą Baltarusijoje jis pasakojo kaip anekdotą, kaip apie savotišką nerimtą turistavimą po puikias lietuvių pilis, plaukiojimą baidarėmis, gyvenimą vienam milžiniškame name už didelius pinigus ir nieko neveikiant.

Jis manė, kad jo veikimas Lietuvoje tapo pavojingas šiems žmonėms ir jis už tai yra pasiųstas į šį užkampį.

Aš tikrai nebuvau iki galo dėmesingas klausytojas. Čia surašiau tai, ką atsimenu, ir taip, kaip mačiau. Deja, dėl įvairių aplinkybių kai ko nesugebėjau užfiksuoti. Atrodo, ir kai kurias pavardes, kurių jis vardijo nemažai, praleidau, nes ne visos man buvo pakankamai žinomos. Neprisimenu ir smulkmenų apie tos grupės bendravimą, kurias jis minėjo (kai kurias nuotrupas - kaip gaudavo alkoholio iš ambasadų, net iš baltarusių, prisimenu, bet nelabai tiksliai).

Tikiuosi, kad ši informacija gali būti svarbi ne tik grąžinant gerą Vyto Pociūno vardą, kuris dabar yra juodinamas. Manau, kad jis prisilietė prie itin svarbios valstybės užvaldymo temos.

Rašau šias eilutes, nes noriu, kad jos išliktų ateičiai, jei kas nors atsitiktų ir su manimi.

Palieku šį tekstą saugoti gerb. prof. Vytautui Landsbergiui. Prašau jį panaudoti tada, kai jis manys esant reikalinga ir būtina.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"